- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-09-11
- Bylos Nr.
- 2A-1139-527/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė, Jolita Cirulienė, Ramūnas Mitkus
- Trečiasis asmuo
- Compensa TU S
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Dajurema“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Transkede“
procesinio dokumento kategorijos: 44.5.1; 45.1; 121.14; 121.21.
2013 m. rugsėjo 11 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolitos Cirulienės (pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės ir Ramūno Mitkaus, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, veikiančio per filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-21-633/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dajurema“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transkede“ dėl nuostolių atlyginimo (trečiasis asmuo draudimo kompanija Compensa TU S. A. Insurance Group, veikianti per filialą Lietuvoje) ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovės parduoto ir ieškovės nupirkto daikto (automobilio) kokybės trūkumo atsiradimo momento ir tikrosios priežasties (kada buvo pakenkta varikliui ir dėl ko šis sugedo), ginčo daikto naudojimo ieškovės asmenyje trukmės ir masto įtakos (reikšmės) atsakovės sutartinei civilinei atsakomybei, dėl įrodinėjimo naštos pasiskirstymo, atsakovei kaip pardavėjai pažeidus pareigą perduoti įprastus reikalavimus kokybei atitinkantį daiktą, taip pat dėl pagrindo ieškovei kaip pirkėjai reikalauti, kad atsakovė (pardavėja) atlygintų ir papildomus nuostolius (sugedusio automobilio transportavimo išlaidas).
2011-10-01 Lenkijoje įvyko autoavarija, kurios metu atsakovei priklausęs ginčo automobilis „Mercedes Benz 1841“, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuvažiavo nuo kelio ir apvirto ant dešinio šono. Atsakovės turto (ginčo automobilio) laisvanoriškojo draudimo draudikas draudimo kompanija Compensa TU S.A. (trečiasis asmuo), sureguliuodama atsakovės patirtą žalą, nustatė kabinos ir kitų automobilio kėbulo išorės ir apdailos detalių apgadinimus, tačiau variklio sugadinimo ar kitokių pakenkimų žalos sureguliavimo dokumentuose nebuvo fiksuota. 2011 m. spalio pradžioje pagal atsakovės skelbimą internetiniame portale „Autoplius“ apie parduodamą automobilį ieškovės (pirkėjos) vadovas ginčo automobilį apžiūrėjo atsakovės buveinėje, o atsakovės (pardavėjo) vadovas pranešė pirkėjui apie avarijos, į kurią buvo patekęs automobilis, aplinkybes, įspėjo apie akivaizdžiai buvusius matomais išorinius automobilio apgadinimus, tačiau apie variklio vidaus gedimus, tikrus ar tikėtinus, pardavėjas pirkėjui nepranešė. 2011-10-18 atsakovė išrašė ir abi šalys pasirašė pažymą–sąskaitą Nr. 1896, serija TRK, kuri šiuo atveju kvalifikuotina rašytine automobilio pirkimo–pardavimo sutartimi, šalys pasirašytinai sutarė, kad automobilis perduodamas be papildomų garantijų, tos pačios dienos turto perdavimo–priėmimo aktu pats automobilis su reikiamais dokumentais fiziškai buvo perduotas ieškovei, kuri už jį sumokėjo 97 344,79 Lt, kėbulo atstatymo darbams išleido 30 507,11 Lt, automobiliui per 4 mėn. apytiksliai nuvažiavus 3 264 km (Lietuvoje 764 km ir maršrutu Lietuva–Vokietija dar apie 2 500 km), 2012-01-28 Vokietijoje sugedo jo variklis. Už sugedusio automobilio nutempimą nuo kelio ieškovė sumokėjo 1 383,83 eurų, kas atitiko 4 778,08 Lt, o už jo pargabenimą į Lietuvą (servisą) sumokėjo 6 266,83 Lt. UAB „Autokurtas“ servise išardžius automobilio variklį, jo karteryje ir alyvos siurblio paėmiklyje buvo rasta metalo nuolaužos, taip pat perkaitusios (pamėlynavusios) variklio alkūninio veleno pagrindinių ir švaistiklinių indėklų apkabos, jas nuėmus, rasti prasisukę tiek pagrindinių, tiek švaistiklinių alkūninio veleno kakliukų indėklai, pažeistos indėklų guoliavietės variklio bloko pusėje. Kadangi rasta pažeista pagrindinė variklio detalė (variklio blokas), taip pat ir alkūninis velenas, ekonomiškumo sumetimais serviso siūlymu ir ieškovės sutikimu sugedęs variklis buvo pakeistas kitu dėvėtu, maždaug lygiaverčiu, už ką ieškovė UAB „Autokurtas“ sumokėjo 12 804,80 eurų, kas atitiko 44 212,41 Lt. 2012-02-13 ieškovė apie paaiškėjusį variklio gedimą pranešė atsakovei ir pakvietė derybų būdu susitarti dėl patiriamų nuostolių pašalinimo (atlyginimo), 2012-03-12 pateikė pakartotinę rašytinę pretenziją, tačiau atsakovė su ja nesutiko ir reikalaujamų išlaidų ieškovei nekompensavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2013-02-14 sprendimu (t. 2, b. l. 23–31) ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės ieškovei 44 212,41 Lt išlaidų sugedusio variklio