- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-26
- Bylos Nr.
- 2K-360/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-1-03124-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Vytautas Greičius, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Nuteistasis
- D. N.
- Advokatai
- Vitalijus Katėnas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vytauto Greičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. N. ir jo gynėjo advokato Vitalijaus Katėno kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendžiu D. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį 280 MGL (36 400 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais įskaičius laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme bei suėmime nuo 2010 m. liepos 7 d. iki 2010 m. liepos 13 d., nustatyta, kad baudos dydis D. N. yra 266 MGL (34 580 Lt).
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria D. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintas jo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). D. N. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2010 m. liepos 7 d. iki 2010 m. liepos 13 d. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. N. nuteistas už tai, kad išvengdamas muitinės kontrolės gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomus muitinei pateikti daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, t. y. 2010 m. liepos 7 d., nuo 19.38 iki 20.00 val., Pagėgių sav., (duomenys neskelbtini), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Plaškių užkardos saugomame pasienio ruože, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui ar asmenims, kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, per du kartus Nemunu, kurio farvateris atitinka Lietuvos Respublikos valstybės sieną, išvengiant muitinės kontrolės, iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities į Lietuvos Respublikos teritoriją motorine valtimi atgabenus privalomus pateikti muitinei daiktus – ne mažiau kaip 12 000 pakelių cigarečių „Saint George Lights“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, sudaro 78 507 Lt (tai viršija 250 MGL sumą, sudarančią 32 500 Lt), šias akcizais apmokestinamas prekes kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl kurių tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, perėmė ir sukrovė į jo paties vairuojamą automobilį „Subaru Legacy“ (duomenys neskelbtini). Šiuo automobiliu D. N. gabeno cigaretes į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą, kol už 2700 metrų nuo kontrabandinių cigarečių krovimo vietos automobilį su kontrabandiniu kroviniu bei D. N. sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis D. N. ir jo gynėjas advokatas V. Katėnas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendį.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Kasaciniame skunde kasatoriai, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punktu bei kasacinėse nutartyse Nr. 2K-550/2008, 2K-201/2007 pateiktais išaiškinimais, pažymi, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas nustato tada, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia; kad prisipažinimo momentas lemiamos reikšmės neturi, svarbu yra tai, jog toks prisipažinimas būtų daromas savanoriškai, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių asmens dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme; kad, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog D. N., neatskleisdamas kitų bendrininkų tapatybių, nebuvo nuoširdus, todėl jo prisipažinimo negalima laikyti savanorišku. Teismas visiškai nevertino to, kad jis nepažinojo užsakovų, vadinasi, negalėjo duoti jokių parodymų apie šiuos asmenis, o savarankiškai ieškodamas šių asmenų būtų sukėlęs pavojų savo sveikatai ar gyvybei. Šioje byloje D. N. prisipažino padaręs nusikaltimą, pripažino visas esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ir apie jas davė teisingus, išsamius parodymus. Aplinkybių, kad D. N. prisipažino ne savanoriškai, o dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, nekonstatuota, tad apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Taip pat kasatoriai, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. apžvalga „Dėl teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai)“, nurodo, kad teismai, skirdami bausmes, privalo atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį: įvertinti kėsinimosi dalyką, nusikalstamos veikos padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius bei priemones. Vertindami nusikalstamą veiką padariusiojo asmenybę, teismai turi išskirti asmenybės požymius, lemiančius asmens pavojingumą, ir požymius, kurie to nelemia. Įvertinant kaltininko asmenybės pavojingumą bei parenkant bausmės rūšį ir dydį, privalu įvertinti, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, atsižvelgti ir į kitus asmenybę apibūdinančius požymius: amžių, šeiminę padėtį, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas D. N. realią laisvės atėmimo bausmę, nepakankamai dėmesio skyrė šioms aplinkybėms. Teismas, nepagrįstai nepripažinęs D. N. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, neįvertino to, kad jis yra jauno amžiaus, studijuojantis, dirbantis, teigiamai apibūdinamas darbovietėje, išlaiko ir rūpinasi močiute, jo gyvenimo draugė laukiasi, už pirmą nusikaltimą paskirtą baudą jis sumokėjo. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas D. N. paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo D. N. ir jo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė O. Zabelina prašo jį atmesti.
Atsiliepime pažymima, kad kasaciniame skunde D. N. nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso reikalavimus ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, neišsamiai išnagrinėjo bylą. Jis mano, kad teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės, jo viso neišnagrinėjo – prokurorė atkreipia dėmesį į tokių argumentų neįprastumą, nes apeliacinis procesas vyko ne pagal D. N., o pagal prokuroro paduotą apeliacinį skundą, prokuratūros manymu, į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus atsakyta tinkamai.
Žemesnės instancijos teismas
Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2011 m. vasario 9 d. nuosprendyje pirmosios instancijos teismas suklydo pripažinęs D. N. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Prokurorė nurodo, kad pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra: 1) esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui bylos aplinkybių pripažinimas ir 2) teisingų parodymų davimas ikiteisminio tyrimo institucijoms bei teismui iki nuosprendžio priėmimo. Toks prisipažinimas nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-609/2005, 2K-94/2010, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009). Iš baudžiamosios bylos matyti, kad kasatorius ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino ne laisva valia, o tik įvertinęs, jog pareigūnai turi pakankamai duomenų dėl jo padarytos nusikalstamos veikos, t. y. būdamas priverstas dėl jam nepalankių aplinkybių. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad D. N. nusikaltimą padarė ne vienas, o veikdamas grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu „asmeniu ar asmenimis“, tad jau ši nuosprendyje nustatyta faktinė aplinkybė, kurios D. N. apeliacine tvarka neskundė, pasak prokurorės, įrodo, kad kasatorius nei teisme, nei tyrimo metu nebuvo nuoširdus, neatskleidė tyrimui reikšmingų detalių, neprisipažino dėl svarbių nusikalstamos veikos aplinkybių. Taigi jis nei prisipažino, nei padėjo atskleisti nusikalstamą veiką, nei buvo nuoširdus, savo nusikalstamos veikos kritiškai nevertino, dėl jos neišgyveno, o siekė tik švelnesnės bausmės.
Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas atlikęs įrodymų tyrimą 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl visų nurodytų aplinkybių ir įvertino jas kaip pagrindą skirti D. N. laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Teisėjų kolegija pagrįstai pažymėjo, kad D. N., būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, esant neišnykusiam ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, padarė analogišką nusikaltimą. Pagal BK 56 straipsnį asmeniui, pripažintam recidyvistu, už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Paskutinė D. N. nusikalstama veika padaryta didesne apimtimi, veikiant tiesiogine, iš anksto apgalvota tyčia. BK 42 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai, paskyrus D. N. ne laisvės atėmimo bausmę, yra nepasiekti. Padarytas analogiškas nusikaltimas rodo, kad jis linkęs pažeidinėti įstatymų nustatytas elgesio normas. Mokymasis aukštojoje mokykloje nesulaikė D. N. nuo nusikaltimų padarymo (abi nusikalstamas veikas jis padarė, būdamas Žemės ūkio universiteto studentas), o faktinės nusikaltimo padarymo aplinkybės apibūdina kasatorių kaip įžūlų, pavojingą, pasiryžusį bet kokia kaina išvengti baudžiamosios atsakomybės, asmenį: nusikaltimo padarymo metu jis nepakluso pareigūnų reikalavimui sustoti, buvo priverstinai stabdomas, nuo pareigūnų, iššokęs iš automobilio, bėgo, savo kaltę ikiteisminio tyrimo pradžioje neigė. Tai, kad kasatorius slaugo patėvio motiną, nepaneigia visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo ir paskirtos bausmės rūšies
BK 199 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos dvi bausmės rūšys – bauda arba laisvės atėmimas iki aštuonerių metų.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. N. už nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 1 dalyje, padarymą, buvo paskirta 280 MGL dydžio bauda.
Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą, priėmė nuosprendį, kuriuo panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl D. N. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatymo ir paskyrė jam laisvės atėmimą trejiems metams.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti kasatorių prašymą – panaikinti jį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį – nėra pagrindo.
Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir kartu nustatoma bent dar viena iš tokių sąlygų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti joje dalyvavusius asmenis. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai jis savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Jeigu kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kuri buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus, toks prisipažinimas paprastai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme nepripažįstamas prisipažinimu. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, kad išvados dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo gali būti daromos objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą. Iš bylos duomenų matyti, kad D. N. buvo laikinai sulaikytas užklupus jį darant nusikalstamą veiką (BPK 140 straipsnis), po sulaikymo apklausiamas kaip įtariamasis kaltu neprisipažino, vėliau apklausiamas savo kaltės neneigė, tačiau pagal jo parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jis, nepažįstamam asmeniui pasiūlius už atitinkamą piniginį atlygį ir jo nurodytu automobiliu dėžes su cigaretėmis nuo Nemuno upės kranto nuvežti iki (duomenys neskelbtini) kaimo, sutiko tai padaryti, ir, susikrovus šias dėžes į automobilį bei pradėjus važiuoti, jo vairuojamas automobilis policijos pareigūnams panaudojus priverstinio stabdymo priemonę – „ežį“ – buvo sustabdytas, o jis, bėgantis iš įvykio vietos – sulaikytas. Byloje nustatyta, kad D. N. padarė kontrabandą, kad jis veikė ne vienas, o kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad D. N. prisipažino ne savo noru, o tik dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, kad jis nepadėjo išaiškinti visų esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų, kad jo prisipažinimas ir gailėjimasis nebuvo nuoširdus, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik formaliu pagrindu – D. N. pasisakymu, jog jis prisipažįsta kaltu ir nuoširdžiai gailisi, nepagrįstai tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, t. y. pripažinti, kad šis teismas netinkamai aiškino bei taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, neturi teisinio pagrindo.
Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir paskirdamas D. N. už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas D. N. laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą; kad neteisėtai gabentų cigarečių vertė daugiau nei du kartus viršijo įstatymo nustatytą minimalų dydį, būtiną baudžiamajai atsakomybei kilti; kad nusikaltimas padarytas ne atsitiktinai, o veikiant tiesiogine, iš anksto apgalvota tyčia; kad dėl nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 1 dalyje, jis jau buvo baudžiamuoju įsakymu nuteistas pinigine bauda, tačiau, esant neišnykusiam teistumui, vėl padarė analogišką nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, pagrindžiantys laisvės atėmimo bausmės paskyrimą, yra išsamūs ir argumentuoti.
Kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į D. N. jauną amžių, kad jis studijuoja, dirba, teigiamai apibūdinamas, rūpinasi močiute, gyvenimo draugė laukiasi vaiko, už pirmą nusikaltimą paskirtą baudą yra sumokėjęs, atmestini. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, visas aplinkybes išnagrinėjo, išanalizavo ir įvertino jas kaip pagrindą, leidusį D. N. paskirti mažesnę nei įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę.
Kasacinio skundo argumentavimas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, yra visiškai nepagrįstas ir nesuprantamas, nes byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris buvo patenkintas.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Nuteistojo D. N. ir jo gynėjo advokato Vitalijaus Katėno kasacinį skundą atmesti.