Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nustatė, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), bute gyveno faktiniai naudotojai, nes 2012 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu E. S. ir V. S. iškeldinti iš savavališkai užimtų gyvenamųjų patalpų, bei priteista skola mokesčių už teikiamas paslaugas. Iš teismui pateiktų buto patikrinimo aktų matyti, kad ginčo bute galimai gyveno ir kiti asmenys - E. S., O. S., I. B., O. J., K. Š. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad ieškovas ieškinį pagrįstai reiškia ginčo buto savininkui. LR ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 punkte buvo nurodyta, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį tiekėjas, esant savininko raštiškam sutikimui ir kitoms taisyklėse nurodytoms sąlygoms, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Pagal šių taisyklių 83 punktą tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nesudaryta sutarties arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją, kyla esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, kai sutartis su visuomeniniu tiekėju nesudaryta arba kai vartotojo neįmanoma nustatyti. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo - pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo – pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013). Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir nuo 2010 m. vasario 26 d. galiojančiuose teisės aktuose, t. y. Standartinių elektros energijos pirkimo -pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo, patvirtinto LR energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43, 2 punkte numatyta, kad tais atvejais, kol vartotojas nėra sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo - pardavimo sutarties su tiekėju, tačiau jam yra tiekiama elektros energija, jų tarpusavio santykiams taikomos aprašu nustatytos standartinės sutarties sąlygos, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, patvirtintos LR energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-38, kurių 96 punktas numato, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir/ar elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Nors ieškovo nurodomu ginčo laikotarpiu butu naudojosi tretieji asmenys, šie tretieji asmenys jokių rašytinių elektros energijos pirkimo - pardavimo sutarčių su ieškovu sudarę nebuvo.

Nors atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu abejojo ieškovo paskaičiuotos skolos dydžiu, pakankamų įrodymų šioms abejonėms pagrįsti į bylą nepateikė (CPK 178 str.). Abejoti ieškovo paskaičiavimais teismas neturi pagrindo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad mokesčiai už elektros energiją nelaikytini periodiniais mokėjimais. Sutrumpintas penkerių metų ieškinio sutarties terminas taikomas reikalavimams išieškoti palūkanas ir kitokias periodines išmokas. Šiuo atveju, nors už sunaudotą elektros energiją yra mokama kas mėnesį, tačiau nėra fiksuotas įmokų dydis – vartotojas moka pagal faktiškai sunaudotą energijos kiekį. Ginčams dėl atsiskaitymą už elektros energijos teikimo taikytinas LR CK 1.125 str. numatytas bendrasis ieškinio senaties terminas, kuris yra dešimt metų.

Patenkinus ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 str. 1 d., 6.210 str. 1 d., tenkino reikalavimą priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1.1. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 15 p. numato, jog savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymas ir jo remontas, socialinio būsto nuoma yra savivaldybės savarankiška funkcija. Šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis kiti fiziniai bei juridiniai asmenys. SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ pagrindinė paskirtis yra Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų administravimas ir priežiūra. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 1-1538 „Dėl pritarimo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ įstatams“ įgaliojo ją įgyvendinti visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų bei negyvenamųjų patalpų savininko teises ir pareigas bei atstovauti visų instancijų teismuose bylose, susijusiose su savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ veiklos sritimi. Minėtu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1538 taip pat buvo pritarta ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 30-1167 buvo patvirtinti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įstatai, kurių 10.3 punkte nurodyta, jog savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ veikla yra atstovavimas Vilniaus miesto savivaldybės interesams visų instancijų Lietuvos Respublikos bendros kompetencijos ir administraciniuose teismuose bylose dėl skolų išieškojimo už paslaugų teikimą Savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms, savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdomoms gyvenamosioms ir negyvenamosioms patalpoms ar jų dalims pagal energijos tiekėjų (šilumos, elektros, dujų ir kt. patalpų administratorių, daugiabučių namų savininkų bendrijų ir kt.) ieškinius; reiškiant regresinius ieškinius patalpų nuomininkams <...> bei atstovavimas kitų kategorijų bylose tiesiogiai susijusiose su savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ veiklos sritimi, išskyrus atstovavimą bylose, susijusiose su nuosavybės teisių perleidimu kitiems asmenims.

