- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-04
- Bylos Nr.
- 2A-489-302/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-01458-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Petras Jaržemskis, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- P. Š.
- Atsakovas
- AAS Gjensidige Baltic
- Advokatai
- Martynas Stankevičius
- Kategorijos
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo P. Š. ieškinį atsakovui AAS Gjensidige Baltic, dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas P.Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo AAS Gjensidige Baltic likusią neišmokėtą draudimo išmoką – 10 400Lt, 250 Lt nuostolių atlyginimui ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad su atsakovu yra sudaręs transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartį, pagal kurią jis apdraudė automobilį SAAB 9-5, v/n (duomenys neskelbtini) , 2001m. laidos. Draudimo sutartis galiojo nuo 2008-09-04 iki 2009-09-30, šios sutarties sudarymo metu galiojo Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklės Nr.014. Sudarant su atsakovu draudimo sutartį, atsakovo rizika ir jo iniciatyva draudimo suma buvo nustatyta 29 000 Lt. Ieškovas atsakovui pateikė draudžiamą transporto priemonę bei transporto priemonės registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną. Atsakovo atstovas apžiūrėjo automobilį, nufotografavo, įvertino draudimo riziką. 2009-08-17 apdraustas automobilis buvo pavogtas. Ieškovas apie vagystę informavo policiją ir atsakovą, tačiau pavogtas automobilis nerastas, jį pavogęs asmuo nenustatytas. Dėl šio draudiminio įvykio atsakovas išmokėjo ieškovui tik 17 100Lt. Atsakovas liko neišmokėjęs 10 400 Lt, kurią ir prašė priteisti iš jo, kadangi iš viso atsakovas privalėjo išmokėti 27 500 Lt draudimo išmoką, kuri paskaičiuojama iš 29 000 Lt draudimo sumos atėmus draudimo sutartimi sulygtą 5 proc. (1450Lt) procentinę išskaitą. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad reali ieškovo automobilio rinkos vertė įvykio dieną yra tik 18 000 Lt, kadangi ieškovo pavogtas automobilis draudiko buvo apdraustas jo rinkos verte, kuri, atsižvelgiant jos būklę, ridą, kitus įtakojančius veiksnius, draudimo sutarties sudarymo ir sutarties įsigaliojimo dienai draudiko buvo nustatyta 29 000 Lt dydžiu. Ieškovas atsakovo atstovo nurodymu dėl transporto priemonės vidutinės statistinės vertės kreipėsi į UAB „Darsna“, dėl ko patyrė 250Lt išlaidų (tiesioginių nuostolių), todėl prašė priteisti ir 250Lt nuostoliams atlyginti.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. birželio 2 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš AAS „Gjensidige Baltic“ atstovaujamo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo“ P. Š. naudai 972,84 Lt bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios sumos, pradedant nuo 2010 02 09 ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinį kitoje dalyje atmetė.