pakeitimui atlyginti, 4 778,08 Lt automobilio nutempimo nuo kelio po jo sugedimo Vokietijoje išlaidų, 6 266,83 Lt automobilio transportavimo iš jo sugedimo vietos Vokietijoje į Lietuvą išlaidų, 6 proc. metines kompensacines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-08-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 466,57 Lt bylinėjimosi išlaidų. Dėl daikto kokybės trūkumo atsiradimo momento ir priežasties teismas nurodė, jog labiausiai tikėtina, kad ginčo automobilio varikliui buvo pakenkta ir dėl to atsirado esminis (beveik pusės sandorio vertės) viso automobilio, kaip pirkimo–pardavimo sutarties dalyko, kokybės trūkumas, būtent 2010-10-01 avarijos Lenkijoje metu, tai yra dar iki ginčo pirkimo–pardavimo sutarties tarp šalių sudarymo. Būtent šis pakenkimas buvo tiesioginė priežastis, dėl ko automobilio variklis 2012-01-28 Vokietijoje nepataisomai sugedo. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs ieškovės atstovo R. Z. paaiškinimus, liudytojo D. M. parodymus, jo rašytinę pažymą (t. 2, b. l. 31), 2011-10-01 automobilio avarijoje atsakovės patirtos žalos sureguliavimo draudiko dokumentus. Teismo teigimu, minėtas pakenkimas automobilio varikliui avarijos metu turi būti kvalifikuojamas atsakovės parduoto daikto paslėptais trūkumais, kurie nebuvo akivaizdūs ir žinomi nei pačiai atsakovei, nei tuo labiau ieškovei. Byloje nėra įrodymų apie tai, jog automobilio variklis sugedo dėl kokių tai kitų išorinių veiksnių ar kad tokie tam turėjo įtakos. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog ginčo automobilio varikliui galėjo būti pakenkta jau po automobilio perdavimo ieškovei jį Lietuvoje ir pirmojo reiso metu vairavusių asmenų (ieškovės darbuotojų) veiksmais, kuriais galėjo būti pažeistos tokio automobilio saugaus techninio eksploatavimo, aptarnavimo ir techninės priežiūros taisyklės. Teismo nuomone, liudytoju apklaustas pakankamai kvalifikuotas ir didelę darbo patirtį šioje srityje turintis D. M. tiek raštu, tiek teismo posėdyje argumentuotai ir įtikinamai patvirtino būtent ieškovės versiją, t. y., kad konkretūs pakenkimai variklio viduje atsirado apvirtus automobiliui ir jam iki išjungimo trumpą laiką dirbus. Teismas atsakovės argumentą, jog ieškovei ji perdavė tinkamos kokybės, įskaitant ir variklį, automobilį, nes juo ieškovės buvo naudotasi apie 4 mėn., nuvažiuota daugiau nei 3 000 km ir per šį laiką pretenzijų dėl šio daikto kokybės trūkumų jai nebuvo reiškiama nei fakto, nei teisės požiūriu, teismas nelaikė reikšmingu sprendžiant dėl pardavėjo atsakomybės už daikto trūkumus atsiradimo klausimą, kadangi teismas nustatė, jog automobilio variklis po daikto perdavimo pirkėjai visiškai sugedo dėl priežasčių, atsiradusių iki automobilio perdavimo pirkėjai (pakenkimo varikliui automobiliui apvirtus dirbančiu varikliu 2010-10-01 avarijos metu). Teismas sprendė, jog atsakovė neįrodė aplinkybių, atleidžiančių ją nuo atsakomybės už jos parduoto daikto trūkumą, nors pagal įstatymą būtent jai tenka tokių aplinkybių įrodinėjimo pareiga (našta). Teismo nuomone, ieškovė byloje tinkamai įrodė savo papildomus nuostolius, jų atsiradimo priežastis ir savo reikalavimo teisę į atsakovę dėl jų visiško atlyginimo, todėl jos ieškinį šioje dalyje patenkino visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Trečiasis asmuo draudimo kompanija Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, veikianti per filialą Lietuvoje, apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 38–42) prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013-02-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai šiais motyvais:
1. Nors teismas nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.333 straipsnyje atskleista specialioji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, tačiau šią taisyklę išaiškino ir taikė neteisingai. Teismas nurodė, kad atsakovė nepaneigė savo kaltės dėl netinkamos daikto kokybės prezumpcijos, įrodydama vieną iš jos atsakomybę šalinančių aplinkybių, įskaitant, kad automobilio variklis sugedo dėl priežasčių, atsiradusių jau po automobilio perdavimo pirkėjui. Pagal CK 6.333 straipsnio 1 dalį pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daikto perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daikto perdavimo. Pagal šioje normoje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, būtent pirkėjui tenka pareiga įrodyti, kad daikto kokybės trūkumas buvo jau nuosavybės teisės perėjimo metu arba atsirado dėl priežasčių, atsiradusių iki daikto perdavimo. Ši taisyklė analogiškai aiškinama ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2009).
