- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-11
- Bylos Nr.
- 2A-313-368/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-65610-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- V. S., akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Danutės Burbulienės ir Vytauto Kursevičiaus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimo pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams V. S. ir akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ ir subsidiariai iš atsakovo V. S. 12 325 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą ir 6 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo V. S. Nurodė, kad 2019 m. sausio 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje atsakovas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 4 dalyje, t.y. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, ir dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pasak ieškovo, jeigu ne 2017 m. gruodžio 16 d. autoįvykis, kuriuo metu atsakovas savo nusikalstamais veiksmais sukėlė jam sunkų sveikatos sutrikdymą, tai jis galėtų ir toliau dirbti bei gauti pajamų pragyvenimui. Kaip nurodė ieškovas, visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jo patirta turtinė žala (negautos pajamos) yra V. S. neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas. Apskaičiuodamas turtinę žalą ieškovas prašo vadovautis minimaliu darbo užmokesčiu, kuris 2018 m. buvo 400 Eur (atskaičius mokesčius), todėl už šiuos metus ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 4800 Eur. Taip pat ieškovas papildomai prašo priteisti 7 525 Eur už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 12 d. (iki nustatytos nedarbingumo pabaigos datos) laikant, kad minimali mėnesinė alga atskaičius mokesčius yra 430 Eur. Be to, ieškovas prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą, kurią subjektyviai įvertina 10 000 Eur suma. Kaip nurodė ieškovas dalį šios žalos jam atlygino AB „Lietuvos draudimas", sumokėjęs 3 500 Eur, todėl kitą 6 500 Eur dalį jis prašo priteisti iš atsakovo V. S. Pasak ieškovo, šią neturtinės žalos dydį jis grindžia tuo, kad atsakovas V. S. savo nusikalstama veika sukėlė jam fizinio ir dvasinio pobūdžio padarinius, nukentėjusysis patyrė didžiulę žalą sveikatai su liekamojo pobūdžio reiškiniais, iš esmės pasikeitė jo gyvenimo kokybė, buvo atlikta eilė sudėtingų operacijų, taikomas gydymas. Kaip nurodė ieškovas, jo tolimesnė ateitis dėl patirtų kojos lūžių nėra aiški, šiai dienai jis yra priklausomas nuo kitų asmenų pagalbos. Ieškovas labai išgyvena dėl susiklosčiusios padėties.
Atsiliepimas
2. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ su reikalavimu priteisti turtinę žalą subsidiariai iš jos nesutiko. Nurodė, kad ieškovas turtinės žalos negautų pajamų forma neprarado, nes eismo įvykio metu nedirbo ir negavo darbo pajamų. Be to, byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad ieškovas buvo sutaręs su kokiu nors darbdaviu dėl darbo. Pasak atsakovo, esminis kriterijus, kuris suteikia teisę reikalauti negautų pajamų yra pagrįstas tikėjimasis jas gauti, tačiau atsakovas didžiąją dalį savo gyvenimo nedirbo net gi neįgijo būtinojo stažo nedarbingumo draudimui gauti, todėl tikėtis, kad jis būtų dirbęs ir būtų gavęs prašomas priteisti pajamas yra nereali. Dėl šios priežasties, atsakovo vertinimu, turtinė žala negautų pajamų forma jam nepriklauso. Pasak atsakovo, net jeigu ir būtų iš jo priteistas turtinės žalos atlyginimas, ieškovo prašomas priteisti dydis yra nepagrįstas, nes ieškovas neišskaičiuoja iš prašomos priteisti sumos darbingumo lygio, gaunamų išmokų ir mokesčių, kuriuos jam tektų sumokėti, kad ir gavus minimalų darbo užmokestį.
