Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-02-09 · Civilinė byla Nr. e2-441-241/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-09
Bylos Nr.
e2-441-241/2018
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00487-2015-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Gasiūnienė
Trečiasis asmuo
V. G.
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Pamario žuvis“
Civilinė byla Nr. e2-441-241/2018Proceso Nr. 2-57-3-00487-2015-4Procesinio sprendimo kategorija (S) 3.4.3.11
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 9 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „JVA PARTNERIS“ bankroto administratorės Selverijos Šemetienės ir trečiojo asmens V. G. (V. G.) atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-323-253/2017 (dabartinis Nr. eB2-199-253/2018) pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pamario žuvis“ pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „JVA PARTNERIS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – uždaroji akcinė bendrovė „Pamario žuvis“, uždaroji akcinė bendrovė „Kuršių marių žuvis“, uždaroji akcinė bendrovė „Inspero“, uždaroji akcinė bendrovė „NIRA GROUP“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartimi UAB „JVA PARTNERIS“ iškelta bankroto byla, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartis palikta nepakeista. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Pareiškėja UAB „Pamario žuvis“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti UAB „JVA PARTNERIS“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad BUAB „JVA PARTNERIS“ valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Taip pat buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai: bendrovės vykdoma veikla buvo perkelta į kitą įmonę – UAB „Nira Group“; įmonės valdymo organai su susijusiais juridiniais asmenimis sudarinėjo bendrovei nenaudingus sandorius; bendrovės vadovas V. G. pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymo su įmonės kreditoriais eiliškumo tvarką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi pripažino BUAB „JVA PARTNERIS“ bankrotą tyčiniu.Teismas nustatė, kad nors UAB „JVA PARTNERIS“ buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. už UAB „JVA PARTNERIS“ su jos kreditoriais atsiskaitinėjo UAB „Nira Group“ ir UAB „Inspero“. Be to, UAB ,,Inspero“, kurios finansinis reikalavimas atsakovės bankroto byloje sudaro 97 380,73 Eur, nuo įmonės įregistravimo buvo valdoma atsakovės UAB ,,JVA PARTNERIS“ vadovo ir bendrovės akcininko V. G. sutuoktinės A. G.. Todėl teismas sprendė, kad UAB ,,JVA PARTNERIS“ veikė neskaidriai, teismo nutartims leidžiant iš esmės tiesiogiai atsiskaityti su kreditoriais, ji tai darė per trečiuosius asmenis, tokiu būdu slėpė savo turimą turtą, nesąžiningai siekdama išvengti teismo nutartimis pritaikyto turto arešto ir atsiskaitymų su kreditoriais įstatymo nustatyta tvarka. Teismas kaip res judicata (lot. teismo galutinai išspręstas klausimas) galią turinčiomis nutartimis rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi, kuria buvo panaikinta pirmosios instancijos teismo nutartis ir klausimas išspręstas iš esmės – atsisakyta iškelti UAB ,,JVA PARTNERIS“ restruktūrizavimo bylą, bei Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartimi, kuria iškelta bankroto byla. Pagal šiose bylose nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad UAB ,,JVA PARTNERIS“ 2014 metų gruodžio 31 d. jau buvo nemoki. Taigi 2015 m. atsakovės vadovas V. G. jau turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „JVA PARTNERIS“ iškėlimo. Atsakovės bankroto byla buvo inicijuota tik 2015 m. rugpjūčio mėnesį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, tačiau atsakovės vadovas V. G. su pareiškimu nesutiko ir vėl kreipėsi į teismą dėl atsakovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo.Teismas konstatavo, jog faktą, kad atsakovė pažeidė įstatyme įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką, patvirtina Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gegužės 25 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. C-12780 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-612-178/2017.Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nutartyje konstatuota, kad kai kuriems įmonės darbuotojams nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už 2016 m. sausio–balandžio mėnesius, taip pat nebuvo atsiskaityta su kai kuriais 2015 m. atleistais darbuotojais. Šia teismo nutartimi buvo patvirtinti 43 055,88 Eur dvidešimt šešių darbuotojų finansiniai reikalavimai atsakovės bankroto byloje. Teismas sprendė, kad įmonės vadovo nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės skolų tolimesnis didindamas, jau įmonei esant nemokiai, yra vertintinas kaip vedimas prie bankroto, kas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymį.Teismas konstatavo, kad antstolės V. D. 2015 m. birželio 1 d. pažyma Nr. S-150007829, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gegužės 25 d. operatyvaus patikrinimo pažyma, liudytojų – darbuotojų parodymai teismo posėdžio metu patvirtina, kad iš esmės jau nuo 2015 m. vidurio UAB „JVA PARTNERIS“ veiklą vykdė per UAB „Nira Group“. Ši įmonė vykdė tą pačią žuvies perdirbimo veiklą atsakovės patalpose, naudojo atsakovės įrangą, į šią įmonę perėjo dauguma atsakovės darbuotojų. