Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Agnės Tikniūtės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Arvi kalakutų fermos“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Saudosta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Arvi kalakutų fermos“, trečiajam asmeniui viešajai įstaigai „Baltijos agroverslo institutas“ dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu bei restitucijos taikymo .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

14. Pripažinęs ieškovės ieškinio reikalavimą dėl sandorių negaliojimo CK 1.82 ir 1.86 straipsnio pagrindais pagrįstu, teismas taikė CK 1.80 straipsnio 2 dalį ir ieškovei priteisė 150 000 Eur, sumokėtų pagal 2016 m. gruodžio 5 d. ir 2016 m. gruodžio 29 d. pavedimus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos bylos nagrinėjimo ribos.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

19. Byloje nustatyta, kad UAB „Montavis“ ir UAB „Saudosta“ 2016 m. liepos 21 d. sudarė Statybos darbų subrangos sutartį. Pagal šios sutarties 2.1 punktą subrangovė UAB „Saudosta“ įsipareigojo per sutartyje nustatytą darbų atlikimo terminą savo jėgomis, medžiagomis, rizika ir atsakomybe parengti: kalakutų auginimo fermos (18 m x 80 m) statybos darbų su technologiniais įrengimais (skirtais kalakutų auginimui) ir jų montavimo darbais, kalakutų auginimo fermos (18 m x 110 m) statybos darbų su technologiniais įrengimais (skirtais kalakutų auginimui) ir jų montavimo darbais, dangos ir privažiavimų, lauko tinklų darbo projektą, atlikti ir perduoti darbus kaip numatyta sutartyje bei ištaisyti defektus, o rangovė UAB „Montavis“ įsipareigojo sudaryti subrangovei būtinas sąlygas darbams atlikti, sutartyje numatyta tvarka priimti darbų rezultatą ir sumokėti subrangovei sutarties kainą. Šioje sutartyje nurodyta, kad užsakovas – Irmanto Grigo ūkis. Pagal šios sutarties 9.1 punktą sutarties objekto kaina yra 1 570 012,35 Eur su PVM, į kurią įeina visi mokesčiai ir visos rangovės išlaidos bei visi subrangovės patiriami paslaugų suteikimo ir darbų atlikimo kaštai, statybinių medžiagų, įrangos bei priemonių įsigijimo išlaidos, visi subrangovės mokami mokesčiai, rinkliavos ir kitos išlaidos, susijusios su šios sutarties įsipareigojimų vykdymu.

20. UAB „Saudosta“ ir UAB „Arvi kalakutų fermos“ 2016 m. liepos 25 d. sudarė Inžinerinių konsultavimo paslaugų statyboje teikimo sutartį (t. y. ginčijamą Sutartį), pagal kurią paslaugų teikėja (UAB „Arvi kalakutų fermos“) įsipareigojo suteikti reikalingas inžinerinių konsultavimo paslaugų statyboje paslaugas, o klientė (UAB „Saudosta“) įsipareigojo priimti tokias paslaugas bei atsiskaityti už jas (Sutarties 1.1 punktas). Sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad paslaugų teikėja įsipareigoja: teikdama paslaugas veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų klientės interesus; organizuoti pradinių duomenų (projektinei dokumentacijai parengti) surinkimą; organizuoti inžinerinių tyrinėjimo darbų subrangos įmonių parinkimą; organizuoti dokumentų, būtinų statybą leidžiančios dokumentacijos gavimą ir įforminimą; vykdyti inžinerinių tyrinėjimo darbų atlikimo priežiūrą pagal klientės savarankiškai ir tiesiogiai su subrangovėmis įmonėmis sudarytas sutartis; konsultuoti klientę statybos klausimais. Pagal Sutarties 4.1 punktą klientė įsipareigojo sumokėti paslaugų teikėjai fiksuotą atlyginimą – 150 000 Eur plius PVM. Pagal Sutarties 4.2 punktą atlygis paslaugų teikėjai, nurodytas šalių pasirašytame paslaugų suteikimo akte, sumokamas per 30 dienų nuo sąskaitos ir pasirašyto akto gavimo, nebent šalys susitartų kitaip.

22. UAB „Arvi kalakutų fermos“ 2016 m. gruodžio 30 d. išrašė UAB „Saudosta“ PVM sąskaitą faktūrą už suteiktas paslaugas pagal Sutartį, suma be PVM 150 000 Eur (su PVM – 181 500 Eur).

23. Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 5 d., UAB „Saudosta“ iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartimi patikslintas BUAB „Saudosta“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, pagal kurį bendra kreditorių reikalavimų suma – 218 100,58 Eur.

