Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.4.5.1.; 1.1.7.; 1.1.6.3.; 1.1.7.2.4.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.; 1.1.8.3.; 1.1.8.6.2.; 1.2.14.3.2.2.; 1.2.18.2.; 1.2.14.5.1.; 1.2.29.3.; 2.1.7.; 2.1.14.; 2.4.; 2.4.6.3.4.; 2.4.7.

2015 m. kovo 4 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K., L. U. ir V. Ž. apeliacinius skundus dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 str. 2 d. – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams,

pagal BK 182 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., paskirtos bausmės pagal BK 180 str. 2 d., 302 str. 1 d., 214 str. 1 d. subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., paskirtos bausmės pagal BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., visos paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo principu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo principu, subendrinta su 2014 m. birželio 12 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės atlikimo pradžia nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Į atliktą bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. gegužės 26 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d. ir bausmė atlikta pagal 2014 m. birželio 12 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendį.

pagal BK 214 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., paskirtos bausmės pagal BK 180 str. 2 d., 302 str. 1 d., 214 str. 1 d. subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta bausme, paskirta 2013 m. spalio 25 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės atlikimo pradžia nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Į atliktą bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. gegužės 25 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d.

pagal BK 214 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., paskirtos bausmės pagal BK 180 str. 2 d., 302 str. 1 d., 214 str. 1 d. subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo principu subendrinta su 2014 m. birželio 12 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams.

Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės atlikimo pradžia nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Į atliktą bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. gegužės 25 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d. ir bausmė atlikta pagal 2014 m. birželio 12 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Priteista solidariai iš nuteistųjų R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), šiuo metu suimto, V. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), šiuo metu suimtos, ir L. U., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), šiuo metu suimtos, 12651,54 Lt (3664,14 EUR) civilinis ieškinys dėl turtinės žalos nukentėjusiajam M. P..

Priteista iš nuteistojo R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), šiuo metu suimto, 2000,00 Lt (579,24 EUR) civilinis ieškinys dėl turtinės žalos civiliniam ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Priteista iš nuteistojo R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), šiuo metu suimto, 862,81 Lt (249,89 EUR) antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės pajamas, sumokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5630.

Priteista iš nuteistosios V. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), šiuo metu suimtos, 1120,65 Lt (324,56 EUR) antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės pajamas, sumokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5630.

Priteista iš nuteistosios L. U., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), šiuo metu suimtos, 393,48 Lt (113,96 EUR) antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės pajamas, sumokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5630.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K., V. Ž. ir L. U. nuteisti už tai, kad jie 2014 m. gegužės 25 d., apie 16 val., veikdami bendrininkų grupėje, miškelyje, kuris yra Pašvitinio seniūnijoje, Pakruojo rajone, bendrais tyčiniais veiksmais panaudojus psichinį ir fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. P., tai yra, R. K. pargriovus nukentėjusįjį ant žemės, prispaudus rankomis jo galvą ir pridėjus peilį prie kaklo, L. U. ir V. Ž. virvėmis surišus nukentėjusiajam kojas ir rankas bei bendrais veiksmais pririšant nukentėjusįjį prie medžio, užrišant jam burną, akis, taip atėmus galimybę nukentėjusiajam priešintis, plėšimo būdu pagrobė svetimą turtą – M. P. priklausančią piniginę 40 Lt vertės, joje buvusius 2000 Lt., taip pat pagrobė M. P. dokumentus: vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir neteisėtai įgijo vieną svetimą nukentėjusiajam M. P. išduotą elektroninę mokėjimo priemonę – banko Swedbank, AB mokėjimo kortelę „Maestro“ Nr. (duomenys neskelbtini) bei neteisėtai įgijo šios svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo – M. P. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – PIN kodą, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti.

Be to, R. K. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. gegužės 25 d., apie 16 val., miškelyje, kuris yra (duomenys neskelbtini) rajone, plėšimo metu neteisėtai užvaldęs vieną svetimą nukentėjusiajam M. P. išduotą elektroninę mokėjimo priemonę – banko Swedbank, AB mokėjimo kortelę „Maestro“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos naudotojo – M. P. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – PIN kodą, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, laikotarpiu nuo 2014-05-25 d. 17.03 val. iki 2014-05-26 d. 00.04 val. (duomenys neskelbtini) miestuose esančiuose bankomatuose ir prekybos įstaigose neteisėtai panaudojęs šios elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo M. P. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – PIN kodą, neteisėtai atliko aštuonias finansines operacijas ir nuėmė nuo M. P. sąskaitos 12651,54 Lt, tokiu būdu, tuo pačiu laikotarpiu, apgaule savo naudai įgijo svetimą M. P. priklausantį turtą – 12651,54 litų.