Šiuo atveju automobilis sugedo jau po jo perdavimo ieškovei, jai 4 mėnesius jį eksploatuojant ir nuvažiavus apie 3 264 km, todėl ieškovė privalėjo įrodyti, kad automobilio variklis sugedo dėl priežasčių, atsiradusių iki automobilio jai perdavimo. Kaip nurodyta sprendime, ieškovė pateikė tik versiją, kad pakenkimai variklio viduje atsirado 2010-10-01 eismo įvykio metu, apvirtus automobiliui ir kurį laiką jam toliau dirbant iki variklio išjungimo, tačiau šalies pateikti samprotavimai ir versijos, dėl kokių priežasčių galėjo sugesti variklis, negali būti laikomi tinkamais ir pakankamais įrodymais nustatant variklio sugedimo priežastis. Byloje taip pat pateikti kiti įrodymai (ieškovė pati pripažino), kad įsigyjant automobilį jokių variklio pakenkimų nebuvo nustatyta nė viename iš ieškovės po draudžiamojo įvykio aplankytų remonto dirbtuvių (servisų). Automobilis po eismo įvykio buvo eksploatuojamas, t. y. variklis dirbo tinkamai, automobiliu nuvažiuota net apie 3 264 km.
Vienintelis įrodymas, kuriuo rėmėsi teismas, konstatuodamas, kad ginčo varikliui buvo pakenkta iki ginčo pirkimo–pardavimo sutarties tarp šalių sudarymo, todėl atsirado esminis daikto kokybės trūkumas, buvo liudytojo D. M. parodymai. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo, kuris yra UAB „Autokurtas“ autoserviso vadovas, turinčio aukštąjį specialųjį techninį išsilavinimą bei 13 metų darbo patirtį, nuomone apie galimas automobilio variklio gedimo priežastis, kaip atitinkamos srities specialisto objektyvia išvada. Teismas neįvertino, kad tai tėra liudytojo nuomonė, tam tikri samprotavimai apie galimas priežastis, dėl ko galėjo sugesti variklis, šis asmuo ne tik nebuvo įpareigotas ar įgaliotas nustatyti variklio priežastis, bet netgi nedalyvavo sugedusio variklio ardymo darbuose (jis yra šio serviso vadovas, o ne darbuotojas, atliekantis remonto darbus), be to, jis yra ieškovės klientas (atliko jai variklio remonto darbus), todėl teismas padarė nepagrįstas išvadas apie jo parodymų objektyvumą. Be to, byloje nėra pakankamai duomenų apie šio asmens kompetentingumą pateikti nurodytus samprotavimus, kurie jokiu būdu negali būti vertinami kaip neabejotina išvada apie automobilio gedimo priežastis.
Teismas, peržengdamas ieškinio ribas, ne tik konstatavo, kad variklio trūkumai atsirado iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (CK 6.333 str. 1 d.), bet ir nustatė, kad jie atsirado konkretaus 2010-10-01 eismo įvykio metu, t. y. draudžiamojo įvykio metu, už kurį trečiasis asmuo išmokėjo atsakovei draudimo išmoką. Tokia teismo išvada turi tiesioginės įtakos draudimo įmonės teisėms ir pareigoms, t. y. pareigai mokėti papildomą išmoką dėl draudžiamojo įvykio metu pažeisto variklio. Šiuo atveju teismo pripažintos įrodytomis aplinkybės dėl variklio pažeidimo draudžiamojo įvykio metu turės prejudicinę galią, todėl trečiasis asmuo neteks galimybės jų ginčyti ir įrodinėti iš naujo, todėl dėl ekspertizės skyrimo reiškia prašymą, kurio negalėjo pateikti anksčiau, nes byloje nebuvo iškilusi būtinybė nustatyti, ar automobilio varikliui buvo pakenkta konkretaus įvykio metu (o ne prieš pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą).
Teismo padarytos išvados neparemtos jokiais objektyviais įrodymais, o tik ieškovės ir liudytojo samprotavimais, kad variklis galėjo būti pažeistas ir vėliau (nuvažiavus 3 264 km) sugesti dėl 2010-10-01 eismo įvykio. Tokioms išvadoms daryti reikalingos specialios mokslo ir technikos žinios, be to, būtina ištirti pakeistą variklį. Vadovaujantis CPK 212 straipsnio 1 dalimi, išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Apeliantas prašo teismo skirti ekspertizę, siekiant nustatyti, ar automobilio Mercedes-Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), variklis sugedo dėl 2010-10-01 eismo įvykio metu patirtų sugadinimų.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad variklio pakenkimas kvalifikuojamas kaip atsakovės parduoto daikto paslėpti trūkumai, kurie nebuvo žinomi ir akivaizdūs nei atsakovei, nei ieškovei. Ieškovė pirko automobilį per internetinį skelbimų portalą „Autoplius“, kuriame buvo matyti, jog automobilis parduodamas po avarijos. Apžiūrėjusi šį automobilį, ieškovė taip pat patvirtino, kad buvo akivaizdu, jog automobilis avarijos metu buvo apvirtęs ant dešinio šono. Taigi ieškovė, kaip pirkėja, pati akivaizdžiai matė, kad perka seną, po avarijos apgadintą automobilį savo rizika. Kiekvienam atidžiam ir rūpestingam pirkėjui yra akivaizdu, kad po automobilio avarijos bet kuriuo metu gali paaiškėti papildomi išoriškai nematomi automobilio trūkumai. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 str. 2 d., 6.333 str. 2 d., LAT 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010; 2010-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2010). Todėl šiuo atveju ieškovė, kuri yra savo srities profesionalė, užsiimanti pervežimu krovininiais automobiliais, žinojusi apie tai, kad automobilis buvo patekęs į eismo įvykį, taip pat apie šio eismo įvykio aplinkybes (važiuodamas automobilis apvirto ant šono), turėjo žinoti apie galimus kitus, ne tik išoriškai matomus, daikto trūkumus. Remiantis šiomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad šiuo atveju atsakovės civilinė atsakomybė dėl nustatytų daikto trūkumų nekyla.
