Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Juris LT“ ieškinį atsakovei UAB „GIRUKAS“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmuose ieškovės prašymu 2019-04-11 dokumentinio proceso tvarka buvo priimtas preliminarus teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas.

Ieškovė atsiliepimo į atsakovės prieštaravimus įstatymo nustatyta tvarka nepateikė.

Teismo posėdyje ieškovės atstovas advokatas Kęstutis Jokimas papildomai paaiškino, kad 2019-05-13 atsakovė sumokėjo 500 Eur į ieškovės sąskaitą, todėl toks veiksmas laikomas naujojo kreditoriaus pripažinimu, ginčo dėl reikalavimo teisės perleidimo teisėtumo nėra. 2019-02-27 elektroninis laiškas apie reikalavimo perleidimą buvo išsiųstas atsakovui. Skolos dalis buvo sumokėta bylą iškėlus teisme, todėl ieškovė atsisakė savo reikalavimo dalyje dėl 500 Eur skolos. Ieškovė palaiko reikalavimą likusioje 170,94 Eur skolos dalyje (130,94 Eur palūkanos ir 40 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidos) ir prašo šią sumą priteisti iš atsakovės. Paaiškino, kad 2019-02-27 pranešime nurodant palūkanų dydį (39,85 Eur), buvo padaryta klaida, todėl prašo vadovautis ieškinyje nurodytu paskaičiuotų palūkanų dydžiu. Tokia teisė nėra įstatymo apribota, nes reikalavimas į palūkanas yra perleistas. Ta aplinkybė, kad pradinis kreditorius neskaičiavo palūkanų, nereiškia, kad reikalavimą perėmęs kreditorius negali pasinaudoti tokia teise, numatyta įstatymu. Ieškovė perėmė tokias pačias teises, kokias turėjo pradinis kreditorius. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pradinis kreditorius tokios teisės buvo atsisakęs. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė negavo pranešimo apie reikalavimo perleidimą. Palūkanos skaičiuojamos nuo sąskaitos išrašymo dienos iki ieškinio teisme pateikimo (2019-04-05). Be to ieškinio pareiškimas laikomas tinkamu skolininko informavimu apie cesiją. Ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos 442 Eur už suteiktą teisinę pagalbą neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, yra pagrįstos ir turi būti priteistos visos.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė advokatė Eglė Dargvainė papildomai paaiškino, kad reikalavimas nepagrįstas ir turi būti atmestas. Ieškovė yra teisines paslaugas teikianti įmonė, t. y. profesionalė, todėl sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, atitinkamai ieškovė gavo tik tas teises ir pareigas, kurias turėjo pradinis kreditorius iki reikalavimo perleidimo dienos. Jeigu pradinis kreditorius nereikalavo iš atsakovės jokių papildomų mokėjimų (palūkanų, delspinigių ir pan.), t. y. tarp šių šalių buvo susiformavę tam tikri santykiai, tai naujasis kreditorius neturėjo teisės skaičiuoti delspinigių. Ieškovė, tapusi nauju kreditoriumi, nedėjo pastangų tinkamai informuoti skolininką apie reikalavimo perleidimą. Elektroninis laiškas patvirtina tik tai, kad jis buvo išsiųstas, bet nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis buvo įteiktas. Nepateikta informacija, kad registruoti laiškai