Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-100-538/2015

Teisėjas Vaclovas Paulikas (Proceso Nr. 2-06-3-04383-2013-5)

2015 m. vasario 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas teisėjas Almantas Padvelskis, kolegijos teisėjai Marius Dobrovolskis, Erinija Kazlauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Karpis“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės VšĮ „Belvederio dvaras“ ieškinį atsakovei UAB „Karpis“, trečiajam asmeniui O. L. dėl skolos priteisimo ir atsakovės UAB „Karpis“ priešieškinį ieškovei VšĮ „Belvederio dvaras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos pagal 2010-08-04 mainų ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį ir 2012-08-02 reikalavimo teisių perleidimo sutartį priteisimo bei atmestas atsakovės priešieškinis ieškovei dėl 2012-08-02 reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2010-08-04 S. E. L., O. L. ir UAB „Karpis“ sudarė mainų ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį, kuria O. L. ir S. E. L. mainais už butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir 2/19 dalis negyvenamosios patalpos – automobilių aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), perdavė 1904/2000 dalis žemės sklypo, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis sutarties 7 dalies l punkto nuostatomis, atsakovas įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2010-12-01 visiškai įrengti butą ir stovėjimo aikštelę pagal statinio projektinę dokumentaciją ir generalinės rangos sutartį (t. 1, b. l. 8–16). 2012-05-27 UAB „JPSF“ sudarė buto ir stovėjimo aikštelės lokalines įrengimo sąmatas. Vadovaujantis šiomis sąmatomis, buto vidaus apdailos darbų kaina sudaro 50 093,64 Lt, o stovėjimo aikštelės – 51 576,06 Lt; iš viso 101 669,70 Lt (t. 1, b. l. 20–29). 2012-08-02 UAB „Vadybos klinika“ ir S. E. L. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria S. E. L. perleido UAB „Vadybos klinika“ reikalavimo teises į UAB „Karpis“ 101 669,70 Lt dydžio įsiskolinimą, kylantį iš sutarties ir 2012-05-27 UAB „JPSF“ lokalinių sąmatų (t. 1, b. l. 17–18). 2012-08-09 pranešimu UAB „Vadybos klinika“ informavo atsakovę UAB „Karpis“ apie reikalavimo teisės perėmimą bei pareikalavo sumokėti 101 669,70 Lt dydžio įsiskolinimą per 15 dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos, t. y. iki 2012-08-25 (t. 1, b. l. 30). Padarytų nuostolių dydį VšĮ „Belvederio dvaras“ įrodinėja 2012-05-27 UAB „JPSF“ lokalinėmis sąmatomis, pagal kurias buto vidaus apdailos darbų kaina – 50 093,64 Lt, o 2/19 stovėjimo aikštelės dalių kaina – 5 429,06 Lt, iš viso – 55 522,70 Lt, taip pat pateikiamas teismo eksperto D. K. atlikto vertinimo aktas ir lokalinė sąmata (t. 2, b. l. 181–187). UAB „Vadybos klinika“ 2012-10-19 buvo pertvarkyta į VšĮ „Belvederio dvaras“.

Apeliantė UAB „Karpis“ pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu ir nurodo, kad S. E. L. niekuomet neturėjo reikalavimo teisės reikalauti iš atsakovės atlyginti 55 522,70 Lt nuostolius, mainų ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartimi apsikeitus daiktais, išspręstas ir jų nelygiavertiškumo klausimas, todėl S. E. L. negalėjo reikalavimo teisės perleisti ieškovei. Apeliantės paaiškinimu, mainų ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartimi atsakovė ginčo darbus įsipareigojo atlikti neatlygintinai, be to, įvykdžius S. E. L. skolos dalinį išieškojimą, butas ir stovėjimo aikštelė perėjo atsakovės nuosavybėn, todėl ieškovė apskritai negalėjo patirti jokių nuostolių.

CK 6.193 straipsnyje reglamentuotos sutarčių aiškinimo taisyklės. Sutartys privalo būti aiškinamos vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį prioritetas teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu (CK 6.193 str. 1 d.). Sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtiniausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005). Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus.

