- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-27
- Bylos Nr.
- 2S-36-623/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Dalia Višinskienė, Marijonas Greičius
- Pareiškėjas
- G. G.
- Suinteresuotas asmuo
- V. J., I. J.
- Kategorijos
- 106.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. nutarties, kuria pareiškimas laikytas nepaduotu ir grąžintas, civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. pareiškimą dėl skolininko turto dalies nustatymo, suinteresuoti asmenys V. J., I. J., antstolis Valdas Čeglikas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. G. kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti skolininko V. J. žemės sklypo, sodo pastato, esančių SB „(duomenys neskelbtini)“, 91 sklypas, (duomenys neskelbtini), Ignalinos rajone, piniginių lėšų, esančių skolininko sutuoktinės I. J. banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), areštuotų automobilių BMW 318, v/n Nr. (duomenys neskelbtini) Opel Corsa, v/n Nr. (duomenys neskelbtini) Mitsubishi Colt, v/n Nr. (duomenys neskelbtini) dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat prašė nustatyti naudojimosi žemės sklypu bei sodo pastatu tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-06-02 nutartimi pareiškėjui nustatė terminą šio pareiškimo trūkumams pašalinti – pareiškėjas buvo įpareigotas patikslinti savo reikalavimą, konkrečiai ir aiškiai nurodyti, kokią žemės sklypo bei sodo pastato ir kito skolininko jungtinės nuosavybės teise turimo turto dalį teismas turėtų nustatyti skolininkui V. J. nuosavybės teise bei kokia naudojimosi ta dalimi tvarka turi būti nustatyta, taip pat reikalavimui dėl naudojimosi žemės sklypo ir sodo pastato tvarkos nustatymo pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti žemės sklypo, sodo pastato planus bei parengtą žemės sklypo atidalijimo projektą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2010-06-21 pateikė teismui patikslintą pareiškimą, kuriame nurodė, kad jis prašo nustatyti minėto turto idealiąsias dalis, o ne realiąsias dalis.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. birželio 28 d. nutartimi (b.l. 15-16) pareiškėjo G. G. pareiškimą bei patikslintą pareiškimą dėl skolininko turto dalies nustatymo laikė nepaduotu ir grąžino juos padavusiam asmeniui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas patikslintu pareiškimu tinkamai 2010-06-02 teismo nutarties reikalavimų neįvykdė bei nustatytų trūkumų nepašalino.
Pareiškėjo reiškiamas reikalavimas nustatyti idealiąsias skolininko turto dalis nėra tinkamas, kadangi nebus galimas išieškojimas iš idealiosios turto dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė reikalautų dokumentų pareiškimui pagrįsti: žemės sklypo bei sodo pastato planų, parengto žemės sklypo atidalijimo projekto, kuris turi būti parengtas žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo atveju turi būti tiksliai nustatyta sklypo dalis. Ji nustatoma aiškiai parodant žemėtvarkos projekte bendrasavininkiui tenkančios dalies dydį ir išsidėstymą, pavaizduojant jo dalį atskiriančią ribą. Ji turi būti nubrėžta tokiu būdu, kad būtų galima nustatyti jos faktinę vietą. Taigi, skolininkui priklausanti žemės sklypo bei sodo pastato dalis turi būti nustatyta tokiu būdu, kad iš jos būtų realiai galimas išieškojimas, bei nustatyta naudojimosi tuo daiktu tvarka nepažeistų kitų bendraturčių interesų.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu (b.l. 19-29) pareiškėjas G. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-06-28 nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nurodo, kad šalindamas teismo nurodytus trūkumus pateikė patikslintą pareiškimą, kuriuo prašė nustatyti, kad skolininkui V. J. jo turto dalis su žmona sudaro ½ dalis žemės sklypo, sodo pastato, I. J. sąskaitoje esančių lėšų. Įvertinus aplinkybę, kad automobiliai padalinus juos po ½ dalį bus netinkami naudoti, prašė teismo nustatyti tenkančią areštuotų automobilių dalį, kuriuos skolininkas valdo ir naudojasi. Taip pat prašė nustatyti žemės sklypo bei sodo pastato naudojimosi tvarką, nustatant, kad skolininkas ir jo sutuoktinė naudojasi pagal nustatytas dalis. Patikslintą pareiškimą pareiškėjas grindė tuo, kad turto dalys nuosavybėje nenustatytos, todėl preziumuoja, kad jos yra po ½ dalį kiekvienam sutuoktiniui. Prašė teismo išreikalauti iš skolininko žemės sklypo, sodo pastato planus, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl prašymo išreikalauti paminėtus dokumentus nepasisakė. Skolininkas atsižvelgdamas į savo interesus geruoju kreditoriui jų nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo reikalauti pateikti dokumentų, kurių gauti iš skolininko pateikti teismui yra objektyviai neįmanoma.