24. BUAB „Saudosta“ nemokumo administratorius 2020 m. sausio 23 d. kreipėsi į atsakovę, prašydamas pateikti visus dokumentus, aktus, kurių pagrindu atsakovė perdavė, o ieškovė priėmė paslaugų atlikimą pagal 2016 m. liepos 25 d. Inžinerinių konsultavimo paslaugų statyboje teikimo sutartį Nr. AKF-16/07/25, nes tarp nemokumo administratoriui perduotų bankrutuojančios įmonės dokumentų tokių duomenų nebuvo. Atsakovė nemokumo administratoriui jokios informacijos apie Sutarties įvykdymą nepateikė.

Dėl ginčo dalyko

25. Ieškovė šioje byloje ginčija su atsakove sudarytą Sutartį ir jos pagrindu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą bei atliktus mokėjimus dviem teisiniais pagrindais, t. y. kaip juridinio asmens teisnumui prieštaraujantį sandorį (CK 1.82 straipsnis) ir tariamą sandorį (CK 1.86 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai ir pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu abiem minėtais pagrindais. Atsakovė, nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir neapklausė liudytoju buvusio UAB „Saudosta“ vadovo, kuris galėjo patvirtinti byloje reikšmingas aplinkybes.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu (tariamas sandoris)

26. CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Pagal šio straipsnio 2 dalį tokiems sandoriams taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriose nurodyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

27. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, jog jis realiai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006). Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012). Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės, t. y. pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o ginčijamo sandorio realų vykdymą – priešingai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014). Išmokėjimas pinigų už nesuteiktas paslaugas, kurias nei teikti, nei jų teikimo reikalauti ir nebuvo ketinama, negali būti pripažįstamas sandorio įvykdymu, nes šalys turi siekti sukurti viena kitai tam tikrų teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014).

28. Nagrinėjamu atveju Sutartis sudaryta dėl tam tikrų konsultavimo paslaugų, kurios detalizuotos Sutarties 2.1 punkte (žr. šios nutarties 20 punktą). Siekiant nustatyti, ar šalys siekė, sudarydamos Sutartį, civilinių teisių ir pareigų joms atsiradimo, būtina išsiaiškinti tikrąją šalių valią ir tikslus. Tai nustatyti gali padėti šalių sudarytos Sutarties turinio analizė, šalių tarpusavio įsipareigojimų ir jų įvykdymo kontrolės būdų aptarimas Sutartyje, šalių teisių ir pareigų balansas, faktiškas Sutarties sąlygų vykdymas ir pan. Esant paslaugų (pavyzdžiui, konsultavimo), kurias teikiant nesukuriamas materialus rezultatas, teisiniams santykiams (CK 6.716 straipsnio 1 dalis), ypatingai yra svarbus tinkamas paslaugų rūšies sutartyje aptarimas, kainos už atliktas paslaugas pagal kiekvieną paslaugų rūšį nustatymas ar kainos apskaičiavimo tam tikro būdo įtvirtinimas (CK 6.720 straipsnio 1 dalis), taip pat paslaugų suteikimo kiekio ir kokybės kontrolės mechanizmo nustatymas (CK 6.722 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-976/2014).

29. Ginčijamoje Sutartyje tik išvardintos ketinamų teikti konsultavimo paslaugų rūšys, tačiau nėra aptarta, kokia yra ar kokiu būdu bus nustatoma atskirų teikiamų paslaugų rūšių kaina (nustatyta tik fiksuoto atlyginimo suma už visas paslaugas), reguliarumas, nenumatyta suteiktų paslaugų kiekį ir kokybę patvirtinančių faktų užfiksavimo būtinumas ir būdai. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutartyje įtvirtinta šalių teisių ir pareigų disproporcija, paslaugų suteikimo fakto kontrolės būdų nenumatymas patvirtina, jog Sutartimi nebuvo siekiama realių civilinių paslaugų teikimo santykių sukūrimo, kai ieškovei būtų teikiamos pagal jos veiklos sritį reikalingos tam tikrų rūšių paslaugos, o atsakovė už tai gautų šalių sutartą kainą bei atsiskaitytų už paslaugų kiekį ir kokybę.

