- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-03-19
- Bylos Nr.
- I-760-121/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02756-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Žalnieriūnienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno teritorinė muitinė
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Žalnieriūnienė, dalyvaujant pareiškėjui A. P., atsakovo atstovui Dariui Binkiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, tretysis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9), kurį patikslino (b. l. 26–34), prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Departamentas) 2013-04-29 sprendimo Nr. 1A-149 dalį, kuriuo paliekamas galioti Kauno teritorinės muitinės (toliau – Muitinė) 2013-02-27 sprendimas Nr. 3PM190220 dėl pripažinimo jį skolininku muitinei bei įregistravimo mokestinės prievolės 15 869 Lt muito, 130 645 Lt akcizų, 36 553 Lt PVM (toliau – 2013-04-29 Sprendimas); 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2013-06-27 sprendimo Nr. S-103 (7-112/2013) dalį dėl pareiškėjo atžvilgiu įregistruotos ir nepanaikintos mokestinės prievolės - 15 869 Lt muito, 130 645 Lt akcizų ir 36 553 Lt PVM.
Paaiškino, kad Departamentas nesurinko ir nepagrindė įrodymais, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad prekės (cigaretės) įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai. Pasak pareiškėjo, į Bendrijos muitų teritoriją iš trečiųjų valstybių, taip pat ir iš Rusijos, gali, neviršydamas leistinų normų, teisėtai įvežti bet kuris juridinis ar fizinis asmuo. Nors baudžiamojoje byloje Nr. 1-250-209/2012 Vilniaus apygardos teismo (toliau – VAT) 2012-04-02 baudžiamuoju įsakymu kaltinamieji (tarp jų - ir pareiškėjas) buvo pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 199² straipsnyje (neteisėtai laikė bei vykdė neteisėtą akcizais apmokestinamų cigarečių gabenimą), tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad kaltinamieji žinojo, jog cigaretės į Lietuvos teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. Todėl mano, kad tiek Komisija, tiek Departamentas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas turėjo žinoti, kad prekės (cigaretės) į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. Dėl to pagal 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 202 str. 3 dalį jis negali būti pripažintas skolininku muitinei, nes Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku.
Tvirtina, kad, be kita ko, baudžiamajame teismo įsakyme pareiškėjui nebuvo inkriminuojamas prekių laikymas (įsigijimas). Savo argumentą pagrindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) praktika, kad „laikymo“ sąvoka turi būti suprantama kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį, t.y. taikant šią teisės normą, žodis „laikyti“ apima visus prekių buvimo pas tam tikrą asmenį atvejus. Šiuo atveju pareiškėjas cigarečių aptariamu laikotarpiu neturėjo ir jų laikyti negalėjo. Taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas įsigijo akcizais apmokestinamas prekes. Atkreipė dėmesį į tai, kad sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jis turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis adm. byloje Nr. A143-2619/2011). Teismas baudžiamajame įsakyme konstatavo, kad pareiškėjo vaidmuo nusikaltime tik atsitiktinis.
Nesutinka su atsakovo argumentu, kad pažeidė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004-05-26 įsakymo Nr. 4-200 „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ 3 punkto reikalavimą. Pareiškėjo teigimu, skolininkai yra bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. Tai reiškia, kad siekiant asmenį pripažinti skolininku pagal minėtą nuostatą, reikia, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, kurių pirmoji yra objektyvi, t.y. dalyvavimas įvežant, o antroji subjektyvi, t.y. asmenys turi būti sąmoningai dalyvavę neteisėtai įvežant prekes. Šiuo atveju baudžiamojoje byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas žinojo, matė ar turėjo aptariamas cigaretes, be to, nežinojo, kad jos yra gamintos Baltarusijoje. O vien tas faktas, kad jis aptarinėjo su pirkėju ir pardavėju galimas cigarečių pirkimo-pardavimo aplinkybes, nereiškia, kad jis žinojo arba yra pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, kad jos įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai.
Nurodo, kad pripažįstant skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalį, turi būti įrodytas šioje įtraukoje minimas nesąžiningumas. Pareiškėjas tvirtina, kad nežinojo, kokia yra cigarečių rinkos kaina, nes jomis niekada neprekiavo ir pastebi, jog Europos Teisingumo Teismas (ETT) yra pažymėjęs, jog pripažinimui skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies trečią įtrauką taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t.y. fiziniai arba juridiniai asmenys turėjo sąmoningai įsigyti arba laikyti neteisėtai įvežtas prekes (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Spedition Ulustrans, C-414/02, 27 ir 28 p.; 2005 m. kovo 3 d. sprendimo byloje M. P. ir kt., C-195/03, 40 p.). Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Tačiau šiuo atveju nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų įsigijęs (gavęs) ir (arba) laikęs prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.
Taip pat teigia, kad tiek baudžiamojoje byloje Nr. 1-250-209/2012, tiek mokestinio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad jis šias prekes (cigaretes) importavo, todėl pagal Akcizų įstatymo 9 str. 2 dalį jam neatsiranda prievolė mokėti akcizus. Tiek Departamentas, tiek Komisija neteisingai išaiškino bei pritaikė Akcizų įstatymo 9 str. 12 dalies nuostatas ir nurodė, kad akcizus sumokėti privalo importuotojas, t.y. asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei. Remiantis Akcizų įstatymo nuostatomis, prievolė mokėti akcizo mokestį Lietuvos Respublikoje už nurodytas cigaretes atsirado asmeniui, kuris pirmas jas priėmė nuosavybėn Lietuvos Respublikoje ir būtent tuo momentu, kai jas priėmė. Pasak pareiškėjo, mokesčių administratorius nepagrįstai apmokestinimą mokesčiais sieja su nusikalstamos veikos padarymu.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą (b. l. 44–46) su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad VAT baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-250-209/2012 pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 199² str. 1 dalyje. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas neteisėtai įgijo cigaretes, paženklintas Baltarusijos Respublikos banderolėmis, t.y. pareiškėjas, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje, suderinęs su R. G. dėl cigarečių sandėliavimo vietos, iš nenustatytų asmenų įgijo akcizais apmokestinamas prekes, tą pačią dieną, vairuodamas automobilį, lydėjo ir saugojo A. G. vairuojamą automobilį, kuriame įgytos cigaretės buvo pakrautos ir gabenamos iki sodybos, kurioje pagal išankstinį susitarimą jau laukė R. G., D. M. ir E. Č., kurie iškrovė dėžes su minėtomis cigaretėmis į sandėlį. Taigi Komisija pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, kad šios nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas suvokė, kad neteisėtai įgyjamas ir gabenamas didelis kiekis akcizais apmokestinamų tabako gaminių. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies trečiąja įtrauka, asmuo skolininku pripažįstamas tuomet, jei jis įsigijo arba laikė neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jis žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu (LVAT 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A143-2619/2011). Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga, sprendžiant jo pripažinimo skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies trečią įtrauką klausimą. ETT yra pažymėjęs, jog pripažinimui „skolininku“ Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t.y. fiziniai arba juridiniai asmenys turėjo sąmoningai įsigyti arba laikyti neteisėtai įvežtas prekes (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Spedition Ulustrans, C-414/02, 27 ir 28 p., 2005 m. kovo 3 d. sprendimo byloje M. P. ir kt., C-195/03, 40 p.). Taip pat pastebi, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.
Pažymi, kad skunde nurodoma aplinkybė, kad pareiškėjas cigarečių nematė, nepanaikina jam pareigos žinoti savo teisinę padėtį ir išsiaiškinti jam tenkančias pareigas bei jas tinkamai vykdyti (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A442-877/2009). Įvertinus tai, kad pareiškėjo įgytos ginčo prekės buvo paženklintos Baltarusijos Respublikos specialiais ženklais ir didelį įgytų prekių kiekį (29 000 vnt. pakelių), pareiškėjas elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad įgijo (gavo) neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 42–43) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad asmenį, kuris yra laikomas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme, šiuo konkrečiu atveju apibrėžia ir konkretizuoja būtent Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalis. Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą šio teisės akto 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (ETT 2004-09-23 sprendimas byloje Spedition Ulustrans, C-414/02,31 p.), todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga.