Teismas taip pat neįvertino, kad be prašomų skolininko turto dalių nustatymo, išieškotojas taip pat kėlė reikalavimą nustatyti, kad skolininkas valdo ir naudojasi ½ dalimi antstolio Valdo Čegliko areštuotų transporto priemonių.
Teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas, jau paduodamas ieškinį, pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir įrodytų teisę į ieškinio patenkinimą.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas reguliuojančias pareiškimo priėmimą, netinkamai įvertino bylos aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama (CPK 337 str. 3 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Šioje byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė laikyti nepaduotu ir grąžino patikslintą pareiškimą, konstatavęs, jog pareiškėjas prašydamas nustatyti skolininko turto idealiąsias dalis, tinkamai nepašalino pareiškimo trūkumų.
CPK 667 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkui (fiziniam asmeniui) priklausančio turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Iš šios proceso teisės normos turinio matyti, kad skolininkui priklausanti turto dalis gali būti nustatoma tik tuo atveju, kai skolininkui su kitais asmenimis priklausančio turto dalys nėra nustatytos. Ši tik vykdymo procese taikoma proceso teisės norma.
Bendrosios nuosavybės teisė suprantama kaip dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatytos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė nuosavybės teisė – kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys; bendrosios jungtinės nuosavybės teisė – kai nuosavybės dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretaus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija aiškina, kad CPK 667 straipsnio nuostatos dėl skolininko (fizinio asmens), kuris yra bendraturtis su kitais asmenimis, turto nustatymo gali būti taikomos tik tuo atveju, kai bendraturčių dalys nenustatytos, t. y. kai turtas valdomas, naudojamas ar juo disponuojama bendrosios jungtinės nuosavybės teise ar tam tikrais atvejais– bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet konkrečios bendraturčių dalys nenustatytos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo; byla Nr. 3K-3-23/2006).
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjo patikslintame pareiškime reiškiamas reikalavimas nustatyti idealiąsias skolininko turto dalis nėra tinkamas, kadangi nebus galimas išieškojimas iš idealiosios turto dalies.
Išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies. Tokios praktikos taip pat laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vienoje iš nutarčių nurodęs, kad ieškovei priklausančiame bute nėra atskiros izoliuotos patalpos, todėl pirkimo–pardavimo sutarties dalyku (varžytynių dalyku) nagrinėjamoje byloje galėjo būti tik 1/2 dalis nuosavybės teisės į ginčo butą (CK 1.112 straipsnis, 6.306 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Tribendis v. antstolė D. Milevičienė ir kt.; byla Nr. 3K-3-448/2006).
Be to, pirmosios instancijos teismas 2010-06-02 nutartimi nustatęs terminą pareiškimo trūkumams šalinti nurodė ir tai, kad pareiškėjas G. G. turi pateikti žemės sklypo bei sodo pastato planus, parengtą žemės sklypo atidalijimo projektą. Teisėjų kolegija pažymi, jog įstatymo ieškovui keliamas reikalavimas kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą negali būti aiškinamas plečiamai tokiu būdu, jog iš ieškovo jau kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Pabrėžtina, kad ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti, bet neįrodyti ieškinio pagrindą. Atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą dėl netinkamo ieškinio dalyko ar pagrindo formulavimo teismas gali tik tada, jei iš pareikšto ieškinio yra neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos, dėl ko teismo procesas apskritai negali būti pradėtas. Pažymėtina, kad aiškinant ieškovo pareigą kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio dalyką taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, jog ieškovas yra tik vienas iš įrodinėjimo subjektų, be to, tam tikrų pareigų įrodinėjimo procese turi ir teismas. Ieškovo reikalavimą patvirtinantys įrodymai gali būti pateikiami bylos nagrinėjimo metu, arba renkami su teismo pagalba, jeigu ieškovas jų negali gauti. Negalima riboti ieškovo teisės į teisminę gynybą dėl to, jog kažkokių įrodymų ieškovas nepateikia. Tam tikrų įrodymų nebuvimas gali būti reikšmingas tik sprendžiant ieškovo teisės į reikalavimo patenkinimą klausimą, išsamiai ištyrus bylos aplinkybes teisminio bylos nagrinėjimo metu, laikantis rungimosi, žodiškumo principų.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė pareiškėjo patikslintą pareiškimą nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui, todėl yra pagrindas pareiškimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad skundžiama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d nutartis yra naikintina, o pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui.
Rezoliucinė dalis
n utarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo G. G. pareiškimo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.