Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2010-09-14 · Civilinė byla Nr. 2A-614/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Data
2010-09-14
Bylos Nr.
2A-614/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Algirdas Gailiūnas
Atsakovas
N. G.
Ieškovas
BUAB „Limantra“
Kategorijos
  • 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-614/2010Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.17.; 126.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNuTartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo N. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-348-544/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Limantra“ ieškinį atsakovui N. G. dėl turtinės žalos atlyginimo ir administravimo išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

ieškovas BUAB „Limantra“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, 2009 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo N. G. 14 774 Lt žalos atlyginimo ir 10 000 Lt BUAB „Limantra“ bankroto administravimo išlaidų (b. l. 3-4). Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. kovo 3 d. iškėlė ieškovui bankroto bylą (b. l. 5-6). Ieškovas yra skolingas VSDFV Panevėžio skyriui 12 918 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 1 856 Lt delspinigių. VSDFV Panevėžio skyriaus reikalavimai negali būti patenkinti, nes įmonė neturi pakankamai lėšų. Be to, bankrutuojančios įmonės administravimas atsieis 10 000 Lt. Ieškovo atsiskaitymai su VSDFV ėmė strigti nuo 1999 m., o nuo 2000 m. įmonė nustojo vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Ieškovo vadovas ir savininkas (akcininkas) yra atsakovas. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis numato, kad įmonės vadovas arba kitas asmuo, įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jeigu įmonė, būdama nemoki, toliau vykdo ūkinę komercinę veiklą, jos nemokumas didėja (pvz., auga delspinigiai, palūkanos) ir ji nebepajėgia atsiskaityti su vis didesniu kreditorių skaičiumi. Taigi ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies norma siekiama apsaugoti kreditorių interesus, nes paaiškėjus įmonės nemokumui įmonės paprastai dar turi turto ir gali bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais.

Atsiliepimas

Atsakovas N. G. atsiliepimu į ieškinį (b. l. 36-37) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Teigė, kad UAB „Limantra“ buvo priversta nutraukti ūkinę komercinę veiklą 2000 m., kai bankrutavo Litimpeks bankas ir įmonė neteko 90 000 Lt lėšų. Jeigu įmonė būtų atgavusi minėtus pinigus, ji būtų atsiskaičiusi su kreditoriais. Pažymėjo, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų skola atsirado 2001 m. sausio 12 d., delspinigiai – 2004 m. sausio 14 d. Iki 2009 m., kai ieškovui buvo iškelta bankroto byla, reikalavimai nepakito. Jeigu tuo metu būtų galiojusi naujoji Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcija (kuri įsigaliojo 2005 m. sausio 1 d.), VSDFV pagrindiniai ir papildomi reikalavimai būtų pasibaigę suėjus senaties terminui. Akcentavo, kad ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, kuria grindžiamas ieškinys, įsigaliojo 2008 m. liepos 1 d., kai VSDFV reikalavimai nebeaugo, todėl minėta norma negali būti taikoma.

Atsakovo manymu, įmonės administratorius ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu neturi teisės reikalauti priteisti administravimo išlaidas, nes administratorius nėra kreditorius, be to, šios išlaidos vis tiek būtų atsiradusios, nepriklausomai nuo to, kada keliama bankroto byla.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 10 540 Lt žalos atlyginimo, likusią ieškinio dalį atmetė (b. l. 55-59). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra visos atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246-6.249 str., 6.263 str.). Atsakovas buvo vienintelis UAB „Limantra“ akcininkas ir įmonės administracijos vadovas (direktorius) nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. kovo 18 d. Atsakovas pripažįsta, kad įmonė tapo nemoki 1999 m., nuo 2000 m. nebevykdė ūkinės komercinės veiklos. ĮBĮ (2001 m. kovo 20 d. įstatymas Nr. IX-216, galioja nuo 2001 m. liepos 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės administracijos vadovas arba savininkas (savininkai) pateikia pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Nuo 2003 m. sausio 1 d. galiojusioje šio straipsnio 1 dalies redakcijoje taip pat buvo numatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, kai atsakovas ėjo direktoriaus pareigas, ĮBĮ numatė vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė tampa nemoki. Atsakovas, būdamas įmonės savininkas ir administracijos vadovas, neabejotinai žinojo, ar ir kiek įmonė turi uždelstų vykdyti prievolių, kad bankrutavusiame banke įmonė prarado ženklią lėšų sumą, todėl nebegali vykdyti ūkinės komercinės veiklos. Todėl atsakovas galėjo ir turėjo suprasti, kad įmonė negali įvykdyti prievolių kreditoriams, ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (atsakovo neveikimo neteisėtumas ir kaltė).