Pažymi, kad muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė, gabeno prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Be to, Muitinė 2013-02-27 sprendime Nr. 3PM190220 nenurodė, kad A. P. neteisėtai įvežė į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes, išvengdamas muitinės kontrolės, o tik atsižvelgiant į surinktus įrodymus konstatavo, kad nuteistieji baudžiamojoje byloje nepateikė įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes. Cigaretės buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai, nesilaikant Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsniuose numatytos pervežimo ir pristatymo pareigos, tenkančios už įvežimą atsakingam asmeniui, numatytos, siekiant, kad muitinė gautų ne tik informaciją, jog prekės įvežtos, bet ir visą reikiamą informaciją apie atitinkamos prekės ar gaminio rūšį ir šių prekių kiekį, pagal kurią būtų galima teisingai identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ir importo mokesčių apskaičiavimo tikslais. Taip pat minėtame sprendime nurodyta, kad skolininkas - asmuo, įsigijęs arba laikęs atitinkamas prekes ir jų įsigijimo ar gavimo metu žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai – yra A. P.. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo, pripažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi.
Atkreipė dėmesį, jog baudžiamojoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas tarpininkavo įgyjant (gaunant) net 29 000 pakelių cigarečių, paženklintų Baltarusijos Respublikos specialiais (fiskaliniais) ženklais - banderolėmis, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais buvo nustatyti specialūs jų (prekių) išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, taip pat - pareiga Lietuvoje skirtą parduoti apdorotą tabaką paženklinti nacionalinėmis banderolėmis (Akcizų įstatymo 32 str.). Įsiteisėjusiu 2012-04-02 baudžiamuoju įsakymu taip pat nustatyta, kad pats pareiškėjas nurodė, kad jis tarpininkavo, padėjo įsigyjant cigaretes.
Pareiškėjas, bylą nagrinėjant teisme, skundą ir jo argumentus palaikė, papildomai paaiškino, jog jis buvo tik tarpininkas randant cigarečių pirkėją, jokiomis sandorio smulkmenomis nesidomėjo, tik žinojo, kad tai turėjo būti cigaretės, kalba buvo apie 10 dėžių, tuo tarpu byloje „atsirado“ 60 dėžių.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas skundą prašė atmesti atsiliepimo argumentais, papildomai paaiškino, jog visi trys skundžiami sprendimai yra teisėti. Pagal baudžiamąjį įsakymą A. P. nuteistas už laikymą.
Skundas netenkinamas.
Faktinės bylos aplinkybės.
Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad VAT 2012-04-02 baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-250-209-2012 nustatė, kad 2011-05-04, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje M. G. (M. G.), D. M. (D. M.), E. Č., A. P., R. G., A. G., Vilniaus rajono apylinkėse neteisėtai disponavo (gabeno ir laikė) akcizais apmokestinamomis prekėmis – 29 000 pakeliais cigarečių „Fest“, pagamintais Baltarusijos Respublikoje ir nepaženklintais nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis. Minėtu teismo baudžiamuoju įsakymu teismas pripažino M. G., D. M., E. C., A. P., R. G. ir A. G. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 199² str. 1 dalyje (Komisijos byla Nr. 6.11-02 (7-112/2013) (toliau – „ten pat“), b. l. 29–35).
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. pateikė Departamentui 2013-03-25 skundą dėl Muitinės 2013-02-27 sprendimo Nr. 3-PM190220 panaikinimo jo atžvilgiu, nes mano, kad jis negali būti pripažintas skolininku muitinei, kadangi jokių akcizinių prekių į Bendrijos muitų teritoriją neįvežė, nedalyvavo jas įvežant ir neprisidėjo prie jų įvežimo. Be to, neteisėtai įvežtų prekių neįsigijo, jų nesaugojo ir nelaikė, netgi jų nematė, t.y. jomis nedisponavo. Taip pat akcentavo, jog cigaretės į apyvartą nepateko, nes baudžiamuoju įsakymu buvo konfiskuotos ir sunaikintos, todėl skola muitinei išnyko (ten pat, b. l. 16–22).
