Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramunės Čeknienės. Ritos Dambrauskaitės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Laimanto Misiūno,

Dalyvaujant pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei Jolitai Klingaitei,

Uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliacine tvarka civilinę bylą dėl teismo leidimo paimti vaikus išdavimo pagal Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. M. ir A. M., ir

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas Konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties ) negaliojimo pagrindų ( Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ( toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teismas konstatuoja, kad absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta ( CPK 329,338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

16. Byloje sprendžiama dėl teismo nutarties, kuria leista paimti vaiką iš jų atstovų pagal įstatymą ( tėvo ir motinos), teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.

17. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė atsižvelgiant į tai, kad vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besiformuojančios asmenybės ypatumų, nepakankamos fizinės ir socialinės brandos. Iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Konstitucijos preambulėje įtvirtintos atviros, teisingos, darnios, pilietinės visuomenės siekio, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas. Šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti ( Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. KT44-N13/2019).

18. Pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2,6 dalis tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis ( Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę ( Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme numatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių ( pvz., ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones ( CK 3.160 straipsnio 2 dalis).

19. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso ( toliau – CK ) 3.254 straipsnį vaiko laikinoji globa ( rūpyba) nustatoma, kai vaiko tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma ( kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais) ( 1 punktas) ; tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių ( 2 punktas); tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui ( 3 punktas). CK 3.254¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai yra CK 3.254 straipsnyje nustatyti pagrindai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucijai Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo ( toliau – VTAP) nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, paėmusi vaiką CK 3.254¹ straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, privalo per tris darbo dienas, išimtinais atvejais, kai tai objektyviai neįmanoma – per penkias darbo dienas, kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Prašymas išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso ( toliau – CPK ) XXXIX skyriuje nustatyta tvarka ( CK 3.254¹ straipsnio 2 dalis).

20. Tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, be kita ko, privalo vadovautis geriausių vaiko interesų prioriteto principu – priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomone, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raida, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą ( VTAPĮ 4 straipsnio 1 punktas). Tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis biologinės šeimos prioriteto principu – priimant sprendimus ar imanti bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, turi būti atsižvelgiama į vaiko prigimtinę teisę augti biologinėje šeimoje ir išsaugoti giminystės ryšius, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Vaikų ir tėvų atskyrimas prieš jų valią galimas tik kraštutiniu atveju, kai, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, tai yra neišvengiama ir būtina, siekiant apsaugoti vaiką nuo realaus pavojaus jo fiziniam ir psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba reikšmingos žalos jo sveikatai atsiradimui, ir nėra galimybių vaiko apsaugoti kitais būdais ( VTAPĮ 4 straipsnio 2 punktas).

21. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) gavusi pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, atlieka VTAPĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatytus veiksmus ir vaiko situacijos vertinimą. Tarnyba, nustatydama būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį arba vaiko apsaugos poreikį siekia šių tikslų: apsaugoti vaiką ir suteikti šeimai paramą bei reikalingą pagalbą tais atvejais, kai tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą kyla sunkumų vykdant savo pareigas ir įgyvendinant vaiko teises. Tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiama pagalba įgyvendinant vaiko teises yra valstybės ar savivaldybės paslauga šeimai, o ne tam tikra bausmės ar šeimos privataus gyvenimo kontrolės forma. Teikiamos pagalbos veiksmingumas įmanomas tik esant visapusiškam bendradarbiavimui tarp tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą ir pagalbą teikiančių institucijų, taip pat tų pačių institucijų, siekiant užtikrinti individualizuotą, vaiko poreikius ir interesus atitinkančių paslaugų teikimą. Jei pagalbos teikti nėra galimybių ar ji neduoda teigiamų rezultatų, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba sprendžia, ar vaiko palikimas tokioje aplinkoje nesukelia realios tikimybės grėsmės vaikui kilti. Pažymėtina, kad tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi tinkamai rūpintis vaiku, o viena iš rūpinimosi formų yra ir bendradarbiavimas su pagalbą teikiančiomis institucijomis. Sąžiningas asmuo turėtų vykdyti įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus.

