Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-06-16 · Administracinė byla Nr. A-63-2266-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2010-10-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-06-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-16
Bylos Nr.
A-63-2266-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01503-2010-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Audrius Bakaveckas
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Kategorijos
  • 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A63 – 2266/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01503-2010-5Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 35.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui Vildai Vaičiūnienei,atsakovo atstovei Rūtai Čiuladaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) prašymu (b. l. 1 – 3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-1482 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „lengvatos nenumatytos“, atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkto nuostatas.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimtame Apraše yra prieštaravimų aukštesnės galios Lietuvos Respublikos teisės aktams. Manė, kad šio Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „lengvatos nenumatytos“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punktui. Pareiškėjas paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog savivaldybės taryba nustatė mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarką, o iš jos matyti, kad užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse ugdymo įstaigose apima tiek mokestį už vaiko maitinimą, tiek ir mokestį už ugdymo reikmes, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarime Nr. 1170 išvardintiems subjektams turi būti taikoma mokestinė lengvata, apimanti tiek mokestį už vaiko maitinimą, tiek ir mokestį už ugdymo reikmes. Vyriausybės atstovas nustatė, kad Aprašo 9 punktas numato 50 procentų mokesčio sumažinimo lengvatą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarime Nr. 1170 išvardintiems asmenims tik mokesčiui už vaiko maitinimą, tačiau už ugdymo reikmes jokių lengvatų tėvams nėra nustatyta, net priešingai, savivaldybės taryba imperatyviai nustatė, kad lengvatos mokesčiui už ugdymo reikmes nenumatomos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo vertinimu, savivaldybės taryba neteisėtai nustatė tokį reglamentavimą, kuris keičia aukštesnės galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1170 nustatytą reglamentavimą ir taip dalinai apriboja minimame nutarime išvardintiems asmenims teisę į numatytą lengvatą visa apimtimi. Pažymėjo, jog savivaldybės tarybos patvirtinto Aprašo 6 punkto 2 sakinyje nustatytas reglamentavimas netaikyti atitinkamų lengvatų mokesčiui už ugdymo reikmes prieštarauja taip pat teisėtų lūkesčių principui, nes yra dalinai paneigiama minėtame nutarime išvardintų asmenų teisė į 50 procentų mokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse ugdymo įstaigose sumažinimo visa apimtimi garantiją bei taip pabloginama asmenų socialinė padėtis. Teigė, kad savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-1482 1 punktu patvirtinto Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „lengvatos nenumatytos“, neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose” 2 punkte nustatyto reglamentavimo, todėl yra pažeidžiamas ir Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintas teisėtumo principas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 14 – 16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatyme savivaldybėms yra pavestas priešmokyklinio vaikų ugdymo organizavimas, maitinimo paslaugų organizavimas švietimo įstaigose, įgyvendinančiose mokymą pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo lavinimo programas. Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-1482 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 4 punktu buvo nuspręsta pripažinti netekusiu galios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1-330 „Dėl Mokesčio už vaiko maitinimą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“. Tokiu būdu buvo siekta patvirtinti naują Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašą ir nustatyti vienos dienos vaiko maitinimo normas. Naujo reglamentavimo tikslas buvo sudaryti prielaidas efektyvesniam tėvų mokesčio panaudojimui, siekiant gerinti ikimokyklinio ugdymo paslaugų kokybę. Pažymėjo, jog naujas teisės aktas išsamiau detalizuoja mokesčio už vaiko išlaikymą panaudojimo tvarką, praplečiamos mokesčio ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo procesui organizuoti panaudojimo galimybės. Atkreipė dėmesį, jog Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato pareiškėjui pareigą nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (23 str. 6 d.), tačiau pareiškėjas nesilaiko šio reikalavimo, nes nėra aišku, kaip nagrinėjamu atveju pasireiškia įstatymo viršenybės ir priimamų sprendimų teisėtumo principų pažeidimas. Atsakovas manė, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, jog Aprašo 6 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 2 punkto nuostatoms, kadangi jis nustato, kad užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose mažinamas 50 procentų nustatytais atvejais. Pareiškėjo ginčijamas mokestis ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms, jo dydis, pirmiausia yra nustatytas ne Aprašo 6 punkte, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1‑1482 3 punktu, kuriuo nustatytas 2,5 Lt mokestis visoms šeimoms ir 1 Lt mokestis socialiai remtinoms šeimoms už kiekvieną mėnesio dieną (išskyrus šeštadienį, sekmadienį ir švenčių dienas) ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms tenkinti. Taigi minėtas mokestis socialiai remtinoms šeimoms yra mažinamas daugiau nei 50 procentų, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1170 2 punkte. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1482 patvirtinto Aprašo 6 punktas negali būti aiškinamas atskirai, nesiejant jo nuostatų su minėtu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-1482 3 punktu. Aprašo 6 punktu ginčijamo mokesčio dydis nėra nurodomas, jis nustatytas būtent Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-1482 3 punktu, nustatant daugiau nei 50 procentų mažesnį mokestį socialiai remtinoms šeimoms.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 18 d. sprendimu (b. l. 31 – 35) pareiškėjo prašymą tenkino, pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-1482 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „lengvatos nenumatytos“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkto nuostatoms.

Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...>“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Pastebėjo, jog būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo savo jurisprudencijoje ne sykį yra akcentavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. I1‑04/2006, I1-02/2006). Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktu, 6 straipsnio 2 dalimi. Kaip išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. I1-02/2006, viešojo administravimo subjektui draudžiama priimti norminio pobūdžio teisės aktus, jeigu tokia teisė jam nesuteikta įstatymu, bei pareigą priimant norminio pobūdžio aktus laikytis apibrėžtų akto priėmimo procedūrų. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti. Vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 1, 2 punktu. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1482 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo”, kurio 1 punktu patvirtino Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašą. Teismas vadovavosi Aprašo 1 punktu, 6 punktu, 9 punktu. Pažymėjo, jog iš Aprašo turinio matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nustatė mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarką, pagal kurią užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse ugdymo įstaigose apima tiek mokestį už vaiko maitinimą, tiek ir mokestį už ugdymo reikmes, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarime Nr. 1170 išvardintiems subjektams turi būti taikoma mokestinė lengvata, apimanti tiek mokestį už vaiko maitinimą, tiek ir mokestį už ugdymo reikmes. Kadangi Aprašo 6 punkto 2 sakinyje nurodyta „Mokestį vaiko ugdymo reikmėms moka visi tėvai, lengvatos nenumatytos“, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neteisėtai nustatė tokį reglamentavimą, kuris keičia aukštesnės galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1170 nustatytą reglamentavimą ir taip dalinai apriboja minimame nutarime išvardintiems asmenims teisę į numatytą lengvatą visa apimtimi. Teismo vertinimu, Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „lengvatos nenumatytos“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose” 2 punktui. Taip pat laikė, kad Aprašo 6 punkto 2 sakinyje nustatytas reglamentavimas netaikyti atitinkamų lengvatų mokesčiui už ugdymo reikmes prieštarauja teisėtų lūkesčių principui, nes yra dalinai paneigiama minėtame nutarime išvardintų asmenų teisė į 50 procentų mokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse ugdymo įstaigose sumažinimo visa apimtimi garantiją. Teismas vadovavosi Vietos savivaldos 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu, ir akcentavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1‑1482 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „lengvatos nenumatytos“ neatitinka šių reikalavimų. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad Aprašo 6 punktu ginčijamo mokesčio dydis nėra nurodomas, nes jis nustatytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-1482 3 punktu, nustatant daugiau nei 50 procentų mažesnį mokestį socialiai remtinoms šeimoms, nes šis sprendimo punktas yra taikomas socialiai remtinoms šeimoms, o ne Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose” 2 punkte nustatytiems asmenims (vaikas (vaikai) turi tik vieną iš tėvų; šeima augina tris ir daugiau vaikų; tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą; vaikas auga moksleivių ar studentų šeimoje, kurioje vienas iš tėvų mokosi mokymo įstaigos dieniniame skyriuje).

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 40 – 42) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas, tirdamas Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalies teisėtumą, turėjo pasisakyti ir išaiškinti „vaikų išlaikymo ikimokyklinėse įstaigose“ sąvoką. Teismas neanalizavo, kokius mokesčius apima Vyriausybės nutarime įvardintas užmokestis už „vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“, ar į šią sąvoką patenka mokestis už vaiko maitinimą ar ir mokestis vaiko ugdymo reikmėms. Tai išaiškinti yra svarbu, nes nuo to priklauso Vyriausybės nutarimo taikymo apimtis, ar jis apskritai turėtų būti taikomas mokesčiui vaiko ugdymo reikmėms.

2. Tiek Vietos savivaldos įstatyme, tiek ir Švietimo įstatyme savivaldybėms yra nustatyta pareiga organizuoti būtent vaikų maitinimo paslaugų teikimą, tačiau nėra įtvirtintos pareigos rūpintis vaiko ugdymo reikmėmis. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad savarankiška savivaldybės funkcija yra priešmokyklinio vaikų ugdymo organizavimas, tačiau nėra nustatyta, iš kokių lėšų tai turi būti daroma. Todėl manytina, kad savivaldybė gali nustatyti mokestį, susijusį su vaikų ugdymo optimizavimu. Tačiau vaikų ugdymo reikmėms nustatytas mokestis nėra vaikų išlaikymo ikimokyklinėse įstaigose mokestis, todėl savivaldybė turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar gali būti taikomos lengvatos dėl vaikų ugdymo reikmėms renkamo mokesčio.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 47 – 50) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Tiek ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 8 p.), tiek ir maitinimo paslaugų organizavimas švietimo įstaigose, įgyvendinančiose mokymą pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo lavinimo programas (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 10 p.) yra savivaldybės savarankiškos funkcijos. Todėl atsakovas nepagrįstai nevienodai aiškina ir taiko su šiomis funkcijomis susijusius teisės aktus.

