Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-572-166/2013

Teisėja Aiva Survilienė Teisminio proceso Nr. 1-13-1-01642-2011-3

2013 m. rugsėjo 27 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d., ir paskirta jam laisvės atėmimas 10 mėnesių.

E. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d., ir paskirtas jam laisvės atėmimas 6 mėnesiams.

E. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., ir paskirtas jam laisvės atėmimas 9 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir galutinė bausmė E. G. skirta laisvės atėmimas 1 metams ir 3 mėnesiams, bausmę atliekant Pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2012-03-23 19.30 val. iki 2012-03-24 14.30 val. bei nuo 2012-10-02 16.30 val. iki 2012-10-03 12.03 val. ( 4 dienos ).

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti I. M. ir V. A., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. nuteistas už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo įgijo fizinio asmens dokumentą, kurį laikė ir realizavo, o būtent :

2012-03-23, tiksliau nenustatytu laiku Karoliniškių mikrorajone, Vilniuje, radęs ir taip, neturėdamas teisėto pagrindo įgijo A. S. vardu išduotą LR piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį laikė su savimi iki 2012-03-23 apie 19 val., kai, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, panaudojant paminėtą pasą, jį perdavė V. A., kuris pasą realizavo pateikdamas UAB „Omnitel“ darbuotojui ir apgaulės būdu įgydamas svetimą turtą.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su V. A., apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent:

turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, 2012-03-23 apie 19 val. V. A. perdavė A. S. vardu išduotą LR piliečio pasą Nr. (duomenys neselbtini), kurį V. A. pateikė UAB „Omnitel“ skyriuje, esančiame Ozo g. 25, Vilniuje, UAB „Omnitel“ darbuotojui bei A. S. vardu sudarė Abonento (-ų) įjungimo sutartį Nr. OM852172, pagal kurią įgijo 739 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy Ace Black Smart“, bei Abonento (-ų) įjungimo sutartį Nr. OM852172 sutartį, pagal kurią įgijo „Samsung Galaxy Ace White Smart“, kurio vertė 739 Lt, šias sutartis ir jų priedus pasirašydamas A. S. vardu, ir taip, kartu su V. A. apgaule savo naudai įgijo svetimą, UAB „Omintel“ priklausantį 1478 Lt vertės turtą.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, o būtent :

nenustatytu laiku ir vietoje, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš kito asmens neteisėtai įgijo 0,240 g. narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių ir 0,046 g. narkotinės medžiagos – heroino, ir minėtas narkotines medžiagas laikė iki 2012-03-23, kol tiksliau nenustatytu laiku prekybos centre „Akropolis“, esančiame Ozo g. 25 Vilniuje, minėtas narkotines medžiagas iš jo paėmė pasaugoti I. M..

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, juos įvertino ir byloje pagrįstai E. G. nuteisė dėl sukčiavimo epizodo (BK 182 str.1 d.). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendis iš esmės motyvuotas, pakankamai išanalizuoti kaltinamųjų, liudytojų parodymai, kita rašytinė bylos medžiaga ir padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, jog nuteistojo E. G. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. Taip pat kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, dėl nuteistajam E. G. paskirtos bausmės už nusikaltimą, numatytą BK 259 str. 1 d.

Pastebėtina, kad apeliantas skundu aukštesniam teismui ginčija kaltę dėl BK 182 str. 1 d. bei nesutinka su paskirta bausme pagal BK 259 str. 1 d., todėl kolegija šioje nutartyje pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

Dėl nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį

Nors apeliantas prašo panaikinti kaltinimą dėl sukčiavimo, kadangi jo manymu trūksta įrodymų dėl jo kaltės, tačiau kolegija susipažinusi su baudžiamąja byla daro išvadą, kad nuteistojo E. G. kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išanalizuotos įvykio aplinkybės bei pateiktos išvados, kodėl, teismo nuomone, E. G. kartu su V. A., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje apgaule įgijo svetimą turtą ir jo veika atitinka BK 182 str. 1 d. sudėtį. Šiai teismo išvadai kolegija pritaria.

