Telšių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovui M. D.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams J. D., M. D. dėl skolos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. birželio 21 d. preliminariu sprendimu ieškinys buvo patenkintas: solidariai iš atsakovų J. D. ir M. D. priteista skola 3307,05 Eur ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2018 m. birželio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis 37,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas M. D. prieštaravimų dėl preliminaraus teismo sprendimo nepateikė.

Ieškovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai, pateikė prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, nurodė, kad atsisako reikalavimų atsakovės J. D. atžvilgiu, prašė visą skolos sumą priteisti iš atsakovo M. D..

Teismo posėdyje atsakovas M. D. paaiškino, kad nuo 2014 m. jo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) ir jokių dokumentų jis iš ieškovės nėra gavęs. Nurodė, kad automobilį M. S. nusipirko iš mamos, tik nespėjo susitvarkyti dokumentų. Su minėtu automobiliu padarė avariją, apsivertė. Po įvykio jį išvežė į ligoninę, o automobilį nutempė, nors jis niekam netrukdė. Jis teises vairuoti transporto priemones turėjo, buvo blaivus. Policija jį nubaudė, kad vairavo be teisių ir padarė eismo įvykį, buvo nurodymas sumokėti 150 Eur, bet jis nesumokėjo. Mašina nebuvo konfiskuota. Policijos nutarimo jis neskundė. Iš ligoninės išėjo po 4 dienų ir nuvažiavo į aikštelę pasiimti automobilio, tačiau jam nedavė, sakė nėra dokumentų iš policijos. Jis į policiją nesikreipė, su aikštelėje dirbusiu asmeniu susitarė, kad jis atsisako automobilio ir jam nebereikės mokėti už aikštelę. Raštu jokio susitarimo nesudarė. Teises vairuoti transporto priemones jis turi angliškas, tik 2014 m. buvo deportuotas iš Anglijos ir visi dokumentai buvo paimti. Iki šiol vyksta teismai. Lietuvoje turėjo vairuotojo pažymėjimą, tik labai senai buvo atimtas. Jokių įrodymų, kad yra paimtas vairuotojo pažymėjimas, kad vyksta teismai Anglijoje, kad atsisakė automobilio neturi ir pateikti negali.

Teismo posėdyje atsakovė J. D. prieštaravimus palaikė ir paaiškino, kad sūnui padarius avariją jai paskambino iš policijos, pranešė apie įvykį ir liepė pasiimti automobilį. Ji pasakiusi, kad automobilis jai nebepriklauso ir neturi kaip automobilio pasiimti. Jau ligoninėje sūnus pasakė, kad automobilį nuvežė į saugojimo aikštelę. Po mėnesio gavo pranešimą pasiimti automobilį ir susimokėti 1000 Eur už saugojimą. Ji paskambinusi ieškovei ir informavusi, kad automobilis jai nebepriklauso, o ir tokių pinigų sumokėti neturi. Iš jos jokios sutarties pateikti neprašė. Sūnus jau buvo išvykęs į Švediją dirbti. Ji sūnų informavo, nes visi jam skirti dokumentai pareidavo jos adresu. Po metų parėjo laiškas sumokėti 3000 Eur. Sūnus buvo nuvažiavęs į aikštelę, jai sakė, kad viską susitvarkė. Kodėl sūnus mašinos nepasiėmė, nežino. Ji pati vairuotojo pažymėjimo neturi, mašiną buvo nusipirkusi, kad ją pavežtų kaimynas. 2017 m. rugsėjo 1 d. mašiną pardavė sūnui, pirkimo pardavimo sutartį, kurią atvežė vyresnysis sūnus, susirašė namuose, ją užregistruoti žadėjo sūnus važiuodamas iš darbo. Kadangi jai mašina nepriklauso, mano, kad ji neturi nieko mokėti. Apie visus gautus raštus sūnų ji informuodavo.