Akcentavo, kad Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 6 str. 6 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m, gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 perdavė savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdyti visas Savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. 2009 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1291 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise buvo perduotos naudoti ir valdyti įstatymų nustatyta tvarka visos Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos (skirtos gyventojams naudotis kaip pagalbinėmis patalpomis), socialinio būsto, bendrabučių gyvenamosios patalpos šio nekilnojamojo turto administravimo funkcijoms, nustatytoms įmonės įstatuose, vykdyti.

Vadovaujantis Civilinio kodekso 2.48 str. 1 d. juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise. Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, tačiau šį būstą patikėjimo teise valdo SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Vadovaujantis CK 4.106 str. 1 d. patikėjimo teisė - tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti. CK 4.109 str. įtvirtintas turto patikėjimo teisės turinys, numatant, kad valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos valdo, naudoja atitinkamai valstybės ar savivaldybės joms perduotą turtą, juo disponuoja savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų. Patikėjimo teisės turinys yra toks pats kaip ir nuosavybės teisės, nes perduodant turtą patikėjimo teise naudojimo, valdymo ir disponavimo juo teisės, perduodamos kartu. Nagrinėjamu atveju dėl aukščiau nurodytų aplinkybių ieškovą sieja teisiniai santykiai dėl ginčo patalpų - (duomenys neskelbtini) - ne su atsakove Vilniaus miesto savivaldybe, bet su šio turto patikėtine trečiuoju asmeniu SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Atsižvelgiant į tai Vilniaus miesto savivaldybė nėra tinkamas atsakovas šioje civilinėje byloje.

1.2. Teismas netinkamai aiškino galutinio elektros vartotojo sąvoką. LR energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 96 punktas nurodo, kad tuo atveju, jei su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Akcentuojama, kad savininkas atsako tik tuomet, jeigu vartotojo nustatyti negalima t. y. aiškiai apibrėžta, jog jei yra įmanoma nustatyti vartotoją, tai atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją pareiga nėra perkeliama savininkui. Pažymi, kad LR energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintose Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse numatyta, kad „operatorius ir (ar) visuomeninis tiekėjas turi teisę pagal su valstybės registrais sudarytas sutartis rinkti iš valstybės registrų, įskaitant, bet neapsiribojant VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro, Juridinių asmenų registro, Gyventojų registro tarnybos, asmens duomenis Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymu operatoriui ir (ar) visuomeniniam tiekėjui priskirtų elektros energijos persiuntimo ir tiekimo funkcijų vykdymo tikslu ir pagrindu (siekiant nustatyti objektų, kuriuose vartojama elektros energija ar kuriems teikiama elektros energijos persiuntimo paslauga, savininkus ir (ar) kitus teisėtus naudotojus ir (ar) valdytojus).“