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažyma patvirtina, kad V. G. laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 17 d. iki 2016 m. vasario 15 d. dirbo tiek UAB „JVA PARTNERIS“, tiek UAB „Nira Group“ ir UAB „Inspero“. Toks verslo perkėlimas dar iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo yra akivaizdžiai nesąžiningas ir pažeidė bendrovės kreditorių interesus, kadangi visi teigiami įmonės aktyvai (patalpos, įranga, verslo ryšiai, klientai) buvo perduoti kitai įmonei.Teismas taip pat pažymėjo, kad visos trys įmonės yra tarpusavyje susijusios verslo ir (ar) asmeniniais ryšiais. Nuo UAB „Inspero“ įregistravimo momento 2010 m. sausio 5 d. įmonės vadove ir akcininke buvo V. G. žmona A. G.. Tą pačią 2010 m. sausio 5 dieną ji su UAB „JVA PARTNERIS“ sudarė Marketingo sutartį, Paslaugų sutartį, Pirkimo–pardavimo sutartį, kurių pagrindu buvo išrašomos sąskaitos faktūros ir vyko apmokėjimai. 2016 m. kovo 14 d. UAB „Inspero“ direktore tapo V. K., kuri tuo pačiu metu dirbo UAB „JVA PARTNERIS“ vyriausiąja buhaltere. Be to, atskirais laikotarpiais UAB „Inspero“ laikinai direktorės pareigas ėjo S. C., kuri tuo pačiu metu dirbo buhaltere UAB „JVA PARTNERIS“ ir nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. UAB „Nira Group“ direktore.Atsakovė iš verslo ar asmeniniais ryšiais susijusių juridinių asmenų – UAB „Nira Gruop“ ir UAB „Inspero“, pirko tariamas marketingo ir kitas paslaugas, tokiu būdu didindama bendrovės skolinius įsipareigojimus, kas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto tyčinio bankroto požymį. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino UAB „JVA PARTNERIS“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose numatytus tyčinio bankroto požymius.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Atsakovės BUAB „JVA PARTNERIS“ bankroto administratorė Selverija Šemetienė atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjos UAB „Pamario žuvis“ pareiškimą dėl UAB „JVA PARTNERIS“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nesivadovavo jau suformuota teismų praktika sprendžiant klausimą dėl tyčinio bankroto įmonės bankroto procedūrų pabaigoje. Visos UAB „JVA PARTNERIS“ bankroto procedūros yra užbaigtos, pirminiuose bankroto proceso etapuose atliktas įmonės sandorių patikrinimas, prielaidų pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu nerasta. Todėl pareiškimo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, kai įmonė jau nebeturi turto atsiskaityti su kreditoriais, pateikimas įmonės bankroto procedūrų pabaigoje prieštarauja pagrindiniam bankroto proceso tikslui – jo operatyvumui.Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-407-157/2016 nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais šioje byloje, kadangi minėtoje byloje buvo vertinti tik įmonės 2014 m. balanso duomenys bei 2015 m. gruodžio 31 d. preliminarus balansas, kuris nebuvo pateiktas Juridinių asmenų registrui, taip pat minėtoje byloje nebuvo nustatinėjamos kitos reikšmingos šiai bylai aplinkybės.Teismas, pripažindamas UAB „JVA PARTNERIS“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nevertino teismo minimų marketingo paslaugų pirkimo – pardavimo sutarčių ekonominio (ne)naudingumo ar dėl jų patirtų konkrečių nuostolių.Trečiasis asmuo V. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartį ir priimti naujus įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas dar bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje turėdamas duomenų, rodančių įmonės tyčinio bankroto požymius, privalėjo išspręsti tyčinio bankroto klausimą, jeigu tam buvo pagrindas. Tačiau teismas to nepadarė, nors visi pareiškėjos argumentai, kurie nurodyti pareiškime ir su kuriais sutiko teismas, buvo svarstomi bankroto bylos iškėlimo stadijoje bei kreditorių reikalavimo tvirtinimo procese. Be to, BUAB „JVA PARTNERIS“ 2016 m. rugsėjo 30 d. kreditorių susirinkime pareiškėjos atstovo siūlymas kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto buvo atmestas ir nuspręsta kreiptis į teismą dėl įmonės likvidavimo. BUAB „JVA PARTNERIS“ kreditorė UAB „Pamario žuvis“ turėdama duomenų, kurie patvirtintų tyčinį UAB „JVA PARTNERIS“ bankrotą, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau vietoj to ėmėsi veiksmų, kad patenkintų tik savo turtinius interesus, pareiškė tiesioginį ieškinį buvusiam UAB „JVA PARTNERIS“ vadovui dėl nuostolių atlyginimo. Savo ieškinio reikalavimą UAB „Pamario žuvis“ grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias nurodė pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-357-163/2016 tenkino UAB „Pamario žuvis“ patikslintą ieškinį, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – UAB „Pamario žuvis“ ieškinys atmestas. Tik tuomet pareiškėja 2017 m. lapkričio 7 d., jau po bankroto administratorės kreipimosi į teismą dėl įmonės pabaigos pateikė pareiškimą dėl UAB „JVA PARTNERIS“ bankroto pripažinimo tyčiniu.Ankstesniuose teismų sprendimuose, kuriuose buvo sprendžiami klausimai dėl įmonės restruktūrizavimo, bankroto bylų iškėlimo bei įmonės vadovo atsakomybės, jau buvo galutinai išspręstas klausimas dėl įmonės nemokumo nebuvimo ir jos vadovo pareigų iki 2015 m. birželio 18 d. tinkamo atlikimo. Todėl teismas nepagrįstai pripažino įmonės tyčinį bankrotą pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB „Inspero“ nuo įmonės įregistravimo buvo valdoma A. G.. Nors A. G. nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2014 m. liepos 1 d. buvo UAB „Inspero“ akcininkė bei vadovė, tačiau realiai vadovės pareigas vykdė tik iki 2012 m. vasario 20 d. (nuo 2012 m. vasario 20 d. iki 2014 m. balandžio 28 d. buvo motinystės atostogose), o nuo 2014 m. liepos 1 d. A. G. jokių santykių su UAB „Inspero“ neturėjo.Pareiškėja UAB „Pamario žuvis“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašo palikti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog įmonė veikė neskaidriai. Teismo nutartimis leidžiant iš esmės tiesiogiai atsiskaityti su kreditoriais, ji tai darė per trečiuosius asmenis, tokiu būdu slėpė savo turimą turtą, nesąžiningai siekdama išvengti atsiskaitymų su kreditoriais įstatymo nustatyta tvarka, t. y. padarė neteisėtus veiksmus – „apėjo“ nutartimis pritaikytą areštą. Tokie buvusio įmonės vadovo V. G. neteisėti veiksmai, kurie sukėlė žalą tiek pareiškėjai, tiek kitiems įmonės kreditoriams, neabejotinai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Teismas pagrįstai konstatavo, kad 2014 m. gruodžio 31 d. duomenimis UAB „JVA PARTNERIS“ buvo nemoki ir tai jau yra nustatyta įsiteisėjusiose teismų nutartyse, turinčiose res judicata galią. Pareiškėjos vertinimu, įmonės vadovas turėjo inicijuoti įmonės bankroto bylą dar 2012 m., tačiau to nepadarė ne tik tada, bet ir 2015 m. Įmonės vadovas toliau blogino įmonės finansinę padėtį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintam tyčinio bankroto požymiui.UAB „JVA PARTNERIS“ vadovas V. G. nuo 2015 m. vidurio sąmoningai ir tikslingai perkėlė įmonės veiklą, ryšius bei klientus dar iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo į kitą susijusią įmonę – UAB „Nira Group“. Bendrovė taip pat iš susijusių juridinių asmenų UAB „Nira Gruop“ ir UAB „Inspero“ pirko tariamas marketingo paslaugas, tokiu būdu buvo didinami UAB „JVA PARTNERIS“ skoliniai įsipareigojimai kreditoriams ir įmonės piniginės lėšos pervedamos į susijusias įmones.UAB „JVA PARTNERIS“ taip pat pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką. Tai patvirtina Klaipėdos apskrities VMI 2016 m. vasario 25 d. pažyma bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-612-178/2017 konstatuotos aplinkybės, jog buvo pažeisti ir aukštesnės CK 6.930¹ straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų kreditorių reikalavimai nei pareiškėjos ar kitų tiekėjų. Todėl teismas pagrįstai konstatavo ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto tyčinio bankroto požymį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliaciniam teismui trečiasis asmuo V. G. kartu su atskiruoju skundu pateikė 2016 m. elektroninio pašto išrašą, UAB „Inspero“ Juridinių asmenų registro išrašą ir Kauno rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-575-1025/2016 kopiją. Šie duomenys, trečiojo asmens vertinimu, patvirtina, kad A. G. nuo 2014 m. liepos 1 d. nebedirbo UAB „Inspero“, o šios įmonės marketingo paslaugos UAB „JVA PARTNERIS“ buvo suteiktos 2016 m., taip pat susirašinėjimo su AB „DNB“ banku elektroniniai laiškai patvirtina, kad bankui užblokavus įmonės sąskaitą įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pateikiamas elektroninio pašto išrašas yra 2016 metų ir jis galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, taip pat į tai, kad pateikiamas Juridinių asmenų registro išrašas bei Kauno rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimas apeliacinės instancijos teismui yra prieinami teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ bei Juridinių asmenų registre (CPK 179 straipsnio 3 dalis), atsisako juos priimti.

