- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-14
- Bylos Nr.
- I-798-426/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- J. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo priteisti 14 400 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš atsakovės. Skunde (b. l. 1–10) nurodo, jog nuo 2015-09-30 iki 2016-01-07 jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) kamerų plotas neatitikto nustatytų ploto reikalavimų. Buvo išduodamas tik vienas puodelis, o kai kuriomis dienomis išduodavo du gėrimus, t. y. pieną ir arbatą arba kefyrą ir arbatą, todėl pareiškėjas buvo priverstas kažkurio atsisakyti ir negaudavo pilno maisto davinio. Sanitariniame mazge trūko privatumo, kadangi nebuvo durų ar užuolaidų, o tik atitverta apie 130 cm aukščio sienele. Nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl kiti suimtieji buvo priversti būti smarvėje. Kai kurios kameros buvo tokios netvarkingos, kad nuo sienų ir lubų į maistą ar patalynę byrėdavo tinkas, dažai. Išduodami čiužiniai buvo dėmėti, smirdantys šlapimu. Į dušą vedama tik vieną kartą per savaitę ir leidžiama naudotis tik 15 min. Karštas vanduo buvo kalkėtas, nuo jo pradėjo pleiskanoti pareiškėjo oda. Kameroje buvo tik šaltas vanduo, todėl indus, apatinį trikotažą buvo privertas plauti po šaltu vandeniu. Atvykstančių ir išvykstančių iš Lukiškių TI-K krata buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), atsiliepime (b. l. 15–23) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimaliai leistina tardymo izoliatoriuje laikyti 625 asmenis. Pabrėžė, jog leistina norma viršijama, dažniausiai laikoma iki 1 000 asmenų. Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o, vykdydama teismų nuosprendžius ir nutartis, jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Tvirtina, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų suimtųjų ir nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Pažymi, kad dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos, ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau siekiama, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pabrėžė, jog administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose.
Lukiškių TI-K paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti.
Nurodė, kad kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymo Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 21 punkto reikalavimų. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 str., suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atitinkamai Lukiškių TI-K galiojančių teisės aktų nepažeidžia.
Atsakovės įgaliota institucija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Atsiliepime pabrėžia, jog būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės 14 400 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, jog nuo 2015-09-30 iki 2016-01-07 Lukiškių TI–K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, kadangi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas nesiekė normatyvinių reikšmių. Pareiškėjas taip pat teigė, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, išduodami čiužiniai buvo purvini, karštu dušu buvo leidžiama naudotis tik vieną kartą per savaitę (15 min.), kamerose buvo tik šaltas vanduo, atvykstančių ir išvykstančių asmenų kratos atliekamos tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. LR civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.
CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo nurodytu atveju.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje Higienos normos reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.).
Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Higienos normas.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Pareiškėjas neginčija Lukiškių TI–K pateiktų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus (b. l. 15). Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,60 m², t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 p. nurodytos minimalios vertės. Minėtų duomenų analizė liudija, kad pareiškėjas nuo 2015-09-30 iki 2016-01-07 teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 13 dienų, kai vienam asmeniui tekdavo mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte.
Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad skundo reikalavimas toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, t. y. pažeidžiant normatyvines vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįstas.
Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 p. numatyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (14.5 p.).
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 p. numatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovas iš esmės nepaneigė, jog kamerose buvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, todėl pripažintina, jog laikotarpiu, kai galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 (nuo 2015-09-30 iki 2015-10-31) nebuvo užtikrinta minėtų reikalavimų laikymosi. Nors pareiškėjas skunde tvirtina, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas maždaug 130 cm sienele, tačiau minėtų teiginių niekaip nepagrindė, todėl nėra pagrindo netikėti Lukiškių TI-K teiginiais, jog sienelės aukštis buvo ne mažesnis nei 150 cm.