Preliminarus sprendimas pakeistinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 140 straipsnio 1 dalimi, bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Teismas bylą nutraukia, jeigu ieškovas atsisakė ieškinio ir atsisakymą teismas priėmė (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Kadangi ieškovės teismui pateiktas ieškinio atsisakymas atsakovės J. D. atžvilgiu neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, viešajam interesui, šalių teisių bei interesų nepažeidžia, ieškovei žinomos dalies ieškinio atsisakymo ir civilinės bylos toje dalyje nutraukimo pasekmės (CPK 42 straipsnio 1 ir 2 dalys, 294 straipsnio 2 dalis), todėl ieškovės ieškinio atsisakymas atsakovės J. D. atžvilgiu priimtinas ir civilinė byla jos atžvilgiu nutrauktina.

Išaiškintina šalims, kad bylą nutraukus vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis).

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tomadas“ ir Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 86-ST2-89, pagal kurią ieškovė įsipareigojo iškvietus, atvykti į nurodytą vietą, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje. Pagal minėtos sutarties 8 punktą ieškovė įgijo teisę imti sutartyje nurodytą užmokestį už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Iš 2017 m. rugsėjo 8 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto kopijos matyti, kad vadovaujantis minėtos sutarties nuostatomis Telšių AVPK pareigūnas priėmė sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę M. S., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) į ieškovės saugojimo aikštelę. Byloje esančiame 2017 m. lapkričio 6 d. VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išraše matyti, kad transporto priemonė M. S., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso atsakovei J. D.. Tačiau iš į bylą pateiktos 2017 m. rugsėjo 1 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp J. D. ir M. D. kopijos matyti, kad transporto priemonės M. S., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) jos priverstinio nuvežimo metu savininku buvo M. D.. Atsakovas M. D. teismo posėdžio metu, šią aplinkybę patvirtino. Iš byloje pateiktų 2017 m. lapkričio 14 d., 2016 m. spalio 20 d. ir 2018 m. vasario 7 d. ieškovės pranešimų dėl automobilio atsiėmimo ir skolos mokėjimo kopijų ir akcinės bendrovės ,,Lietuvos paštas“ registruotosios pašto korespondencijos sąrašų matyti, kad apie automobilio atsiėmimą ir susidariusią skolą atsakovai buvo informuoti. Už transporto priemonės nuvežimą bei saugojimą nuo 2017 m. rugsėjo 8 d. iki 2018 m. birželio 7 d., ieškovė paskaičiavo 3307,05 Eur dydžio įsiskolinimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų). Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu. Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Byloje nustatyta, kad automobilio M. S., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) jos priverstinio nuvežimo metu savininku buvo M. D.. Tą aplinkybę patvirtino ir pats atsakovas.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 4.37 straipsnio 1 dalis nustato, kad savininkas turi valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta 2017 m. rugsėjo 8 d. Su transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu atsakovas buvo supažindintas, to neneigia nei atsakovas M. D., jog apie tai, kad transporto priemonė buvo nuvežta į saugojimo aikštelę jis žinojo. Visą laiką nuo transporto priemonės nuvežimo iki ieškinio padavimo atsakovas nesirūpino priverstinai nuvežta transporto priemone, jos neatsiėmė. Atsakovas nesutikdamas su ieškovės reikalavimais nurodė, kad iš viso nebuvo jokio pagrindo automobilį vežti į saugojimo aikštelę, be to grįžęs iš ligoninės buvo nuvykęs į saugojimo aikštelę pasiimti automobilio, bet neatidavė, nes nebuvo gauti dokumentai iš policijos, tačiau jis aiškintis į policiją nevyko. Nors iš pradžių M. D. nurodė, kad nieko jis nepažeidė, vairuotojo pažymėjimą turėjo, tačiau vėliau pripažino, kad jis buvo nubaustas 150 Eur bauda ir policijos nutarimo neskundė. Šios aplinkybės paneigia atsakovo tvirtinimus, kad automobilis buvo nutransportuotas neteisėtai. Be to nors atsakovas ir teigia, kad jis vairavo turėdamas teisę vairuoti transporto priemonę, tačiau teismui pateikti įrodymus atsisakė, nurodydamas, kad tokios galimybės neturi, nes yra deportuotas iš Anglijos, kurioje liko visi jo asmens dokumentai. Atsakovas siekdamas išvengti dengti susidariusi įsiskolinimą taip pat nurodė, kad jis buvo susitaręs su automobilių saugojimo aikštelės darbuotoju, kad jis atsisako automobilio ir jam nereikės mokėti už automobilio saugojimą, tačiau jokių tokį susitarimą patvirtinančių įrodymų jis nepateikė, negalėjo nurodyti nei su kuo tarėsi. Nors atsakovas nurodė, kad jokių pranešimų iš ieškovės negavo, nes gyvena M., o ieškovė pranešimus siuntė į (duomenys neskelbtini), tačiau, kad atsakovas žinojo apie susidariusią skolą patvirtino atsakovė J. D., kuri nurodė, kad kaskart gavusi iš ieškovės pranešimą, ji apie tai informuodavo ir M. D..