Teismas, įvertinęs tai, kad Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr.014 11.4.3p. numatyta, kad žala laikoma - vagystės atveju –transporto priemonės (papildomos įrangos) rinkos vertė įvykio dieną (draudžiant variantu Nauja verte –draudimo suma, ieškovo – D variantas)), pagal UAB „Darsna“ automobilių eksperto - kilnojamojo turto vertintojo teismo eksperto V.Gudelevičiaus 2009 10 23 atliktą kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą, siekiant nustatyti automobilio SAAB 9-5 statistinę rinkos vertę 2009 rugpjūčio mėnesiui (b.l.25-34) tokio automobilio vidutinė statistinė rinkos vertė 2009 08 mėn. – 22 100 Lt, o pagal atsakovo pateiktą teismui 2009 11 12 Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr.09-211-50, atliktą UAB „Marleksa“, kurios išvadoje nurodyta, kad transporto priemonės SAAB 9-5, 2001 m., vidutinė rinkos vertė 2009 08 17d. yra 15900 Lt, sprendė, jog vidutinė automobilio SAAB 9-5 rinkos vertė įvykio dienai yra vidutiniškai 19000 Lt. Kadangi išskaita - 5proc. nuo šios sumos sudaro 950Lt , todėl išmokėtina suma sudaro 18 050 Lt. Atsakovui išmokėjus ieškovui 17 100 Lt draudimo išmoką, iš atsakovo ieškovui teismas priteisė skirtumą – 950 Lt draudimo išmokos. Kadangi ieškinį tenkino iš dalies, ieškovo reikalavimą dėl išlaidų už automobilio vertinimą (tiesioginių nuostolių) teismas tenkino proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, priteisdamas iš atsakovo 22,84 Lt (Civilinio kodekso 6.246str., 6.249str.). Iš viso iš atsakovo ieškovui priteisė 972,84 Lt bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 02 09) ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Civilinio kodekso 6.37str., Civilinio kodekso 6.210 str.). Ieškinį kitoje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Ieškovas Petras Šlekys apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą už akių pakeisti ieškinį tenkinant visiškai.
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės, o būtent CK 6.998 str., 6.987 str., 6.997 str. 2 d., bei procesinės teisės, o būtent CPK 176-185 str. normas, bei nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, pažeidus teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, taip pat neteisingai įvertinus byloje esančius įrodymus, todėl keistinas.
Nurodo, kad atsakovas, kaip draudikas, elgiasi nesąžiningai ir piktavališkai, jis sukčiauja įvertindamas ir nurodydamas draudimo sutartyse nepagrįstai per dideles draudimo sumas ir tuo pagrindu apskaičiuodamas nepagrįstai per dideles nei turi būti draudimo įmokas (atsakovas pasinaudoja draudimo rizikos įvertinimo teise, įvertina realią draudimo sumą ir, tikėdamasis, kad draudiminio įvykio atveju jis vis tiek privalės mokėti mažesnę draudimo išmoką, ją nepagrįstai padidina, tuo gaudamas nepagrįstai didesnes draudimo įmokas), o draudimo išmokas skaičiuodamas pagal visiškai kitokias, nei pats įvertino, ir ženkliai mažesnes vertes.
Pirmosios instancijos teismo taikytas teisės aiškinimo būdas, kad ginčo atveju, įvertinant apdrausto turto vertę, reikia imti vidurkį tarp priešingų šalių pateiktų transporto priemonių vidutinių rinkos verčių, visiškai neatsižvelgė į paties draudiko draudimo sutarties sudarymo metu atliktą atitinkamo turto įvertinimą. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl apdraustos transporto priemonės rinkos vertės sutarties sudarymo dienai bei kodėl šia draudiko nustatyta verte nesivadovauja.
Draudikas, kaip pasiūliusi draudimo sutarties sąlygas draudėjui šalis, turi atsakingai apskaičiuoti draudimo sumą, kuri neviršytų draudžiamų turtinių interesų vertės. Jeigu draudikas nepagrįstai apskaičiuoja didesnę draudimo sumą dėl netinkamos draudžiamų turtinių interesų įvertinimo metodikos, vien tai nereiškia pagrindo ginčyti draudimo sumą ar atsisakyti vykdyti sutartį.
Teismas, vertindamas vertintojo išvadą dėl apskaičiuotos automobilio 22100 Lt vidutinės statistinės vertės draudiminio įvykio dieną, turėtų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota atitinkamos kategorijos bylose teisės aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB Kamštinis namas" v AB "Lietuvos draudimas", bylos Nr. 3K-3-74/2007), o būtent, jog minėtas vertintojas remiasi vien atitinkamais metais pagamintų automobilių „SAAB 9-5" rinkos kainų palyginimu draudiminio įvykio dieną, t. y. 2009-08-17, tačiau išvadose liko visiškai neaptarta, dėl ko automobilio vertė per 11 mėnesių nuo draudimo sutarties sudarymo dienos iki draudiminio įvykio dienos sumažėjo ar galėjo sumažėti nuo 29 000 Lt iki 18 000 Lt. Pavogto automobilio reali vertė objektyviai negalėjo būti tiksliai įvertinta nesant galimybės atlikti individualią tokio automobilio apžiūrą.
