- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-10-25
- Bylos Nr.
- 1A-775-135-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-73-1-00814-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Vaclovas Iždonas, Gražvydas Poškus
- Kaltinamasis
- A. K.
- Nuteistasis
- M. S.
- Advokatai
- Alfonsas Daukantas
- Kategorijos
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-775-135/2012
Teisėja Silva Plungienė Teisminio proceso Nr. 1-73-1-00814-2011-9 Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.4., 1.1.6.3., 1.2.14.1.2.4., 2.4.1.2., 2.4.6.4.2
2012 m. spalio 25 d.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012-05-31 nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas pagal LR BK 178 str. 2 d. neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikaltimą.
Skundžiamu nuosprendžiu kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. pripažintas ir nuteistas M. S., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. S. nuteistas už tai, kad pagrobė automobilį, o būtent: 2011 m. spalio 15 d., apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini) namo kiemo pagrobė svetimą, A. M. priklausantį turtą: 3000 litų vertės automobilį „Mazda 626“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
A. K. išteisintas neįrodžius, jog jis dalyvavo pagrobiant automobilį, o būtent: 2011 m. spalio 15 d., apie 22.00 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) namo kiemo, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. K., pagrobė svetimą, A. M. priklausantį turtą – 3000 litų vertės automobilį „Mazda 626“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Išteisindamas A. K. teismas nurodė, kad teismas, išanalizavęs visus bylos įrodymus, padarė išvadą, jog neįrodyta, kad A. K. dalyvavo pagrobiant A. M. automobilį. Nuosprendyje teismas nurodė, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo jokių duomenų apie tai, kad A. K. būtų M. S. palenkęs vogti automobilį ar davęs patarimų, nurodymų, ar pateikęs priemones, ar pašalinęs kokias nors kliūtis, ar saugojęs vagiant automobilį, ar pažadėjęs paslėpti pagrobtą daiktą, ar jį realizuoti. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad A. K., žinodamas, kad automobilis pagrobtas, važiavo tuo automobiliu kartu su M. S. ir sumokėjo už degalus automobiliui, neduoda pagrindo jo kaltinti automobilio pagrobimu, nes automobilį tuo metu jau buvo užvaldęs M. S..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras prašo 2012-05-31 Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje pakeisti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. jam susitaikius su nukentėjusiu asmeniu LR BK 38 str. pagrindais ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.
Skunde nurodo, kad nuosprendis priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, todėl neteisėtas ir keistinas. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, jog nėra duomenų, kad A. K. būtų M. S. palenkęs vogti automobilį, davęs patarimų, nurodymų, pateikęs priemones ar pašalinęs kokias nors kliūtis, saugojęs vagiant automobilį, pažadėjęs paslėpti pagrobtą daiktą ar jį realizavus, nors drauge, kaip pažymi apeliantas, teismas nustatė, kad M. S. su A. K. sutarė pagrobti automobilį, kad galėtų važiuoti, M. S. pasakė A. K., jog eina pavogti automobilį, o vėliau, M. S. privažiavus prie jo laukiančio A. K., šis, žinodamas, kad automobilis pagrobtas, važiavo tuo automobiliu kartu su M. S., sumokėjo už degalus. Apelianto teigimu, teismas netinkamai taikė BK 24 str. Remdamasis teismų praktika, prokuroras nurodo, kad teismo argumentas, jog A. K. pats žirklėmis neatrakino automobilio durelių ir pats neužvedė automobilio (tai darė jo bendrininkas M. S.), neleidžia daryti išvados, jog jis nedalyvavo vagystėje. Nurodo, kad nustatyta, jog M. S. su A. K. kartu sumanė pagrobti automobilį, kuriuo galėtų nuvažiuoti į kaimą pas merginas, M. S. nuėjo ir iš namų pasiėmė žirkles automobilio durelėms atrakinti, o A. K. pasakęs: ,,einu, palauksiu, ar paimsi, ar ne“, nuėjo ir A. S. laukė nuo vietos 10 metrų atstumu, ir tai leidžia, prokuroro nuomone, daryti išvadą, jog M. S. ir A. K. buvo pasiskirstę vaidmenimis. Nurodo, kad A. K. ir kito bendrininko M. S. susitarimas padaryti vagystę konstatuotas ne tik nustačius, kad jie žodžiu nutarė pagrobti automobilį, o A. K. laukė, kol M. S. įvykdys nusikaltimą, tačiau tai rodo ir vėlesni jo veiksmai – jis iš karto po vagystės įsėdo į vogtą automobilį, įpylė kuro pagrobtam automobiliui. Tvirtina, kad šios aplinkybės atskleidžia tiek A. K. objektyvų dalyvavimą realizuojant vagystės požymius, tiek jo tiesioginę tyčią kartu su kitu bendrininku padaryti šį nusikaltimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą tenkinti, išteisintojo gynėjas advokatas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalis, kuria A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., neįrodžius jo dalyvavimo darant šį nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p.), naikintina, o pripažįstama, kad A. K. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 2 d. Atsižvelgiant į tai, keistina apylinkės teismo nuosprendžio nustatomoji dalis M. S. atžvilgiu bei civilinio ieškinio atlyginimo tvarka.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatomis, teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apylinkės teismas šių nuostatų nesilaikė. Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas pagrįstai konstatavo, jog M. S. pagrobė A. M. priklausantį automobilį „Mazda 626“, tačiau pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, nes vertino ne įrodymų dalies dėl A. K. dalyvavimo pagrobiant automobilį visumą, o vertino juos atsietai vienus nuo kitų. Netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje neįrodyta, kad M. S. ir A. K., veikdami kartu, pagrobė svetimą turtą – automobilį.