2. Pats atsakovas ginčijamu sprendimu mokestį vaiko ugdymo reikmėms priskyrė prie mokesčių už vaiko išlaikymą ugdymo įstaigose srities, nes tiek iš atsakovo priimto sprendimo pavadinimo („Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“), tiek ir sprendimo turinio matyti, kad mokestis už vaiko ugdymo reikmes yra nustatytas tame pačiame sprendime, kuris reglamentuoja mokesčio už vaikų išlaikymą ugdymo įstaigose tvarką ir sąlygas.

3. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu 1170, numatančiu steigėjo teisę nustatyti užmokestį už vaiko išlaikymą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, todėl darytina pagrįsta išvada, kad savivaldybės tarybos nustatytas mokestis už vaiko išlaikymą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje apima abi detalizuotas mokesčių dalis – tiek už vaiko maitinimą, tiek ir už ugdymo reikmes, nes abi sudėtinės dalys atspindi pagrindines vaiko reikmes, reikalingas vaiko išlaikymui ugdymo įstaigoje. Atsakovas, teigdamas priešingai, turėtų pagrįsti mokesčio už ugdymo reikmes nustatymo pagrindą, jei mano, kad mokestis už vaiko ugdymo reikmes į išlaikymo ikimokyklinėse ugdymo įstaigoje mokestį neįeina. Tačiau atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo ir nepagrindžia kito šio mokesčio nustatymo pagrindo.

4. Funkcija – priešmokyklinio vaikų ugdymo organizavimas – pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 7 punktą yra priskirta prie valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms) funkcijų. O tokias funkcijas įgyvendinant, pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą savivaldybės turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę, t. y. savivaldybių veiklą įgyvendinant šias funkcijas riboja valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų sprendimai. Todėl atsakovo argumentas dėl diskrecijos teisės priešmokyklinio ugdymo organizavime yra neteisingas ir visiškai nepagrįstas, kadangi priešmokyklinis ugdymas yra griežtai reglamentuotas įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės taryba, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimu nurodo, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant ir neteisingai bei netinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normas, kas lėmė, apelianto nuomone, neteisingą bylos išnagrinėjimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-1482 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo ( toliau-Aprašas) tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „lengvatos nenumatytos“, atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkto nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, nusprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-1482 1 punktu patvirtinto Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „Lengvatos nenumatytos“, prieštarauja Lietuvos Respublikos vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkto nuostatoms.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010-03-31 priėmė sprendimą Nr. 1-1482 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“, kurio 1 punktu patvirtino Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašą.

Aprašo 1 punkte nurodyta, kad mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašas reglamentuoja ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaiko maitinimo, ugdymo reikmių tenkinimo mokesčių, lengvatų taikymo ir pateikiamų dokumentų lengvatoms priėmimo Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, sąlygas ir tvarką.

Aprašo 6 punkte nustatyta, kad „už kiekvieną mėnesio dieną ( išskyrus šeštadienį, sekmadienį ir švenčių dienas) taikomas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu nustatyto dydžio mokestis ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms ( priemonėms, medžiagoms patalpų funkcionavimui užtikrinti, renginiams organizuoti, trumpalaikiam ir ilgalaikiam inventoriui įsigyti) tenkinti ir darbuotojų darbo apmokėjimui. Mokestį vaiko ugdymo reikmėms moka visi tėvai, lengvatos nenumatytos“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 1 punktas nustato, kad užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose dydį nustato šių įstaigų steigėjas, o 2 punktas nustato, kad užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose ( išskyrus nevalstybines) mažinamas 50 procentų, jeigu: vaikas(vaikai) turi tik vieną iš tėvų; šeima augina tris ir daugiau vaikų; tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą; vaikas auga moksleivių ar studentų šeimoje, kurioje vienas iš tėvų mokosi mokymo įstaigos dieniniame skyriuje. Vilniaus miesto savivaldybės taryba Aprašu nustatė mokesčio už vaiko išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose tiek už vaiko maitinimą tiek už ugdymo reikmes, todėl abiems šiems mokesčiams turi būti taikoma lengvata, numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-08-31 nutarime Nr. 1170.

Pirmosios instancijos eismas pagrįstai sprendime nurodė, kad atsakovė pažeisdama minėtą Vyriausybės nutarimą, nepagrįstai apribojo nutarimu numatytas lengvatas jame išvardintiems asmenims gauti pilna apimtimi. Todėl teismo išvada, kad Aprašo 6 punkto 2 sakinyje nustatytas reglamentavimas netaikyti atitinkamų lengvatų mokesčiui už ugdymo reikmes prieštarauja aukštesnės galios aktui- Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-08-31 nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punktui, yra pagrįsta.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra pasisakęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Tai reiškia, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose ( Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Būtent šio principo atsakovė, patvirtindama Aprašą ir nesilaikė.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino skundžiamo akto turinį aukštesnės galios teisės akto atžvilgiu ir priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėAudrius BakaveckasArūnas Sutkevičius