3. Atsakovas V. S. dėl turtinės žalos atlyginimo sutiko su atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ pozicija. Prašydamas atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad AB „Lietuvos draudimas“ ieškovui jau yra atlyginęs 3 500 Eur neturtinės žalos. Pasak atsakovo, kitą dalį 6 500 Eur, jis prašo priteisti nepagrįstai, nes pats ženkliai prisidėjo prie neturtinės žalos atsiradimo, kadangi įvykio dieną buvo neblaivus ir neturėjo teisės vairuoti automobilio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2019 m. gruodžio 31 d. ieškovo A. B. ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisė iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 7 351,62 Eur žalos atlyginimą ieškovo A. B. naudai. Priteisė iš atsakovo V. S. 6 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą ieškovo A. B. naudai.
5. Spręsdamas klausimą dėl negautų pajamų, teismas nurodė, kad tokio pobūdžio bylose teismų praktikoje pirmiausia orientuojamasi į realiai dėl sveikatos sužalojimo prarastas ar sumažėjusias pajamas ir lygiai taip pat vertinama ir dėl sveikatos sužalojimo asmens prarasta ar sumažėjusi galimybė gauti atitinkamas pajamas ateityje, net jei iki sveikatos sužalojimo nukentėjusysis nedirbo ir negavo jokių pajamų. Įvertinęs esamą reguliavimą, teismas laikė, kad atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ argumentai, kuriais ieškovo galimybė gauti pajamas buvo susieta su tikėtina jo galimybe įsidarbinti atsižvelgiant į jo praeities tendencijas, yra nepagrįsti. Todėl teismas apskaičiavo turtinę žalą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d iki 2020 m. birželio 13 d, kai ieškovas buvo nedarbingas, tačiau atskaitė mokesčius ir įvertino 45 proc. netektą darbingumą ir iš viso ieškovui priteisė 7 351, 62 Eur negautų pajamų.
6. Teismas nenustatęs, kad ieškovas būtų elgęsis neapdairiai ir taip prisidėjęs prie eismo įvykio kilimo, sprendė, jog nėra teisinio pagrindo taikyti mišrios kaltės instituto. Teismas pabrėžė, jog aplinkybė, kad ieškovas vairavo transporto priemonę neblaivus ir neturėjo teisės to daryti, civilinės atsakomybės kontekste neturi teisinės reikšmės, nes atsakomybę už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam reglamentuoja viešosios teisės normos, o ne civilinė teisė. Teismo, nuomone, žalos mažinimas vien dėl to, kad ieškovas vairavo transporto priemonę neblaivus prilygtų baudžiamajai funkcijai, kuri nėra suderinama su civilinėje teisėje įtvirtinta kompensacine. Teismas nesutiko su atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ teiginiu, kad priteistinos žalos dydis turėtų būti mažinamas ieškovo gaunama socialine pašalpa, nes ieškovui mokama socialinė pašalpa, o ne socialinio draudimo išmoka. Kadangi atsakovo V. S. transporto priemonė, kuria buvo padarytas eismo įvykis, valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, teismas padarė išvadą, jog turtinę žalą negautų pajamų forma turi atlyginti draudikas, kuriam įstatymų numatytos subrogacijos pagrindu tenka pareiga atlyginti žalą už kaltąjį asmenį. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovas prašydamas priteisti subsidiariai žalą iš atsakovo V. S. neįrodė, kad būtų kreipęsis į draudiką kaip pagrindinį skolininką ir šis būtų atsisakęs atlyginti turtinę žalą, todėl ieškovo reikalavimą dėl subsidiarios atsakomybės atsakovo V. S. atžvilgiu taikymo, teismas atmetė (CK 6.245 straipsnio 5 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė) AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą dalyje dėl turtinės žalos priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinio AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu netenkinti bei iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ naudai priteisti turėtas bylinėjimo išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
7.1. Ieškovas pajamų neprarado. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovas nuo savo pilnametystės sukakimo iki ginčo įvykio dirbo tik 2,3016 metus laiko (arba 8,8 % laiko), t. y. iš esmės daugiau nei devynis dešimtadalius savo, kaip suaugusio žmogaus, laiko nedirbo. Tikėtina, kad tai yra susiję ir su tuo, kad ieškovas piktnaudžiavo alkoholiu (jam yra nustatytas priklausomybės sindromas), ginčo įvykio metu nedirbo, todėl ir numatytų pajamų jis ir neturėjo gauti, juo labiau ieškovo gyvenimo istorija nerodo ieškovo polinkio dirbti ir užsidirbti. Ieškovas neįrodė kad jis prarado savo reikalaujamą sumą kaip negautas pajamas, todėl ieškinys šioje dalyje turėjo būti atmestas.