Kolegija sprendžia, kad byloje yra pakankamai faktinių duomenų, pagrindžiančių A. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
Nors išteisintasis A. K. neigė dalyvavęs nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., padaryme, tai yra tvirtino, jog po pokalbio su M. S. apie automobilio vagystę jis kartu nebuvo, o M. S. nuėjus prie mašinos, jis išėjo į namus, kai vogė automobilį, kartu nebuvo ir to nematė, kad pavogs netikėjo, į automobilį įsėdo tik vėliau, kai M. S. prie jo privažiavo, tačiau apeliacinė instancija tokius jo parodymus vertina kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jie paneigiami nuteistojo M. S. ir iš dalies išteisintojo A. K. parodymais, kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais.
Vadovaujantis LR BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, susitarimas gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. kol bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009, 2K-214/2011).
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu M. S., apklaustas įtariamuoju, parodė, kad 2011 m. spalio 15 d. vakare apie 18-20 val., jis susitiko draugą A. K., su kuriuo gėrė alų melioratorių parkelyje, paskui kažkuris iš jų susiskambino su pažįstamais ir susitarė susitikti kažkokiame kaime, jie bandė susirasti pažįstamų, kurie pavežtų iki to kaimo, bet niekas jų nenuvežė, tada bekalbant kilo mintis pasivogus automobilį nuvažiuoti iki to kaimo. Kuris pasiūlė vogti, nepamena, paskui jis iš namų pasiėmė žirkles popieriui kirpti, nes žinojo, kad su žirklėmis galima atrakinti automobilio „Mazda“ dureles ir neturint raktelio užvesti variklį. Išėjęs į kiemą jis pamatė stovintį automobilį „Mazda“ ir nusprendė jį pavogti, žirklėmis jis atrakino vairuotojo dureles ir įkišęs į užvedimo spynelę užvedė variklį, tada A. K. atsisėdo į priekinę keleivio sėdynę ir jie išvažiavo. A. K. neprieštaravo, kad būtų pavogtas automobilis, jis visą laiką stovėjo šalia ir matė, ką jis daro (102 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu M. S. parodė, kad su A. K. gėrė parkelyje, kalbėjo, jog reikia nuvažiuoti pas draugus, užėjo kalba apie mašiną, jis nuėjo į namus žirklių, A. K. liko sėdėti, jam einat atrakinti automobilį, A. K. sakė, kad eina toliau, sakė, kad palauks toliau. M. S. žirklėmis atrakino automobilį, užvedė, degalinėje A. K. įpylė degalus (162 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje metu M. S. parodė vietą, kurioje stovėjo automobilis „Mazda 626“, taip pat vietą, kurioje stovėjo A. K., kai jis privažiavo pavogtu automobiliu (107 b. l.).
Ikiteisminio tyrimo metu A. K. savo kaltę dėl pavogto automobilio pripažino ir nurodė, kad M. S. pasakė, jog pavogs automobilį, tačiau jis nepatikėjo, o nusijuokęs nuėjo link Ž. gatvės, tikėdamasis, kad M. S. jį pasivys. Praėjus keletui minučių prie jo stovinčio ant pėsčiųjų tako privažiavo automobilis „Mazda 626“, kurį vairavo M. S.. Tada jis suprato, kad tai vogtas automobilis, tačiau į jį įlipo, ir jie nuvažiavo. Su M. S., kai jis vogė automobilį, nebuvo, automobilį visą laiką vairavo M. S. (127 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu A. K. tvirtino, jog jis nesitikėjo, kad M. S. pavogs automobilį, nors buvo kalba, kad reikia pavogti automobilį. Jis prie automobilio nėjo, išėjo namų link, laukė, kol ateis M. S.. Kai privažiavo M. S., atsistojo nuo suoliuko, įsėdo į automobilį ir nuvažiavo (161–162 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje metu A. K. parodė vietą automobilių stovėjimo aikštelėje, iš kur buvo pavogtas automobilis (132 b. l.).
