- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-04
- Bylos Nr.
- 1A-649-1020/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-10760-2018-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Arūnas Budrys, Ugnius Trumpulis
- Nuteistasis
- O. P.
- Advokatai
- Viktoras Rutkauskas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo O. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir nubaustas 60 MGL (3 000 EUR) dydžio bauda.
Remiantis BK 68 straipsniu, O. P. uždrausta 2 (dvejus) metus ir 3 (tris) mėnesius naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones.
Remiantis BK 72 straipsniu, kaip nusikaltimo padarymo priemonė konfiskuotas O. P. nuosavybės teise priklausantis automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. O. P. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. kovo 6 d. apie 17.30 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje nustatyta 2,12 promilės etilo alkoholio). Šiais veiksmais O. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. O. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Apelianto įsitikinimu, byloje nėra pagrindo pripažinti jį kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, nes jis nevairavo automobilio būdamas apsvaigęs. Apeliantas teigia, jog važiuodamas į darbo vietą, automobilį vairavo blaivus ir tik atvykęs į postą, kuriame dirbo, išgėrė ten buvusio stipraus alkoholinio gėrimo. Kai sustojo prie posto buvo pavargęs ir neišsimiegojęs, todėl liudytojui T. P. galėjo pasirodyti, kad jis neblaivus. Apeliantas teigia, kad jam buvo visiškai nesvarbu ką kalba liudytojas, nes turėjo asmeninių rūpesčių, be to, būdamas apsaugos darbuotoju ir dažnai bendraudamas su neadekvačiai besielgiančiais asmenimis nekreipė į tai dėmesio ir nesijautė kaltu. Akivaizdu, jog būdamas dėl ko nors kaltas, jis bandytų pasislėpti, nesutiktų pasitikrinti blaivumo alkotesteriu ir pan.
3. Teismas nepagrįstai patikėjo liudytojo T. P. parodymais neva pastarasis matė jį girtą prie vairo ir padarė tik tikėtino pobūdžio išvadas. Apelianto įsitikinimu, tikėti liudytojo T. P. parodymais besąlygiškai negalima, nes jie yra subjektyvūs. Liudytojui T. P. tik pasirodė, kad apeliantas rizikingai vairavo, o vėliau liudytojas tokios versijos privalėjo laikytis. Nėra jokių duomenų, kad šis asmuo turi medicininį išsilavinimą ir dėl to gali objektyviai įvertinti fiziologinę žmogaus būklę. Teismas rėmėsi ir tuo, jog liudytojai policijos pareigūnai, atvykę į jo darbo vietą, nematė alkoholio butelio jo darbo vietoje. Apeliantas pastebi, kad pareigūnai alkoholio butelio net neieškojo, todėl ši aplinkybė neįrodo jo kaltės. Ką apeliantas pasakojo pareigūnams jau nepamena, nes bendraudamas su jais jau buvo išgėręs, tačiau tą darė po to, kai vairavo automobilį. Taigi pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas jį nuteisė nepagrįstai, nenustačius aplinkybės, jog automobilį jis vairavo būdamas neblaivus.
4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
O. P. skundas atmestinas.
5. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas: klaidų vertinant įrodymus ir O. P. pripažįstant kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį bei baudžiamojo įstatymo ar esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta.
6. Vilniaus miesto apylinkės teismo įrodytomis pripažintos faktinės bylos aplinkybės yra nustatytos bei paremtos išsamia bei nešališka visų bylos duomenų, kurie tarpusavyje jungiasi nuoseklia ir logiška grandine, analize. Apeliantas neginčija to, kad vairavo automobilį: teigia, jog jis automobilį vairavo blaivus ir tik išlipęs iš automobilio vartojo alkoholinius gėrimus. Visgi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia nuteistojo versija prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai ir yra paneigta.
7. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija vertinant liudytojo T. P. parodymus. Pažymėtina, jog T. P. parodymai nekito viso proceso metu – pastarasis vairuodamas savo automobilį ir pastebėjęs apelianto vairuojamą automobilį, įtarė, jog vairuotojas galimai yra neblaivus. Apie tai pranešė policijai ir pats šį asmenį sekė iki jo sustojimo vietos. Vairuotojui išlipus iš automobilio, jo judesius liudytojas apibūdino vangiais, akys buvo paraudusios, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas. Apygardos teismo įsitikinimu, šių asmens būklės požymių visuma jau iš pirmo žvilgsnio (prima facie) apibūdina asmenį kaip galimai neblaivų ir tokiai pirminei išvadai padaryti nereikia atitinkamo medicininio išsilavinimo. Tai, kad šis liudytojas matė nuteistąjį įtardamas jį neblaivų dar važiuojant automobiliu patvirtina ir duomenys apie liudytojo skambutį Bendrajam pagalbos centrui, kai buvo pranešta, jog automobilio „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas galimai neblaivus, o pranešėjas važiuoja jam iš paskos.
