Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6002-653/2012 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos apeliaciniam teismui, Vilniaus apygardos teismui dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos apeliaciniam teismui, Vilniaus apygardos teismui, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 350 000 Lt teisingą atlyginimą už atsakovų Lietuvos apeliacinio teismo ir Vilniaus apygardos teismo organizuotai įvykdytą sukčiavimą ir apgaulę ieškovo atžvilgiu bylos Nr. 45073/07 EŽTT nagrinėjimo metu.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Nutartyje netinkamai taikomas ir aiškinamas CPK 137 straipsnio 2 dalies l punktas. Be to, kai ieškinys yra nenagrinėtinas teisme, teismas pagal CPK 137 straipsnio 3 dalį, privalo nurodyti į kurią instituciją reikia kreiptis. Nutartyje nėra nurodyta, į kurią instituciją kreiptis dėl reikalavimo atsakovams Vilniaus apygardos teismui ir Lietuvos apeliaciniam teismui išnagrinėjimo, todėl nutartis naikintina.Teismo nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-796/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1134/2012 taikymas dėl Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinės atsakomybės imuniteto prieštarauja Konstitucijos 114 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio nuostatoms.Nutartyje netinkamai taikomas ir aiškinamas ieškinio trūkumų institutas. Teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas pateikdamas ieškinį pateiktų kartu ir įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir įrodytų teisę į ieškinio patenkinimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti dalį ieškinio reikalavimų, kaip nenagrinėtinų teisme ir nustatytas terminas pašalinti nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, jog ieškinyje, kurį ieškovas A. B. siekia paduoti teismui, atsakovais be kitų asmenų nurodyti teismai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 7 straipsnyje įtvirtintus proceso koncentracijos bei ekonomiškumo reikalavimus, atkreipia ieškovo dėmesį tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas savo procesiniuose sprendimuose nagrinėjamu klausimu, taip pat ir pagal paties pareiškėjo atskiruosius skundus, ne kartą yra nurodęs, jog pagal formuojamą teismų praktiką visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais padarytos žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnyje numatytu pagrindu yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie veikia valstybės vardu, valstybė, o ne teisėjas ar teismas, gali būti traukiama civilinėn atsakomybėn pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Todėl tokio ieškinio priėmimo klausimą sprendžiantis teismas, gavęs minėtu pagrindu grindžiamą ieškinį, civilinės bylos iškėlimo stadijoje išsiaiškinęs ieškovo tikrąją valią ir nustatęs, kad siekiama žalos atlyginimo dėl teisėjų ar teismų priimtų procesinių sprendimų, turi išaiškinti ieškovui, kad teismai, teisėjai turi imunitetą nuo civilinės atsakomybės ir pagal tokį ieškinį negali būti traukiami atsakovais (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012; 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje 2-840/2012; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje 2-881/2012; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-254/2013; etc.). Nepagrįstas apelianto teiginys, kad skundžiama nutartimi buvo nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos ir pažeistos Konstitucijos 114 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio nuostatos. Teisėjų kolegija pažymi, kad imunitetai teisingumo vykdymo procesinę veiklą įgyvendinantiems teisėjams ir teismams turi būti taikomi tokia apimtimi, kad užtikrintų realų teismų bei teisėjų nepriklausomumą, sudarytų sąlygas teisėjams tinkamai atlikti pareigas, o teismams įgyvendinti jiems priskirtas funkcijas. Pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų - be Respublikos Prezidento sutikimo. Šių valdžios pareigūnų sutikimas reikalingas ir siekiant patraukti teisėją administracinėn atsakomybėm, jeigu už padarytą administracinės teisės pažeidimą gali būti skiriama teisėjo laisvę varžanti nuobauda (Teismų įstatymo 47 str. 4 d.). Tuo tarpu teisėjo ar teismų imunitetą nuo civilinės atsakomybės įtvirtina CK 6.272 straipsnio nuostatos. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog ieškovas atsakovais patraukė ne tik valstybę, bet ir teismus, nutartimi turėjo pašalinti šiuos imunitetą nuo civilinės atsakomybės turinčius asmenis iš proceso. Bylos duomenimis pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo ieškinys dalyje dėl reikalavimų atsakovams Lietuvos apeliaciniam teismui, Vilniaus apygardos teismui negali būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka, todėl ieškinį minėtoje dalyje atsisakė priimti (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria jis įpareigotas patikslinti ieškinio faktinį pagrindą, pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, nurodyti, kokiais teismo (teismų) veiksmais buvo pažeistos ieškovo teisės. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovą pašalinti minėtus ieškinio trūkumus, nes pateiktame ieškinyje yra aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės, o reikalavimas pateikti įrodymus ieškinio priėmimo stadijoje, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir įrodytų teisę į ieškinio patenkinimą, prieštarauja Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamai praktikai. Dėl to ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai turi būti išimtinai procesinio pobūdžio, t.y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir, ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis procesinių įstatymų nustatytos tvarkos.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto argumentais, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą realizuojama CPK bei kitų įstatymų nustatyta tvarka. Kreipdamasis į teismą su ieškiniu asmuo turi laikytis įstatyme nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurias teismas, gavęs ieškinį, privalo aiškintis ex officio. CPK 135 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose numatyta, kad ieškinyje turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus (faktinis ieškinio pagrindas), įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes bei ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Tais atvejais, kai procesiniame dokumente nėra nurodyti minėti ieškinio elementai arba jie nurodyti netiksliai, pirmosios instancijos teismas turi teisę nustatyti ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 138 str., 115 str.). Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas, spręsdamas pateikto ieškinio priėmimo klausimą, nustatė ieškinio netikslumus, kurie reikšmingi nustatant bylos nagrinėjimo ribas, pareikšto reikalavimo esmę, kaip buvo pažeistos ieškovo teisės, kokiais kriterijais remiantis prašoma būtent 350 000 Lt dydžio atlyginimo suma, atsakovui atsikertant į pareikštus reikalavimus, todėl įpareigojo ieškovą per teismo nustatytą terminą pašalinti ieškinio trūkumus. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, nustatęs tam tikrus procesinio dokumento netikslumus, turėjo teisę įpareigoti ieškovą patikslinti ieškinį bei aiškiai nurodyti ieškinio pagrindą, dalyką bei nurodyti įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog civilinės bylos iškėlimo stadijoje tam, kad ieškinys būtų priimtas teismo žinion, pakanka, jog pateikti įrodymai leistų nustatyti pareikšto reikalavimo esmę ir patvirtintų ieškovo teisę kreiptis į teismą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kartu su ieškiniu nepateikiant tam tikrų teisiškai reikšmingų įrodymų, neprašant jų išreikalauti arba nenurodant, kodėl įrodymų nėra galimybės pateikti, ieškovui tenka rizika, kad vėlesnėse stadijose pa­teikti įrodymai bus įvertinti kaip pavėluotai pateikti įrodymai ir bus atsisakyta juos priimti (CPK 181 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenimis nenustatyta ir apeliantas su atskirtuoju skundu į bylą nepateikia jokių įrodymų, kad jam būtų drausta susipažinti su prašomomis teismo išreikalauti civilinėmis bylomis Nr. 2-84-431/2009 ir Nr. 2-7605-178/2010, argumentuoti žalos dydį. Dėl to konstatuoti, jog Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą įpareigojo apeliantą jau kreipimosi į teismą metu įrodyti teisę į ieš­kinio patenkinimą ar pagrįstumą, pagrindo nėra.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio priėmimo klausimą reglamentuojančias teisės normas ir teisėtai bei pagrįstai atsisakė priimti ieškovo ieškinį dalyje, kurioje atsakovais buvo nurodyti teismai ir tokiu būdu pagrįstai iš proceso pašalino imunitetą nuo civilinės atsakomybės turinčius asmenis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartis paliktina nepakeista ir ieškovui nustatomas terminas iki 2013 m. kovo 1 d. (imtinai) pašalinti pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytus trūkumus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą ir nustatyti ieškovui A. B. terminą iki 2013 m. kovo 1 d. (imtinai) pašalinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus.