- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-08
- Bylos Nr.
- I-808-208/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03724-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 50 000,00 Eur neturtinės žalos ir 150 000,00 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Nurodo, kad Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) buvo laikomas nuo 2012 m. birželio mėnesio iki 2017 m. lapkričio mėnesio pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo laikomas patalpose, kurių plotas apie 8 kv. m, kartu su šešiais ir daugiau asmenų. Dėl to jautė nuolatinį diskomfortą, nes tekdavo laukti eilėje norint atlikti gamtinius reikalus ir nusiprausti. Be to, turėjo už savo lėšas pirkti priemones švarai palaikyti miegamosiose patalpose, nors buvo prašęs pataisos įstaigos jas išduoti. Taip pat gyveno dailės studijoje tarp dulkių ir staklių, šios sąlygos neatitiko higienos normos reikalavimų, buvo nežmoniškos ir kankinančios. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas jaučia neigiamus psichologinius padarinius, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Paaiškina, kad gamino dirbinius (iš medžio pjaustytos skrynelės, šachmatai, piešti ir pjaustyti paveikslai), kuriuos darydavo ir savaitgaliais, tačiau už juos negaudavo jokio atlygio, nebuvo leidžiama jų išsinešti, nurodo, kad jie yra dingę. Dėl išdėstytų aplinkybių prašo atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą.
Papildomai pateiktuose paaiškinimuose (b. l. 48–49) nurodo, kad šiuo atveju neturėtų būti taikoma ieškinio senatis, kadangi pažeidimas yra tęstinis. Jam nebuvo suteiktas minimalus gyvenamasis plotas, taip pat nėra teikęs prašymo, kad būtų apgyvendintas dailės studijoje „Rasa“, kurioje buvo laikomas patalpoje Nr. 8-313, kurioje buvo prasta ventiliacija.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais. Paaiškino, kad Vilniaus PN jį išnaudojo, nes liepdavo dirbinius daryti ir paskui juos dovanodavo ir atiduodavo kitiems asmenims, tačiau jokio pareiškėjo sutikimo nebuvo.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–16). Taip pat prašo taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Nurodo, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2013 m. lapkričio 15 d. Negali nurodyti, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, nes Vilniaus pataisos namuose nėra fiksuojama informacija, todėl nustatyti, kiek asmenų ginčijamu laikotarpiu buvo kalinami kartu su pareiškėju, yra sudėtinga. Pareiškėjas gyveno patalpose Nr. 9-301, Nr. 8-313 (dailės studijoje „Rasa“), Nr. 9-309, Nr. 3-209 ir Nr. 1-03. Vienam tenkantis gyvenamasis plotas pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Dailės studijos „Rasa“ nuo 2017 m. birželio mėnesio veikla yra sustabdyta. Studija buvo įkurta siekiant įgyvendinti nuteistųjų užimtumą, o veikla grindžiama 2011 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus pataisos namų nuteistųjų dailės-darbų studijos įstatais Nr. 14-1102 (toliau – ir Įstatai) ir yra viena iš pataisos priemonių. Pareiškėjui buvo suteikta teisė užsiimti individualia darbine ar kūrybine veikla, nuteistieji gyveno studijai skirtose patalpose ir vykdė kūrybinę veiklą savanoriškais pagrindais, jie gyveno studijai skirtose įrengtose gyvenamosiose patalpose jų pačių prašymu. Dailės studijos „Rasa“ gyvenamosiose patalpose nebuvo atlikti kadastriniai matavimai, tačiau jose gyveno ne daugiau asmenų negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pabrėžė, kad dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su skundais nesikreipė.
Nurodo, kad nuteistųjų dirbiniai nebuvo registruojami ar inventorizuojami. Vadovaujantis Įstatais, darbai buvo eksponuojami ir dovanojami, o pateikus raštišką prašymą, gali būti suteikiama teisė dovanoti dirbinius artimiesiems. Užsiėmimai individualia kūrybine veikla skiriami tam, kad būtų pasiekti socialinės reabilitacijos tikslai, o ne gauti pelną.
Nesutinka su pareiškėjo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes pareiškėjas nepagrindė žalos dydžio ir nepateikia jokių įrodymų bei argumentų, kad jo skunde nurodytos aplinkybės neigiamai paveikė jo fizinę ir psichinę sveikatą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė kalint Vilniaus PN dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, pareiškėjas Vilniaus PN yra nuo 2013 m. lapkričio 15 d. (b. l. 20).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su jo buvimu Vilniaus PN, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki skundo padavimo teismui dienos – 2017 m. lapkričio 7 d. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. lapkričio 7 d. (b. 1. 5), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. imtinai. Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Taigi konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. imtinai paduoti, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2017 m. lapkričio 7 d., t. y. skundo padavimo teismui dienos.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Pareiškėjo teigimu, jam kalint Vilniaus PN nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 9-301 (devintojo nuteistųjų būrio 301 gyvenamoji patalpa) (b. l. 22), Nr. 8-313 (aštuntojo nuteistųjų būrio 313 gyvenamoji patalpa) (b. l. 23), Nr. 9-309 (devintojo nuteistųjų būrio 309 gyvenamoji patalpa) (b. l. 26), Nr. 3-209 (trečiojo nuteistųjų būrio 209 gyvenamoji patalpa) (b. l. 27), Nr. 1-03 (pirmojo nuteistųjų būrio 3 gyvenamoji patalpa) (b. l. 28).
Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 11¹.2 papunktyje nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose.
Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos, skaičiuojant patalpos plotą, taigi, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 9-301 plotas – 33,98 kv. m, įrengta 10 miegamų vietų, bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 9-309 plotas – 30,93 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos (b. l. 36), bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 3-209 plotas – 17,72 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos (b. l. 37), bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 1-03 plotas – 9,36 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos. Kiek konkrečiai buvo laikoma asmenų šiose patalpose ginčo laikotarpiu, atsakovės atstovas nenurodė, nes tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami, o asmenų skaičius yra nepastovus.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyveno meninės kūrybos studijos „Rasa“ patalpose, kuriose minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pateikti duomenų apie patalpos Nr. 8-313, esančios dailės studijoje, plotą neturi galimybės, nes studijai priskirtų patalpų matavimai nebuvo atlikti.
Pažymėtina, kad nors atsakovės atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose gyvenamosiose patalpose, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų gyvenamųjų patalpų (nei bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, nei studijos „Rasa“ gyvenamosiose patalpose) nebuvo pažeisti ir vienam asmeniui teko nuo 3,12 kv. m iki 3,54 kv. m ploto. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovės atstovas paneigė pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų, ir jie atmestini kaip nepagrįsti. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad LVAT ne kartą yra pabrėžęs, kad tokiu atveju būtina atsižvelgti į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką tuo aspektu, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kalinimo įstaigoje). Teismo vertinimu, ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.
Pabrėžtina ir tai, kad pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Todėl nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Taigi, bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensuoja suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-251-858/2016, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Insanov prieš Azerbaidžaną (pareiškimo Nr. 16133/08), 120 p., 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Ž. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad dailės studijos patalpose turėdavo miegoti dulkėse šalia medžio apdirbimo staklių, o taip pat turėjo už savo lėšas pirkti priemones palaikyti švarą miegamosiose patalpose bei pažymi, kad patalpose nebuvo ventiliacijos. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, dailės studijoje „Rasa“ nuteistieji, kuriems buvo leista užsiimti individualia kūrybine veikla, gyveno studijai priklausančiose gyvenamosiose patalpose (b. l. 30–32). Nors pareiškėjas ir teigia, kad neteikė prašymo gyventi minėtose patalpose, kaip matyti iš byloje pateiktų Įstatų, nariais gali tapti atliekantys bausmę nuteistieji, savanoriškai rašytiniu prašymu pareiškę norą dirbti kurioje nors dailės-darbų srityje, toks leidimas, atsižvelgiant į rašytinius prašymus, suteiktas Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 3-207 (b. l. 31–32). Dėl šių aplinkybių teismas vertina, kad pareiškėjas nepagrindė savo teiginio dėl to, kad nebuvo davęs sutikimo, objektyviais duomenimis, o atsakovės atstovas paneigė minėtą teiginį.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 37 punkte įtvirtinta laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų pareiga nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ 3.2. punktą, nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti plovimo priemones. Pareiškėjas nurodo, kad valymo priemones gyvenamosioms patalpoms turėjo pirkti už savo lėšas, tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su skundais ar prašymais dėl to, kad jam administracija nebuvo išdavusi valymo priemonių (b. l. 39), todėl šie pareiškėjo nusiskundimai vertintini kaip nepagrįsti. Higienos normos 17 punktas nurodo, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Skunde pareiškėjas nedetalizavo savo nusiskundimų dėl ventiliacijos, nenurodė kada ir kokiomis aplinkybėmis patyrė pažeidimus, nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją su nusiskundimais, todėl, esant šioms aplinkybėms, teismas vertintina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.