30. Pagal Sutarties 4.2 punktą atlygis paslaugų teikėjai, nurodytas šalių pasirašytame paslaugų suteikimo akte, sumokamas per 30 dienų nuo sąskaitos ir pasirašyto akto gavimo, nebent šalys susitartų kitaip. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad iš ieškovės sąskaitos 2016 m. gruodžio 5 d. ir 2016 m. gruodžio 29 d. atliktais pavedimais atsakovei buvo sumokėta visa Sutartyje nurodyta paslaugų kaina be PVM – 150 000 Eur. Abiejuose pavedimuose nurodyta mokėjimo paskirtis „už paslaugas“. Po šių mokėjimų atsakovė išrašė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą už suteiktas paslaugas pagal Sutartį, kurioje nurodyta atitinkama suma be PVM – 150 000 Eur. Tačiau jokio paslaugų suteikimo akto šalys nepasirašė. Duomenų, kad šalys susitarė pakeisti minėtą Sutarties sąlygą, byloje taip pat nėra pateikta. Juolab kad Sutarties 8.2 punkte nustatyta, jog Sutartis gali būti pakeista tik raštišku šalių susitarimu.

31. Byloje yra pateikti atliktų darbų aktai, kuriais subrangovė UAB „Saudosta“ perdavė atliktus darbus rangovei UAB „Montavis“. Šiuose aktuose yra nurodyti konkretūs ieškovės atlikti ir perduoti UAB „Montavis“ darbai, susiję su statyba, įrenginių montavimu, šių darbų kiekiai ir kaina. Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai pažymėta, kad nė viename iš atliktų darbų aktų nėra nurodyta, kad į šiuos darbus yra įskaičiuota ir atsakovės suteiktų konsultacinių paslaugų vertė (kaina), nors pagal UAB „Montavis“ ir UAB „Saudosta“ sudarytos 2016 m. liepos 21 d. Statybos darbų subrangos sutarties 9.1 punktą į šios sutarties kainą įtrauktos visos subrangovės išlaidos, susijusios su šios sutarties įsipareigojimų vykdymu. Apeliantės argumentas, kad į ieškovės atliktų darbų kainą įskaičiuotos ir konsultavimo paslaugos, nes šių darbų atlikimo klausimais atsakovė teikė konsultacijas ginčo Sutarties pagrindu, yra deklaratyvaus pobūdžio teiginys, kurio nepagrindžia jokie kiti įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad Sutartimi atsakovė abstrakčiai įsipareigojo konsultuoti ieškovę statybos klausimais, nesant jokių duomenų apie šių konsultacijų pobūdį, poreikį ir realų tokių paslaugų suteikimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovė, vykdydama minėtus darbus, gavo iš atsakovės tokias paslaugas.

32. Pažymėtina, kad pagal Sutartį atsakovei mažiau negu per 6 mėn. laikotarpį sumokėta gana didelė pinigų suma – 150 000 Eur. Atsižvelgiant į susitartų suteikti paslaugų pobūdį, tokios paslaugos, jeigu jos buvo realiai teikiamos, turėjo atsispindėti Sutarties šalių veiklos dokumentuose.

33. Apeliantė teigia, kad šalis siejo pasitikėjimu grįsti santykiai, t. y. ginčo šalys viena kita pasitikėjo, todėl Sutarties pagrindu ieškovei suteiktos paslaugos nebuvo įforminamos raštu, nebuvo protokoluojami susirinkimai ir pasitarimai. Toks paaiškinimas nepaneigia atsakovei tenkančios procesinės pareigos įrodyti ginčijamo sandorio realų vykdymą. CK 6.722 straipsnyje nustatyta atlygintinų paslaugų teikėjui pareiga kliento reikalavimu, jeigu paslaugų teikimo sutartis nenustato ko kita, pranešti klientui visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant perduoti klientui viską, ką paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, gavo kliento naudai. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad paslaugų teikėjas, jeigu šalys nesutarė kitaip (nagrinėjamu atveju nesusitarė kitaip), nepriklausomai nuo kliento pareikalavimo laiko – prieš apmokėjimą ar po suteiktų atlygintinių paslaugų apmokėjimo – privalo pateikti klientui ataskaitą ir visą informaciją apie atliktą darbą, nes klientas visais atvejais turi teisę žinoti, kokios paslaugos jam buvo suteiktos, kokia jų kaina ir už kokias jam suteiktas paslaugas jų teikėjui sumokėjo ar turi sumokėti, t. y. klientas turi teisę iš paslaugų teikėjo gauti visą informaciją apie suteiktas paslaugas. Aptarta įstatymo nuostata reiškia ir tai, kad, kilus teisminiam ginčui tarp kliento (paslaugų užsakovo) ir paslaugų teikėjo dėl sutarties vykdymo paslaugų, teikėjas privalo pateikti įrodymus dėl sutarties vykdymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020, 34 punktą).