Dėl bylos esmės

ĮBĮ 2 straipsnio 12 punkte nurodyta, kad tyčinis įmonės bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse detalizuoti kriterijai (požymiai ir prezumpcijos), pagal kuriuos sprendžiama, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiama nutartimi pripažino BUAB „JVA PARTNERIS“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas), buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (2 punktas), įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (4 punktas).Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantai visų pirma grindžia aplinkybe, kad pareiškimą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu pareiškėja pateikė ne laiku, kai jau visos BUAB „JVA PARTNERIS“ bankroto procedūros užbaigtos, įmonei jau nebeturint turto ir jau po įmonės bankroto administratorės kreipimosi į teismą dėl įmonės pabaigos. Apeliantų vertinimu, toks pareiškimas įmonės bankroto procedūrų pabaigoje prieštarauja pagrindiniam bankroto proceso tikslui – jo operatyvumui, o teismas tokį pareiškimą tenkindamas nesivadovavo jau suformuota aukštesnės instancijos teismų praktika tyčinio bankroto bylose.Kreditoriaus pareiškimas dėl atsakovės UAB „JVA PARTNERIS“ bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme gautas 2015 m. rugpjūčio 21 d. Pareiškimo nagrinėjimas buvo atidėtas iki bus priimta ir įsiteisės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1522-459/2015 iškelti UAB „JVA PARTNERIS“ restruktūrizavimo bylą. Šioje civilinėje byloje atsakovės restruktūrizavimo byla buvo iškelta Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi, kuri Lietuvos apeliacinio teismo buvo panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės – atsisakyta iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą. 2016 m. vasario 17 d. Klaipėdos apygardos teisme priimtas pakartotinis atsakovės vadovo pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartimi atsisakyta iškelti UAB „JVA PARTNERIS“ restruktūrizavimo bylą ir iškelta bankroto byla. Bankroto administratore paskirta Selverija Šemetienė. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartį paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 27 d. nutartimi buvo patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, tarp kurių patvirtintas pareiškėjos UAB „Pamario žuvis“ 92 124,07 Eur kreditinis reikalavimas. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, pareiškėja UAB „Pamario žuvis“ dar iki jos reikalavimo patvirtinimo atsakovės bankroto byloje buvo pareiškusi ieškinį tais pačiais pagrindais, kokie yra nurodomi jos pareiškime dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, buvusiam atsakovės vadovui V. G. tapačiai kaip ir jos kreditorinis reikalavimais – 92 124,07 Eur, sumai dėl nuostolių atlyginimo, kuris Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-357-163/2016 buvo patenkintas visiškai. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-612-178/2017 pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinys atmestas.Atsakovės bankroto administratorė 2017 m. spalio 26 d. pateikė teismui pareiškimą dėl įmonės pabaigos. Iš prie pareiškimo pridėto BUAB „JVA PARTNERIS“ likvidavimo akto matyti, kad įmonės bankroto proceso metu buvo gauta 207 455,67 Eur pajamų, taip pat 22 688,01 Eur iš Garantinio fondo darbuotojų reikalavimų tenkinimui. Bankroto proceso pabaigai liko nepadengti 551 312,53 Eur kreditinių reikalavimai. Bankroto proceso pabaigoje įmonėje piniginių lėšų nėra, taip pat nėra civilinių ieškinių, nagrinėjamų teismuose, kuriuose įmonė būtų proceso šalimi.Po administratorės kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl atsakovės pabaigos, 2017 m. lapkričio 7 d. teisme gautas pareiškėjos UAB „Pamario žuvis“ pareiškimas dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu.Pagal bylos duomenis, atsakovės tyčinio bankroto klausimas iki UAB „Pamario žuvis“ pareiškimo teismui padavimo pareiškėjos iniciatyva vieną kartą buvo keltas kreditorių susirinkime, tačiau 2016 m. rugsėjo 30 d. kreditorių susirinkimas nepriėmė nutarimo kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Daugiau nei pavieniai atsakovės kreditoriai, nei bankroto administratorė, nei teismas šio klausimo nekėlė. Pareiškėja teisi, kad ji turi teisę pati asmeniškai ginti savo pažeistas teises ir savarankiškai kreiptis į teismą su pareiškimu dėl skolininkės bankroto pripažinimo tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis), taip pat ĮBĮ nėra įtvirtinti kreipimosi į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu terminai. Tačiau bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei (skolininkei) likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo, suponuoja siekį kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių rejestro šio įstatymo 32 straipsnio nustatyta tvarka, todėl bankroto procedūros turi vykti savalaikiai. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą ir 21 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teisę kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu turi tiek kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, tiek įmonės bankroto administratorius. Jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per penkerių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 20 straipsnis). ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Be to, BK 209 straipsnio pagrindu įmonės vadovas gali būti traukiamas ir baudžiamojon atsakomybėn tuo atveju, kai nustatoma, kad jis sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams (baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų). Taigi, tyčinio bankroto konstatavimas sukelia atitinkamas teisines pasekmes, tačiau šiuo institutu reikia naudotis pagal jo paskirtį ir tikslus.Nors tyčinio bankroto konstatavimas sukelia nutarties 25 punkte nurodytas teisines pasekmes, tačiau tyčinio bankroto turi būti siekiama bankroto proceso metu nustačius atitinkamus požymius ir / ar prezumpcijas, tačiau ne kaip institutu, kuriuo paaiškėjus faktinei situacijai – negalėjimui atsiskaityti su pavieniu kreditoriumi, vien šiuo pagrindu ir remiantis aplinkybėmis, buvusiomis ir žinomomis bankroto proceso metu, nesavalaikiai bandant įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu dėl galimybės kreiptis į įmonės vadovą ir / ar akcininkus dėl žalos atlyginimo (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-652-370/2016). Kasacinis teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje e3K-7-115-915/2017, kurioje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reguliuojančių bankrutavusios ir likviduotos bendrovės akcininko civilinės atsakomybės tos bendrovės kreditoriui pagrindus, kai akcininkas tyčia priveda bendrovę prie bankroto, suformulavo teisės taikymo taisyklę, kad esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas.Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepavykus atskiru ieškiniu prisiteisti jos patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydžio sumos tiesiogiai iš buvusio atsakovės vadovo, taip pat kreditorių susirinkimui priėmus nutarimą kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos ir paaiškėjus, kad pareiškėjos finansinis reikalavimas atsakovės bankroto byloje liko nepatenkintas, spręstina, kad pareiškėja siekia ne ĮBĮ nustatytų tyčinio bankroto teisinių pasekmių, o tyčinio bankroto institutą siekia panaudoti savo individualių interesų patenkinimui – būsimam žalos atlyginimo iš buvusio dėl bankroto pasibaigusios įmonės vadovo reikalavimui pagrįsti remtis įmonės privedimo prie bankroto tyčia prezumpcija. Tai patvirtina 2014 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjos ieškinys buvusiam atsakovės vadovui Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-357-163/2016, kuris buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais pagrindais kaip ir jos pareiškimas dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, atsakovės kreditorių 2016 m. rugsėjo 30 d. susirinkimo nutarimas nepritarti pareiškėjos siūlymui kreiptis į teismą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, kuris nebuvo skundžiamas, ir esant kreditorių sprendimui bankroto administratorės pareiškimo dėl atsakovės pabaigos padavimas teismui. Apibendrinęs 20-27 punktuose išdėstytus faktinius ir teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismas neturėjo pagrindo pagal pareiškėjos pareiškimą spręsti dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl dėl netinkamo bylos duomenų vertinimo ir materialiosios teisės normų taikymo priėmė neteisėtą nutartį, kuri panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – kreditorės pareiškimas dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu atmetamas (CPK 185 straipsnis, 330 straipsnis, 338 straipsnis 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Pamario žuvis“ pareiškimą dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „JVA PARTNERIS“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Atsisakyti priimti trečiojo asmens V. G. pateiktus naujus rašytinius įrodymus ir grąžinti juos padavusiam asmeniui.

Teisėja Danutė Gasiūnienė