nebuvo įteikti ir grąžinti siuntėjui. Tokiu atveju ieškovas nesugebėjo įteikti savo pranešimo tokiu būdu, kad šis pasiektų adresatą. Apie kreditoriaus pasikeitimą tapo žinoma tik ieškinį pateikus teismui. Reikalavimas buvo įvykdytas iš karto gavus ieškinį. Tarp šalių buvo sudaromi skolų suderinimo aktai. Nuo 201511-15 iki 2019-04-05 nebuvo pareikalauta šių sąskaitų apmokėti. Pradinis kreditorius už visą laikotarpį palūkanų neskaičiavo, o ieškovė turėjo pasidomėti, kokia verslo praktika buvo tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės ir, ar ji turėjo teisę reikalauti palūkanų už praėjusį laikotarpį. Turėtų būti skaičiuojamos procesinės palūkanos, o ne padidintos verslo palūkanos, nes ieškovė verčiasi ne tokia pačia veikla kaip atsakovė. Atsakovė aktyvios veiklos nevykdo apie dvejus-trejus metus. Buveinės adresas nėra pakeistas. Atsakovė yra susitarusi žodžiu su korespondenciją teikiančia įmone, kad visa korespondencija, adresuota atsakovei, bus perduota atsakovės darbuotojams. Pateiktos sąskaitos ir suderinimo aktai patvirtina, kad šalys neskaičiavo palūkanų už pavėluotus atsiskaitymus. Atsakovė pripažįsta, kad turėjo pareigą sumokėti pagal išrašytas sąskaitas nuo 2019-05-13, kai tapo žinoma, kad yra toks reikalavimas. Šiuo atveju pradinis kreditorius turėjo teisę pasirinkti savo interesų gynimo būdą, t. y. galėjo pats asmeniškai kreiptis į skolininką su reikalavimu sumokėti, arba perleisti kitiems asmenims tokią teisę. Patvirtino, kad elektroninio pašto adresas priklauso atsakovei. Atsakovė specializuojasi skolų supirkinėjime ir išieškojime, todėl tokiu atveju turi prisiimti profesionalią riziką, kai yra atstovaujama advokatų.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas (laikinai einantis direktoriaus pareigas) V. J. papildomai paaiškino, kad kai jo brolis sutiko pradinio kreditoriaus direktorių, tas pranešė, kad perleido reikalavimą ieškovei. Sąskaitas apmokėdavo, kai būdavo pinigų ir kai kreditorius paskambindavo ir paragindavo apmokėti. Buvo tarpusavio pasitikėjimas ir iš jų nereikalavo jokių palūkanų bei davė prekes atidedant skolų sumokėjimą. Atsakovė maždaug nuo 2013 m. nevykdo veiklos. Skolas jis moka iš savo asmeninių lėšų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog atsakovė iš pradinio kreditoriaus UAB „Gerlukas“ pirko prekes. Sutartinių santykių faktą patvirtina ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir 2016-04-01 skolų suderinimo aktas, kuriuo suderinta atsakovės skola už įgytas prekes buvo iš viso 6382,34 Eur. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų ir ieškovės paaiškinimų, reikalavimo perleidimo dienai liko neapmokėtos keturios PVM sąskaitos faktūros: 2015-11-19 Nr. LAJ 015159 (skolos dalis – 266,90 Eur); 2015-11-30 Nr. LAD 001772 (204,44 Eur); 2015-12-31 Nr. LAD 001822 (23,82 Eur), 2016-02-05 Nr. LAD 001877 (4,84 Eur), iš viso – 500,00 Eur skola. Pradinis kreditorius 2019-02-18 Reikalavimo perleidimo sutartimi visas reikalavimo teises į atsakovę dėl 500 Eur dydžio skolos išieškojimo perleido ieškovei.