Ieškovas turėjo pareigą nustatyti butui (duomenys neskelbtini) teikiamos elektros energijos vartotojus, o jų neradus kreiptis į savininką. Iš atsakovo, trečiųjų asmenų paaiškinimų nustatyta, kad minėtame bute gyveno faktiniai naudotojai. Pažymi, kad nekilnojamojo turto registre negalėjo būti įregistruoti nuomos faktai, nes tretieji asmenys E. S. ir V. S. laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. balandžio 10 d. butą buvo savavališkai užėmę. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3249-631/2012 teismas pasisakė, kad atsakovai neteisėtai, be nuomos sutarties, gyvendami bute naudojosi komunalinėmis ir buto šildymo paslaugomis. Vadovaujantis CK 6.584 straipsniu „Mokestis už vandenį, energiją ir komunalines paslaugas“ jiems iškilo pareiga mokėti už gautas butui paslaugas. E. S. ir V. S. kartu kilo pareiga mokėti ir už suvartotą elektros energiją pagal CK 6.584 straipsnį, kuriame įtvirtinama pareiga mokėti mokestį už elektros energiją. Teismas turėjo pripažinti, kad už elektros energijos tiekimo metu susidariusią skolą yra atsakingi tretieji asmenys, o ne atsakovas, ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Teismas po to, kai buvo išsiaiškinta, kad ginčo butu naudojosi tretieji asmenys, buvo suteikęs teisę ieškovui pakeisti atsakovą byloje, tačiau ieškovas nepasinaudojo šia savo teise. Ieškovui buvo žinoma, kad butu naudojosi tretieji asmenys, butą patikėjimo teise valdo SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bet vis vien reikalavimus reiškė buto savininkui Vilniaus miesto savivaldybei, kuri nėra tinkamu atsakovu šioje byloje.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčams dėl atsiskaitymą už elektros energijos teikimo taikytinas LR CK 1.125 str. numatytas bendrasis ieškinio senaties terminas, kuris yra dešimt metų. Mano, kad ieškovo pareikštam reikalavimui dėl skolos sumokėjimo, taikytina CK 1.125 straipsnio 9 dalis, numatanti penkerių metų ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Mokėjimo už tiekiamą elektros energiją sistema atitinka periodinių mokėjimų sąvoką, nes mokesčiai privalomai turi būti sumokami kas mėnesį. Todėl pagal mokesčių mokėjimo tvarką, jos specifiką akivaizdu, kad jie turi periodiškumo požymį ir galima buvo išieškoti kaip periodines išmokas. Ieškovas nurodo, kad nuo 2007 m. lapkričio 29 d. nėra mokama už tiekiamą elektros energiją, o reikalaujama sumokėti už tiekiamą elektros energiją iki 2014 m. kovo 31 d., tai yra už laikotarpį ilgesnį nei penkeri metai. Teismas nepagrįstai netaikė sutrumpinto ieškinio senaties termino.

Palūkanų priteisimo galimybę numato CK 6.210 str. 1 d. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006, tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos. Pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė. Antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos. Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybė laikosi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju tarp ieškovo ir atsakovo nėra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 str. nuostatas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Teismas neatsižvelgė ir nevertino atsakovo bei trečiojo asmens nurodytų įstatyminių reikalavimų ieškovo veiklai pažeidimų, ikiteisminio ginčo tarp šalių nebuvimo, ieškovui teikiant teismui įrodymais nepagrįstą ieškinį, dėl ko netinkamai taikė materialinės teisės normas, priėmė įrodymais nepagrįstą sprendimą. Teismai netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 suformuotą praktiką, pažeisdamas esminius CPK reikalavimus.

2) Pagrįsdamas ieškinio reikalavimus ieškovas pateikė darbuotojo sudarytą lentelę - sąskaitos suvestinę už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. kovo 31 d. Ieškovas deklaratyviai nurodė, kad ieškovas savo įsipareigojimą tiekti elektros energiją butui ir namo bendroms reikmėms įvykdė tinkamai, o už pateiktą elektros energiją atsakovas, butų savininkas, neatsiskaitė, ką patvirtina ieškovo pridedamas prie ieškinio paskaičiavimas (lentelė). Teismas nepagrįstai nevertino atsakovo ir trečiojo asmens atsiliepimuose ir proceso metu išdėstytų atsikirtimų, tame tarpe ir dėl to, kad ieškovas turi įrodyti savo reikalavimų faktinį pagrindą ir pagal Civilinio Kodekso, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisykles bei CPK 177 str., 178 str. privalo pateikti rašytinius įrodymus, numatytus įstatymuose ir galinčius patvirtinti jo reiškiamų reikalavimų atsakovui pagrįstumą, t. y. įrodymus, patvirtinančius elektros energijos butui ir namo bendroms reikmėms suteikimo faktą ir kiekį, namo įvadinių ir buto skaitiklių parodymų aktus (CK 6.388 str.); pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 5.7 punktą įgalioto asmens - namo administratoriaus atliktą atsakovo skolos apskaičiavimą; pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 48.4 punktą - apmokėjimo dokumentus/mokestinius pranešimus ar kitus ieškovo pareikštus reikalavimus atsakovui atsiskaityti iki ieškinio pateikimo teismui dienos.