Byloje nustatyta, kad tiek sutarties, tiek ir įstatymo nuostatos ieškovei suteikia teisę už priverstinį transporto priemonių nuvežimą, pervežimą ir saugojimą savarankiškai iš transporto priemonės savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti saugojimo išlaidas pagal nustatytus įkainius. Tai, kad atsakovas nesiėmė priemonių po transporto priemonės nuvežimo į saugojimo aikštelę, ar po jam siųstų raginimų sumokėti susidariusį įsiskolinimą gavimo, nesikreipė į atitinkamas įtaigas dėl transporto priemonės atsiėmimo, ar kitų klausimų su ja išsprendimo, nesiekė sumažinti susidariusį įsiskolinimą, neatleidžia jo nuo susidariusios prievolės, jis pats yra atsakingas už susidariusį įsiskolinimą. Todėl ieškovės išlaidos, kurias ji patyrė veikdama atsakovo interesais, turi būti atlygintos (Civilinio kodekso (toliau – CK 6.233 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pagal byloje pateiktus įrodymus, ieškovės reikalavimas dėl 3307,05 Eur skolos priteisimo iš atsakovo M. D. pagrįstas ir teisėtas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti nustatyto dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl ieškovės prašymu iš atsakovo priteistinos penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

Teismas priimdamas galutinį teismo sprendimą išsprendžia žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą (CPK 430 straipsnio 7 dalis).

Pakeitus preliminarų sprendimą, spręstinas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas. Ieškovė patyrė 37 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovo M. D.. Atsakovė J. D. kreipėsi dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Pateikta pažyma apie valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas už atstovavimą - 162,50 Eur. Atsakovės atstovas prašė priteisti minėtą sumą iš ieškovės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pati atsakovė nebuvo rūpestinga ir neužtikrino, kad su M. D. sudaryta automobilio pirkimo pardavimo sutartis būtų tinkamai įregistruota, ieškovė apie tai, kad atsakovė nėra automobilio savininkė sužinojo, tik po to, kai atsakovė pateikė prieštaravimus kartu su minėta pirkimo pardavimo sutartimi, išlaidos už atsakovės J. D. atstovavimą iš ieškovės nepriteistinos. Taip pat iš atsakovo M. D. valstybei priteistinos 5,40 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu, 430 straipsnio 6 dalies 2 punktu, teismas,

nusprendžia:

pakeisti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. birželio 21 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr.e2-4003-187/2018 ir priimti galutinį teismo sprendimą.

Priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinio reikalavimų dėl 3307,05 Eur skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 3307,05 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2018 m. birželio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 37,00 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš solidarios atsakovės J. D. atsisakymą ir bylą jos atžvilgiu nutraukti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“, įmonės kodas 302308932, iš atsakovo M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) skolą 3307,05 Eur (tris tūkstančius tris šimtus septynis eurus 05 ct) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2018 m. birželio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 37,00 Eur (trisdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Iš atsakovo M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti valstybei 5,40 Eur (penkis eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.