Apeliantas savo kaltės dėl dėl veikimo bendrininkų grupėje su V. A. bei svetimo turto užvaldymo nepripažįsta ir nurodo, jog su V. A. jis nesitarė apgaule įgyti telefonų bei tai, kad V. A. veikė spontaniškai, todėl jis negalėjo žinoti jo ketinimų. Tačiau tokius apelianto parodymus kolegija vertina tik kaip jo pasirinktą gynybos būdą bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką. Priešingai nei mano apeliantas, jo kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis – iš dalies jo paties parodymais, kito nuteistojo V. A. parodymais, liudytojų parodymais, kitais byloje esančiais duomenimis, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo E. G. kaltę bei leidžia atmesti apelianto pasirinktą nepagrįstą gynybos versiją.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, V. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jam paskambino pažįstamas Egidijus ir pasiūlė susitikti, nurodydamas, kad yra galimybė užsidirbti pinigų, o jiems susitikus, Egidijus iš vidinės striukės kišenės išsitraukė pasą ir pasakęs, jog pase žmogus yra panašus į V. A., paprašė nueiti į saloną ir paimti mobiliuosius telefonus išsimokėtinai, ką pastarasis ir padarė. Be to nuteistasis V. A. parodė, kad policijos pareigūnams E. G. liepė sakyti, kad apeliantas nusikaltime nedalyvavo ir apie telefonus nieko nežino (t 2 b.l. 60). Nors vėliau nuteistasis V. A. parodymus pakeitė nuteistojo E. G. naudai, tačiau kolegija tai vertina tik kai bandymą pažįstam E. G. padėti išvengti gręsiančios atsakomybės. Vis tik pirminiai nuteistojo V. A. parodymai sutampa su kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl nuteistojo E. G. kaltumo, todėl kolegijai pirminiais nuteistojo V. A. parodymais netikėti nėra pagrindo. Apeliantas neneigė, jog rado pasą, tačiau teigė, jog jį norėjo grąžinti savininkui ir už tai gauti radybų. Tačiau pastebėtina, E. G. ne tik, kad nesistengė dokumento grąžinti teisėtam jo savininkui arba nunešti jo į policiją, tačiau priešingai, svetimą pasą jis perdavė V. A., ko ir pats apeliantas neneigia. Iš apelianto parodymų matyti, kad jis, susiskambinęs ir susitikęs su V. A., pastarajam perdavė pasą. Nors apeliantas nurodo, kad pasą jis V. A. perdavė, nenorėdamas rizikuoti, tačiau tokius apelianto parodymus kolegija vertina kaip nenuoširdžius, klaidinančius teismą ir kurie paneigiami tiek pirminiais V. A. parodymais, tiek ir paties apelianto parodymais, kuriais jis neneigia, kad buvo susitikęs ir perdavęs pasą V. A.. Be to, liudytojai apsaugos darbuotojai parodė, kad E. G. ir V. A. įvykio metu buvo kartu, kalbėjosi, po ko V. A. nuėjo į „Omnitel“ saloną ir įgijo telefonus. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertinęs visas aplinkybes padarė pagrįstą išvadą, jog E. G. nusikaltimą darė kartu su V. A., E. G. darant šią nusikalstamą veiką buvo aktyvus dalyvis, nes pats suteikė V. A. nusikaltimui įvykdyti būtiną priemonę – svetimą pasą, pats skambino V. A. ir davė nurodymus dėl nusikalstamos veikos vykdymo. Šiuo atveju skundžiamame sprendime pateikta teisme išnagrinėtų apeliantą kaltinančių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visumos analizė, įrodymai susieti į vientisą loginę grandinę, kuri leido susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui dėl E. G. kaltumo, jam padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d. Kolegijai nekelia abejonių, kad nuteistieji E. G. ir V. A. buvo susitarę ir bendrai dalyvavo daromame nusikaltime. Pirmos instancijos teismas pagrįstai E. G. veiksmus kvalifikavo ir jį nuteisė pagal BK 182 str. 1 d. Su šia apylinkės teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka, todėl apeliacinis skundas dalyje dėl nepagrįsto nuteisimo pagal BK 182 str. 1 d. atmestinas.