Nagrinėjamoje byloje sutarties šalys skirtingai vertino mainų ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutarties sąlygą, kuria atsakovė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2010-12-01 visiškai įrengti S. E. L. ir O. L. butą ir stovėjimo aikštelę pagal statinio projektinę dokumentaciją bei pagal su K. Šilinio statybos firma „Šelstuva“ sudarytą generalinės rangos sutartį (7.1 p., t. 1, b. l. 14). Iš šalių sudarytos sutarties 1.7 p. nuostatų matyti, kad šalys susitarė, jog mainomas turtas yra nelygiavertis. Šalių susitarimu sutarties 1.1 p. nurodytos žemės sklypo dalies vertė yra 994 002 Lt, sutarties 1.2 p. nurodyto buto ir dalies automobilių aikštelės bendra vertė – 565 680 Lt, šalių susitarimu sutarties 1.2 p. nurodyti butas ir dalis automobilių aikštelės yra mainomi su 428 322 Lt priemoka, kuri šalių susitarimu yra sumokama įskaitant S. E. L. ir O. L. bei UAB „Karpis“ priešpriešinius vienarūšius reikalavimus (1.8 p., t. 1, b. l. 10). Nagrinėjamu atveju aiškinant šalių sudarytos sutarties nuostatas yra pagrindas manyti, kad šalių nustatyta buto ir dalies automobilių aikštelės bendra vertė – 565 680 Lt – buvo apskaičiuota į turto vertę įtraukiant 7.1 p. numatytų buto ir automobilių aikštelės įrengimo darbų kainą. Dėl nurodytos aplinkybės nepagrįstu laikytinas apeliantės UAB „Karpis“ teiginys, kad mainų ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartimi atsakovė ginčo darbus įsipareigojo atlikti neatlygintinai, nes sutartyje numatytų darbų kaina buvo įtraukta į mainomo turto kainą.

CK 6.213 straipsnio 2 dalis nustato kad, kai šalis neįvykdo nepiniginės prievolės, kita šalis gali reikalauti įvykdyti prievolę natūra, išskyrus atvejus, kai: 1) sutartinę prievolę įvykdyti natūra neįmanoma teisiškai arba faktiškai; 2) sutartinės prievolės įvykdymas natūra labai komplikuotų skolininko padėtį arba brangiai kainuotų; 3) turinti teisę gauti įvykdymą sutarties šalis gali protingai gauti įvykdymą iš kito šaltinio; 4) turinti teisę gauti įvykdymą sutarties šalis nereikalauja įvykdyti prievolės per protingą terminą po to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie sutarties nevykdymą; 5) neįvykdyta prievolė yra išimtinai asmeninio pobūdžio. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, kad įpareigojimas įvykdyti prievolę natūra negalimas, nes įvykdžius S. E. L. skolos dalinį išieškojimą, butas ir stovėjimo aikštelė perėjo atsakovės nuosavybėn, todėl kreditorius turėjo pagrįstą teisę reikalauti taikyti kitus teisių gynimo būdus (CK 6.216 str.). CK 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šalies teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra turi būti aiškinama sistemiškai su CK 6.61 straipsniu, numatančiu prievolės atlikti tam tikrą darbą neįvykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2014). Remiantis CK 6.61 straipsnio 1 dalimi, kai skolininkas neįvykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą, kreditorius turi teisę atlikti tą darbą skolininko sąskaita per protingą terminą ir už protingą kainą, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, arba reikalauti atlyginti nuostolius. Šiais atvejais kreditorius turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad skolininkas avansu sumokėtų darbui atlikti reikalingas sumas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovė UAB „Karpis“ nagrinėjant bylą neginčijo fakto, kad prievolės visiškai įrengti butą ir 2/19 dalis stovėjimo aikštelės pagal mainų ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutarties 7.1 punktą nėra tinkamai įvykdžiusi. Todėl pagrįstai nustatyta, kad atsakovei neįvykdžius prievolės visiškai įrengti butą ir stovėjimo aikštelę, pradinis kreditorius S. E. L. patyrė nuostolių (neteko turto pagerinimo) (CK 6.249 str. 1 d.), sumažėjo jo pagal mainų sutartį gaunamo turto vertė, o atsakovė UAB „Karpis“ nepagrįstai ir neteisėtai gavo naudą – sutaupė įrengimui neišleistas pinigines lėšas. Konstatuotina, kad atsakovei nevykdant prievolės pagal mainų sutartį S. E. L. turėjo reikalavimo teisę į atsakovę dėl nuostolių atlyginimo pagal sutartį ir turėdamas tokią teisę, nors ji ir ginčijama, turėjo teisę perleisti reikalavimą naujam kreditoriui VšĮ „Belvederio dvaras“ (CK 6.101 str.).