7.2. CK 6.290 str. reikėtų vertinti plečiamai ir sistemiškai kartu su CK 6.249 str. 6 d. (kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui, tai gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius), nes jeigu ne ginčo įvykis, tai ieškovas negautų iš Savivaldybės Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus minėtos išmokos, dėl to ieškovo gaunamos išmokos turėtų būti įskaitomos į turtinės žalos dydį.
Žemesnės instancijos teismas
7.3. Teismas nurodė, kad ieškovo neblaivumas nėra pagrindas konstatuoti mišrios kaltės buvimą. Toks vertinimas labai abejotinas, nors ieškovo neblaivumas (1,91 ‰) pats savaime nebuvo ginčo įvykio priežastis. Pirma, baudžiamajame procese (baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-1037/2019) ieškovo kaltės klausimas iš viso nebuvo sprendžiamas. Antra: ginčo įvykio mechanizme dalyvavo dar vienas (trečiasis) ginčo eismo įvykio dalyvis, kuris buvo blaivus ir sugebėjo išvengti susidūrimo su atsakovo V. S. automobiliu. Trečia: visuotinai žinoma, kad girtumas ženkliai sumažina vairuotojo reakciją, todėl ieškovo neblaivumas (ypač tokiu laipsniu) tikrai sumažino jo galimybes išvengti susidūrimo su atsakovo V. S. automobiliu ir/ar savalaikiai stabdant sumažinti ginčo įvykio pasekmes. Taigi, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju tikrai yra mišrios kaltės požymių ir bent nedidelė kaltės dalis turėtų tekti pačiam ieškovui.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą, ieškovas A. B. prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovės ieškovo naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
8.1. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas ne savo noru išėjo iš ankstesnio darbo. Negana to, atsakovė klaidina teismą. Atsakovės teiginiai apie ieškovo žalingas priklausomybes nepatvirtinti nei tiesioginiais, nei netiesioginių įrodymais. Tokiomis tariamomis prielaidomis atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ siekia paneigti suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir Europos deliktų teisės principų imperatyvias nuostatas.
8.2. Dėl savo sveikatos būklės ieškovas neturi galimybės dirbti fizinio darbo nuo 2017-12-16 eismo įvykio. Ieškovui nustatytas 55 procentų darbingumo lygis laikotarpiui nuo 2018-12-13 iki 2020-06-12. Ieškovas visą gyvenimą dirbo statybos darbus, todėl dirbti kitose srityse neturi nei žinių, nei gebėjimų. Remiantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019-06-13 išvada Nr. DPS-1043 dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, ieškovas dėl 2017-12-16 eismo įvykio patirtų sužalojimų negali dirbti keliant krovinius rankomis, kai krovinio svoris daugiau kaip 15 kg; negali dirbti darbą, susijusį su nuolatiniu stovėjimu, vaikščiojimu; taip pat negali dirbti darbus aukštyje virš 1,3 m., negali dirbti su mechaniniais įrenginiais ir kai naudojama rankinė pastuma. Jeigu ne 2017-12-16 autoįvykis, kuriuo metu atsakovas V. S. savo nusikalstamais veiksmais sukėlė ieškovui sunkų sveikatos sutrikdymą, tai ieškovas galėtų ir toliau dirbti statybos darbus bei gauti pajamų pragyvenimui.