Atsakovė, sužinojusi apie reikalavimo jos atžvilgiu perleidimą ir pareikštą ieškinį, bei priimtą preliminarų teismo sprendimą, 2019-05-13 pervedė į ieškovės sąskaitą 500 Eur skolos sumą (mokėjimo nurodymas Nr. 212), t. y. įvykdė dalį ieškovės reikalavimo. Likusioje dalyje su ieškinio reikalavimu (priteisti 8 proc. metines palūkanas (130,94 Eur) bei bylinėjimosi išlaidas) atsakovė nesutinka ir reiškia prieštaravimą, motyvuodama tuo, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie reikalavimo teisės perleidimą ir su pradiniu kreditoriumi nesitarė dėl 8 proc. metinių palūkanų mokėjimo, o bylinėjimosi išlaidos nepagrįstos ir neprotingai didelės.

Atsakovei įvykdžius dalį reikalavimo, ieškovė 2019-07-15 pateikė teismui pareiškimą, kuriuo ji atsisakė savo reikalavimo ieškinio dalyje dėl 500 Eur skolos priteisimo, o likusioje dalyje ieškinį palaikė. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad bet kurioje stadijoje ieškovas turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kas jis atsisako ieškinio. Ieškovei yra žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės. Byla dalyje dėl 500 Eur skolos priteisimo yra nutrauktina (CPK 293 straipsnio 4 punktas).

Reikalavimo perleidimas (cesija) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnis) yra vienas iš asmenų pasikeitimo būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Šis esminis cesijos požymis atskleidžiamas reikalavimo perleidimo instituto normose: CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės, CK 6.107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Dėl to šią spragą yra užpildęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.109 straipsnio 1 dalį ir formuodamas šiuo klausimu vienodą teismų praktiką. CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, kad pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Dėl to skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas perleistas.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog apie pradinio kreditoriaus UAB „Gerlukas“ ir ieškovės 2019-02-18 sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį, kuria buvo perleista reikalavimo teisė į UAB „GIRUKAS“ 500 Eur dydžio įsiskolinimą, atsakovei buvo pranešta išsiunčiant pranešimą dėl reikalavimo perleidimą kartu su reikalavimo perleidimo sutarties kopija elektroniniu paštu (2019-02-27; el. p. adresas: uabgirukasmail.com) ir registruota pašto siunta (2019-03-01; Nr. RS063790234LT). Pranešimas paštu buvo išsiųstas atsakovės buveinės, nurodytos Juridinių asmenų registre, adresu – Jonavos r. sav., Vaivadiškių k., Žeimių g. 7. Šis adresas nurodytas ir atsakovei pateiktose apmokėti sąskaitose faktūrose bei 2016-04-01 Skolų suderinimo akte. Atsakovės atstovė teismui patvirtino, kad atsakovės buveinės vietos adresas bei elektroninio pašto adresas nėra pasikeitę. Interneto svetainės www.post.lt/siuntu-sekimas duomenimis nustatyta, kad atsakovei adresuota pašto siunta Nr. RS063790234LT 2019-03-05 buvo perduota pristatymui, tačiau jos įteikti nepavyko, pašto skyriuje ji buvo saugoma iki 2019-04-09, o po to grąžinta siuntėjui.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad informavimas apie reikalavimo perleidimą išsiunčiant atsakovei pranešimą elektroniniu paštu ir registruotu atsakovės (juridinio asmens) buveinės adresu atitiko CK 6.109 straipsnio nuostatas. Ta aplinkybė, kad registruota pašto siunta faktiškai atsakovės administracijos darbuotojui nebuvo įteikta, šiuo atveju neturi esminės reikšmės, nes pagal CK 2.49 straipsnio 3 dalį, visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu. Tai reiškia, kad bet kuri korespondencija, skirta juridiniam asmeniui, yra laikoma tinkamai adresuota, jeigu siunčiama juridinio asmens buveinės adresu, nurodytu Juridinių asmenų registre. Todėl ieškovė, siekdama įgyvendinti savo teises, pranešimą apie reikalavimo perleidimą išsiuntė tinkamai. Jei juridinis asmuo nesidomi ir nekontroliuoja gaunamos korespondencijos pagal įmonės buveinės registravimo vietą, tokiu atveju jis privalo prisiimti visas dėl to atsiradusias pasekmes. Šiuo atveju pažymėtina, kad korespondencija pašto vietos skyriuje buvo saugoma daugiau kai vieną mėnesį (nuo 2019-03-06 iki 2019-04-09), todėl atsakovė savo rizika visą šį laiką nereagavo į paliktą pašto pranešimą.

Be to Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, taip pat yra nurodęs, kad tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Tai skolininko teisių nevaržo labiau nei apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo. Reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui kartu su ieškiniu, reikalaujant patenkinti reikalavimą, neriboja skolininko teisių ir gynybos priemonių. Šiuo atveju visą detalią informaciją atsakovė sužinojo ieškovei pareiškus reikalavimus teisme bei gavus ieškinį su priedais, tarp kurių buvo ir reikalavimo perleidimo sutarties kopija, o tai taip pat laikoma tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka įstatymo reikalavimus.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kad pranešimas dėl reikalavimo perleidimo buvo siunčiamas atsakovės registruotos buveinės adresu bei papildomai elektroniniu paštu, kad atsakovė yra susipažinusi su visais teismo procesiniais dokumentais (tame tarpe ir Reikalavimo perleidimo sutartimi), akivaizdu, jog abejoti tinkamu atsakovės informavimu apie cesiją nėra jokio pagrindo, todėl atsakovės argumentai, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie reikalavimo perleidimą yra atmetami kaip nepagrįsti.