3. Teismas pagrįstai nurodė, kad pardavėjo prievolė patvirtinti daikto kokybę yra garantija pagal įstatymą, todėl pasižymi didžiausiu vykdymo intensyvumu (CK 6.317 str. 2 d.). Viena vertus, tai reiškia, kad pardavėjas garantuoja, jog parduodamų daiktų kokybė atitinka reikalavimus daiktui (CK 6.327 str.); kita vertus, pardavėjui atsakomybė už netinkamą daikto kokybę netaikoma tik įstatyme ar sutartyje aiškiai apibrėžtais pagrindais (LAT 2010-11-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010). Tačiau teismas nepagrįstai nurodė, kad šiuo atveju šalys negalėjo susitarti dėl pardavėjo atsakomybės už daikto trūkumus netaikymo, pirkimo–pardavimo sutartyje nurodydamos, kad automobilis perduodamas be papildomų garantijų. CK 6.334 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, draudžianti pirkimo–pardavimo sutartyje šalims numatyti sąlygas, panaikinančias ar ribojančias pardavėjo atsakomybę už daiktų kokybės trūkumus, netaikoma tais atvejais, kai pirkėjas perka daiktus iš pardavėjo, kuris nėra profesionalas. Šiuo atveju atsakovė nėra profesionali prekiautoja krovininiais automobiliais, todėl minėta imperatyvi nuostata netaikoma, ir šalys turi teisę susitarti, kad pardavėjo atsakomybė už netinkamą daikto kokybę netaikoma, ypač atsižvelgiant į tai, kad pirkėjui buvo atskleista aplinkybė, jog prieš tai automobilis buvo patekęs į eismo įvykį. Šalims susitarus, kad automobilis perduodamas be papildomų garantijų, teismas privalėjo šia nuostata vadovautis ir ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 51–54) prašo tenkinti trečiojo asmens apeliacinį skundą šiais motyvais:
1. Teismas negalėjo vertinti liudytojo D. M. parodymų kaip krovininių Mercedes Benz transporto priemonių variklių gedimų srities specialisto objektyvios išvados, kadangi UAB „Autokurtas“ autoserviso vadovas D. M. nėra kompetentingas krovininių Mercedes Benz transporto priemonių variklių gedimo priežasčių nustatymo specialistas, šis liudytojas buvo iškviestas ieškovės iniciatyva ir yra betarpiškai susijęs su ieškove verslo teisiniais santykiais. Liudyti kaip autoserviso UAB „Autokurtas“ atstovas į teismo posėdį atvyko ne tiesiogiai ginčo krovininio automobilio Mercedes Benz 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), variklio ardymo darbus atlikęs specialistas, o šio autoserviso vadovas, kuris parodymus teisme davė pagal jo vadovaujamo autoserviso darbuotojų, ardžiusių ginčo transporto priemonės variklį, žodinius paaiškinimus ir remdamasis savo teorinėmis žiniomis. Sprendimas kaip neginčytinu įrodymu pagrįstas liudytojo D. M. parodymais, kuris ginčo atveju parodymus davė kaip „teoretikas“, o ne „praktikas“, todėl konstatuotina, jog liudytojo D. M. parodymai vertintini kaip prielaidos, o ne pagrįsti faktai. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjo įtvirtintą reikalavimą, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad variklio pakenkimas kvalifikuojamas kaip atsakovės parduoto daikto paslėpti trūkumai, kurie nebuvo žinomi ir akivaizdūs nei atsakovei, nei ieškovei. Ieškovė, kaip pirkėja, pati žinojo ir matė, kad perka dėvėtą ir po avarijos apgadintą krovininę transporto priemonę. Atsakovės direktorius E. P. ieškovės direktoriui R. Z. aiškiai ir išsamiai pateikė informaciją, kokio pobūdžio autoavariją patyrė ginčo transporto priemonė, t. y., kad važiuodamas automobilis posūkyje apvirto ant dešiniojo šono. Ieškovė siekė nusipirkti ginčo krovininį automobilį būtent dėl tos priežasties, kad šis automobilis buvo apgadintas autoavarijos metu ir jo kaina, palyginti su rinkos kaina, buvo ženkliai sumažinta. Atsakovės nuomone, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (pažymos–sąskaitos pasirašymo) metu ginčo transporto priemonė visiškai atitiko kokybės reikalavimus, kurie objektyviai galėjo būti keliami tokio stovio automobiliui, vertinant minėtos transporto priemonės kokybės ir pardavimo kainos santykį (CK 6.327 ir 6.333 str.).