2001 m. sausio 12 d., kai įmonė tapo nemoki, ieškovas buvo skolingas VSDFV biudžetui 3 781 Lt socialinio draudimo įmokų, 453 Lt sveikatos draudimo įmokų, iš viso - 4 234 Lt. Kadangi atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo anksčiau, skola VSDFV biudžetui nuo 4 234 Lt 2001 m. išaugo iki 14 774 Lt 2009 m. Vadinasi, dėl atsakovo neteisėto neveikimo atsirado 10 544 Lt (14 774 Lt – 4 234 Lt) žala (neigiami padariniai, priežastinis ryšys tarp jų ir neteisėtumo).

Ieškinio dalį dėl 10 000 Lt administravimo išlaidų teismas atmetė, nes jeigu atsakovas, kaip administracijos vadovas, 1999-2000 m. ir būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, vis tiek reikėtų mokėti administravimo išlaidas, t. y. nėra priežastinio ryšio tarp neteisėto neveikimo ir žalos.

Šalies argumentai

Atsakovas N. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas; bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 61-67). Apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, taikė bendras normas (CK, ABĮ), nors reikėjo taikyti specialias - ĮBĮ, kurios galiojo nagrinėjant bylą (lot. lex specialis derogat generalis).

2. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, numatanti, kad įmonės vadovas arba kitas asmuo, įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įsigaliojo 2008 m. viduryje. Lyginant ieškovo skolų dydį kreditoriams iki 2008 m. ir po 2008 vidurio, dydis nepakito, t. y. nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų - žalos.

Be to, dėl susidariusios didelės skolos VSDFV Panevėžio skyriui atsakomybė taip pat tenka ir pačiam kreditoriui, kuris delsė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 9 m. Kaip minėta, jei 2000-2005 m. būtų galiojusi naujoji Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcija (kuri įsigaliojo 2005 m. sausio 1 d.), VSDFV reikalavimai seniai būtų pasibaigę suėjus senaties terminui.

3. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis numato, kad teisę reikalauti žalos atlyginimo turi kreditoriai, o į teismą kreipėsi ir žala priteista bankrutuojančiai įmonei.

Atsiliepimas

Ieškovas BUAB „Limantra“ atsiliepimu į apeliacinį skundą skundo nepripažįsta ir prašo skundžiamą Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą (b. l. 69-70). Ieškovas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nesirėmė ĮBĮ redakcijos, kuri įsigaliojo nuo 2008 m. liepos 1 d., 8 straipsnio 4 dalimi. Kadangi ginčijamų teisinių santykių metu nebuvo specialios normos (ĮBĮ 8 str. 4 d.), teismas pagrįstai taikė bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės normas. Dėl atsakovo neteisėto neveikimo išaugo įmonės skolos, todėl teisė į žalos atlyginimą priklauso bankrutuojančiai įmonei.

