- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-01-27
- Bylos Nr.
- 2-348-544/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00552-2009-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Atsakovas
- N. G.
- Ieškovas
- BUAB „Limantra“
- Advokatai
- Vadimas Makušinas
Panevėžio apygardos teismo teisėja Ramunė Čeknienė, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovo atstovui administratoriui Lygaudui Petroniui, atsakovui N. G., jo atstovui advokato padėjėjui Vadimui Makušinui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Limantra“ ieškinį atsakovui N. G. dėl 24 774,00 Lt priteisimo ir
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 24 774 Lt žalai atlyginti. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2009-03-03 nutartimi UAB „Limantra“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas Lygaudas Petronis. LR ĮBĮ 8 str. 4 d. numato, kad, kai įmonės vadovas ar kitas asmuo, įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. LR ĮBĮ 3 str. 4 p. (1992-09-15 įst. Nr. I-2880 red.) nustato, kad dėl bankroto bylos iškėlimo gali kreiptis į teismą ir pats įmonės vadovas arba savininkas. LR ĮBĮ 8 str. 1 p. nustatė, kad, jeigu įmonė negali ir/arba negalės atsiskaityti su kreditoriais ir šie nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 str. 4 p., įmonės vadovas, savininkas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės vadovo administracinę atsakomybę nustato ir CK bei ABĮ atitinkamos nuostatos, kurias reikia taikyti sąryšyje su ĮBĮ nuostatomis. Šiomis įstatymo nuostatomis siekiama apsaugoti kreditorių interesus, nes paaiškėjus įmonės nemokumui paprastai įmonė dar turi turto ir gali atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau jeigu įmonė tampa nemoki ir toliau vykdo ūkinę komercinę veiklą, tai jos nemokumas didėja, skaičiuojami delspinigiai, palūkanos ir įmonė nesugeba atsiskaityti vis su didesniu kreditorių skaičiumi. Atsakovas buvo įmonės vadovas ir savininkas, todėl buvo įstatymu įpareigotas įmonei tapus nemokiai teikti teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau atsakovas to nedarė nuo 1999 metų, nuo 2000 metų veiklos nevykdė. Todėl jo veiksmai laikytini neteisėtais, o atsiradusi dėl neteisėtų veiksmų žala turi būti atlyginta įstatymų numatyta tvarka. Atsakovo kaltė šiuo atveju preziumuojama. Žalos dydžiu laikytini kreditorių reikalavimai kreditoriui VSDFV Panevėžio skyriui 14 744 Lt, kurių bankrutuojanti įmonė negalėjo patenkinti dėl to, kad, iškėlus bankroto bylą, paaiškėjo, jog įmonė neturi turto ir negali atsiskaityti su kreditoriais, taip pat bankroto procedūrai vykdyti kreditorių nustatyta administravimo išlaidų suma 10 000 Lt. Nurodė, kad tarp žalos ir atsakovo, kaip įmonės vadovo bei savininko, veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes, jei atsakovas būtų kreipęsis į teismą iš karto, kai tik paaiškėjo įmonės nemokumas, realiai įmonės turto turėjo užtekti tam, kad būtų atsiskaityta su kreditoriais. Šiuo metu turto ir pajamų, iš kurių būtų galima atsiskaityti su kreditoriumi ar apmokėti 10 000 Lt administravimo išlaidų nėra. Kadangi administravimo išlaidos apmokamos anksčiau negu kreditorių reikalavimai, o bankroto bylą iškėlė kreditoriai, kurie turės atlyginti išlaidas, mano, jog yra pagrindas šias išlaidas priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovas N. G. prašė ieškinį atmesti. Atsiliepimui pagrįsti nurodė, kad įmonė ūkinės-komercinės veiklos nevykdė nuo 2000 metų, kada bankrutavo Litimpeks bankas ir įmonė neteko 90 000 Lt lėšų. Jei įmonė būtų atgavusi minėtus pinigus, būtų atsiskaičiusi su kreditoriais. Skola VSDFV Panevėžio skyriui susidarė nuo 2001-01-12 iki 2004-01-14 ir jokio nuostolio kreditorius nuo 2004 iki 2009-03-03, kada buvo iškelta bankroto byla, nepatyrė. Pagal naują Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2005-01-01, reikalavimai būtų netekę galios. ĮBĮ 8 str. 4 d. įsigaliojo tik 2008-07-04 ir atgaline data negalioja (CK 1.7 str. 2 d.). Kito juridinio pagrindo procesiniuose dokumentuose ieškovas nenurodė. Todėl laikotarpiu nuo 2001 iki 2004 metų, kada augo įsiskolinimas VSDFV biudžetui, dar negaliojo įmonės vadovo atsakomybė. Todėl ieškinys reiškiamas nepagrįstai, nes po 2008-07-01 kreditoriui neatsirado jokių papildomų išlaidų dėl to, kad vadovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas neįrodė tiesioginio priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Mano, jog įmonės administratorius ĮBĮ 8 str. 4 d. pagrindu neturi teisės reikalauti administravimo išlaidų priteisimo, nes minėta teisės norma numato, kad vadovas, esant įstatyme numatytoms sąlygoms, privalo atlyginti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Mano, jog ši norma gina tik įmonės kreditorių interesus. Administravimo išlaidos būtų atsiradę bet kokiu atveju nepriklausomai nuo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo datos. Įmonės turtą dar 2005 metais realizavo teisėtu būdu antstoliai kreditorių reikalavimams patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies ir iš atsakovo N. G. ieškovui priteistina 10 540 Lt žalai atlyginti. Šios išvados daromos vadovaujantis šia įrodymų visuma ir dėl šių motyvų.
Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad įsiteisėjusia 2009-03-03 Panevėžio apygardos teismo nutartimi UAB „Limantra“ iškelta bankroto byla, jos administratoriumi paskirtas Lygaudas Petronis (b. l. 5-6, civilinė byla Nr. 2-857-544/2009 – b. l. 50-54, bankroto byla Nr. B2-105-198-2010). Administratoriaus ieškinys atsakovui pareikštas ĮBĮ 8 str. 1 d., 4 d., 11 str. 3 d. 8 p., 14 p., 23 p. pagrindais vykdant šiuo įstatymu jam pavestas funkcijas imtis priemonių išieškoti skolas iš skolininkų, siekiant ginti visų kreditorių, bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Šiuo atveju ieškovas prašo priteisti iš atsakovo kaip bendrovės savininko ir administracijos vadovo (direktoriaus) 24 774 Lt žalai atlyginti, nes atsakovas, žinodamas, kad įmonė nemoki ir negali atsiskaityti su kreditoriais, o šie nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nevykdė pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko kreditoriai patyrė žalą.
Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės organu lemia tai, jog daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo, o ne sutarties pagrindu. Todėl administracijos vadovo ir bendrovės santykiams daugiau būdingi įstatyminio atstovavimo bruožai. Be to, vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja civilinės teisės normos, taikomos akcinių bendrovių organų veiklai reguliuoti (ABĮ 19 straipsnio 1, 4, 6, 8 dalys, 37 straipsnis, CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 2.87 straipsnis ir kt.). Administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui. Įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, kas reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais ir jam keliama lojalumo pareiga. Įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-880/2002).
Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009-11-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-444-2009, formuodama teismų praktiką klausimu dėl uždarosios akcinės bendrovės direktoriaus, kaip juridinio asmens valdymo organo, atsakomybės už juridiniam asmeniui padarytą žalą teisinio reglamentavimo ir pobūdžio, be kita ko, nurodė, kad bendrovės vadovą ir bendrovę sieja sutartiniai santykiai, kurie įforminami darbo sutartimi, tačiau atsiradę teisiniai santykiai atitinka ne darbo, bet civilinius teisinius santykius, nes bendrovės ir administracijos vadovo santykiams būdingi įstatyminio atstovavimo bruožai. Taip pat minėtoje nutartyje konstatuota, kad daugelis bendrovės vadovo, kaip valdymo organo ir atstovo, pareigų ir teisių atsiranda įstatymų pagrindu (ABĮ 19 straipsnio 6, 8 dalys, 37 straipsnio 5, 8, 9, 10 dalys, CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1 dalis, 2.87 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys ir kt. Už įstatymuose įtvirtintų pareigų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybė kyla taip pat įstatymų pagrindu (ABĮ 37 straipsnio 10 dalis, CK 2.82 straipsnio 3, 4 dalys, 2.83 straipsnio 3 dalis, 2.87 straipsnio 7 dalis). Tai pat išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje nurodė, kad už pirmiau nurodytų civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą bendrovės vadovui, kaip bendrovės valdymo organui, kyla pareiga atlyginti jo kaltais veiksmais, nesilaikant įstatymuose įtvirtintų pareigų, padarytą žalą pagal civilinės teisės normas.