Departamentas 2013-04-29 sprendimu Nr. 1A-149 pareiškėjo skundą atmetė ir nusprendė patvirtinti Muitinės 2013-02-27 sprendimą Nr. 3-PM190220. Sprendime nurodė, kad baudžiamojoje byloje objektyviais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas disponavo 29 000 vnt. Baltarusijos Respublikos specialiais (fiskaliniais) ženklais – banderolėmis – paženklintų cigarečių pakelių, t.y. įgijo (gavo) prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais buvo nustatyti specialūs jų (prekių) išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, taip pat pareiga Lietuvoje skirtą parduoti apdorotą tabaką paženklinti nacionalinėmis banderolėmis. Departamentas, vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies trečios įtrauka ir atsižvelgdamas į LVAT 2011-11-18 nutartyje adm. byloje Nr. A-143-2619/2011 bei 2009-09-10 nutartyje adm. byloje Nr. A-442-877/2009 suformuota teismine praktika, sprendime padarė išvadą kad pareiškėjas žinojo (ar pagal nustatytas aplinkybes elgdamasis rūpestingai ir sąžiningai turėjo žinoti), kad įsigijo (gavo) neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas ginčo prekes, todėl jis pagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies trečią įtrauką. Be to, pabrėžė, kad pareiškėjo laikytos cigaretės buvo surastos ir paimtos ne jų įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją metu, o jas jau įvežus, t. y. laikant Bendrijos muitų teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, jog cigaretės vėliau buvo sunaikintos, skolos muitinei prievolės atsiradimui jokios reikšmės neturi (ten pat, b. l. 13–15).
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su 2013-04-29 Sprendimu, kreipėsi į Komisiją su 2013-05-17 skundu, kurį patikslino 2013-06-21 (ten pat, b. l. 1–9, 38–46), prašydamas panaikinti 2013-04-29 Sprendimą ir atleisti jį nuo 33 356 Lt delspinigių.
Žemesnės instancijos teismas
Komisija 2013-06-27 sprendimu Nr. S-103 (7-122/2013) patvirtino 2013-04-29 Sprendimą ir atleido pareiškėją nuo akcizo 26 064 Lt delspinigių ir PVM 7 292 Lt delspinigių (ten pat, b. l. 56–65). Sprendime konstatavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies trečios įtraukos pagrindu klausimą. Baudžiamojoje byloje neginčijamai įrodyta, kad pareiškėjas neteisėtai įgijo cigaretes, paženklintas Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2011-05-04 iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje, suderinęs su R. G. dėl cigarečių sandėliavimo vietos iš nenustatytų asmenų įgijo akcizais apmokestinamas prekes (29 000 pakelių cigarečių „Fest“, pažymėtų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė sudarė 210 617 Lt); tą pačią dieną pareiškėjas, vairuodamas automobilį, lydėjo ir saugojo A. G. vairuojamą automobilį, kuriame minėtos įgytos cigaretės buvo pakrautos ir gabenamos iki sodybos, kurioje pagal išankstinį susitarimą jau laukė R. G., D. M. ir E. Č., kurie iškrovė dėžes su minėtomis cigaretėmis į sandėlį. Mokestinių ginčų komisija, remdamasi teismo įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė išvadą, jog pareiškėjas suvokė, kad neteisėtai yra įgijamas ir gabenamas didelis kiekis akcizais apmokestinamų tabako gaminių. Atsižvelgusi į tai, konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), kad ginčo cigaretės į Lietuvos Respublikos teritoriją (Bendrijos muitų teritoriją) įvežtos neteisėtai. Todėl, Mokestinių ginčų komisijos manymu, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas laikomas skolininku ir jam pagrįstai už neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių gabenimą įregistruota importo mokesčių skolą muitinei. Taip pat nustatė, kad šiuo metu reali pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 100 str. 1 d. 3 punkte nurodytą atleidimo nuo delspinigių pagrindą ir padarė išvadą kad pareigos sumokėti 26 064 Lt akcizų delspinigių ir 7 292 Lt PVM delspinigių pareiškėjui nustatymas yra netikslingas socialiniu ir ekonominiu požiūriu, todėl jis atleistinas nuo šių delspinigių mokėjimo.