Apeliaciniu skundu nuteistoji L. U. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba nuosprendį pakeisti – skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu arba sušvelninti paskirtą bausmę.

Nurodo, kad nuosprendis priimtas pažeidžiant procesines teisės normas, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą bei nesivadovaujant Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota teismų praktika. Teigia, kad nukentėjusysis M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, jog ji neėmė iš jo jam priklausančių daiktų, jog ji asmeniniais nukentėjusiojo daiktais nesinaudojo. Kratos metu pas ją nebuvo rasti nukentėjusiajam priklausantys daiktai. Nukentėjusysis nurodė, kad R. K. jo asmeninius daiktus padavė V. Ž., o banko kortelę R. K. pasiliko sau. Banko kortele disponavo R. K.. Šias aplinkybes pripažino ir pats R. K.. Jis nurodė, kad pinigus leido savo reikmėms.

Taip pat apeliaciniame skunde L. U. nurodo, kad ji kaltės nepripažino, nuteista remiantis tik prielaidomis. Teigia, kad teismas tik lakoniškai pasisako dėl jos kaltę grindžiančių įrodymų. Pažymi, kad apkaltinamajame nuosprendyje teismas turi nurodyti nusikalstamos veikos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas aplinkybes bei įrodymus, kuriais grindžiamos išvados dėl asmens kaltės, kuriais įrodymais vadovaujasi, o kuriuos įrodymus teismas atmeta. Teigia, kad bylos medžiaga prieštarauja teismo išvadai, jog ji kartu su bendrininkais tyčia apiplėšė nukentėjusįjį M. P..

Teigia, kad teismas skirdamas bausmę, nepasisakė dėl konkrečios veikos ar kaltinamojo pavojingumą parodančių aplinkybių, kaltės formos, motyvų ar tikslų. Skiriant jai bausmę, teismas neįvertino tai, kad ji buvo tik stebėtoja, o bendrininkai buvo gana aktyvūs. Jos kaltės nepripažinimas negalėjo būti vertinama kaip jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Nurodo, kad teismas skirdamas bausmę turėjo atsižvelgti į tai, kad teistumas jai yra išnykęs, augina tris nepilnamečius vaikus, kuriem ji reikalinga, iki sulaikymo dirbo, gaudavo oficialias pajamas, turi gyvenamąją vietą.

Apeliaciniu skundu nuteistoji V. Ž. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendį, sušvelninti jai paskirtą bausmę ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuriuo iš jos priteistas civilinis ieškinys bei išlaidos už advokatą.

Nurodo, kad ji kaltę pripažino iš dalies. Teigia, kad ji nežinojo apie daromą nusikaltimą, nenaudojo jokio fizinio, psichologinio smurto. Nukentėjusiojo M. P. daiktų neėmė ir jų nereikalavo, bankinių operacijų neatliko, nukentėjusiajam priklausančiais daiktais nesinaudojo, jokių ketinimų apiplėšti nukentėjusįjį neturėjo.

Teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė išlaidas už advokatą, kadangi ji santaupų, turto neturi, nedirba, todėl jai turėjo būti skiriamas nemokamas advokatas. Taip pat nurodo, kad ji negalėjo įsidarbinti, užsiregistruoti darbo biržoje, nes pareigūnai paėmė jos pasą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 302 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., pripažinti jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, jog jis prisipažįsta padaręs nusikaltimą ir gailisi, sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Nurodo, kad teismas jo atžvilgiu priėmė per griežtą nuosprendį. Nusikaltimo, numatyto BK 302 str. 1 d., jis nepadarė, nes neturėjo tikslo pagrobti vairuotojo pažymėjimo ir tapatybės kortelės. Teigia, kad jis iš nukentėjusiojo piniginės paėmė tik banko kortelę. Taip pat nurodo, kad neužvaldė jokio turto apgaulės būdu, todėl mano, kad nepagrįstai nuteistas pagal BK 182 str. 1 d. Teigia, kad banko kortelės panaudojimas vieną ar kelis kartus užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 215 str. 1 d., todėl nebuvo pagrindo pareikšti kaltinimą pagal BK 182 str. 1 d.