Kadangi ieškovės direktorius R. Z. turi ilgametę patirtį eksploatuojant krovinines transporto priemones (šią faktinę aplinkybę pats patvirtino teisme atsakydamas į atsakovės atstovo klausimą), darytina išvada, kad ieškovė, pirkdama automobilį, kuris eismo įvykio metu buvo apvirtęs ant šono, sąmoningai savo valia prisiėmė riziką, kad nusipirkus tokio pobūdžio avariją patyrusią transporto priemonę gali atsirasti kiti, ne tik iš išorės matomi, trūkumai. Atsakovė prieš sudarant pirkimo–pardavimo sandorį ieškovei pagal jos poreikius buvo sudariusi visas galimybes detaliai susipažinti su ginčo automobilio technine būkle, apgadinimais, įskaitant detalias patikras ieškovės pasirinktuose kompetentinguose automobilių servisuose. Ginčo transporto priemonę ieškovė nusipirko ne iš karto po jos apžiūrėjimo, o tik po keleto dienų, todėl ieškovė galėjo ir turėjo įvertinti galimus defektus, kurie yra būdingi transporto priemonėms, kurios eisme įvykių metu apvirsta ant šono. Ieškovė nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek ginčo sąlygomis buvo būtina, kadangi pirkdama ginčo transporto priemonę nenumatė ir tinkamai neįvertino galimybės (rizikos) dėl papildomai šiame automobilyje galinčių atsirasti su avarija susijusių gedimų, nors galėjo ir turėjo tokias prielaidas padaryti ir jas atsakingai įvertinti.
3. Atsakovė nėra profesionalus krovininių transporto priemonių pardavėjas, todėl priešingai, nei konstatuoja teismas, atsakovė su ieškove turėjo juridinį pagrindą ginčo pažymoje-sąskaitoje sulygti dėl sąlygų, panaikinančių ar apribojančių atsakovės kaip pardavėjos atsakomybę už ginčo automobilio trūkumus, kurie gali atsirasti ateityje, kadangi ginčo atveju, ieškovė kaip pirkėja savo rizika pirko nenaują (dėvėtą), autoįvykio metu ant šono apverstą automobilį iš neprofesionalaus pardavėjo. Todėl teismas neteisėtai ir nepagrįstai taikė ir aiškino CK 6.334 straipsnio 4 dalies nuostatą, padarydamas išvadą, kad „nagrinėjamo ginčo kontekste nėra juridiškai reikšminga aplinkybė, kad pažymoje–sąskaitoje (pirkimo–pardavimo sutartyje) šalys nurodė, jog automobilis perduodamas be papildomų garantijų, taigi ir atsakovės atsikirtimas ieškiniui tokiu argumentu vertinamas nepagrįstu ir netgi neteisėtu“.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 55–60) prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsisakyti tenkinti apelianto prašymą dėl ekspertizės skyrimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas šiais motyvais:
1. Visi apelianto argumentai, susiję su tuo, kad draudžiamojo įvykio reguliavimo metu variklio defektai nebuvo nustatyti, atmestini kaip neturintys reikšmės šioje byloje, kadangi draudžiamojo įvykio reguliavimo metu variklio ardymas iš viso nebuvo atliekamas. Liudytojas D. M. paaiškino, kad toks variklio defektas, kurio priežastis yra įvykio metu ant šono nuvirtęs automobilis, gali būti nustatytas tik išardžius variklį ir vizualiai įvertinus jo vidinę būklę. Mechaninis variklio ardymas draudžiamojo įvykio reguliavimo metu nebuvo atliekamas, todėl variklio defektas ir nebuvo nustatytas reguliuojant draudiminį įvykį, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad defekto tuo metu nebuvo. Kaip paaiškino liudytojas, jei transporto priemonių defektavimas po avarijos yra atliekamas UAB „Autokurtas“ servise, ir avarijos metu transporto priemonė yra virtusi ant šono, paprastai varikliai yra ardomi siekiant įsitikinti, ar virtimas nepakenkė variklio būklei. Šiuo atveju po draudiminio įvykio automobilio būklė nebuvo visiškai patikrinta, dėl to ir nebuvo nustatytos visos avarijos pasekmės, tame tarpe variklio gedimas, įvykęs dėl avarijos.