Sulyginus M. S. ir A. K. parodymų patikrinimų vietoje protokoluose užfiksuotus parodymus matyti, kad abu kaltinamieji – ir M. S., ir A. K. – nurodė tą pačia vietą automobilių stovėjimo aikštelėje, iš kur buvo pavogtas automobilis. Tai leidžia daryti išvadą, jog A. K. tiksliai žinojo, kur stovėjo pagrobtas automobilis „Mazda 626“. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad automobilis buvo pagrobtas iš daugiabučio namo automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje, kaip įprasta, būna pastatoma daug automobilių, todėl, kolegijos nuomone, tik buvus kartu, kai buvo renkamasi kurį automobilį vogti, galima tiksliai nurodyti vietą, kur stovėjo pavogtas automobilis. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad išsirenkant automobilį vagystei A. K. buvo kartu su M. S., o ne po kalbos, kad reikia pavogti automobilį, kaip A. K. nurodė teisme, jis, M. S. išėjus prie mašinos, išėjo. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas nesutinka, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. K. prisidėjo prie vagystės, juo labiau, kad iš paties A. K. parodymų galima daryti išvadą, kad jis, nuėjęs toliau nuo A. S. atrakinamo ir užvedamo automobilio, atsisėdo ir laukė, kol M. S. prie jo privažiuos (162 b. l.). M. S. teisme taip pat nurodė, kad jam sugalvojus atrakinti automobilį, A. K. pasakė, kad eina toliau ir palauks, privažiavus prie jo, A. K. sėdėjo (162, 165 b. l.).
Taigi pirmosios instancijos teismo išvados, kad nėra duomenų, jog A. K. dalyvavo pagrobiant svetimą, A. M. priklausantį turtą – 3000 litų vertės automobilį „Mazda 626“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – yra nepagrįstos: bylos duomenys neginčijamai rodo, kad M. S. ir A. K. nutarus vykti pas draugus buvo kalbėta, kad tai galima padaryti vogtu automobiliu, jam pavogti instrumentą, t. y. žirkles atsinešė M. S., automobilį, kuris bus grobiamas, surado abu – ir M. S., ir A. K., M. S. atrakinant ir užvedant vogtą automobilį žirklėmis, M. K., paėjęs toliau, sėdėjo ir laukė M. S., o privažiavus M. S. – įsėdo į vogtą automobilį, vėliau vogtam automobiliui nupirko degalų. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. K. žinodamas apie tikslą pagrobti automobilį padėjo padaryti šį nusikaltimą – rinko pagrobti tinkamą automobilį, o vėliau liko laukti kito kaltininko stebėdamas aplinką, taip pašalindamas kliūtis pridengė savo bendrininką, kad jis galėtų netrukdomai įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą.
Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, jog byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog 2011 m. spalio 15 d., apie 22.00 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) namo kiemo, A. K. ir M. S., veikdami kartu, pagrobė svetimą, A. M. priklausantį turtą – 3000 litų vertės automobilį „Mazda 626“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Ikiteisminio tyrimo metu byloje buvo pareikštas nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl 3360 Lt turtinės žalos atlyginimo (24 b. l.). Bylos teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji D. M. patikslino, kad jų automobilis buvo vertas 2000 Lt, kaltinamieji sutiko su tokio žala (163 b. l.). Teismui nustačius, kad automobilio pagrobime dalyvavo ir M. S., ir A. K., nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą turi atlyginti abu kaltinamieji, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl turtinės žalos atlyginimo keistinas (BPK 328 str. 4 p.).
Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba valstybės institucijos atstovu ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytoms būtinoms sąlygoms.
Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys tvirtina, kad A. K. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, atsiprašė nukentėjusiojo ir su juo susitaikė, susitarė dėl žalos atlyginimo (156, 166 b. l.), anksčiau neteistas (110 b. l.). Ir nors savo kaltę pripažino tik iš dalies, tačiau iš byloje užfiksuotų įrodymų matyti, kad duodamus parodymus A. K. nurodė iš esmės tikras įvykio aplinkybes, o kaltės pripažinimas tik iš dalies buvo nulemtas jo subjektyviu aplinkybių vertinimu. Šie duomenys leidžia manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl, vadovaujantis BK 38 straipsniu, BPK 254 straipsniu, jis atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius, o baudžiamoji byla nutrauktina. Siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, A. K. skirtina baudžiamojo poveikio priemonė. BK 67 str. 1 d. įtvirtinta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. padėti sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti galimybę nuteistam asmeniui tai daryti, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 p. , 3 p, 2 p., 329 str. 2 p.,
nusprendžia:
Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., atleisti ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38 str., baudžiamąją bylą nutraukti kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius.
Skirti A. K. baudžiamojo poveikio priemonę – per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.
Pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. nuosprendžio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo ir nukentėjusiajai D. M. priteisti iš M. S. ir A. K. solidariai 2000 Lt (du tūkstančius litų) turtinei žalai atlyginti.
Pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendį M. S. atžvilgiu nustatant, kad M. S. ir A. K., veikdami kartu, pagrobė svetimą, A. M. priklausantį turtą – 3000 litų vertės automobilį „Mazda 626“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.