Žala kildinama taip pat iš aplinkybės, kad gyvenamosiose patalpose tualetų ir prausyklų skaičius nebuvo proporcingas kalinių skaičiui, todėl nuolatos tekdavo laukti eilėje norint pasinaudoti tualetu ar prausykla.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose (toliau – Normos), nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose turi būti įrengtas 1 klozetas skirtas dvylikai asmenų, 1 prausykla skirta dešimčiai žmonių. Kaip matyti iš byloje pateiktų brėžinių (b. l. 36–38), 8-ajam ir 9-ajam būriui yra įrengti dušai ir sanitarinis mazgas, 2-ajam ir 3-ajam būriui įrengti du sanitariniai mazgai, 1-ajam būriui įrengtas sanitarinis mazgas. Daugiau duomenų byloje nėra pateikta. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl nepakankamo tualetų ir prausyklų skaičiaus gyvenamosiose patalpose, pripažįsta, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas nurodo, kad už pagamintus dirbinius dailės studijoje „Rasa“ negavo atlygio, taip pat nurodo, kad dirbiniai yra dingę.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 126 straipsnis įtvirtina nuteistųjų teisę užsiimti individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla. Straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tokia veikla užsiimama laisvu nuo darbo pataisos įstaigoje metu. Taisyklių 136 punktas numato, kad nuteistieji, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, kuriems pagal jų rašytinius prašymus pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu leista užsiimti individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla, gali ja užsiimti pataisos įstaigos direktoriaus arba kardomojo kalinimo vietos direktoriaus nustatytose pataisos įstaigos arba kardomojo kalinimo vietos vietose.
Studija buvo įkurta siekiant ugdyti nuteistųjų kūrybinį potencialą, siekiant didinti užimtumą, ruošti kūrybiniam darbui arba veiklai laisvėje (b. l. 33–34). Pažymėtina, kad veikla buvo atliekama savanoriškais pagrindais, todėl kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai, kad už šį darbą jis turėjo gauti atlyginimą. Pareiškėjas teigia, kad nėra aišku, kur šiuo metu yra jo pagaminti dirbiniai. Įstatuose numatyta, kad dalyviai turi teisę eksponuoti savo darbus Vilniaus PN ir kitose parodose, dalis darbų gali būti dovanojama, darbai eksponuojami ir laikomi Vilniaus PN muziejui skirtose patalpose. Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, jog pagaminti dirbiniai buvo eksponuojami parodose, dalyvavo konkursuose, buvo dovanojami pataisos namų svečiams, taip pat išvykų ir komandiruočių metu arba kaip prizai, realizuojami socialiniame projekte bei kaip parama skurstančioms šeimoms, taip pat ir pats pareiškėjas skunde nurodo, kad savo dirbinius Vilniaus PN leidimu galėjo dovanoti artimiesiems. Teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo argumentais abejoti, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių jo argumentus. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo teiginiai, kad dirbinius galimai pasisavino pataisos įstaigos pareigūnai atmestini kaip deklaratyvūs ir neatitinkantys tikrovės, dėl to nėra pagrindo pareiškėjui priteisti turtinę žalą.
Teismas konstatuoja, kad neteisėtų atsakovės pareigūnų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla pareiga pagal CK 6.271 straipsnį atlyginti žalą pareiškėjui, todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmeta kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas
nusprendžia:
pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.