Atsiliepimas
Atsakovas AAS Gjensidige Baltic atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai įvertino pateiktus įrodymus ir tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo transporto priemonės vidutinė rinkos vertė yra 19 000 Lt ir kad išmokėtiną sumą sudaro 18 050 Lt, atskaičius 5 procentus išskaitą pagal sutarties sąlygas.
Šalies argumentai
Ieškovo reikalavimai papildomai priteisti jo nurodomą draudimo išmokos dydį prieštarauja CK 6.251 str. 1 d. įtvirtintam vienam iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principui.
Nurodo, kad draudimo bendrovė su ieškovu sudarė draudimo sutartį variantu „D“, kuris reiškia, kad draudžiama rinkos verte išskaičiuojant dalių nusidėvėjimą ir žala vagystės atveju nustatoma pagal transporto priemonės rinkos vertę įvykio dienai, o ne „N“, kuris reiškia draudimą rinkos verte, neskaičiuojant nusidevėjimo ir atlygintinos žalos dydis vagystės atveju yra draudimo suma. Taigi ieškovas nepagrįstai reikalauja, kad jam žala būtų atlyginta pagal „N“ variantą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad šalys 2008 09 03 sudarė Transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartį Nr.AC 061267 (b.l.9-draudimo liudijimas), kuria buvo apdrausta ieškovo transporto priemonė – automobilis SAAB 9-5, v/n (duomenys neskelbtini) 29 000 Lt draudimo sumai. Šalys susitarė, kad vagystės atveju taikomos 5 proc. išskaitos. Ši draudimo sutartis sudaryta Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 014 pagrindu (b.l.10-17). 2009 08 17 ieškovo automobilis buvo pavogtas, jis informavo policiją bei atsakovą. Atsakovas išmokėjo ieškovui 17 100 Lt draudimo išmoką. Ieškovo reikalavimu teismas priteisė ieškovui dar 950 Lt draudimo išmokos, o likusį 9 450 Lt reikalavimą atmetė. Ieškovas nesutikdamas su dalies jo ieškinio atmetimu prašo sprendimą pakeisti ir jo apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ginčui spręsti taikytinų materialinės teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo, nurodant, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Civilinio kodekso 6.998 straipsnio, 6.987 straipsnio, 6.997 straipsnio d. nuostatas, procesines teisės normas reglamentuojančias įrodymų vertinimą (Civilinio proceso kodekso 185 str.). Su šiais apeliacinio skundo argumentais kolegija nesutinka.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Pagal CK 6.997 straipsnį turtinių interesų draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką (draudimo suma) draudikas įsipareigoja išmokėti, nustatoma draudimo sutarties šalių susitarimu arba įstatymu (1 d.); ne gyvybės draudimo atveju, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, draudimo suma negali viršyti tikrosios draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertės (draudimo vertės) (2 d.). Konkrečios draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudimo liudijimas (DĮ 2 str. 19 d.), o sutarties, sudaromos prisijungimo būdu, sąlygos nustatomos atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse - draudiko parengtose draudimo sutarties standartinėse sąlygose (DĮ 2 str. 23 d.).