Teigia, kad jis kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, todėl teismas tai turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Teismo posėdyje nuteistieji L. U., R. K. ir jų gynėjai, nuteistosios V. Ž. gynėjas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų L. U., R. K. apeliaciniai skundai atmestini, nuteistosios V. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, R. K., L. U., V. Ž. pripažino kaltais ir nuteisė už jų atitinkamai padarytas ir jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Iš apeliacinių skundų matyti, kad nuteistieji nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu tik tam tikrose, jiems aktualiose, dalyse, atitinkamai kritikuodami teismo sprendimą tik dėl jiems paskirtų bausmių, nesutikdami su jų veikos kvalifikacija ir per griežta bausme, ar ginčydami savo kaltę inkriminuotų nusikaltimų padaryme. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 str. 3 d.), atsakant į kiekvieno apeliacinio skundo argumentus atskirai.

Dėl nuteistosios L. U. apeliacinio skundo motyvų

Nuteistoji L. U. skundu neigia savo kaltę, kreipia dėmesį į, jos manymu, apylinkės teismo padarytus procesinius bylos nagrinėjimo pažeidimus. Apeliantė teigia, kad teismas tinkamai neįvertino nukentėjusiojo parodymų, kad ji neėmė iš jo jam priklausančių daiktų ir jo asmeniniais daiktais nesinaudojo. Tačiau skundžiamas nuosprendis ir bylos medžiaga rodo, kad L. U. kritika, konkrečiu atveju, visiškai nepagrįsta.

Nukentėjusysis M. P. apklausiamas teisme parodė, kad jis važiavo kartu su L. U., V. Ž., R. K.. Kai jie nuvyko į miškelį, jį R. K. užpuolė iš už nugaros, pridėjo peilį, parvertė ant žemės, gulėjo ant pilvo, kas jam rišo rankas nematė, po to jam užrišo akis, vedžiojo po mišką, pririšo prie medžio. R. K. laikant prispaudus peilį, moterys jam rišo kojas. Nuteistosios L. U. ir V. Ž. jį prižiūrėjo, smurto nenaudojo, siūlė joms jį atrišti, tačiau jos nesutiko. Jos visą laiką prie savęs ant žemės turėjo peilį, su kuriuo jam buvo grasinta. Jos jo telefonu rašė žinutes jo mamai. R. K. išvykus, prašė moterų jį atrišti, paleisti, jos nesutiko. Pasak nukentėjusiojo, L. U. nieko nedarė, buvo šalia. Kuri rašė žinutes jo mamai, nežino. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis M. P. atpažino L. U., kuri 2014-05-25 apie 16 val., kartu su juo, R. K., V. Ž. atvažiavo į miškelį ir dalyvavo plėšime. Ji R. K. padėjo surišti jam kojas, V. Ž. padėjo užrišti jam burną, plėšimo metu buvo šalia. Tai, kad L. U. važiavo kartu su R. K., V. Ž., M. P., nurodė teisme apklausta liudytoja N. M.. Tai patvirtino ir nuteistieji R. K., V. Ž.. Nors nuteistoji L. U. ir teigia, kad ji nieko nedarė, buvo tik stebėtoja, kad tai patvirtino ir nukentėjusysis, tačiau bendrininkavimui pripažinti pakanka asmens suvokimo, jog bendro veikimo tikslas – svetimo turto pagrobimas pašalinant asmens pasipriešinimą kaip kliūtį prieiti prie grobiamo turto. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, L. U. kartu važiavo į mišką, R. K. grasinant nukentėjusiajam peiliu ji buvo šalia, tam neprieštaravo, priešingai, padėjo surišti nukentėjusiajam rankas, kojas, užrišti burną, jį saugojo, t. y. ji neatsisakė toliau dalyvauti nusikaltime, o tęsė savo nusikalstamus veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad L. U. kartu su R. K., V. Ž. bendrais tyčiniais veiksmais, panaudoję psichinį ir fizinį smurtą bei peilį, surišdami rankas ir kojas bei pririšdami nukentėjusįjį miške prie medžio, atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis, plėšimo būdu pagrobė svetimą, nukentėjusiajam M. P. priklausantį, turtą, todėl jos veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 180 str. 2 d., 302 str. 1 d. ir 214 str. 1 d.

Dėl to, kas išdėstyta, išteisinti L. U., kaip prašoma apeliaciniu skundu, skunde išdėstytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniu skundu L. U., be kita ko, prašė skirti jai bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu arba sušvelninti jai paskirtą bausmę, jei teismas nepriims sprendimo ją išteisinti. L. U. savo skunde nurodė, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad teistumas jai yra išnykęs, augina tris nepilnamečius vaikus, kuriem ji reikalinga, iki sulaikymo dirbo, gaudavo oficialias pajamas, turi gyvenamąją vietą. Aišku, kad visos paminėtos aplinkybės yra reikšmingos bausmių skyrimo klausimo išsprendimui, tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pastarųjų neįvertino.