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę ir tik 15 min. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 68 p. ir Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 44 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas skunde patvirtino, jog jam buvo suteikta galimybė kiekvieną savaitę pasinaudoti šiltu dušu, todėl šiuo aspektu teisės aktų reikalavimų pažeidimai nenustatyti. Nors pareiškėjas tvirtina, kad vanduo buvo sausas, tačiau minėtų teiginių plačiau nepakomentavo ir nepaaiškino kokį vandenį laiko sausu. Teismo vertinimu, vanduo pagal savo savybes iš esmės negali būti sausas. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 p. numatyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 18 p. numatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, todėl atmestini pareiškėjo teiginiai, jog sanitariniame mazge nebuvo karšto vandens.
Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 64 p. numatyta, kad Laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atsakovė patvirtino, jog vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra išskalbiami nemokamai. Be to, atsakovė suteikia galimybė išsiskalbti viršutinius drabužius už negrynus pinigus. Asmenys neturintys piniginių lėšų, gali pateikti prašymą išsiskalbti drabužius nemokamai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė neužtikrino pareiškėjui tinkamos patalynės ir drabužių skalbimo.
Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad kamerose tinkas, dažai byrėjo nuo sienų, asmenų kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Atsakovės atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) patikrinimo aktus (b. l. 26–29). Iš VVSC 2015-10-15 patikrinimo akto matyti, jog patikrinimas buvo atliktas 2015-09-30 kameroje Nr. 322. Minėtoje kameroje pareiškėjas buvo nuo 2015-10-01 iki 2016-01-03, t. y. iš esmės nuo VVSC patikrinimo. Minėtame akte konstatavo, jog pelėsių ir buitinių parazitų nėra, temperatūra buvo tinkama, šalto vandens tiekimas užtikrintas, buvo atsilupusių sienos dažų (neatitiko Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 54 p. reikalavimų), lubų paviršius buvo tinkamas. VVSC 2015-10-26 ataskaitoje 2015-10-16 ir 2015-10-22 atlikus kameros Nr. 322 patikrinimą nustatė, jog buvo atsilupusių sienos dažų, apšvietimas ir oro drėgmė buvo tinkami, buitinių parazitų nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, VVSC minėtoje kameroje nustatė tik, kad sienų paviršius neatitinka teisės aktų reikalavimų. Iš pareiškėjo skundo matyti, jog jis neturtinę žalą kildina dėl to, kad nuo sienų ir lubų byrą tinkas ir dažai į maistą ir lovą. Teismo vertinimu, net ir nustačius, kad sienų paviršius netinkamas, vis tiek tinkas ir dažai negali byrėti ant maisto, kuris iš esmės nėra priglaustas prie sienos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai pripažintini tik iš dalies pagrįstais. Byloje nenustatyta, kad asmenų kratos būtų atliekamos netinkamomis sąlygomis, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, pripažįsta, kad jis pakankamai ilgą laiką buvo kalinamas patalpose, kurių plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus reikalavimas, dalyje laikotarpio kameroje buvo neįrengta tinkama ventiliacija, sienos neatitiko Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 54 p reikalavimo. Pareiškėjo teiginiai, kad buvo neužtikrintas jo privatumas yra tikėtina laisvės atėmimo bausmės pasekmė, todėl nesudaro atskiro pagrindo pažeidimo konstatavimui. Nurodomos aplinkybės (sausas ir kalkėtas vanduo, pleiskanojanti oda, antisanitarinės sąlygos kratos atlikimo metu) yra grindžiamos ne byloje esančiais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais, nesudarančiais pagrindo konstatuoti pažeidimus. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI–K, priteistina kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti. Tačiau, teismo vertinimu, jo prašoma priteisti 14 400 Eur piniginė kompensacija yra akivaizdžiai per didelė, neadekvati patirtiems išgyvenimams. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI–K, priteistina 150 Eur kompensacija bus pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–88 str., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. R. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti J. R. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 150 Eur (vieno šimto penkiasdešimties eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.