Ieškovė palaiko savo reikalavimą ieškinio dalyje dėl 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų ir 130,94 Eur palūkanų priteisimo. Atsakovė su šiuo reikalavimu nesutinka, nes pagal susiklosčiusią bendradarbiavimo ir verslo praktiką tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės, atsakovė apmokėdavo skolas pradiniam kreditoriui tik kai susidarydavo ženklesnė skolos suma (surašant skolų suderinimo aktą). Be to, dėl kompensuojamų verslo palūkanų mokėjimo sutarties šalys nebuvo susitarę ir pradinis kreditorius šių palūkanų atsakovei niekada neskaičiuodavo (UAB „Gerlukas“ 2019-08-23 raštas Nr. 19-08/23-01). Atsakovė taip pat nesutinka, kad būtų taikomos Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme numatytos verslo palūkanos, nes bylos šalys nėra lygiaverčiai verslo partneriai.

Reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės (CK 6.101 straipsnio 2 dalis). Ieškovė papildomai prašo priteisti iš atsakovės 8 proc. dydžio palūkanas, numatytas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, kad kreditorius turi teisę į komercinėje sutartyje ar šiame įstatyme nustatytas palūkanas be įspėjimo skolininkui, jeigu kreditorius įvykdė komercinėje sutartyje ir (ar) įstatymuose jam nustatytas pareigas ir laiku negavo jam priklausančios mokėtinos sumos, išskyrus atvejus, kai skolininkas nėra atsakingas už vėlavimą sumokėti.

2019-02-18 Reikalavimo perleidimo sutarties 1 punkte šalys susitarė, kad šia sutartimi pradinis kreditorius naujajam kreditoriui savo reikalavimo teisę į sutarties (i) punkte nurodytas skolas kartu su visomis netesybomis (bauda, delspinigiais), palūkanomis bei nuostoliais, kurie turi būti skolininko sumokėti pradiniam kreditoriui, reikalavimo teisę į įkeitimą, laidavimą, ar kitokį prievolės užtikrinimo būdą, kuris susijęs su skolininkų skolomis pradiniam kreditoriui, o taip pat bet kokias kitas iš minėtų skolų kylančias ir/ar su ja susijusias reikalavimo teises, toliau vadinama „reikalavimo teisė“.

Nors rašytinė sutartis, kurioje būtų aptartos prievolės užtikrinimo priemonės jos nevykdymo atveju, tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės nebuvo sudaryta, tai neapriboja ieškovės reikalavimo teisių, nes reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovė įgijo visas reikalavimo teises į atsakovę, kurios gali atsirasti ne tik sutarties, bet ir įstatymo pagrindu. Ta aplinkybė, kad pradinis kreditorius savo santykiuose su atsakove niekada neskaičiavo ir neprašė mokėti kompensuojamųjų palūkanų (kurios skaičiuojamos praleidus prievolės įvykdymo terminą), nereiškia, kad jis tokios teisės neturėjo, nes pareigą mokėti įstatymo numatytas kompensuojamąsias palūkanas numato įstatymas (CK 6.210 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį komerciniai sandoriai – tai sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai.