Pirmiausia pažymėtina, kad viena iš bausmės paskirčių yra kalto asmens nubaudimas. Baudžiant kaltininką, siekiama užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį ar jo šeimos interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų. Asmuo privalo elgtis ypač atidžiai ir rūpestingai, įvertinti galimas neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes, į ką dabar savo skundu apeliuoja L. U..

Iš skundžiamo nuosprendžio aišku, jog apylinkės teismas, skirdamas L. U. laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas nenustatė L. U. atsakomybę lengvinančių ir sunkiančių aplinkybių. Skiriant bausmes teismas atsižvelgė į tai, kad L. U. teisiama penktą kartą, turi galiojančių administracinių nuobaudų, žalos nukentėjusiajam neatlygino, turi tris mažamečius vaikus, kurių, kaip matyti iš bylos medžiagos, ji neaugina, nedirba, nėra registruota darbo biržoje, tačiau visas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo metu dėl ko pagrįstai laikyta recidyviste (BK 27 str. 1 d.) – asmeniu keliančiu didesnį pavojų visuomenei, kuriam, paprastai, skiriama laisvės atėmimo bausmė. Taigi, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas apeliantės skunde nurodytas aplinkybes.

Pažymėtina, kad bausmės rūšiai ir dydžiui tiesioginę reikšmę turi BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcija. Pirmosios instancijos teismas apeliantei už nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 str. 2 d., 302 str. 1 d., 214 str. 1 d. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei minėtų straipsnių sankcijose numatytas vidurkis, todėl paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajai L. U. nustatyta ir galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, kuri paskirta už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotus vieną sunkų ir du apysunkius nusikaltimus ir dar iš dalies pridėjus už BK 140 str. 2 d. Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą laisvės atėmimo bausmę, pagal savo dydį nelaikytina aiškiai per griežta.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta ir atsižvelgusi į skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad skirti L. U. bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu arba sušvelninti paskirtų bausmių ir galutinės subendrintos bausmės, jos apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistosios V. Ž. apeliacinio skundo motyvų

Apeliaciniu skundu nuteistoji V. U. teigia, kad ji nežinojo apie daromą nusikaltimą, nenaudojo jokio fizinio, psichologinio smurto, nukentėjusiojo M. P. daiktų neėmė ir jų nereikalavo, bankinių operacijų neatliko, nukentėjusiajam priklausančiais daiktais nesinaudojo, jokių ketinimų apiplėšti nukentėjusįjį neturėjo.

Šiuos nuteistosios teiginius paneigia byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai. Kaip matyti iš liudytojos R. P. parodymų, V. Ž. siūlė jai darbą Ispanijoje, po to sakė, kad gali dirbti ir jos sūnus, davė V. Ž. pinigus už kelionę, V. Ž. sugalvojo, kad galima vežti cigarečių, pasamdė moterį vairuotoją, kuri juos nuveš parsivežti cigarečių. Liudytoja N. M. parodė, kad V. Ž. prašė jos nuvežti ją ir dar kelis asmenis (L. U., R. K., M. P.), ji rodė jai kelią kur važiuoti. Nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad V. Ž. kartu su R. K., L. U. dalyvavo apiplėšime, buvo gana aktyvi. Pažymima, kad susitarimo požymis bendrininkaujant reiškia tiek išankstinį, tiek ir spontanišką staiga kilusį susitarimą, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, kiekvieno bendrininko atliktų veiksmų, jie veikė sutartinai, kaip bendrininkai.

Apeliaciniu skundu nuteistoji taip pat prašo sušvelninti jai paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajai V. Ž. bausmes už jos padarytus nusikaltimus, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 str. reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas V. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. V. Ž. padarė vieną sunkią ir dvi apysunkias nusikalstamas veikas teistumui neišnykus, teista 2 kartus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus V. Ž., kaip recidyvistei (BK 27 str. 1 d.) – asmeniui keliančiam didesnį pavojų visuomenei, už padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistosios asmenybę, kad ji nedirba, žalos nukentėjusiajam neatlygino, turi nepilnametį vaiką ir tai, kad iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajai V. Ž. už nusikalstamas veikas tinkamai parinko bausmės rūšį.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad V. Ž. už BK 180 str. 2 d., 302 str. 1 d., 214 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės mažesnės nei šių straipsnių sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajai V. Ž. už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės bei paskirta subendrinta bausmė nėra per griežtos, todėl dar labiau švelninti paskirtas bausmes nėra pagrindo.