22. Vaiką nusprendžiama paimti iš tėvų imantis skubių vaiko gelbėjimo veiksmų iš jam grėsmingos situacijos arba dėl to, kad jiems teikiama pagalba neduoda laukiamų rezultatų ir pasibaigus įstatymo nustatytam pagalbos teikimo terminui vaiką nebus saugu palikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą priežiūrai. Aplinka, iš kurios paimamas vaikas, paėmimo metu gali būti nepavojinga vaikui, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ji daro žalą vaikui dėl tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą piktnaudžiavimo tėvų valdžia, nepriežiūros, netinkamo ugdymo ir auklėjimo proceso organizavimo. Tačiau pažymėtina, jog vaiką paėmus iš šeimos tėvams ir toliau teikiama pagalba ir jie gali keisti savo elgesį ir požiūrį į vaiko auklėjimą nesant vaiko šalia. Teismo leidimas paimti vaiką nesukelia negrįžtamų padarinių, t.y. situacijai pasikeitus vaikas turi būti nedelsiant grąžinamas į šeimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

23. CPK 582 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kai sprendžiamas klausimas, susijęs su vaiko teisėmis, leidimo išdavimo klausimą teismas turi spręsti atsižvelgdamas išimtinai į vaiko interesus.

24. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad vaiko situacijos vertinimas buvo atliktas, gavus pranešimą iš policijos pareigūnų apie užfiksuotą smurto artimoje aplinkoje faktą, kurio liudininke tapo nepilnametė K. M.. Buvo nustatyta, kad mergaitės tėvas smurtavo prieš motiną, buvo girtaujama namuose. Abu nepilnametės tėvai buvo neblaivūs. Nepilnametė buvo laikinai apgyvendinta močiutės namuose, kadangi jai namuose kyla pavojus jos fiziniam ar psichologiniam saugumui, sveikatai ar pavojus, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai, nes abu nepilnametės tėvai dėl apsvaigimo nuo alkoholio, negebėjo tinkamai pasirūpinti savo dukra.

25. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad nepilnametės dukros paėmimas iš šeimos buvo neteisėtas, kadangi byloje nėra duomenų, kad ji daro ypatingą žalą nepilnametės dukros vystymuisi ir visiškai ją nesirūpina. Taip pat nėra jokių duomenų, kad jos atžvilgiu būtų buvusios taikytos nuobaudos dėl motinos valdžios netinkamo vykdymo. Be to ji šiuo metu, alkoholinių gėrimų nevartoja, lankosi pas gydytojus.

26. Kaip jau buvo minėta, nepilnamečio vaiko aplinka, kurioje jis auga ir gyvena, yra vertinama ne tik vaiko paėmimo iš tėvų momentu, bet yra vertinama ilgalaikėje perspektyvoje, t.y. yra vertinama, ar nedaroma žala dėl tėvų netinkamų pareigų atlikimo, vaiko nepriežiūros ar tėvų piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais ir to pasėkoje, jų negebėjimo tinkamai pasirūpinti savo nepilnamečių vaiku. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad byloje nėra duomenų, kad nebuvo daroma žala nepilnametės dukros vystymuisi ar abu suinteresuoti asmenys tinkamai rūpinasi savo dukra. Pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad M. šeima į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą buvo įtraukta nuo 2013-10-21 dėl alkoholio vartojimo. Nuo 2019-01-06 šeimai buvo taikoma atvejo vadyba dėl šeimos socialinių santykių, vaiko emocinio saugumo. Šeimai buvo skirtos socialinių įgūdžių ugdymo , palaikymo ir/ar atkūrimo paslaugos. Abu nepilnametės tėvai neigia priklausomybę nuo alkoholio. 2021-01-29 buvo priimtas sprendimas grąžinti nepilnametę į namus, tačiau jau 2021-02-14 buvo fiksuojamas smurto artimoje aplinkoje faktas, kas teisėjų kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad abu nepilnametės tėvai nepakeitė savo gyvenimo būdo ir neatsisakė alkoholinių gėrimų vartojimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia aplinka nėra saugi nepilnamečiui vaikui, išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ir psichiniam saugumui. Pažymėtina, kad sprendžiant vaiko paėmimo klausimą, vaiko situacijos vertinimas, apimantis jo aplinkos vertinimą, saugumą, tinkamų sąlygų užtikrinimą ir t.t., nėra siejamas su taikytomis ar netaikytomis nuobaudomis dėl netinkamo motinos valdžios panaudojimo. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, kad nepilnametės tėvai piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, turi priklausomybę nuo alkoholio. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad ji šiuo metu alkoholinių gėrimų nevartoja, lankosi pas gydytojus. Šiuo atveju apeliantė, siekdama įrodyti, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, turi pareigą paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė šios pareigos neįvykdė, kadangi kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad ji lankosi pas gydytojus, nevartoja alkoholinių gėrimų ir pan. Bylos nagrinėjimo metu, apeliantė tvirtino, kad šiuo metu ji nevartoja alkoholinių gėrimų, lankosi pas psichologą, tačiau byloje esantys duomenys apie tai, kad ji atsisakė siūlomo gydymo, nepriima siūlomos socialinių darbuotojų ar vaiko teisių apsaugos specialistų pagalbos, siekiant pasiekti teigiamų pokyčių, leidžia daryti išvadą, kad apeliantė nėra įveikusi priklausomybės alkoholiniams gėrimams. Teisėjų kolegija pažymi, kad šeimai buvo taikoma atvejo vadyba, atsiradus pokyčiams, buvo priimtas sprendimas grąžinti nepilnametę į šeimą, tačiau vėliau įvykę smurto atvejai šeimoje, leidžia teigti, kad pokyčiai nebuvo ilgalaikiai.

