Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens akcinės bendrovės SEB banko atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankroto administratorės viešosios įstaigos Nacionalinio teisės centro prašymą dėl bankrutuojančių A. B. ir O. B. mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, suinteresuoti asmenys AB SEB bankas, T. B., V. N., T. P., H. R., D. R., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. 2017 m. spalio 4 d. nutartimi A. B. ir O. B. iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Nacionalinis teisės centras. 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas.

2. Bankroto administratorius pateikė prašymą patvirtinti bankrutuojančių A. B. ir O. B. mokumo atkūrimo planą. Nurodė, jog 2018 m. kovo 12 d. vyko kreditorių susirinkimas, kuris nepatvirtino A. B. ir O. B. patikslinto, atsižvelgiant į 2018 m. sausio 31 d. kreditorių susirinkimo pateiktas pastabas, mokumo atkūrimo plano.

3. Suinteresuotas asmuo kreditorė akcinė bendrovė (toliau – AB) SEB bankas nepritarė pateiktam mokumo atkūrimo planui, prašė jo netvirtinti, savo nuomonę išdėstė priede prie balsavimo biuletenio ir šios nuomonės laikėsi. Kiti suinteresuoti asmenys nuomonės dėl pareikšto prašymo nepareiškė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

8. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos.

9. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria buvo patvirtintas A. B. ir O. B. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planas, teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2017 m. spalio 4 d. Plungės rajono apylinkės teismo nutartimi A. B. ir O. B. iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta VšĮ Nacionalinis teisės centras. 2017 m. gruodžio 15 d. Plungės rajono apylinkės teismo nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. 2018-01-31 vyko pirmasis kreditorių susirinkimas, kuris nepatvirtino A. B. ir O. B. mokumo atkūrimo plano. Bankroto administratoriui kreipusis į teismą dėl plano patvirtinimo, 2018-02-15 nutartimi bankroto administratoriaus pareiškimas dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo paliktas nenagrinėtas, teismui nustačius, jog hipotekos kreditoriaus nepritarimas pateiktam projektui buvo dėl priežasčių, susijusių su FABĮ 7 straipsnio reikalavimais, nei bankroto administratorius, nei bankrutuojantys asmenys netikslino, netaisė plano projekto, o tiesiogiai kreipėsi į teismą. Teismo nutartimi pratęstas terminas mokumo atkūrimo plano pateikimui tvirtinti. 2018-03-12 vyko kreditorių susirinkimas, kuris nepatvirtino A. B. ir O. B. patikslinto mokumo atkūrimo plano. Bankroto administratorius pateikė prašymą patvirtinti bankrutuojančių A. B. ir O. B. mokumo atkūrimo planą, kuris patikslintas atsižvelgiant į 2018-01-31 kreditorių susirinkimo pateiktas pastabas. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmai 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi patvirtino A. B. ir O. B. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą, kreditorė AB SEB bankas pateikė atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nutarties.

11. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą prasideda antroji fizinio asmens bankroto proceso stadija – mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimas. Ši stadija susideda iš dviejų etapų: 1) mokumo atkūrimo plano projekto parengimo ir svarstymo kreditorių susirinkime (neteisminis etapas); 2) mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimo teisme (teisminis etapas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad viena fizinio asmens pareigų bankroto procese yra parengti mokumo atkūrimo planą. Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos taip pat siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, nes plane turi būti nurodoma įvairi informacija, iš kurios aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan. Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos. Plano projektą rengia bankrutuojantis asmuo, rašytinę išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto administratorius, kuris šią išvadą kartu su plano projektu pateikia kreditoriams ir šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnių 1, 2 dalys) (2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos apžvalga bylose dėl fizinių asmenų bankroto Nr. AC-46-1).

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, jog fizinio asmens mokumo atkūrimo plano ir jo tvirtinimo procedūrų teisėtumas turi būti vertinamas per fizinio asmens bankroto proceso tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą FABĮ nustatyta tvarka, siekti teisingos kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyros, t. y. suteikti reikalingą apsaugą skolininkui darant kuo mažesnę intervenciją į kreditorių teises. Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria mokumo atkūrimo plano projektui, bet nenurodo tokio nesutikimo priežasčių arba nesutikimo priežastys nesusijusios su plano projektui nustatytais reikalavimais, tai įstatyme nenustatyta tokio plano tikslinimo galimybė, jis iš karto teikiamas teismui tvirtinti. Teismas, svarstydamas plano, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, patvirtinimo klausimą, turi teisę, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus išvadą ir nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir interesus, tokį planą patvirtinti. Spręsdamas, ar patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritaria, teismas turi įvertinti kreditorių nurodomų nesutikimo su planu priežasčių atitiktį tikrovei, tokių priežasčių svarumą, taip pat užtikrinti bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-561/2014). Galimybė teismui patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritarė dėl konkrečių jų nurodytų priežasčių, nustatyta siekiant apriboti kreditorių galimybes nepagrįstai trukdyti ar visiškai nutraukti fizinio asmens bankroto bylą.