Ieškinys atsakovui dėl žalos atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies deliktinės atsakomybės pagrindu. Taikant deliktinę atsakomybę būtina nustatyti visas būtinas jos sąlygas: neteisėtus atsakovo veiksmus, žalos padarymo faktą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir kaltę (CK 6.246-6.249 str., 6.263 str., LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1203/2001, išplėstinės teisėjų kolegijos 2001-10-16 nutartis byloje Nr. 3K-7-760 V. P. v. UAB ,,Radviliškio autobusų parkas”, 2004-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480 /2004, kat. 18.2; 21.6 ir kt.). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja ir vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604-2006).
Teismo nuomone, ieškovas įrodė civilinės atsakomybės sąlygas dėl 10 540 Lt ieškinio dalies priteisimo iš atsakovo. Byloje nustatyta, kad atsakovas N. G. buvo vienintelis UAB „Limantra“ akcininkas ir įmonės administracijos vadovas (direktorius) nuo 1994-04-01 iki 2009-03-18. Jo sprendimai prilygo visuotinis akcininkų susirinkimo nutarimams ir jis buvo bendrovės valdymo organas, su kuriuo sudaryta darbo sutartis (b. l. 11, civilinė byla Nr. 2-857-544/2009 - b. l. 51-54, 56-62, 68-72). Pagal ABĮ 37 str. 9 d., bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą ir už kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą. Atitinkamai šių teisinių pareigų nevykdymas, padaręs žalos, sukelia bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, materialinę atsakomybę. Pagal CK 2.87 str. 7 d., juridinio asmens organo nariui nustatyta visiška atsakomybė už padarytą žalą juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Pagal UAB „Limantra“ Įstatus, atsakovas vadovavo bendrovei, organizavo ir vykdė bendrovės ūkinę veiklą, turėjo vadovautis įstatymais, pareigybiniais nuostatais, jis atstovavo bendrovei esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, turėjo ruošti ir įgyvendinti finansavimo priemones, imtis priemonių bendrovės turto apsaugai ir t. t. (Įstatų IX skirsnis, civilinė byla Nr. 2-857-544/2009 - b. l. 56-62). Nuo 1999-10-15 galiojusi ABĮ (1994-07-05 įst. Nr. I-528) 18 str. 6 d bei nuo 2001-07-01 galiojusi ABĮ 22 str. 8 d. numatė, kad bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, yra akivaizdžiai nuostolingi ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi. LR ĮBĮ (1997-06-17 įst. Nr. VIII-270 redakcija, galiojusi nuo 2000-04-19) 7 str. 1 d. buvo numatyta, kad, įmonei tapus nemokia, jos administracijos vadovas privalo per 10 dienų nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos pateikti informaciją apie įmonės būklę valdybą, kuri, o jei jos nėra - administracijos vadovas, ne vėliau kaip per 40 dienų privalo sušaukti įmonės valdymo organą, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad administracijos vadovas, gavęs įmonės valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti, įgaliojimą per 5 dienas, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos, turi kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Jeigu įmonės, kuri tapo nemoki, valdymo organas, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti, nesuteikia tokio įgaliojimo, administracijos vadovas privalo tai padaryti per 5 dienas. LR ĮBĮ (2001-03-20 Nr. IX-216, galioja nuo 2001-07-01) 8 str. 1 d. numatyta, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės administracijos vadovas, savininkas (savininkai) pateikia pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Nuo 2003-01-01 galiojusioje šio straipsnio 1 dalies redakcijoje taip pat buvo numatyta, kad, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, laikotarpiu, kai atsakovas ėjo direktoriaus pareigas, virš minėti įstatymai numatė jo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei bendrovė tampa nemokia. Kadangi atsakovas buvo ir įmonės savininkas, ir administracijos vadovas, tai neabejotinai žinojo, kiek įmonė turi pradelstų įsipareigojimų, žinojo, kad bankrutavusiame banke prarado ženklią lėšų sumą, kad dėl to nebegali vykdyti ūkinės komercinės veiklos. Todėl atsakovas galėjo ir turėjo suprasti, kad įmonė negali įvykdyti savo finansinių prievolių kreditoriams. Atsakovas pripažįsta, kad įmonė tapo nemoki jau 1999 metais, kad nuo 2000 metų ji ūkinės komercinės veiklos nevykdė, o 2002-2003 metais jis ir pats yra kreipęsis į kreditorių VSDFV teritorinį skyrių su prašymu kelti bendrovei bankroto bylą. Teismo nuomone, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas virš minėtų įstatymais jam nustatytų pareigų tinkamai nevykdė, nes, įmonei tapus nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko padidėjo kreditoriniai įsiskolinimai kreditoriams ir sumažėjo įmonės mokumas. Teismo nuomone, minėti bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas virš minėtų įstatymais jam nustatytų pareigų tinkamai nevykdė, nes, įmonei tapus nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko padidėjo kreditoriniai įsiskolinimai kreditoriams ir sumažėjo įmonės mokumas, ir tuo pasireiškė atsakovo neteisėti veiksmai.
Konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus reikia įvertinti faktines aplinkybes dėl atsakovo teisiškai nepagrįsto neveikimo ir ieškovo nurodytos žalos atsiradimo priežastinio ryšio, t. y. ar atsakovui įvykdžius įstatyme nurodytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo būtų buvę galima išvengti žalos bendrovės kreditoriams, ir jų reikalavimų padidėjimo.
Teismo nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad, atsakovui minėtą pareigą savalaikiai įvykdžius, 10 540 Lt vertės kreditorinių reikalavimų padidėjimo buvo galima išvengti. Bylų duomenys patvirtina, kad kreditoriui VSDFV Panevėžio skyriui atsakovė mokestinių įsipareigojimų pilnai nevykdė nuo 1998 metų balandžio mėnesio, visiškai nebevykdė nuo 2000-12-08. Pagal tuo metu galiojusio ĮBĮ nuostatas ir balansų duomenis 1999-12-31, 2000-12-31 dienai UAB „Limantra“ jau tuo metu tapo nemoki (b. l. 14-23). Padėtis nepasikeitė iki bankroto bylos iškėlimo dienos, nes Panevėžio apygardos teismo 2009-03-03 nutartyje iškelti bankroto bylą konstatuota, kad pagal 2008-12-31 balanso duomenis įmonė yra nemoki, nes jos turto vertė yra 89 855 Lt, o pradelsti įsiskolinimai ir skolos – 714 374 Lt (b. l. 5-6). Iš bankroto bylos Nr. B2-179-544-09 įrodymų matyti, kad teismo nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, kad ji turto ir pajamų, debitorinių skolų, iš kurių galimas išieškojimas, neturi. Pagal byloje pateiktus duomenis, 2001-01-12 dienai (kai įmonė tapo nemoki) įmonė buvo skolinga VSDFV biudžetui 3781 Lt socialinio draudimo įmokų ir 453 Lt sveikatos draudimo įmokų įsiskolinimo (b. l. 24-34, bankroto bylos duomenys). Ši įmokų suma buvo priskaičiuota pagal tuo metu galiojusius įstatymus nepriklausomai nuo to, atsakovas kreipėsi ar nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau bankroto bylos iškėlimo dienai 2009-03-03 VSDFV Panevėžio skyriaus kreditorinis reikalavimas UAB „Limantra“ dėl per minėtą laikotarpį dėl naujai priskaičiuojamų minėtų privalomų mokėti įmokų ir delspinigių nuo 4234 Lt, kurie buvo priskaityti 2001-01-12 dienai, išaugo iki 14 774 Lt (b. l. 5-6, 8). Taigi, skolos suma minėtam kreditoriui, jeigu atsakovas būtų savalaikiai įvykdęs pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, butų likusi 4234 Lt. Todėl, teismo nuomone, žalos dydis šioje byloje yra 10 540 Lt (CK 6.249 str.). 2008-11-27 į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi kreditorius VSDFV Panevėžio skyrius, o atsakovas pripažino, kad, nors įmonė veiklos nevykdo nuo 2000 metų, į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė (civ. bylos Nr. b. l. 2-4, bankroto bylos duomenys).
CK 6.251 str. numatyta, kad nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, tačiau teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Atsakovas neparašė sumažinti nuostolių dydžio, neteikė įrodymų tokioms aplinkybėms įrodyti ir tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.