Taip pat nuteistoji nesutinka su priteistu civilinius ieškiniu.

Pažymima, kad pagal BPK 109 str. nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kuris baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas.

Kaip matyti, baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažintas M. P., kuris pareiškė 12651,54 Lt civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad nukentėjusiojo prašoma turtinė žala yra įrodyta. Taip pat teismas, įvertinęs, jog nusikalstama veika nukentėjusiojo atžvilgiu buvo įvykdyta bendrais R. K., L. U. ir V. Ž. veiksmais, šią turtinę žalą priteisė iš minėtų nuteistųjų solidariai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad žala, kuri padaryta bendrais kelių asmenų veiksmais, yra atlyginama solidariai, nepriklausomai nuo to, kad šių asmenų veiksmai buvo skirtingi. Ši taisyklė taip pat įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.6 str. 3 d., numatančiame, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Kaip matyti, R. K., L. U., V. Ž. skundžiamu nuosprendžiu pripažinti kaltais dėl BK 180 str. 2 d., 302 str. 1 d., 214 str. 1 d. numatytų nusikaltimų, kurių metu pagrobė M. P. priklausančią piniginę 40 Lt vertės, joje buvusius 2000 Lt, taip pat pagrobė M. P. dokumentus: vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir neteisėtai įgijo vieną svetimą nukentėjusiajam M. P. išduotą elektroninę mokėjimo priemonę – banko Swedbank, AB mokėjimo kortelę „Maestro“ Nr. (duomenys neskelbtini) bei neteisėtai įgijo šios svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo – M. P. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – PIN kodą, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad turtinė žala nukentėjusiajam buvo padaryta bendrais R. K., L. U., V. Ž. veiksmais, t. y. kad pastarieji nusikalstamos veikos padarymo metu veikė kaip bendrininkai, siekė materialinės naudos. Todėl bendrai žalą padarę asmenys prieš nukentėjusį asmenį atsako solidariai. Pažymėtina, jog prievolės atlyginti žalą solidarumas reiškia, kad pareiga ją atlyginti negali būti skaidoma į dalis, nors yra keli skolininkai. Solidarioji prievolė atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą pasibaigia tik tada, kai ji tinkamai įvykdoma, t. y. kai vienas ar visi žalą padarę asmenys sumoka visą priteistos žalos dydį, t.y., visiškai ją atlygina. Tokiu atveju, jei vienas iš kaltininkų atlygina visą bendrininkų veiksmais padarytą turtinę žalą, žala laikoma atlyginta, o žalą atlyginęs asmuo, vadovaudamasis CK 6.9 str. 1 d., turi teisę reikalauti iš kitų bendrininkų, kad šie jam atlygintų tą piniginės sumos dalį, kurią jis atlygino už kitus asmenis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nuteistosios V. Ž. skundo argumentas, kad ji nukentėjusiojo M. P. daiktų neėmė ir jų nereikalavo, bankinių operacijų neatliko, nukentėjusiajam priklausančiais daiktais nesinaudojo, o tai darė kitas bendrininkas, nėra teisinė vada visą žalą priteisti iš bendrininko. Todėl šioje dalyje apeliantės skundo motyvai yra atmestini, kaip nepagrįsti.

Pagrįstas nuteistosios skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jos proceso išlaidas už advokato suteiktas paslaugas. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ji santaupų, turto neturi, nedirba, mano, kad jai turėjo būti skiriamas nemokamas advokatas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti BPK 51 str. 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. BPK 106 str. 2 d. numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš nuteistųjų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, savo sprendimo nemotyvavo. Įvertinus tai, kad nuteistieji nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo suimti, galimybė pasikviesti savo advokatą jiems buvo apsunkinta, taip pat įvertinus tai, kad nuteistieji nedirba, turto neturi, teisėjų kolegija daro išvadą, jog turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepagrįstai pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš nuteistųjų, todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų proceso išlaidų (BPK 328 str. 4 p.).