13. Apeliantė nurodo, kad visiškai nepriimtinas pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje teiginys, jog bankrutuojančių A. ir O. B. kreditorių susirinkime, vykusiame 2018 m. kovo 12 d., buvo nepritarta patikslintam mokumo atkūrimo planui, o iš susirinkimo protokolo matyti, jog įkaito turėtojų ir hipotekos kreditorių grupėje „prieš“ balsavo 100 procentų balsų turinti kreditorė AB SEB bankas, kitų kreditorių grupėje „už“ balsavo 77,51 procento balsų turintys kreditoriai, o nepritarė 22,49 procento balsų turinti kreditorė AB SEB bankas. Nurodo, kad nepriklausomai nuo balsų kiekio kreditoriai gali teikti siūlymus, prieštaravimus ar skundus visais kreditorių susirinkimuose nagrinėjamais klausimais.

14. Sutiktina su apeliantės nuomone, kad visi kreditoriai turi teisę teikti pasiūlymus, prieštaravimus ar skundus visais kreditorių susirinkimuose nagrinėjamais klausimais, tačiau FABĮ 8 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad kreditorių susirinkime dėl pritarimo plano projektui balsuojama grupėse. Vieną grupę sudaro įkaito turėtojai ir hipotekos kreditoriai, kitą – kiti kreditoriai. Sprendimas dėl pritarimo plano projektui laikomas priimtu, kai kiekvienoje kreditorių grupėje plano projektui pritaria kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę šios grupės kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kokia dalis reikalavimų sumos priklauso apeliantei, kadangi kreditorių susirinkime yra balsuojama grupėse ir tam, kad būtų įmanoma nustatyti, pritarta šiam mokumo atkūrimo planui ar ne, būtina nustatyti patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą vertine išraiška.

15. Apeliantė nurodo, jog kreditoriams nėra pateikiami bankrutuojančių asmenų pajamas bei išlaidas patvirtinantys dokumentai, kuriais remdamiesi kreditoriai turėtų galimybę įvertinti gaunamų pajamų bei patiriamų išlaidų santykį ir pajamų bei išlaidų pagrįstumą. Prašo įpareigoti bankroto administratorių bei bankrutuojančius asmenis per teismo nustatytą laikotarpį pateikti kreditorių susirinkimui: 1. bankrutuojantiems asmenims priklausančių sąskaitų išrašus, kurių laikotarpis nuo 2016-01-01 iki 2018-04-01; 2. bankroto administratoriaus atidarytos depozitinės sąskaitos išrašą, kurio laikotarpis nuo sąskaitos atidarymo dienos iki 2018-04-01; 3. bankroto administravimo išlaidas, patirtas nuo bankroto bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo, patvirtinančius dokumentus.

16. Tokie apeliantės argumentai ir prašymas yra atmestini kaip nepagrįsti, kadangi kartu su kreditorių tenkinimo bei mokumo atkūrimo planu tiek kreditoriams, tiek teismui buvo pateikti O. B. verslo liudijimai bei metinės pajamų deklaracijos, taip pat pažyma apie A. B. gaunamas pajamas, todėl duomenys apie pinigines lėšas, kuriomis bankrutuojantys asmenys disponuoja kiekvieną mėnesį, yra žinomi bei aiškūs. Pareiškėjų sąskaitos išrašai bei pažyma apie pareiškėjų sąskaitose esančias pinigines lėšas buvo pateikti kartu su pareiškimu dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo ir buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo prieš priimant nutartį, kuria A. B. ir O. B. iškelta bankroto byla. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorei buvo sudarytos galimybės įvertinti visus bankroto byloje pateiktus dokumentus, AB SEB bankui atitinkamai turėjo būti žinoma, kad bankrutuojantys asmenys turi sąskaitą būtent AB SEB banke ir visi duomenys apie sąskaitoje esančias lėšas bankui yra prieinami.