Atmestinas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 10 000 Lt administravimo išlaidoms apmokėti. Teismo nuomone, LR ĮBĮ 8 str. 4 d. ir kitų virš minėtų įstatymų pagrindu nėra pagrindo priteisti iš atsakovo 10 000 Lt, kurie yra išlaidos administravimo išlaidoms apmokėti pagal Panevėžio apygardos teismo 2009-04-08 teismo nutartį ir 2009-05-25 kreditorių susirinkimo nutarimo protokolą Nr. 1 (b. l. 9, 10), nes byloje neįrodyta, kad tai yra atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta žala kreditoriams. Jeigu atsakovas, kaip administracijos vadovas, 1999-2000 metais, kai paaiškėjo UAB „Limantra“ nemokumas, ir būtų savalaikiai kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tai vis tiek nebūtų išvengta teismo nutartimi ir kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytų administravimo išlaidų apmokėjimo. Jeigu būtų įrodyta, kad administravimo išlaidos dėl atsakovo neveikimo nuo 2000 iki 2009 metų tam tikra pinigų suma padidėjo, tai formaliai galima būtų svarstyti, ar tai nėra žala kreditoriams. Tačiau šioje byloje ieškovas ieškinio pagrindu tokios aplinkybės nenurodė ir įrodymų šiuo aspektu nepateikė. Todėl tenkinti ieškinį šioje dalyje nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad teisiniu jo atsakomybės pagrindu negali būti ĮBĮ 8 str. 4 d., įsigaliojusi nuo 2008-07-01, tačiau tai nesudaro pagrindo ieškinį atmesti, nes atsakovo atsakomybės teisinį pagrindą numato virš nurodytuose įstatymuose atsakovui, kaip administracijos vadovui, priskirtų pareigų savalaikis nevykdymas.
Ieškovo ieškinio nei faktiniu, nei teisiniu pagrindu nebuvo nurodyta tai, kad atsakovas ieškovei ir kreditoriams padarė ir tuo, kad nepagrįstai nurašė į balansą įrašytą turtą, jį realizavimo ne rinkos kaina ar pan. Todėl šiuo aspektu nebuvo renkami įrodymai, atsakovas neteikė atsiliepimo. Teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų (CPK 265 str. 2 d.). Ieškovės administratorius nurodė, kad dėl nepagrįsto ar neteisėto atsakovo įvykdyto bendrovės turto perleidimo ar praradimo atsakovui rengiasi pareikšti kitą ieškinį. Todėl minėtu aspektu teismas nepasisako ir teismo sprendimo nepriima.
Juridinio asmens dalyvio ir juridinio asmens valdymo organų yra atskiros atsakomybės rūšys, nes kiekvienai atsakomybei atsirasti reikalingas skirtingas teisinis pagrindas. Atsakovas N. G. buvo vienintelis UAB „Limantra“ akcininkas. Todėl ieškovas ieškinio pagrindu nurodo ir tai, kad šis atsakovas žalą turėtų atlyginti kaip įmonės savininka. Teismo nuomone, šis ieškinio pagrindas neįrodytas (CPK 178 str.). Ieškinio reikalavimai dėl žalos padarymo kreditoriams gali būti nukreipti akcininkų atžvilgiu tik per jų pareigų, prisiimtų bendrovės atžvilgiu, nevykdymą. ABĮ įtvirtinta bendroji norma, kad akcininkai neturi jokių turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrus įsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas pasirašytas akcijas emisijos kaina. Juridinio asmens dalyviui atsakomybė pagal CK 2.50 str. 3 d. atsiranda tik dėl nesąžiningų jo veiksmų. Šioje byloje ieškinio pagrindu nebuvo nenurodytos faktinės aplinkybės, kad atsakovas, kaip juridinio asmens dalyvis, atliko aktyvius, sąmoningus, nesąžiningus veiksmus juridinio asmens kreditorių atžvilgiu, dėl to nerinkti įrodymai ir atsakovas neteikė atsiliepimų. Teismas bylą nagrinėjo neperžengdamas ieškinio ribų ir, nors byloje ir yra viešas interesas, ieškovas pats nurodo, kad iš atsakovo rengiasi reikalauti žalos ir kitu pagrindu, t. y. dėl nepagrįstai nurašyto ir realizuoto į balansą įtraukto turto praradimo. Todėl dėl šių ieškovo argumentų teismas neapsisako.
Ieškovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleistas pagal įstatymą. Ieškinį patenkinus iš dalies, iš atsakovo N. G. priteisiamas žyminis mokestis (316 Lt) ir išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (6 Lt) proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 83 str. 8 p., 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 2 d., 96 str., b. l. 2).
Vadovaujantis išdėstytu ir CPK 259, 260, 263, 270 straipsniais
Rezoliucinė dalis
NUSPRENDĖ:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
- ieškovui BUAB „Limantra“ (į. k. 4777052, Kniaudiškių g. 47-24, Panevėžys) 10 540 (dešimt tūkstančių penkis šimtus keturiasdešimt) Lt žalai atlyginti;
-į valstybės biudžetą – 322 (tris šimtus dvidešimt du) Lt bylinėjimosi išlaidų.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos Apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per šį teismą.