27. Vienas iš atskirojo skundo argumentų, kad nepilnametė K. M. nebuvo išklausyta tiesiogiai, nors ji yra paauglė ir gali išsakyti savo nuomonę. Be to nepilnametė labai nori grįžti į šeimą.

28. VTAPĮ 4 straipsnio 4 punkte įtvirtintas vienas iš vaiko teisių ir laisvių apsaugos įgyvendinimo principų, t.y. vaiko nuomonės išklausymo ir vaiko dalyvavimo užtikrinimo principas – vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais ir į vaiko nuomonę, įvertinus jo amžių ir brandą, turi būti atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Tačiau nei VTPAĮ, nei kituose tarptautiniuose ar nacionaliniuose teisės aktuose nėra numatyta ir įtvirtinta pareiga apklausti vaiką tiesiogiai teisme, o vaiko nuomonė gali būti išklausoma ir per atstovą. Šiuo nagrinėjamu atveju, nepilnametės nuomonė buvo išklausyta pareiškėjos, kuris gina ir užtikrina vaiko teises ir atstovauja vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, specialistų. Teisėjų kolegijos nuomone, nepilnametės nuomone buvo išklausyta, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tiesiogiai neapklausė nepilnametės. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į esamas karantino sąlygas, nepilnametės nuomonės išklausymas telefonu atitinka saugumo dėl esamo karantino sąlygas, ir tuo pačiu buvo išklausyta pačios mergaitės nuomonė dėl esamos situacijos. Pažymėtina, kad nors nepilnametė išreiškė norą grįžti į namus, tačiau šis jos noras daugiau siejamas su draugais ar jai pažįstama ir artima aplinka, tačiau ne su tėvų elgesio pokyčiais.

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo metu grąžinus nepilnametę į šeimą, yra didelė tikimybė, kad vaiko teisės bus pažeidžiamos ir išliktų itin didelis rizikos lygis ir neatitiktų geriausių vaiko interesų, sudarytų realias sąlygas sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai.

30. Tėvystė ( motinystė) visų pirma yra pareigos vaikams, o ne teisės į vaiką. Tėvai vaikus turi auginti tenkindami jų fiziologinius, emocinius, ugdymo ir kitus svarbius poreikius. Tinkamas vaiko poreikių identifikavimas yra viena iš tėvų pareigų, kurios nevykdymas dėl aplaidumo ar abejingumo savo tėviškoms pareigoms laikytinas kaltais veiksmais ( žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausiu vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu.

31. Šiuo nagrinėjamu atveju, teismas tenkindamas prašymą ir leisdamas paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą – tėvo ir motinos, įvertino konkrečią situaciją, atsižvelgė išimtinai į nepilnamečio vaiko interesus ir jo interesų nepažeidė. Atsižvelgdamas į pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiama nutartis yra teisėta ir ją naikinti ar keisti atskirajame skunde dėstomais argumentais nėra pagrindo ( CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.