Dėl bausmės pagal BK 259 straipsnio 1 dalį

Apeliantas prašo už nusikaltimą pagal BK 259 str. 1 d. skirti priverstinį gydymą ir integravimą į visuomenę arba nusikalstama veika turėtų būti vertinama kaip baudžiamasis nusižengimas.

Aukštesnės instancijos teismas atkreipia nuteistojo E. G. dėmesį į tai, kad šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas nenumato tokios bausmės rūšies kaip priverstinis asmens gydymas nuo narkomanijos ar integravimo į visuomenę. Paskyrus laisvės apribojimo bausmę, teismas, esant asmens sutikimui, gali tik įpareigoti pastarąjį gydytis nuo narkomanijos. Nagrinėjamu atveju teismas nuteistajam E. G. skirdamas bausmę už BK 259 str. 1 d. numatytą nusikalstimą atsižvelgė jog yra nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis baustas administracine tvarka, niekur nedirba, praeityje eilę kartų teistas, nusikalstamų veikų padarymo metu vartojo narkotines medžiagas, todėl pagrįstai paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę, tačiau jo trukmę nustatė mažesnę, nei sankcijos vidurkis. Vis tik kolegijai šios išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistasis yra linkęs pažeidinėti įstatymus, negerbti visuomenės moralės normų, nesilaikyti visuotinai priimtų taisyklių, tai, jog nuteistasis išvadų dėl savo poelgių nedaro ir nėra linkęs keistis. Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, kad apeliantas savo iniciatyva bandytų kreiptis į atitinkamas gydymo įstaigas. Akivaizdu, kad gydymas nuo narkomanijos visų pirma sietinas su sergančio asmens noru pasveikti bei jo pastangomis, kurias jis pats deda tam, kad šis noras būtų įgyvendintas. Tačiau šiuo atveju priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad nusikalstamų veikų padarymo metu, nuteistasis E. G. vartojo narkotines medžiagas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kiekvienas įvykdytas teisės pažeidimas yra susijęs su tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimu, visuomenės interesų pažeidimu, už kurį nusikaltęs asmuo turi būti teisingai ir pagrįstai nubaustas pagal galiojančias teisės normas. Pirmos instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 41 str., 54 str., nepažeidė, paskirta bausmė nėra per griežta, todėl aukštesnės instancijos teismas švelninti nemato pagrindo.

Taip pat kolegijai nėra įstatyminio pagrindo nuteistojo padaryto nusikaltimo pagal BK 259 str. 1 d. vertinti kaip baudžiamąjį nusižengimą. Pirmos instancijos teismas pagrįstai pasisakė skundžiamame nuosprendyje jog nuteistojo E. G. veiksmai šiame epizode kvalifikuotini pagal LR BK 259 str. 1 d., kadangi rastos narkotinės medžiagos – heroino kiekis viršija „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose“ nurodytą nedidelį kiekį, bet nesiekia rekomendacijose nurodyto didelio kiekio. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. 140-(1776)-IS1-2661, rastos narkotinės medžiagos – heroino, bendroji masė yra 0,046 g, narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių masė – 0,240 g. Šiuo atveju nuteistojo E. G. prašymas dėl perkvalifikavimo į BK 259 str. 2 d. yra nepagrįstas, nes pagal BK 259 str. 2 d. tokia nusikalstama veika gali būti tik disponuojant nedideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis disponavo narkotinėmis medžiagomis, kurių kiekis viršija nedidelio kiekio ribą, nustatyto minėtoje rekomendacijoje, todėl teismas pagrįstai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 259 str. 1 d. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes nuteistojo E. G. apeliacinis skundas dalyje dėl BK 259 str. 1 d. tai pat atmestinas, kaip nepagrįstas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nuteistojo E. G. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo E. G. apeliacinį skundą atmesti.