2. Apelianto abejonės dėl ieškovės pozicijos vertinimo kaip „versijos“, liudytojo D. M. parodymų kvalifikavimo kaip „nuomonės“, šio liudytojo kompetencijos, suinteresuotumo, sąsajų su šiuo įvykiu vertinimo atmestinos visiškai. Liudytojas D. M. išsamiai ir nuosekliai paaiškino, kodėl daro išvadą, jog šio konkretaus variklio gedimas yra avarijos (automobilio virtimo) pasekmė. Nors pats D. M. nėra mechanikas, atliekantis remonto darbus, tačiau jis paaiškino, kad, vykdamas į teismą, darbovietėje kaip serviso vadovas aiškinosi šio remonto aplinkybes, tikrino išlikusius dokumentus, užrašus, nuotraukas ir, pasikonsultavęs su remonto darbus atlikusiais asmenimis bei įvertinęs turimą informaciją, padarė išvadą, kad gedimo priežastis yra automobilio virtimas ant šono. D. M. detaliai ir nedvejodamas aiškino, kad tokio pobūdžio variklio gedimo priežastis identifikuojama pagal konkrečius mechaninius požymius, tuos požymius įvardino (alkūninio ir skirstomojo veleno gedimai) ir patvirtino, kad šiuo atveju nustatyta variklio gedimo priežastis yra būtent automobilio virtimas, o ne netinkama jo eksploatacija, kadangi netinkamos eksploatacijos sukelto variklio gedimo atveju stebimi kiti mechaniniai gedimo požymiai. Jokių įrodymų, paneigiančių liudytojo D. M. kvalifikaciją, suinteresuotumą apeliantas nepateikė, todėl vien apelianto prielaidos nesudaro jokio pagrindo naikinti sprendimą. Apeliantas buvo tinkamai įtrauktas į procesą, visi pranešimai, šaukimai jam buvo teikiami tinkamai ir laiku, ir nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantui buvo kliūčių dalyvauti bylos nagrinėjime, teikti įrodymus, vertinti šalių pateiktus įrodymus, atvykti į teismo posėdį, kuriame buvo apklausiamas liudytojas D. M.. Apeliantui nedalyvaujant bylos nagrinėjime iš esmės ir neišklausius liudytojo D. M. parodymų, galėjo susidaryti klaidingas įspūdis dėl parodymų nepagrįstumo ar suinteresuotumo. Liudytojas kalbėjo užtikrintai, nuosekliai, nekeisdamas parodymų, atsakė į proceso dalyvių ir teismo klausimus, liudytojo apklausa užtruko ir buvo išsami, todėl po jos nekilo ir negalėjo kilti jokių abejonių dėl liudytojo parodymų aiškumo, pagrįstumo ir atitinkamo jų vertinimo. Teismas tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles bei tinkamai vertino įrodymus ir jų visumą (šalių paaiškinimus, rašytinius dokumentus, nuotraukas, susirašinėjimą ir kt.), sprendime pasisakė ir nurodė, kokiais įrodymais grindžia padarytas išvadas, todėl visi apelianto teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini.
3. Nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas išėjo už ieškinio ribų, konstatuodamas, kad variklio trūkumai atsirado 2010-10-01 eismo įvykio metu, t. y. draudžiamojo įvykio metu, už kurį trečiasis asmuo išmokėjo draudimo išmoką. Aplinkybe, kad variklio trūkumai atsirado 2010-10-01 įvykio metu, savo poziciją nuo pat ieškinio pareiškimo grindė ieškovė, todėl, konstatuodamas šią aplinkybę, teismas neišėjo ir negalėjo išeiti už ieškinio ribų.
4. Atmestinas apelianto prašymas dėl ekspertizės skyrimo. Apeliantas į bylą buvo įtrauktas ieškovės prašymu, po to, kai atsakovė su atsiliepimu į ieškinį pateikė duomenis apie draudžiamojo 2010-10-01 įvykio sureguliavimą ir savo poziciją bei prašymą dėl šio trečiojo asmens įtraukimo grindė tuo, kad „teismo sprendimas šioje byloje turės įtakos transporto priemonės draudiko teisėms ir pareigoms, kadangi byloje nustatinėjamas faktas, ar transporto priemonės variklis buvo sugadintas eismo įvykio metu, o, kaip seka iš Atsakovo pateiktų dokumentų, draudikas šį įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo draudimo išmoką, todėl, nustačius didesnes įvykio pasekmes, draudikas turėtų spręsti klausimą dėl papildomos draudimo išmokos išmokėjimo“, t. y. jau pats trečiojo asmens įtraukimo į bylą pagrindas buvo formuluojamas taip, kad bylos nagrinėjimo metu kaip tik ir bus nustatinėjama, ar variklio gedimas atsirado avarijos (draudiminio įvykio) pasekoje, ar dėl kitų priežasčių. Taigi neabejotinai atmestinas apelianto motyvas, kad nebuvo galimybės ir pagrindo prašyti skirti ekspertizę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi, neva, anksčiau nebuvo iškilusi būtinybė nustatyti, ar automobilio varikliui pakenkta konkretaus įvykio metu. Be to, ieškovė, nors ir svarstė galimybę tokį prašymą pareikšti ir apie tai informavo teismą, galutinį sprendimą dėl ekspertizės būtinumo priėmė po liudytojo D. M. parodymų ir ekspertizės skirti neprašė, kadangi šio liudytojo parodymai buvo išsamūs, nuoseklūs, aiškūs ir sklandūs, abejonių dėl gedimo priežasčių po jų nekilo. Liudytojo apklausos metu dalyvavusi atsakovė buvo atstovaujama kvalifikuoto atstovo (advokato padėjėjo T. Račiaus) ir taip pat neprašė ekspertizės skyrimo, nenurodė, jog pageidauja teikti papildomus įrodymus.