Pagal LR Draudimo įstatymo 88 str. draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Kaip minėta, draudimo sutartimi šalys sutarė, kad draudimo suma sudaro 29000 Lt. Draudimo suma – tai suma, kurios dydžio draudimo išmoką draudikas įsipareigoja išmokėti draudėjui (LR CK 6.997 str. 1 d.). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šalių sutarta draudimo suma viršytų tikrąją drausto ir pavogto turto tikrąją vertę (LR CK 6.997 str. 2 d.). Atsakovas draudimo sumos neginčijo. Todėl teisėjų kolegija iš minėtų normų ir šalių sudarytos sutarties analizės daro išvadą, kad atsakovas privalėtų išmokėti ieškovui draudimo sutartyje nurodytą draudimo sumą, jei draudimo sutartyje šalys būtų numatę žalos atlyginimo variantą “N”. Pagal draudimo Taisyklių 5.1.2 ir 11.4.3 p. draudimo variantu “N” reiškia, jog atlygintinos žalos dydis vagystės atveju - draudimo suma. Kadangi šalių draudimo sutarties pasirinktas draudimo variantas “D”, todėl pagal draudimo Taisyklių 5.1.3 ir 11.4.3 punktus žala vagystės atveju nustatoma pagal transporto priemonės rinkos vertę įvykio dienai. Apelianto argumentas, kad jam turi būti išmokėta visa draudimo suma, yra nepagrįstas. Jo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei konkrečios bylos savo faktinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nes šiuo atveju yra svarbus klausimas, kokiomis sąlygomis yra sudaryta draudimo sutartis ir būtent šios sąlygos ir skiriasi, t.y. nagrinėjamoje byloje šalys pasirinko tokį variantą, kur nuostoliais laikoma ne visa draudimo suma, o vertinama žala pagal rinkos kainą vagystės dienai.
Pirmos instancijos teismas sprendė, kad automobilio vertė draudiminio įvykio dienai yra apie 19 000 Lt. Nors apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, tačiau savo nesutikimą grindžia tuo, jog jo užsakymu atlikto automobilio SAAB 9-5 vertinimo UAB „Darsna“ nustatyta statistinė vertė ne mažesnė negu 22100 Lt. Teismas įvertino tiek ieškovo pateiktą automobilio vertę, o taip pat ir atsakovo pateiktą automobilio vertinimą (b.l. 61-70), kur Nepriklausomų vertintojų biuro pateiktą vertinimo parymą, atlikus rinkos analizinę, automobilio vertė nustatyta 15 900 Lt. Kadangi automobilis yra pavogtas, šio konkretaus automobilio nėra galimybės apžiūrėti ir nustatyti tikrą jo individualią vertę, todėl teismas, esant byloje pateiktiems įrodymams apie galimą automobilio rinkos vertę, pagrįstai nustatė pateiktų verčių vidurkį ir kolegija su tokia teismo išvada sutinka. Į apelianto keliamą klausimą skunde, kaip galėjo automobilis per metus laiko nusidėvėti nuo 29 000 Lt iki 19 000 Lt, atsiliepė atsakovas nurodydamas, kad tai lėmė ne tik paties automobilio nusidėvėjimas, bet ir automobilių rinkos pokyčiai, t.y. esant sudėtingai ekonominei situacijai, mažėja rinkos vertė, nepriklausomai nuo automobilio nusidėvėjimo. Dėl nurodyto nėra pagrindo teigti, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus.
CK 6.998 straipsnis nustato, kad draudimo sutartyje nurodyta draudimo suma po sutarties sudarymo negali būti ginčijama, išskyrus atvejus, kai draudikas, nepasinaudojęs savo teise įvertinti draudimo riziką, buvo apgautas dėl to, kad buvo nurodyta žinomai melaginga draudimo vertė arba buvo padaryta aritmetinė ar rašybos klaida. Kadangi byloje nebuvo jokio ginčo dėl draudimo sumos, todėl apelianto argumentai, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė šią normą nepagrįsti
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pagal apeliacinės instancijos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, patirta 5,70 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kadangi tokio dydžio išlaidų išieškojimo sąnaudos viršys išieškomą sumą, vadovaujantis proceso ekonomiškumo principu šios bylinėjimosi išlaidos iš apelianto nepriteisiamos (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.