8. Akivaizdu, kad tokius liudytojo parodymus patvirtino ir vos po keleto minučių į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai A. S. ir J. L. Jie nurodė, kad bendraujant su vairuotoju nuo jo sklido alkoholio kvapas, kalba buvo nerišli, koordinacija sutrikusi. Taigi jie pateikė iš esmės tokius pat nuteistąjį apibūdinančius duomenis, kokius nurodė liudytojas T. P. Policijos pareigūnai taip pat nurodė, kad nuteistojo automobilis buvo su įjungtomis šviesomis, neužrakintas, iš automobilio priekinių grotelių sklido variklio šiluma, buvo šiltas ir dujų išmetimo bakelis. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai rodo, kad nuteistojo automobilis buvo ką tik eksploatuotas.
9. Teismo vidinį įsitikinimą, kad O. P. vairavo automobilį būdamas neblaivus, be jau minėtų duomenų, patvirtina ir tai, jog nuo apelianto vairuoto automobilio sustojimo iki policijos pareigūnų atvykimo ir patikros alkotesteriu praėjo itin trumpas laikas. Liudytojas T. P. nurodė, kad tuo metu, kai jis kalbėjo su išlipusiu automobilio vairuotoju, netoli išgirdo policijos sireną, o 17.36 val. sulaukė patrulių skambučio, kuriuo pareigūnai prašė patikslinti kur dabar yra galimas pažeidėjas. Praėjus tik 13 minučių nuo šio skambučio – 17.49 val., alkotesteriu buvo patikrintas O. P. blaivumas ir jam nustatytas 2,32 promilės neblaivumo laipsnis (b. l. 37).
10. Apygardos teismas pažymi, jog abu liudytojais apklausti policijos pareigūnai, kurių parodymų patikimumu nėra pagrindo abejoti ir kurie pirmieji atvyko į įvyko vietą pagal iškvietimą, parodė, kad prieš tikrinamas alkotesteriu O. P. nurodė per pastarąsias 15 minučių nevartojęs alkoholio (b. l. 5, 34, 36). Ir tik vėliau apklaustas įtariamuoju O. P. iš esmės pakeitė įvykio versiją ir gynybą viso proceso metu grindė teiginiu, kad šiuos gėrimus jis vartojo prieš pat jo sulaikymą jau išlipus iš automobilio. Tokia jo versija atsižvelgiant į patikimus, tarpusavyje sutampančius ir vieni kitus papildančius liudytojų parodymus, alkoholio patikros laiką ir ypač alkoholio koncentracijos dydį po itin trumpo laiko nuo automobilio vairavimo iki alkoholio patikros, leidžia daryti teismui abejonių nekeliančią išvadą, kad apelianto versija yra nepagrįsta.
11. Apygardos teismas pažymi, jog nuteistojo gynėjo apeliacinės instancijos teisme nurodyti teiginiai, jog byloje apskritai nėra įrodyta aplinkybė, kad O. P. vairavo automobilį, nes sulaikymo metu jis buvo apsaugos poste, yra taip pat nepagrįsta. Tokia pozicija prieštarauja ir nuteistojo O. P. apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybėms (apeliantas neneigia vairavęs automobilio, tačiau nesutinka, jog vairuodamas buvo neblaivus). Be to, tai, kad O. P. vairavo automobilį patvirtina ne tik liudytojo T. P. parodymai, bet ir jo skambučio Bendrajam pagalbos centrui faktas, taip pat pareigūnų parodymai apie tai, kad O. P. priklausančio automobilio atskiros dalys apžiūros metu dar skleidė šilumą.
12. Minėti argumentai leidžia konstatuoti, jog byloje esantys duomenys jungiasi į nuoseklią loginę visumą, kuri yra pakankama konstatuoti, kad O. P. būdamas neblaivus vairavo automobilį, o jo neblaivumo lygis veikos padarymo metu aiškiai viršijo 1,5 promilės. Taigi jo atžvilgiu pagrįstai taikytos BK 281 straipsnio 7 dalies nuostatos.
13. Apeliaciniame skunde nepasisakoma dėl O. P. atžvilgiu paskirtos bausmės rūšies ir dydžio bei baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo tikslingumo, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (paskirta baudos bausmė iš esmės lygi minimumui, o uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminas artimas vidurkiui ir pan.) ir sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje, plačiau apie tai nepasisako.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa tai ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo O. P. skundą atmesti.