34. Apeliantės teigimu, iš byloje pateikto susirašinėjimo elektroniniais laiškais matyti, kad Sutarties pagrindu ieškovė buvo konsultuojama, jai buvo duodami nurodymai. Pasak apeliantės, žodis „Saudosta“ figūruoja iš esmės visuose teismui teiktuose elektroniniuose laiškuose, o naudodami terminą „rangovas“, susirašinėjimo dalyviai turėjo omenyje būtent UAB „Saudosta“.

35. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovės pateiktas susirašinėjimas yra nepakankamai informatyvus, pateikti atskiri pokalbių fragmentai dėl įrangos pirkimo, paukščių atvežimo, tačiau paminėtuose dokumentuose nenurodomos jokios aplinkybės, kurios turėtų reikšmės ginčo Sutarties vykdymui ir kurias būtų galima susieti su realiu Sutarties vykdymu. Be to, minėtuose laiškuose nurodoma, kad įrangą užsakinėja rangovas, nors ieškovė yra subrangovė. Ieškovė laiškuose minima tik fragmentiškai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokiam byloje pateiktų elektroninių laiškų turinio vertinimui ir papildomai pažymi, kad tik dalis minėtų laiškų adresuota UAB „Saudosta“, be to, UAB „Arvi kalakutų fermos“ atstovas M. N. paminėtas vos keliuose laiškuose, todėl atsakovės triplike nepagrįstai nurodoma, kad jis aktyviai dalyvavo koordinuojant fermų statybos projektą ir teikė pagalbą UAB „Saudosta“. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje pateikti elektroniniai laiškai nepatvirtina, jog atsakovė suteikė ieškovei Sutartyje nurodytas paslaugas.

36. Apeliantė skunde remiasi argumentu, kad byloje, siekiant nustatyti visas reikšmingas aplinkybes, turėjo būti apklaustas ir Sutartį sudaręs buvęs UAB „Saudosta“ vadovas. Iš bylos duomenų matyti, kad šiam liudytojui šaukimas buvo įteiktas tinkamai, tačiau minėtas asmuo į teismo posėdį neatvyko, apie neatvykimo priežastis nepranešė. Prašymas dėl šios priežasties atidėti teismo posėdį ir atvesdinti liudytoją nebuvo pateiktas. Pažymėtina, kad byloje atsakovei atstovavo kvalifikuotas teisininkas – advokatas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės procesinės teisės teikti įrodymus nebuvo pažeistos.

37. Apibendrindama aptartus įrodymus ir argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė byloje įrodė, jog šalims sudarant Sutartį nebuvo siekiama sukurti jų civilinius teisinius konsultavimo paslaugų teikimo santykius, taip pat kad atsakovė realiai nesuteikė ieškovei paslaugų, už kurias buvo išrašyta ginčijama PVM sąskaita faktūra ir atlikti ginčijami mokėjimai. Tuo remiantis nėra pagrindo pripažinti, kad Sutartis šalims sukūrė tarpusavio civilines teises ir pareigas. Išorinė sandorio forma buvo panaudota tik tam, kad viena šalis (UAB „Arvi kalakutų fermos“) gautų iš kitos šalies (UAB „Saudosta“) pinigines lėšas, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Sutartį negaliojančia kaip tariamą sandorį (CK 1.86 straipsnio 1 dalis) ir pritaikė restituciją pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, priteisdamas iš atsakovės 150 000 Eur ieškovės naudai.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu

38. Kaip minėta, ieškovė šioje byloje ginčijamą Sutartį prašė pripažinti negaliojančia ir kitu teisiniu pagrindu – kaip juridinio asmens teisnumui prieštaraujantį sandorį. Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pirmiau aptartais įrodymais ir argumentais, nusprendė, kad yra visos būtinos sąlygos taikyti ir šį sandorių negaliojimo pagrindą ginčijamos Sutarties bei pagal ją išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir atliktų mokėjimų atžvilgiu. Apeliaciniame skunde atsakovė argumentų, kuriais ginčytų šias teismo išvadas, nenurodo, todėl teisėjų kolegija CK 1.82 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu šioje nutartyje išsamiau nepasisako. Be to, pirmiau šioje nutartyje konstatuota, kad ginčo Sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip tariamas sandoris, o sandorių negaliojimo padariniai nesiskiria nuo to, keliais pagrindais jie pripažinti negaliojančiais.

39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, nustatė visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kuriuo teisingai išsprendė ginčą. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 329 ir (ar) 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir (ar) materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, todėl skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

40. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovės visas patirtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas, tačiau tokias išlaidas patvirtinančių duomenų nepateikė, todėl šių išlaidų priteisti nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.