Kadangi nuteistieji L. U. ir R. K. apeliaciniame skunde neišdėstė reikalavimo dėl turėtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo nepagrįstumo, o BPK 320 str. 5 d. įtvirtintos nuostatos, numatančios, kad apeliacinės instancijos teismas, švelnindamas nuosprendį apeliacinį skundą padavusio nuteistojo atžvilgiu, privalo atsižvelgti, ar nuosprendžio pakeitimo pagrindai susiję ir su kitais nuteistaisiais, kurie apeliacinių skundų nepadavė, ar tokio reikalavimo neišreiškė, pagrindu konstatuotina, kad šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų proceso išlaidų visų šioje byloje nuteistų asmenų atžvilgiu.

Dėl nuteistojo R. K. apeliacinio skundo motyvų

Apeliaciniu skundu nuteistasis teigia, kad jis nusikaltimo, numatyto BK 302 str. 1 d., nepadarė, nes neturėjo tikslo pagrobti vairuotojo pažymėjimo ir tapatybės kortelės.

Byloje nustatyta, kad R. K. plėšimo būdu pagrobė M. P. dokumentus: vairuotojo pažymėjimą ir asmens tapatybės kortelę. Teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo M. P. nuosekliais parodymais, kad plėšimo metu iš jo buvo pagrobti jo daiktai, pinigai, dokumentai, tarp jų vairuotojo pažymėjimas ir asmens tapatybės kortelė, jog policijos automobilyje viena iš nuteistųjų dokumentus grąžino. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad vairuotojo pažymėjimas ir asmens tapatybės kortelė buvo jo piniginėje. Kaip nurodė pats nuteistasis R. K., jis parvertė M. P. ir prispaudė prie žemės, prie kaklo pridėjo peilį ir ištraukė iš M. P. šortų kišenės piniginę. Matė, kad piniginėje buvo M. P. asmens dokumentai, pinigai, kurių neskaičiavo ir banko kortelė. Iš piniginės jis išsiėmė 100 Lt. Piniginę su likusiais pinigais padavė saugoti V. Ž.. R. K. matė, kad piniginėje yra M. P. asmens dokumentai, tačiau jų jam negrąžino, o padavė juos saugoti V. Ž.. Todėl laikytina, kad nuteistasis R. K. nukentėjusiojo M. P. vairuotojo pažymėjimą ir asmens kortelę įgijo ir užvaldė sąmoningai, nusikalstama veika buvo baigta, todėl spręsti dėl jo išteisinimo šioje dalyje nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad banko kortelės panaudojimas vieną ar kelis kartus užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 215 str. 1 d., o ne pagal BK 182 str. 1 d.

Pažymėtina, jog BK 215 str. 1d. numatyta atsakomybė už neteisėtą tikrų identifikavimo duomenų panaudojimą, t. y. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 215 str. užtraukia neteisėtas svetimų elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų panaudojimas inicijuojant finansines operacijas arba jas atliekant. BK 182 str. 1 d. būtinasis sukčiavimo požymis yra apgaulė. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės įgijimo būdas.

Byloje nustatyta, kad R. K. išgavęs iš nukentėjusiojo banko kortelės PIN kodą ir pasinaudojęs banko kortele iš nukentėjusiojo banko sąskaitos neteisėtai paėmė 12651,54 Lt. Darytina išvada, kad nuteistasis R. K. suprato, kad neteisėtai įgijo nukentėjusiajam M. P. priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę – banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę „Maestro“, neteisėtai įgijo šios svetimos mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis – PIN kodą, neteisėtai panaudojo svetimą mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis ir nuėmė nuo M. P. sąskaitos pinigus, ir tai patvirtina, jog nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, todėl jo veikos teisėtai ir pagrįstai kvalifikuotos pagal BK 215 str. 1 d., 182 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. teigia, kad jis kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, todėl teismas tai turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Pažymėtina, kad BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Pažymima, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savanoriškai pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o jei veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaip matyti iš apelianto parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, jis savo kaltės nepripažino, apklausiamas pirmosios instancijos teisme kaltę pripažino iš dalies. Jo nurodomos įvykio versijos, bandymas apkaltinti nukentėjusiojo motiną, rodo, kad nuteistasis nors ir iš dalies pripažindamas kaltę nėra nuoširdus. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino apelianto prisipažinimo padarius nusikaltimą jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų L. U., R. K. apeliacinius skundus atmesti, nuteistosios V. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti:

priteista iš nuteistojo R. K. 862,81 LT (249,89 EUR) antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės pajamas;

priteista iš nuteistosios V. Ž. 1120,65 Lt (324,56 EUR) antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės pajamas;

priteista iš nuteistosios L. U. 393,48 Lt (113,96 eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės pajamas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.