Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovui K. K. ir atsakovo K. K. priešieškinį ieškovei V. J. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei ir kitų reikalavimų, tretysis asmuo byloje - AB bankas „Snoras”, išvadą duodanti institucija - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė teismui išvadą, kad nepilnamečių V. K. ir S. K. interesus labiau atitiktų jų gyvenamosios vietos nustatymas su motina V. J.. Tarnyba taip pat nurodė, kad ieškovės prašoma nustatyti tėvo bendravimo su vaikais tvarka atitinka jų interesus. Iš atsakovo K. K. priteistinas nepilnamečiams išlaikymas iki jų pilnametystės, kurio dydis būtų proporcingas sūnų poreikiams, užtikrintų būtinas sąlygas jų visapusiškam vystymuisi bei atitiktų tėvų turtinei padėčiai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo K. K. apeliacinio skundo ribose. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Didžioji dalis atsakovo apeliacinio skundo argumentų yra susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, nustatančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, neteisingai tyrė ir įvertino liudytojų S. J. ir V. J. parodymus, atsakovo paaiškinimus ir byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas. Tačiau bylos duomenys tvirtina, kad būtent ieškovė savo ieškinio reikalavimams pagrįsti teikė ne tik paaiškinimus, bet ir kitus rašytinius įrodymus. Tuo tarpu atsakovas savo atsikirtimus ir priešieškinyje nurodytas aplinkybes iš esmės grindė daugiausiai savo samprotavimais, nepakankamai pagrindęs juos rašytiniais įrodymais. Tuo tarpu teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų taisyklių nesilaikė.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendimą priėmė, išnagrinėjęs tiek ieškovės V. J. ieškinį, tiek atsakovo K. K. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių, kuriuos patenkino iš dalies. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal CK trečiosios knygos IV skyriaus ketvirtojo skirsnio „Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės“ santuoka gali būti nutraukta dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Vienam sutuoktiniui pareiškus ieškinį santuoką nutraukti dėl kito sutuoktinio kaltės, pastarasis tiek priešieškinyje, tiek nepateikdamas priešieškinio gali prašyti nutraukti santuoką dėl pirmojo sutuoktinio kaltės (CK 3.61 str. 1 d.). Bylos duomenys tvirtina, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas nesutiko, jog jie kalti dėl santuokos iširimo, ir abu tvirtino esant tiek vieno, tiek kito kaltę dėl santuokos iširimo, tačiau nepaisant to, siekė išsaugoti šeimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė abiejų šalių pareigų pažeidimą iš esmės, konstatavęs, jog šalys nesurado bendro sutarimo, kuris padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius, dėl ko bendras jų gyvenimas kartu tapo negalimas. Teismas pažymėjo, jog sutuoktiniai po 1995 metais santuokos sudarymo iš esmės kartu negyveno, sutuoktiniai nebendradarbiauja, neteikia vienas kitam paramos ir pagalbos, yra vienas kitam nelojalūs, kritikuoja vienas kitą dėl priimamų sprendimų, dėl vaikų auklėjimo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone dėl atsakovo kaltės dalies santuokos iširime, t.y. atsakovas savo santuokines pareigas vykdė tinkamai, rūpinosi šeima ir domėjosi vaikų mokymusi bei auklėjimu, teikia būtiną materialinę paramą, buvo tolerantiškas ir pakantus ieškovės nuomonei, rūpinosi šeimos automobiliu, siekė atnaujinti šeimos santykius, o liudytojų parodymai nėra konkretūs, objektyvūs ir teisingi. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi pirmosios instancijos teismas įvertino visas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, jog šalys turi skirtingus požiūrius į gyvenimą, charakterius, bendro ūkio neveda, šeimyninių santykių nepalaiko. Teismas pasisakė dėl visų liudytojų, parodymų. Pažymėtina, kad įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Taigi teismas pagrįstai nesuteikė pirmenybės nė vienam iš byloje esančių įrodymų, t.y. nesirėmė išskirtinai vien tik ieškovės ir jos pusėje liudijusių jos tėvų parodymais, bei ir paties atsakovo duotais paaiškinimais bei vertino byloje esančių įrodymų visetą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos abiejų šalių proceso metu, vadovaudamasis įstatymu, protingumo bei teisingumo principais (CPK 185 str., CK 1.5 str.). Vien tik ta aplinkybė, jog pirmosios teismas nepripažino vien tik ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo, konstatavęs, jog abu sutuoktiniai kalti dėl santuokos iširimo, nereiškia, jog teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, duotus paaiškinimus. Tuo tarpu siekis deklaruoti savo gyvenamąją vietą ieškovės ir nepilnamečių vaikų gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), neįrodo, jog atsakovas siekė išspręsti šeimoje kilusias problemas bei kitus nesutarimus. Teisėjų kolegijos vertinimu apelianto nurodomos aplinkybės, jog jis teikė paraišką bankui dėl ieškovės prašomo kredito 25000 Lt sumai suteikimo, prieštaravo dėl buto ir kitų daiktų įsigijimo, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog šalys negalėjo priimti bendrų sprendimų, neturėjo bendro sutarimo dėl šeimai reikalingų esminių klausimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės, kai dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Būtent tiek ieškovės, tiek atsakovo elgesį pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose įvertino kaip abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimą iš esmės, kai dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

Apeliantas taip pat skunde nesutinka su priteistu vaikų išlaikymo dydžiu, skaičiavimo pradžios, įsiskolinimu, tvirtindamas, kad teismas netinkamai įvertino galimų išlaidų S. K. mokymui Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje pagrįstumą, taip pat teismas nepagrįstai netaikė byloje ieškovės reikalavimui priteisti išlaikymą iš atsakovo įskaitymą už atsakovo atliktus šeimos turto atžvilgiu darbus ir tam skirtas lėšas. Apeliantas taip pat mano, jog teismas taip pat neįvertino, jog atsakovas yra bedarbis, o jo specialybė priskirtina prie mažo poreikio specialistų kategorijos. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi byloje esantys duomenys tvirtina, kad S. K. mokosi „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje pagrindinio muzikinio ugdymo 7-us mokymosi metus ir mėnesinis mokestis už ugdymą yra 75 Lt (b.l. 143). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovo atliktas automobilio remontas ir jo priežiūra nepagrindžia atsakovo reikalavimo į nepilnamečius vaikus, todėl įskaitymas šiuo atveju yra negalimas (CK 6.130 str.). Be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog suremontuotas automobilis išskirtai eksploatuojamas šeimos poreikiams tenkinti (CPK 178 str.). Priešingai, pats atsakovas patvirtino, jog automobilis yra jo dispozicijoje.

Tuo tarpu atsakovo nurodomos aplinkybės, jog jis yra bedarbis, o jo profesija yra priskirtina prie mažo poreikio specialistų kategorijos nelaikytinos esminėmis dėl kurių atsakovas negalėtų teikti nustatyto dydžio išlaikymo vaikams. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kodėl jis negali susirasti darbo, kad turėtų galimybę tinkamai išlaikyti nepilnamečius vaikus. Byloje nenustatyta ir apeliantas nepaneigė, kad jis dabartiniu metu būtų riboto darbingumo dėl sveikatos ar kitų objektyvių priežasčių. Todėl teisėjų kolegija ieškovo motyvą, kad jis yra bedarbis, vertina tik kaip ieškovo siekį išvengti išlaikymo mokėjimo nepilnamečiams vaikams (CPK 185 str., CK 1.5 str.), nes visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaikų interesų naudai (CK 3.3 str.), ir tai negali būti pagrindu mažinti teismo nustatytą išlaikymo dydį. Taip pat pažymėtina, jog tėvai yra atsakingi už vaiko aplinką ir sudaromas realias prielaidas formuotis normaliai vaiko vertybių (pažiūrų) sistemai. Materiali tėvų pareigų vaikams atlikimo išraiška yra teikiamo išlaikymo forma ir dydis. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas ar visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.). Tai reiškia, jog tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas pats pasirinko savo gyvenimo būdą, todėl jo teiginys, kad jis neturi pakankamai lėšų išlaikyti nepilnamečius vaikus, neatleidžia jo visiškai nuo šios pareigos vykdymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiems vaikams reikalingas 800 Lt dydžio išlaikymo dydis per mėnesį yra pagrįstas, protingas ir įrodytas pakankamais ir nenuginčytais įrodymais. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo K. K. priteistą išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, atsižvelgė į nepilnamečių vaikų interesus ir poreikius.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas priteisdamas išlaikymo įsiskolinimą, nenumatė jo įvykdymo bei išdėstymo tvarkos, kadangi atsakovas tokio prašymo nereiškė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovas skunde nurodo, kad teismas sprendime nepasisakė dėl aplinkybių, galinčių riboti atsakovo teisę bendrauti su vaikais įstatymo nustatyta tvarka vaikų gyvenamojoje vietoje, teismas neišklausė vaikų nuomonės dėl bendravimo vaikų gyvenamojoje vietoje, tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi tik nurodydamas jam netinkamas bendravimo tvarkos su vaikais galimybes, savo konkrečių alternatyvių pasiūlymų nepateikė, o nurodydamas, jog teismas neįvertino aplinkybių, jog jis yra bedarbis, neturi galimybių naudotis telefoniniu ryšiu, tinkamos bendravimui su vaikais vietos, paneigia paties atsakovo teiginiai, jog jis sugebėtų atvykti bendrauti su vaikais jų gyvenamojoje vietoje Vilniuje. Be to apeliantas nepagrindžia savo noro bendrauti su tėvais būtent jų gyvenamojoje vietoje ir kodėl šito daryti negali kitose vietose (vaikų mokymosi, auklėjimo bei ugdymo įstaigose ar pan.), nepagrįstai nurodydamas, jog vaikai savo nuomonės dėl bendravimo byloje nėra išreiškę. Be to tiek ieškovė, tiek atsakovas turi siekti, jog vaikams būtų sudarytos sąlygos bendrauti su abiem tėvais, todėl pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakovui bendravimo su vaikais tvarka yra jam pačiam palankesnė, sudaranti galimybes suderinti savo laiką su galimybėmis, dalyvaujant vaikų auklėjime.

Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su santuokoje įgyto turto padalijimu, kai pirmosios instancijos teismas sprendimu automobilį paliko atsakovo asmenine nuosavybe, nenustatęs ieškovei piniginės kompensacijos. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, teismas turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, o, kai dėl to sutuoktiniai nesutaria, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir konstatuotas konkrečios bylos svarbias faktines aplinkybes, pats parinkti santuokinio turto padalijimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-526/2006), prioritetą skirdamas turto padalijimo natūra principui, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Teismo parinktas turto padalijimo būdas neabejotinai turėtų išspręsti tarp šalių kilusius ginčus dėl turto, atkurti šalių teisinę taiką bei užkirsti kelią šalių ginčams ateityje. Tai savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą iš naujo, atsižvelgia į nurodytus kasacinės instancijos teismo išaiškinimus, faktines aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė automobilio Subaru Legacy, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) padalinimo klausimą ir pagrįstai spręsdamas dėl šio turto padalinimo būdo vadovavosi šalių nepilnamečių vaikų interesais.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto apeliacinio skundo argumentus dėl nušalinimų bylą nagrinėjusiems teisėjams, sekretorei, kadangi tuo klausimu buvo pasisakyta Vilniaus apygardos teismo 2009-11-02, taip pat pirmosios instancijos teismo 2009-07-30, 2010-02-10, 2010-03-16, 2010-04-28 nutartyse (b.l. 61-62,143,163-164, 168, t. 2, 9-11, t. 3). Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus dėl teismo atsisakymo 2010-05-20 nutartimi priimti atsakovo pastabas dėl protokolo, kadangi pirmosios instancijos teismas 2010-06-01 panaikino 2010-05-20 nutartį ir atsakovo pareiškimą dėl pastabų 2010-04-28 – 2010-05-12 teismo posėdžio protokolui prijungė prie bylos (b.l. 84, t. 3).

Kiti atsakovo apeliacinio skundo nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nesudaro skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.