Žemesnės instancijos teismas
8.3. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nustatyti atsakovo V. S. neteisėtai veiksmai ir kaltė. Įvertintinus visą eismo įvykio eigą nebuvo nustatyta ieškovo neatsargios kaltės, tačiau atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ siekia ją savarankiškai nustatyti savo apeliaciniame skunde. Teismas, vertindamas mišrios kaltės klausimą, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes. CK 6.282 str. 1 d. numatytas, kad žalos atlyginimas gali būti sumažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą turi būti atmestas tuo atveju, kai yra paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas. Konkrečiu atveju nebuvo nustatyta, kad ieškovas būtų elgęsis neapdairiai ir taip prisidėjęs prie eismo įvykio kilimo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo taikyti mišrios kaltės instituto. Teismas išsamiai įvertino visas aplinkybes, susiejo motyvus su byloje esančiais įrodymais, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl teismo sprendimas yra teisiškai pagrįstas ir turėtų būti paliktas nepakeistas, o atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinis skundas atmestas.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą, atsakovas V. S. nurodo, kad Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimas dėl turtinės žalos priteisimo turi būti panaikintas ir ieškovo ieškinys atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu netenkintas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
11. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
12. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo priteista turtinė žala kaip negautos pajamos iš atsakovės, žalą padariusio asmens draudikės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė savo poziciją grindžia tuo, kad
teismas neatsižvelgė, jog ieškovas aplamai didžiąją gyvenimo dalį nedirbo ir neturėjo polinkio dirbti, tikėtinai piktnaudžiavo alkoholiu, todėl ir numatytų pajamų jis neturėjo gauti, juo labiau ieškovo gyvenimo istorija nerodo ieškovo polinkio dirbti ir užsidirbti, todėl ieškinys šioje dalyje turėjo būti atmestas. Be to, apeliantės teigimu, ieškovo gaunamos išmokas turėjo būti įskaitomos į turtinės žalos dydį, kaip ir atsižvelgiama į tai, kad nagrinėjamu atveju yra mišrios kaltės požymių ir bent nedidelė kaltės dalis turėtų tekti pačiam ieškovui, dėl ko priteistinos turtinės žalos dydis, jeigu turtinė žala išvis kaip po tokia ieškovui atsirado, turi būti mažintina.
Dėl bylos esmės
14. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, šios bylos nagrinėjimo ribas sudaro šalių ginčas dėl to, ar draudikė (apeliantė), apdraudusi žalą padariusio asmens atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ), privalo išmokėti nukentėjusiam asmeniui negautų pajamų kaip turtinės žalos rūšies atlyginimą tuo atveju, kai įvykio metu ir didžiąją dalį darbingo gyvenimo žalą patyręs asmuo nedirbo. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad būtent trečiojo asmens (eismo įvykio kaltininko, kurio civilinę atsakomybę buvo apdraudusi apeliantė) veiksmai įtakojo tai, kad buvo apsunkinta nukentėjusiojo, kuris mažiau kaip prieš vieną mėnesį iki eismo įvykio buvo visiškai darbingas (dirbo pagal darbo sutartį, gavo atlyginimą) galimybė susirasti darbą ir gauti nemažesnio dydžio darbo užmokestį (pajamas) kaip anksčiau, t. y. minimalų darbo užmokestį, kuris 2018 m. atskaičius mokesčius - 362,50 Eur, o 2019 m. atskaičius mokesčius - 397,38 Eur per mėnesį. Apeliantė nesutinka su minėta teismo pozicija iš esmės dėl to, kad eismo įvykio metu nekentėjusysis niekur nedirbo, pajamų negavo, todėl jo nuostolių dėl negautų pajamų suma yra 0 Eur, todėl iš esmės apeliantė neprivalo nukentėjusiajam jokių nesančių nuostolių kompensuoti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra atmestinas dėl žemiau nurodytų argumentų.
15. Byloje nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 16 d., kelyje (duomenys neskelbtini) įvykusio eismo įvykio metu, dėl atsakovo, neblaivaus vairavusio transporto priemonę Seat Ibiza, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas transporto priemonės Mazda Xedos 6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas A. B. ir keleivis A. J. Dėl šio įvykio atsakovas buvo nuteistas Telšių apylinkės teismo 2019 m. sausio 7 d. nuosprendžiu. Ši aplinkybė yra pagrindas atsakingiems už įvykį asmenims taikyti civilinę atsakomybę, nes tam yra visos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) numatytos sąlygos ir pagrindai.