Atsakovui neprieštaraujant, apelianto prašymu byla apeliacine tvarka išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str.) (b. l. 72).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė, tad sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde, jei priimtas - atsiliepime į skundą nurodytus argumentus (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, svarbias teisingai kvalifikuojant ginčytinus teisinius santykius, priklausomai nuo nustatytų aplinkybių tinkamai parinko taikytinas materialinės teisės normas, todėl panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą nėra įstatyme numatytų pagrindų (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. pradžios, kai įsiteisėjo Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis iškelti ieškovui bankroto bylą ir įmonės valdymo organai neteko savo įgaliojimų, buvo UAB „Limantra“ vienintelis akcininkas ir direktorius (b. l. 5-6, 11). 1999 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto už 456 246 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos siekė 728 518 Lt (b. l. 13-15). 2000 m. gruodžio 31 d. įmonės turto ir trumpalaikių skolų santykis buvo 1:4, t. y. nuosavas turtas sudarė 164 727 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos - 692 280 Lt (b. l. 16-17). 2001 m. gruodžio 31 d. ir vėlesniais finansiniais (kalendoriniais) metais neigiamas įmonės turto ir trumpalaikių skolų santykis išliko ir vis gilėjo (b. l. 19-22).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas vietoj specialios ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies taikė bendras normas (CK, ABĮ), o ginčijamų teisinių santykių metu ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis dar nebuvo priimta ir negaliojo, tad jos nebuvo galima taikyti.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidų. CK 6.263 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis numato, kad įmonės vadovas arba kitas asmuo, įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš dviejų sugretintų normų matyti, kad CK 6.263 straipsnio 1 dalis įtvirtina vadinamąją generalinio delikto sistemą, kuri reiškia, jog neteisėtu elgesiu, sukeliančiu civilinę atsakomybę, laikytinas bet koks žalos padarymas, jei jis atitinkamomis sąlygomis negali būti pateisinamas; tuo tarpu ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis detaliau apibrėžia asmenis, kuriems suteikiama reikalavimo teisė, asmenis, kurie atsakingi už žalą, ir žalos pobūdį. Apeliantas teisus, teigdamas, kad CK 6.263 straipsnio 1 dalis yra bendroji norma ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies atžvilgiu.

Bet teisėjų kolegija prieštarauja tam, kad byloje susiklostė bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencija, todėl reikėjo taikyti specialią teisės normą. Kaip nurodo ir pats apeliantas, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis įsigaliojo 2008 m. viduryje, o ginčijami teisiniai santykiai prasidėjo ir žymi žala atsirado po 2000 m. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis ginčijamų teisinių santykių metu galiojo tik paskutinius 9 mėn., kai žala praktiškai nebeaugo. Pagrindinė žalos dalis atsirado iki 2008 m. vidurio, kai galiojo bendroji norma - CK 6.263 straipsnio 1 dalis. Pabrėžtina, jog tam, kad susidarytų bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencija, turi būti mažiausiai dvi teisės normos: bendroji ir viena (ar kelios) specialioji. Kadangi ginčijamų santykių metu minėta specialioji teisės norma kol kas nebuvo priimta ir negaliojo, bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencijos nebuvo ir negalėjo būti. Tokiu atveju CK 6.263 straipsnio 1 dalį ginčo teisiniams santykiams pirmosios instancijos teismas taikė visiškai pagrįstai. Nors pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas, kuo pasireiškė atsakovo neveikimo neteisėtumas, taip pat rėmėsi ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, kai kuriomis ABĮ nuostatomis, tačiau deliktinę atsakomybę buvusiam administracijos vadovui vis dėlto kildino iš bendrųjų normų: CK 6.246-6.249, 6.263 straipsnių.

Kaip minėta, bendroji ir specialioji normos inter alia skyrėsi pagal asmenis, turinčius teisę į žalos atlyginimą. CK 6.263 straipsnio 1 dalis reikalavimo teisę numato tiesiogiai nukentėjusiems asmenims (ad hoc - bankrutuojančiai įmonei, kurios vardu veikia bankroto administratorius), ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis – netiesiogiai nukentėjusiems asmenims (bankrutuojančios įmonės kreditoriams). Todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad taikant atsakomybę pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį bankrutuojanti įmonė yra netinkamas ieškovas.

Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl byloje nedalyvaujančio VSDFV Panevėžio skyriaus veiksmų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.) bei kreditoriaus reikalavimams nesuėjusios ieškinio senaties (CK 1.131 str. 1 d.), nes šios aplinkybės ir/ar motyvai neįtakoja atsakovo deliktinės atsakomybės, taigi neturi jokios teisinės reikšmės.

Esant tokiai situacijai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normų nepažeidė, deliktinę atsakomybę atsakovui taikė tinkamai ir pagrįstai.

Iš apelianto valstybei priteisiama 2,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 74) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo N. G. 2,70 Lt (du litus 70 centų) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.

Teisėjai Algirdas GailiūnasDanutė GasiūnienėMarytė Mitkuvienė