3) Teismui buvo nurodyta, kad ieškovo veiklą reguliuoja Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 ir 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, kurių 1, 3 str. nustatyta, kad Taisyklės reglamentuoja elektros energijos vartotoju santykius su tiekėjais siekiant užtikrinti atsiskaitymą laiku už patiekta elektros energiją. Teismas Taisyklių nuostatomis (atitinkamų redakcijų 83 arba 96 punktai) vadovavosi, spręsdamas klausimą dėl to, kas atsako, jei rašytinė elektros tiekimo ir vartojimo sutartis nesudaryta. Teismas nustatė, kad tokiu atveju pagal Taisyklių 83 ar 96 punktą atsako patalpų savininkas, ką patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 suformuota praktika, kuria remiasi ir ieškovas ieškinyje. Tačiau teismui konstatavus, kad atsakovas, kaip patalpų savininkas, CK, Taisyklių ir LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 suformuotos teismų praktikos prasme yra tinkama šalis, teismas visiškai nepagrįstai nevertino pareikšto ieškinio pagrįstumo.

LAT 2013 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 suformuota praktika dėl atsakomybės subjekto - patalpų savininko - nustatymo sprendžiant ginčą dėl butui pagal skaitliuko parodymus pateiktos elektros energijos apmokėjimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalauja priteisti už namo bendroms reikmėms pateiktą elektros energiją, o taip pat ir butui, nepateikdamas tai patvirtinančių namo įvadinių ir buto skaitliukų duomenų ir paskaičiavimų. Akivaizdu, kad aptariamos bylų faktinės ir teisinės aplinkybės, sprendžiami klausimai iš esmės skiriasi, dėl ko teismui vadovautis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 suformuota praktika priteisiant skolą iš atsakovo nebuvo jokio pagrindo. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 nieko nepasisakyta dėl ieškovo reikalavimų pagrindo - įrodymų pakankamumo, jų vertinimo ir šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymo sprendžiant ieškovo reikalavimų pagrįstumą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas priteisdamas iš atsakovo skolą už namo bendroms reikmėms sunaudotą elektros energiją, netyrė ir nevertino, kas skolos laikotarpiu buvo/yra namo administratorius. Teismas taip pat nevertino, kad ieškovas nepateikė namo administratoriaus duomenų, paskaičiavimų, reikalavimų atsakovui dėl namo bendroms reikmėms sunaudotą elektros energiją bei jos paskirstymą proporcingai patalpų plotui, patalpų savininkams. Iš ieškovo pateiktos lentelės nematyti, iš kur ir nuo ko paskaičiuotas menamas atsakovo įsiskolinimas, pagal kokią metodiką bei kieno tai - atsakovo skolos dydžio paskaičiavimas atliktas. Ieškovo pateikta lentelė negali būti vertinama ir kaip „apmokėjimo dokumentas“. Jis sudarytas nežinia kada ir akivaizdžiai ne skolos laikotarpiu. Taisyklių punkte 6, LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. 1 d., LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 str. 1 d. nustatyti privalomi energijos tiekimo apskaitos/mokėjimo dokumento rekvizitai jame nenumatyti.

Atsakovas neturi prievolės įrodinėti savo atsiskaitymo santykių su pastato administratoriumi, kaip ir nustatinėti, kiek jis yra galimai skolingas ieškovui. Teismas netirdamas bylai svarbių aplinkybių ir nereikalaudamas ieškinio reikalavimus patvirtinančių įrodymų, peržengė nagrinėjamos bylos ribas teismo proceso metu ir priimdamas sprendimą faktiškai nustatydamas, kad būtent atsakovas turi nustatyti ir įrodyti savo, kaip buto savininko skolos už namo bendroms reikmėms pateiktą elektros energiją, dydį bei asmenis, su kuriais jis turi pareigą atsiskaityti, kaip ir be pagrindo nustatė, kad ieškovas turi teisę reikšti tokius reikalavimus. Teismas taip pat nevertino, kad nagrinėjamoje byloje tretysis asmuo nurodė, kad ieškovas piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą ir pateikė teismui aiškiai nepagrįstą ieškinį (CPK 95 str.).