16. Byloje nėra ginčo dėl to, jog eismo įvykio metu nukentėjęs A. B. nedirbo ir pajamų negavo, tačiau apeliantė nepagrįstai teigia, kad iki įvykio nuketėjusiojo gautos pajamos buvo 0 Lt. Eismo įvykis įvyko 2017-12-16, o iki tol (laikotarpiu nuo 2017-04-21 iki 2017-08-21 bei nuo 2017-09-06 iki 2017-11-21) nukentėjusysis dirbo UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) ir šiais laikotarpiais jo draudžiamosios pajamos sudarė nuo 482,25 Eur iki 647,57 Eur per mėnesį neskaičiuojant dienpinigių.
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 6 dalį „Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė“. Vadovaujantis minėta įstatymo nuostata, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 buvo patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės, kurių 9 punkte nustatyta, kad „Asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, <...> negautos pajamos apskaičiuojamos pagal vidutinį darbo užmokestį, kuris apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka“. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojų, valstybės tarnautojų ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarko aprašo 6.1 punktą apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis“. Taigi, skaičiuojant pagal darbo sutartį dirbusio asmens negautas pajamas yra aktualios 3 paskutinius kalendorinius mėnesius asmens gautos pajamos, o ne faktas, ar eismo įvykio metu asmuo dirbo. Ieškovas nors ir su viena nedidele dviejų savaičių pertrauka, tačiau iš esmės nuo 2017-04-21 iki 2017-08-21 bei nuo 2017-09-06 iki 2017-11-21, t. y. 7 paskutinius mėnesius likus iki eismo įvykio nepilnam mėnesiui, dirbo), todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir remdamasis kitu teisinių reguliavimu – kasacinio teismo praktika bei Europos deliktų teisės principais, teisingai ir teisėtai atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ argumentus, kuriais ieškovo galimybė gauti pajamas buvo susieta su tikėtina jo galimybe įsidarbinti atsižvelgiant į jo praeities tendencijas, atmetė.
18. Be to, apeliantės nuomone, nukentėjusiojo netektas darbingumas tik iš dalies sąlygotas eismo įvykio pasekmių, kadangi iki eismo įvykio nukentėjusysis piktnaudžiavo alkoholiu (ir vien dėl to, apeliantės nuomone, A. B. neturėjo nei noro, nei realios galimybės dirbti, ilgai darbovietėse neužsibūdavo). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog iš Sodros duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad A. B. per paskutiniuosius 6 metus nuo 2011-05-17 iki 2017-11-21 buvo įsidarbinęs skirtingam laikotarpiui 3 (trijose) įmonėse ir vertėsi individualiai veikla. Nuo 2017-11-22 iki šiol nukentėjusysis niekur nedirba. 2018-06-14 specialisto išvadoje (baudžiamojoje byloje) Nr. G 1033/2018 (03), nurodyta, kad A. B. po 2017-12-16 įvykusio eismo įvykio, nustatyti šie sužalojimai: kairiojo šlaunikaulio kaklo ir kūno lūžiai, atviras skeveldrinis dešinio šlaunikaulio vidinio krumplio lūžis, kairės pusės 9 – o šonkaulio lūžis ir hematoraksas (kraujas pleuros ertmėje), muštinės – plėštinės viršutinės lūpos, dešinės plaštakos ir abiejų kelių sąnarių žaizdos. Dėl sužalojimų išsivystė šokas ir potrauminė mažakraujystė. Sužalojimai gavosi nuo sumušimo – atsitrenkimo į automobilio kėbulo (salono) vidaus įrangos dalis. Kelių sąnarių srities sužalojimai galėjo gautis nuo atsitrenkimo į prietaisų panelę. Eismo įvykio metu A. B. padaryti sužalojimai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018-12-18 sprendimas ir 2019-06-13 sprendimas patvirtina, kad ieškovui nustatytas 55 procentų darbingumo lygis laikotarpiui nuo 2018-12-13 iki 2020-06-12. Iš pradžių toks darbingumo lygis ieškovui buvo nustatytas iki 2019-06-12, tačiau vėliau buvo pratęstas iki 2020-06-12. Tai patvirtina ir Darbingumo lygio pažymos – 2018-12-19 pažyma DL-1 Nr. 3166 ir 2019-06-14 pažyma DL-1 Nr. 1797, o taip pat neįgaliojo pažymėjimas NP Nr. 1262484. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019-06-13 išvada Nr. DPS-1043 dėl darbo pobūdžio ir sąlygų patvirtina, kad dėl 2017-12-16 eismo įvykio patirtų sužalojimų ieškovas negali dirbti keliant krovinius rankomis, kai krovinio svoris daugiau kaip 15 kg; negali dirbti darbą, susijusį su nuolatiniu stovėjimu, vaikščiojimu; taip pat negali dirbti darbus aukštyje virš 1,3 m., negali dirbti su mechaniniais įrenginiais ir kai naudojama rankinė pastuma. Į bylą apeliantė nepateikė duomenų (CPK 178 straipsnis), kurie patvirtintų, kad A. B. darbingumo lygio vertinimas buvo atliekamas ir anksčiau, t. y. iki 2017-12-16 eismo įvykio. Minėtini rašytiniai įrodymai patvirtina, kad būtent po trečiojo asmens, kurio civilinę atsakomybę buvo apdraudusi atsakovė, sukelto eismo įvykio A. B. tapo tik iš dalies darbingas, kas reiškia, jog atsakovė neįrodė kad ieškovas būdamas visiškai darbingas negalėjo gauti jo reikalaujamų pajamų, jeigu nebūtų įvykęs eismo įvykis, todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo negautų pajamų forma, tenkino pagrįstai.
19. Apeliantė teigia, kad CK 6.290 str. reikėtų vertinti plečiamai ir sistemiškai kartu su CK 6.249 str. 6 d. (kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui, tai gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius), nes jeigu ne ginčo įvykis, tai ieškovas negautų iš Savivaldybės Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus minėtos išmokos, dėl to ieškovo gaunamos išmokos turėtų būti įskaitomos į turtinės žalos dydį. Šį apeliantės argumentą teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą. Šiuo atveju, ieškovui mokama socialinė pašalpa, o ne socialinio draudimo išmokos. Ši parama yra mokama pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą. Minėto įstatymo 5 straipsnio 1 punkte numatyta, kad socialinė pašalpa yra kaip piniginės socialinės paramos rūšis, kas reiškia, jog ši paramos rūšis nėra susijusi su žalos atlyginimu, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovo gaunamos išmokos negali būti traktuojamos kaip žalos atlyginimas ir vertinti padarytos išvados kitaip, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.
20. Apeliantė apeliuoja į tai, kad ieškovas buvo neblaivus (1,91 ‰), o girtumas ženkliai sumažina vairuotojo reakciją, todėl ieškovo neblaivumas (ypač tokiu laipsniu) apeliantės nuomone, sumažino jo galimybes išvengti susidūrimo su atsakovo V. S. automobiliu ir/ar savalaikiai stabdant sumažinti ginčo įvykio pasekmes. Be to, ieškovo kaltės klausimas baudžiamajame procese net nebuvo keltas. Mano, kad nagrinėjamu atveju tikrai yra mišrios kaltės požymių ir bent nedidelė kaltės dalis turėtų tekti pačiam ieškovui, dėl ko priteistinos žalos dydis turėtų būti mažinamas.
21. Šiame kontekste, teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos aplinkybes, liudytojo parodymus, nenustatė, kad ieškovas būtų elgęsis neapdairiai ir taip prisidėjęs prie eismo įvykio kilimo, todėl padarė teisingą ir motyvuotą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo taikyti mišrios kaltės instituto. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakomybę už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam reglamentuoja viešosios teisės normos, o ne civilinė teisė. Dėl to žalos mažinimas vien dėl to, kad ieškovas vairavo transporto priemonę neblaivus prilygtų baudžiamajai funkcijai, kuri nėra suderinama su civilinėje teisėje įtvirtinta kompensacine.
Dėl bylos procesinės baigties.
22. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
23. Ieškovas A. B. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau jų dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų nesvarstytinas.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.