Nagrinėjamoje byloje tarp atsakovės ir pradinio kreditoriaus buvo sudaryta žodinė prekių pirkimo-pardavimo sutartis, kuri laikoma komerciniu sandoriu. Atsakovės atstovės argumentai, kad šis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis vėlavimo prevencijos įstatymas bylos šalių santykiams neturi būti taikomas, nes šalys verčiasi skirtinga veikla, yra atmestini, nes konkrečiu atveju įstatymas yra taikomas ne bylos šalių tarpusavio teisiniams santykiams, o sandorio šalių santykiams (pradinio kreditoriaus ir atsakovės). Tokiu atveju pradinis kreditorius turėjo teisę reikalauti iš atsakovės tiek Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis vėlavimo prevencijos įstatyme numatytų pavėluoto mokėjimo palūkanų, tiek 40,00 Eur išieškojimo išlaidų, ir minėta Reikalavimo perleidimo sutartimi teises į šį reikalavimą perleido ieškovei.

Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditorius turi teisę į komercinėje sutartyje ar šiame įstatyme nustatytas palūkanas be įspėjimo skolininkui, jeigu kreditorius įvykdė komercinėje sutartyje ir (ar) įstatymuose jam nustatytas pareigas ir laiku negavo jam priklausančios mokėtinos sumos, išskyrus atvejus, kai skolininkas nėra atsakingas už vėlavimą sumokėti. Kadangi atsakovė laiku nesumokėjo pradiniam kreditoriui ir ieškovei prekių kainą, tai atsakovė pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas 8 proc. dydžio palūkanas. Ieškovės paskaičiuotos pavėluoto mokėjimo palūkanos (nuo PVM sąskaitų faktūrų pateikimo dienos iki ieškinio teismui parengimo) pagal minėtas keturias PVM sąskaitas faktūras - 130,94 Eur (skaičiavimas nurodytas ieškinyje). Pažymėtina, jog civilinių įstatymų normos nustato sandorių šalims bendradarbiavimo ir kooperacijos pareigą, kurios šiuo atveju nesilaikė pati atsakovė, nes buvo pasyvi sandorio šalis, nesiėmė iš esmės jokių aktyvių veiksmų savo skoliniams įsipareigojimams, kuriuos neabejotinai žinojo esant neįvykdytais, vykdyti, ir tik kilus neigiamoms pasekmėms – preliminariu teismo sprendimu priteisus įsiskolinimą, ėmėsi aktyvių veiksmų.

Atsakovės nurodyti argumentai, kad ji neturėjo pareigos sumokėti už prekes PVM sąskaitų faktūrų pateikimo dieną, nes pagal susiklosčiusią verslo praktiką atsakovė už prekes sumokėdavo po to, kai susidarydavo ženklesnė skolos suma, yra atmestini, nes nepatvirtinti jokiais įrodymais. Ta aplinkybė, kad pradinis kreditorius geranoriškai nereikalavo iš karto apmokėti sąskaitas, nereiškia, kad ji neturėjo pareigos šias sąskaitas apmokėti jų pateikimo dieną. Be to pažymėtina, kad sąskaitos buvo išrašytos laikotarpyje nuo 2015-11-19 iki 2016-02-05 ir iki reikalavimo perleidimo momento (per trejus metus) jos nebuvo apmokėtos. Be to ir po 2016-04-01 Skolų suderinimo akto pasirašymo jos nebuvo apmokėtos, nors atsakovės paaiškinimu, skola būdavo sumokama pasirašius skolų suderinimo aktus. Todėl abejotina, kad prievolės nevykdymas daugiau kaip trejus metus gali būti laikomas normalia verslo praktika tarp dviejų ūkio subjektų, kurie verčiasi komercine veikla. Atsakovės argumentus paneigia ir pats reikalavimo teisės perleidimo faktas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės reikalavimas priteisti įstatymo numatytas pavėluoto mokėjimo palūkanas, paskaičiuotas iki ieškinio teismui pareiškimo dienos yra laikytinas pagrįstu ir iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 130,94 Eur palūkanų suma.

Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą. Aiškinant sistemiškai, įstatymas nustatė teisę gauti vienkartinį 40 Eur išieškojimo išlaidų atlyginimą tik esant būtinai sąlygai, t. y. jei kreditorius įgyja teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, nes, kaip nurodyta pačioje sutartyje, ieškovė reikalavimo perleidimo sutartimi perėmė teisę reikalauti pagrindinės skolos su visomis netesybomis (bauda, delspinigiais), palūkanomis bei nuostoliais. Nurodyta Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis vėlavimo prevencijos įstatymo norma reiškia, kad 40 Eur išieškojimo išlaidos neturi būti papildomai įrodinėjamos, t. y. pakanka fakto, jog kreditorius yra įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas. Nustačius, kad ieškovė turi teisę į įstatyme nustatytas palūkanas, iš atsakovės ieškovės naudai yra priteistina 40 Eur neįrodinėtinų išieškojimo išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovės šioje byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos: 8 Eur sumokėtas žyminis mokestis, 442 Eur už advokato suteiktas teisines paslaugas; iš viso – 450,00 Eur.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai pareikštas ieškinys tenkinamas iš dalies, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bylos dalyviams priteisimo, bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šioje normoje nedetalizuota, ar bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos atsižvelgiant į pradinį ar patikslintą reikalavimą. CPK 94 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovui sumažinus ar atsisakius savo reikalavimų, bylos dalis dėl atsisakytų reikalavimų turi būti nutraukiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Nutraukus bylą bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį, įvertinus priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-686/2016).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 670,94 Eur skolos (iš jos: 500 Eur skolos, 130,94 Eur palūkanų ir 40 Eur išieškojimo išlaidų). Teismui 2019-04-11 priėmus preliminarų sprendimą ir išsiuntus procesinius dokumentus atsakovei, ši 2019-05-13 reikalavimą dalyje dėl 500 Eur litų skolos įvykdė, o likusioje dalyje pareiškė prieštaravimus. Atsakovei sumokėjus skolą, ieškovė atsisakė savo reikalavimo dalyje dėl 500 Eur priteisimo, o likusioje dalyje savo reikalavimą ieškovė palaikė.

Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir paduodant ieškinį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).

Šiuo atveju iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog atsakovė yra kalta dėl teisminio proceso, nes laiku neįvykdė savo prievolės sumokėti už įgytas prekes, o ieškovė tinkamai pasinaudojo savo teise ir pareiškė ieškinį. Ieškovės reikalavimo pagrįstumą dalyje dėl 500 Eur pripažino atsakovė, įvykdydama šį reikalavimą, o likusioje dalyje reikalavimas pagrįstu pripažintas šiuo galutiniu teismo sprendimu. Ieškovė dalies reikalavimo atsisakė tik dėl to, kad atsakovė jį įvykdė jau po ieškinio teisme pareiškimo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, bylinėjimosi išlaidos šioje byloje paskirstomos vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir 94 straipsnio 1 dalimi, įvertinus, kad iš esmės ieškovės reikalavimai buvo patenkinti.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Kaip jau minėta, ieškovė patyrė 450,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo vertinimu, šių bylinėjimosi išlaidų dydis atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, neviršija rekomendacinių dydžių, dėl to ieškovės reikalavimus iš esmės patenkinus, iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos visos šios turėtos bylinėjimosi išlaidos - 450,00 Eur. Atitinkamai, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės valstybei priteistina 8,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 259, 260, 263-270 straipsniais, 430 straipsnio 6 dalies 3 punktu,

nusprendžia:

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019-04-11 preliminarų teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-12003-559/2019.

Priteisti iš atsakovės UAB „GIRUKAS“, juridinio asmens kodas: 157034044, buveinė: Jonavos r. sav., Vaivadiškių k., Žeimių g. 7, ieškovės UAB „Juris LT“, juridinio asmens kodas: 303262509, buveinė: Vilnius, Ramybės g. 4-70, naudai 130,94 Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų 94 euro centus) pavėluoto mokėjimo palūkanų, 40,00 (keturiasdešimt eurų) ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų ir 450,00 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Civilinę bylą Nr. e2-12003-559/2019 dalyje dėl 500 Eur skolos priteisimo nutraukti.

Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „GIRUKAS“, juridinio asmens kodas: 157034044, buveinė: Jonavos r. sav., Vaivadiškių k., Žeimių g. 7, 8,58 Eur (aštuonis eurus 58 euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įstaigos kodas: 188659752, surenkamoji sąskaita atitinkamoje banko įstaigoje, įmokos kodas: 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus apeliaciniu skundu.