5. Apeliantas ginčija aplinkybę, jog ieškovė pirkimo metu žinojo apie išoriškai nematomą daikto trūkumą – dėl avarijos įvykusį variklio pakenkimą. Žinojimas ar galėjimas žinoti apie faktines aplinkybes yra fakto klausimas, kurį teismas išsprendė tinkamai, pagal byloje esančius įrodymus. Ieškovė užsiima ne transporto priemonių prekyba, o krovinių pervežimais, ir kaip ieškovės direktorius R. Z. nurodė, automobilį po avarijos pirko pirmą kartą, iki to krovininių automobilių po avarijos įmonė nebuvo įsigijusi, patirties šiuo klausimu neturėjo. Atsakovės statusas yra visiškai kitas. Prekyba automobiliais yra nuolatinė atsakovės įmonės veikla, atsakovė turi savo remonto dirbtuves (servisą) įmonėje, todėl atsakovė turėjo daugiau galimybių ir kvalifikacijos žinoti apie gedimą pardavimo metu. Tačiau gedimas galėjo būti nustatytas tik mechaniškai išardžius variklį. Jokių kitų diagnostikų atlikimas šios problemos nebūtų parodęs, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovė pirkimo metu apie defektą žinojo arba defektai buvo tokie akivaizdūs, kad rūpestingas pirkėjas juos būtų pastebėjęs.
Šalies argumentai
6. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, jog šalys negalėjo susitarti dėl pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto trūkumus netaikymo. CK 6.334 straipsnio 4 dalies imperatyvi norma dėl draudimo pirkimo–pardavimo sutartyje numatyti atsakomybę ribojančias ar naikinančias sąlygas netaikoma tik tais atvejais, kai pardavėjas nėra profesionalas. Atsakovė nėra profesionali prekiautoja krovininiais automobiliais, todėl toks draudimas netaikytinas. Tokia apelianto pozicija paneigiama bylos medžiagoje esančiais dokumentais. Dar teikdama ieškinį, ieškovė pateikė teismui visą eilę išrašų iš įvairių įmonių katalogų ir duomenų bazių internete (www.auto.lt, www.info.lt, www.atradau.lt, http://118.lt ir kt.), kuriuose nurodyta, kad atsakovė užsiima krovininių automobilių prekyba, reklamuojasi kaip naudotų transporto priemonių pardavėjas, todėl akivaizdu, kad automobilių prekyba yra atsakovės profesinė veikla, ir nėra jokio pagrindo taikyti CK 6.334 str. 4 d. bei teigti, jog sutartinis atsakomybės ribojimas neprieštaravo įstatymų normoms ir buvo teisėtas, todėl šis apelianto argumentas taip pat atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė pirko automobilį per internetinį skelbimų portalą „Autoplius“, kuriame buvo matyti, jog automobilis parduodamas po avarijos. Taigi ieškovė, kaip pirkėja, pati žinojo ir matė, kad perka dėvėtą ir po avarijos apgadintą krovininę transporto priemonę. Neginčijama, kad atsakovės direktorius E. P. ieškovės direktoriui R. Z. pateikė informaciją apie ginčo transporto priemonės autoavarijos pobūdį, t. y., kad važiuodamas automobilis posūkyje apvirto ant dešiniojo šono. Ieškovė siekė nusipirkti ginčo krovininį automobilį būtent dėl tos priežasties, kad šis automobilis buvo apgadintas autoavarijos metu ir jo kaina, palyginti su rinkos kaina, buvo ženkliai sumažinta. Ginčo transporto priemonę ieškovė nusipirko ne iš karto po jos apžiūrėjimo, o tik po keleto dienų, todėl ieškovė turėjo galimybes įvertinti galimus defektus, kurie yra būdingi transporto priemonėms, kurios eisme įvykių metu apvirsta ant šono.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliacinio skundo argumentui, jog CK 6.333 straipsnyje įtvirtintą specialiąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę apylinkės teismas išaiškino ir taikė neteisingai. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad atsakovė nepaneigė savo kaltės dėl netinkamos daikto kokybės prezumpcijos, įrodydama vieną iš jos atsakomybę šalinančių aplinkybių, įskaitant, kad automobilio variklis sugedo dėl priežasčių, atsiradusių jau po automobilio perdavimo pirkėjui. CK 6.333 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daikto perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daikto perdavimo. Vadinasi, pagal šioje normoje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę būtent pirkėjui (šioje byloje – ieškovei) tenka pareiga įrodyti, kad daikto kokybės trūkumas buvo jau nuosavybės teisės perėjimo metu arba atsirado dėl priežasčių, atsiradusių iki daikto perdavimo. Pažymėtina, jog ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė analogiškai aiškinama ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2009).
