Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-08-28 · Administracinė byla Nr. I-3804-535/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-08-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-02-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-08-28
Bylos Nr.
I-3804-535/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01975-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Pareiškėjas
P. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3804-535/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01975-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2, 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugpjūčio 28 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2).

Pareiškėjas paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2014-06-11 iki 2019-04-30 jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, jis už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus buvo baudžiamas drausminėmis nuobaudomis ir perkeliamas į drausmės grupės gyvenamąsias patalpas, kurios įrengtos pagal kamerų tipo patalpų įrengimo reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, gyvenant drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, jam nebuvo užtikrinamas privatumas, nes sienos tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų buvo per plonos, plonesnės nei nustatyta teisės aktuose. Dėl plonų sienų jis girdėdavo kas vyksta gretimose patalpose, taip pat gretimose patalpose esantys nuteistieji girdėdavo jį. Dėl šių aplinkybių jis patyrė neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 6-11) prašo taikyti ieškinio senatį. Pažymi tai, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatai buvo rekonstruoti į gyvenamosios paskirties pastatus ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006-09-06 aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažinti tinkamais naudoti. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Įrengiant naujas, rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas gyvenamąsias patalpas yra laikomasi tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų. Vilniaus PN pastatai renovuoti vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu.

Nurodo, kad iš į bylą pateikto Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų eksplikacijos (plano) matyti, kad Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų vidinės sienos (sienos tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų) yra 120-180 mm (12-18 cm) storio. Pagal projektą drausmės grupės gyvenamųjų kambarių išorinės sienos armuotos 16 mm skersmens strypų (akutės dydis 150x150 mm) suvirintu tinklu, įtvirtinamu sienoje įdėtinėm detalėm ir užtinkuojama. Vidinės sienos (t. y. sienos tarp gyvenamųjų kambarių) armuotos 8 mm skersmens strypų (akutės dydis 100x100) suvirintu tinklu.

Pabrėžia. kad sienos tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų. tai pastato vidinės sienos, kurios neperima kitų pastato elementų svorio. tai tik save (savo svorį) laikančios sienos. Šių pastato sienų storis neturi didesnės įtakos kitoms pastato konstrukcijos elementams. tuo labiau bendram pastato konstrukcijos saugumui. Tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų esančios sienos, kuriu storis nuo 12 iki 18 cm, užtikrina tinkamą nuteistųjų izoliavimą bei jų privatumą. Pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo yra visiškai abstraktaus pobūdžio bei, Vilniaus PN nuomone, visiškai neturi jokio objektyvaus pagrindo. Kaip minėta aukščiau, Vilniaus PN gyvenamieji korpusai renovuoti 2006 metais, t. y. prieš įsigaliojant taisyklėms.

Informuoja ir atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad Vilniaus PN tiek drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, tiek kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantys nuteistieji nuolat ardo tarp kamerų esančias sienas (padaro skyles sienose) su tikslu neteisėtai bendrauti, keistis daiktais su gretimose kamerose esančiais nuteistaisiais, t. y. patys nuteistieji, gyvendami gyvenamosiose patalpose, netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai blogina patalpų būklę. Vilniaus PN administracija įvairiais būdais kovoja su šiais reiškiniais, pagal finansines galimybes bei kuo įmanoma operatyviau šalina atsirandančius trūkumus.

Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi, nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, dėl tarp Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų plonesnių sienų nei nustatyta teisės aktuose, taip neužtikrinant jo privatumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2014-06-11 iki 2019-04-30.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019-05-28 (b. l. 4), tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2016-05-28.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė, atstovaujama Vilniaus PN, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą ir įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl laikoma, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2016-05-28.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2017-04-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-246-602/2017, 2019-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3122-520/2019). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz. LVAT 2017-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-659-602/2017, 2019-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-966-1062/2019).

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017-09-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2018-02-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018; 2019-02-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019).

Taigi, sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytu atveju.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam buvo neužtikrintas privatumas, nes sienos tarp drausmės grupės patalpų storis neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Vilniaus PN pateikė duomenis, kad Vilniaus PN buvo renovuoti 2006 m. ir statinys atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus, t. y. statinys Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006-09-06 aktu pripažintas tinkamu naudoti (b. l. 23–26). Pareiškėjas jokių duomenų savo teiginiams dėl netinkamo pastato įrengimo pagrįsti nepateikė. Teismo vertinimu, Vilniaus PN laikėsi rekonstravimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, t. y. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai įrengiami pagal šiuos reikalavimus: išorinės lauko sienos statomos iš mūro arba monolitinio gelžbetonio. Sienos tarp gyvenamųjų kambarių turi būti ne plonesnės kaip 25 cm storio (13.1 papunktis), perdangos išliejamos iš gelžbetonio, mūro arba iš surenkamų gelžbetoninių plokščių, kurių storis turi būti ne mažiau kaip 12 cm (13.2 papunktis). Teismas nurodytus pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo sienų storio laiko nepagrįstais. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojantis reikalavimas sienų storiui negali būti taikomas, kadangi pastatas rekonstruotas 2006 m. Be to, pareiškėjo skundo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo yra abstraktūs. Teismas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų sąlygas pareiškėjui patirti privatumo nebuvimo jausmą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl skunde nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į administraciją su prašymais, skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų.

Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktais duomenimis, jų teisingumu, pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių atsakovo pateiktus. Pareiškėjo teiginiai, kad Vilniaus PN pateikė neteisingus duomenis, laikytini nepagrįstais.

Atkreiptinas dėmesys, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų nesilaikymą. Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas atlikti bausmę drausmės grupėje (gyventi drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose.

Pareiškėjo pateiktas medicinos dokumentų išrašas/siuntimas nepatvirtina, kad jame nurodytos diagnozės atsirado dėl pareiškėjo teigimu per plonų sienų. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas drausmės grupės gyvenamosiose patalpos buvo laikomas tik jam paskiriant nuobaudas.

Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nagrinėjamu atveju jokių neteisėtų Vilniaus PN veiksmų (viena iš esminių sąlygų civilinei atsakomybei kilti) nenustatyta, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjui neįrodžius Vilnaius PN neteisėtų veiksmų, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo P. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaJūratė Gaidytė-Lavrinovič