Apeliantė nurodo, kad įvykdžius S. E. L. skolos dalinį išieškojimą, butas ir stovėjimo aikštelė perėjo atsakovės nuosavybėn, todėl ieškovė apskritai negalėjo patirti jokių nuostolių. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nurodyta atsakovės aplinkybe, nes nepaisant to, kad ginčo turtas perėjo atsakovės nuosavybėn, atsakovė įgydama šiuos daiktus už mažesnę vertę turėjo turtinės naudos, o S. E. L. patyrė nuostolių, kiek tai susiję šių nekilnojamųjų daiktų įrengimu. Aplinkybė, kad turtas yra perėjęs atsakovės UAB „Karpis“ nuosavybėn, nagrinėjamu atveju yra svarbi pasirenkant pažeistos teisės gynimo būdą (šiuo atveju reikalaujama atlyginti nuostolius, nes prievolę įvykdyti natūra nėra prasminga – pradinis kreditorius yra miręs, reikalavimas perleistas, nekilnojamasis turtas priklauso atsakovei), tačiau neatleidžia atsakovės nuo pareigos įvykdyti mainų ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutarties 7.1 p. prisiimtus įsipareigojimus. Be to, buto ir automobilių aikštelės nuosavybės teisės perėjimas įvyko tik 2014-01-14, kai įvykdyti prievolę įrengti butą bei automobilių aikštelę atsakovė turėjo iki 2010-12-01, todėl nepagrįsta apeliantės nurodyta aplinkybė, kad pradinis kreditorius ir teisių perėmėja negalėjo patirti nuostolių. Pažymėtina, kad reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta 2012-08-02, todėl pradiniam kreditoriui perleidžiant reikalavimo teisę ieškovei, atsakovei nebuvo perėjusios nuosavybės teisės į butą bei automobilių aikštelę, o pradinis kreditorius turėjo reikalavimo teisę pagal mainų sutartį, todėl konstatuotina, kad ieškovė pagrįstai reikalauja atlyginti patirtus nuostolius.

Ieškovė VšĮ „Belvederio dvaras“ padarytų nuostolių dydį įrodinėja 2012-05-27 UAB „JPSF“ lokalinėmis sąmatomis, pagal kurias buto vidaus apdailos darbų kaina – 50 093,64 Lt, o 2/19 stovėjimo aikštelės dalių kaina – 5 429,06 Lt, iš viso – 55 522,70 Lt. Šias sumas patvirtina ir ieškovės pateiktas teismo eksperto D. K. atliktas vertinimo aktas ir lokalinė sąmata (t. 2, b. l. 181–187). Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl priteistino skolos dydžio atsižvelgė į buto plotą (94,28 kv. m), protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus vertinant tokio buto plotui, automobilių aikštelei, bendro naudojimo patalpų įrengimui reikalingą sumą, todėl nėra pagrindo abejoti prašomu priteisti skolos dydžiu. Atsakovė UAB „Karpis“ neteikė priešpriešinių įrodymų ir neginčijo ieškovės nurodyto žalos dydžio, todėl nuostolių dydis laikytinas pagrįstu ir įrodytu (CPK 178 str.).

Nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai, jog ieškovės reikalavimas yra negaliojantis CK 6.109 straipsnio 7 dalies pagrindu, nes atsakovė negavo reikalavimo perleidimo sutarties kopijos. Šią aplinkybę paneigia 2012-08-09 ieškovės pranešimas (t. 1, b. l. 30), kuriame nurodyta, jog yra pridedama 2012-08-02 reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė su šiuo pranešimu sutarties negavo, byloje nebuvo pateikta (CPK 178 str.). Konstatuotina, kad nėra pagrindo reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 6.109 straipsnio 7 dalies pagrindu, atsakovei reikalavimo perleidimo sutartis yra įteikta, todėl ji privalo vykdyti ieškovės reikalavimą.

Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas bei tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, kitos apeliantės nurodytos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-09-10 sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.