Bylos duomenys patvirtina, jog nagrinėjamu atveju automobilis sugedo jau po jo perdavimo ieškovei (pirkėjai), jai 4 mėnesius jį eksploatuojant ir nuvažiavus net 3 264 km, todėl ieškovė privalėjo įrodyti, kad automobilio variklis sugedo dėl priežasčių, atsiradusių iki automobilio jai perdavimo. Tačiau ieškovė pateikė tik versiją, kad pakenkimai variklio viduje atsirado 2010-10-01 eismo įvykio metu, apvirtus automobiliui ir kurį laiką jam toliau dirbant iki variklio išjungimo. Kolegija visiškai pritaria apeliantei, jog šalies pateikti samprotavimai ir versijos dėl variklio sugedimo priežasčių negali būti laikomi tinkamais ir pakankamais įrodymais nustatant variklio sugedimo priežastis, tuo labiau, esant pateiktiems įrodymams (ieškovės pripažinimui), kad įsigyjant automobilį jokių variklio pakenkimų nebuvo nustatyta nė viename iš ieškovės po draudžiamojo įvykio aplankytų remonto dirbtuvių (servisų), o automobilio variklis po eismo įvykio dirbo tinkamai, automobilis buvo ieškovės eksploatuojamas net 4 mėnesius ir juo buvo nuvažiuota net 3 264 km. Vienintelis įrodymas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovės nupirkto automobilio varikliui buvo pakenkta iki ginčo pirkimo–pardavimo sutarties tarp šalių sudarymo, buvo liudytojo D. M. parodymai. Kolegija visiškai pritaria apeliacinio skundo ir atsakovės atsiliepimo argumentais, jog teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo, kuris yra UAB „Autokurtas“ autoserviso vadovas, turinčio aukštąjį specialųjį techninį išsilavinimą bei 13 metų darbo patirtį, nuomone apie galimas automobilio variklio gedimo priežastis, kaip krovininių Mercedes Benz transporto priemonių variklių gedimų srities specialisto objektyvia išvada. Teismas neįvertino, kad tai tėra liudytojo nuomonė, tam tikri samprotavimai apie galimas variklio sugedimo priežastis, šis asmuo ne tik nebuvo įpareigotas ar įgaliotas nustatyti variklio priežastis, bet netgi nedalyvavo sugedusio variklio ardymo darbuose (jis yra šio serviso vadovas, o ne darbuotojas, atlikęs remonto darbus), parodymus teisme davęs pagal jo vadovaujamo autoserviso darbuotojų, ardžiusių ginčo transporto priemonės variklį, žodinius paaiškinimus ir remdamasis savo teorinėmis žiniomis. Be to, jis yra ieškovės klientas, atlikęs jai variklio remonto darbus (t. y. betarpiškai susijęs su ieškove verslo teisiniais santykiais), todėl teismas padarė nepagrįstas išvadas apie jo parodymų objektyvumą. Be to, byloje nėra pakankamai duomenų apie šio asmens kompetentingumą pateikti nurodytus samprotavimus, kurie jokiu būdu negali būti vertinami kaip neabejotina išvada apie automobilio gedimo priežastis. Teismas, savo sprendimą kaip neginčytinu įrodymu pagrindęs vien tik liudytojo D. M. parodymais, kurie nėra pagrįsti faktais ir vertintini tik kaip prielaidos, kolegijos nuomone, pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjo įtvirtintą reikalavimą, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.
Teismo padarytos išvados neparemtos jokiais objektyviais įrodymais, o tik ieškovės ir liudytojo samprotavimais, kad variklis galėjo būti pažeistas ir, nuvažiavęs 3 264 km, galėjo sugesti dėl 2010-10-01 buvusio eismo įvykio. Tokioms išvadoms daryti reikalingos specialios mokslo ir technikos žinios, be to, būtina ištirti sugedusį ir pakeistą variklį, kuris galėjo būti ir tinkamai neišsaugotas. Vadovaujantis CPK 212 straipsnio 1 dalimi, išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Ieškovė, būtent kuriai tenka įrodinėjimo našta, ekspertizės skirti neprašė, o, be to, nesutiko, kad ekspertizė būtų paskirta apeliacinės instancijos teisme, siekiant nustatyti, ar automobilio Mercedes-Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), variklis sugedo dėl 2010-10-01 eismo įvykio metu patirtų sugadinimų. Atsižvelgdama į tokią ieškovės poziciją, taip pat į aplinkybę, jog ieškovės žinioje buvęs jau beveik prieš dvejus metus pakeistas sugedęs variklis po išardymo galėjo būti tinkamai neišsaugotas visa apimtimi, į tai, jog į bylą nepateikti duomenys apie variklio ardymo metu nustatytų sugadinimų tinkamą užfiksavimą, o taip pat į draudimą apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 str.), kolegija netenkina apeliantės prašymo dėl ekspertizės šioje byloje paskyrimo.
Ieškovei byloje neįrodžius, kad automobilio variklis sugedo dėl priežasčių, atsiradusių iki automobilio jai perdavimo (konkrečiai – dėl 2010-10-01 eismo įvykio), o ne dėl pačios ieškovės netinkamo nusipirkto automobilio paruošimo (pavyzdžiui, keičiant tepalus, filtrus ar pan.) ir / ar eksploatavimo (pavyzdžiui, 2012-01-21 išleidus į reisą Vokietijoje mažai patirties turintį vairuotoją S. L., pradėjusį pas ieškovę dirbti tik 2011-09-28), kolegijos nuomone, nebeturi jokios reikšmės ir teismo bei šalių argumentai dėl pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto paslėptus trūkumus ir dėl sutarties sąlygos, panaikinančios ar apribojančios pardavėjo atsakomybę už daiktų trūkumus, galiojimo, dėl ko kolegija dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas tenkintinas, o neteisėtas ir nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas bei priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d. 330 str.),
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
apeliacinį skundą tenkinti.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dajurema“ (įm. k. 168559082) trečiajam asmeniui draudimo kompanijai Compensa TU S. A. Insurance Group, veikiančiai per filialą Lietuvoje (įm. k. 302495752) 1 762 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.