Šioje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Muitinės, atsakovo ir Komisijos sprendimų, kuriais pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei bei jam įregistruota mokestinė prievolė sumokėti 15 869 Lt muito, 130 645 Lt akcizų, 36 553 Lt PVM.
Pareiškėjas iš esmės atitinka dvi sąlygas pripažinti jį skolininku muitinei: pirma, pareiškėjas, įvertinus įvežtų cigarečių itin didelį kiekį (net laikant, kad jis manė sandorį buvus ne dėl 60, bet dėl 10 cigarečių dėžių) turėjo žinoti (suvokti), kad prekės įvežtos neteisėtai. Jo nurodomos aplinkybės, jog jis nesidomėjo sandorio detalėmis, t.y. nesidomėjo, iš kokios valstybės į Lietuvą buvo įvežtos cigaretės, ar jos buvo įvežtos legaliai, ar turėjo ir kokias banderoles, nėra teisiškai reikšmingos, nes pareiškėjas būdamas rūpestingas ir įstatymus gerbiantis pilietis, tuo turėjo domėtis, nes be muito pagal Lietuvos teisės aktus galima įvežti labai nedidelį cigarečių (20 pakelių) kiekį.
Antra, pareiškėjas neteisėtai įvežtas cigaretes laikė, t.y. jos buvo inter alia ir jo žinioje; tai konstatuota šiame teismo sprendime cituotame baudžiamajame įsakyme.
Todėl Muitinė, Departamentas bei Komisija šioje byloje skundžiamuose sprendimuose pagrįstai konstatavo, kad, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas laikomas skolininku ir jam pagrįstai už neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių gabenimą įregistruota importo mokesčių skolą muitinei.
Pagal Akcizų įstatymo (2010-04-01 įstatymo Nr. XI-722 redakcija) 9 str. 1 d. 8 punktą prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis, taip pat už kitas laikomas akcizais apmokestinamas prekes, kurioms netaikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, bet už kurias akcizai vadovaujantis šio įstatymo ar savo esme tolygiomis kitų valstybių narių teisės aktų nuostatomis nesumokėti.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Akcizų įstatymo 9 str. 9 dalį šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas akcizais apmokestinamas prekes.
Minėta, kad baudžiamojoje byloje jau yra nustatyta, kad pareiškėjas neteisėtai laikė cigaretes, paženklintas Baltarusijos Respublikos banderolėmis, t.y. ši akcizinė prekė nebuvo, kaip numato teisės aktai, paženklinta Lietuvos Respublikos specialiais ženklais – banderolėmis, todėl jam pagrįstai įregistruota akcizo skola.
Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2010-11-30 įstatymo Nr. XI-1187 redakcija (nuo 2010-12-18)) 2 str. 25 dalį prekių importuotojas yra prekes šalies teritorijoje importuojantis asmuo, kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos.
Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 94 str. 3 dalį sumokėti importo PVM privalo importuotojas.
Pareiškėjas savęs nelaiko importuotoju ir mano, kad prievolė mokėti šį mokestį už nurodytas cigaretes atsirado asmeniui, kuris pirmas jas priėmė nuosavybėn Lietuvos Respublikoje ir būtent tuo momentu, kai jas priėmė.
Šią situaciją reglamentuoja Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 12 punktas, kuriame yra duota muitinės skolininko sąvoka ir pagal ją asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas importuotoju ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 25 dalies (2010-11-30 įstatymo Nr. XI-1187 redakcija), 94 str. 3 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) prasme. Šiame teismo sprendime jau yra konstatuota, jog pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, todėl, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 94 str. 3 dalimi (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), būtent jam tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes). Tad pareiga sumokėti importo PVM pareiškėjui buvo nustatyta pagrįstai.
Įvertinęs pasakytą šiame teismo sprendime, teismas daro išvadą, kad skundžiami šioje byloje sprendimai priimti detaliai išanalizavus faktines aplinkybes ir iš jų padarius pagrįstas išvadas, teisingai aiškinant taikytinus teisės aktus, įvertinus teismų, įskaitant ETT, praktiką, todėl jie (sprendimai) pripažinti teisėtais, t.y. atitinkančiais teisę ir pagrindo juos naikinti nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teisėja
nusprendė:
pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.