17. Pažymėtina, kad iki susirinkimo pradžios kreditorė galėjo pateikti atitinkamą prašymą bankroto administratoriui. Nagrinėjamu atveju AB SEB bankas nepateikė duomenų, kad prašė bankroto administratoriaus pateikti kreditorei pareiškėjų sąskaitos išrašus ar ji pati savo ruožtu nurodytų duomenų dėl tam tikrų priežasčių negalėjo gauti (CPK 178 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti tvirtinti pareiškėjų mokumo atkūrimo planą dėl to, kad pati AB SEB bankas savo teisių neįgyvendina ar atsisako jas įgyvendinti. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju kreditorė kelia ne mokumo atkūrimo plano atitikties teisės aktams klausimą, o jau mokumo atkūrimo plano vykdymo klausimą. FABĮ 7 str., nustatantis reikalavimus mokumo atkūrimo plano struktūrai bei turiniui, nenumato, kad bankrutuojantys asmenys kartu su mokumo atkūrimo planu turėtų pateikti banko sąskaitos išrašus – tokie duomenys kreditoriams turės būti teikiami mokumo atkūrimo plano vykdymo laikotarpiu kartu su bankroto administratoriaus teikiamomis plano vykdymo eigos ataskaitomis (FABĮ 12 str. 2 d. 6p.) ir nagrinėjamu atveju banko sąskaitų išrašų nepateikimas kartu su mokumo atkūrimo planu neturėjo jokios reikšmės pirmosios instancijos teismui sprendžiant mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą.

18. Apeliantė nurodo, kad nėra tikslinga atlikti įkeisto turto vertinimą bei skirti tam pinigines lėšas, nes vykdant priverstinį skolos išieškojimą antstolio patvarkymu buvo paskirta bankrutuojantiems asmenims priklausančio turto ekspertizė, kuri buvo atlikta 2017 m. rugpjūčio 25 d. ir kurią atliko sertifikuotas vertintojas / ekspertas – UAB „OBER HAUS“ nekilnojamas turtas. Nurodo, kad panašaus turto kainos nuo vertinimo datos mažai kito ir ateityje bent jau šiuo metu nenusimato nei staigaus šuolio, nei staigaus kritimo ir yra visiškai netikslinga didinti administravimo išlaidas bei mažinti kreditoriams galimas skirti pinigines lėšas.

19. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokiais kreditorės argumentais, kadangi bankroto procese tiek patys pareiškėjai, tiek kreditoriai turi būti suinteresuoti, kad turtas būtų pardavinėjamas už objektyvią ir įmanomai didžiausią rinkos kainą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjų turimo nekilnojamojo turto vertė yra didelė, todėl net ir nedidelis nekilnojamojo turto kainų pokytis rinkoje lemtų, kad pareiškėjų turimo turto rinkos vertė gerokai pasikeistų. Kaip pagrįstai pabrėžė pirmosios instancijos teismas apeliantės skundžiamoje nutartyje, sprendimas atlikti įkeisto turto vertinimą bankroto byloje priimtas atsižvelgiant į tai, jog nuo atlikto turto vertinimo iki jo realizavimo bus praėję daugiau nei metai laiko, todėl vykdomojoje byloje nustatyta turto vertė galbūt nebeatspindės realios turto vertės, o esant didesnei turto vertei, realizuojant būtų užtikrintas ne tik įkaito turėtojo, bet ir kitų kreditorių interesų patenkinimas, užtikrintas bankroto proceso skaidrumas.

20. Pažymėtina, kad apeliantė nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad bankrutuojančių asmenų nekilnojamojo turto vertė nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio nepasikeitė ir nesikeis artimiausiu metu. Tuo tarpu kreditorės argumentas, kad turto vertinimas tik didins bankroto administravimo išlaidas, yra nepagrįstas, kadangi nors turto vertinimo paslaugos atlikimui turės būti skiriamos papildomos išlaidos, tačiau jų suma nebus didelė ir reikšminga palyginti su paties turto verte ir su AB SEB banko finansiniu reikalavimu, dėl to, esant ankščiau paminėtoms aplinkybėms, turto vertinimo atlikimas bankroto procese nepažeis nei proporcingumo principo, nei bankrutuojančių asmenų, nei kreditorių teisių bei teisėtų interesų pusiausvyros, o tik, tikėtina, suteiks papildomą naudą ir garantuos objektyvų turto pardavimą.

21. Apeliantė nurodo, kad neprieštarauja 600 Eur sumai, skirtai būtinųjų bankrutuojančių asmenų bei jų išlaikytinių poreikiams tenkinti, taip pat neprieštarauja ir papildomos 100 Eur sumos skyrimui realizavus bankrutuojantiems asmenims priklausantį būstą, tačiau kreditoriui nesuprantama, kuo remiantis yra prašoma bei skiriamos papildomos lėšos gyvenamosios vietos išlaikymui apmokėti.

22. Tokie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nesutiktina su kreditorės vertinimu, kad bankrutuojantys asmenys kartu su mokumo atkūrimo planu privalo pateikti prašomų papildomų būtinųjų išlaidų gyvenamojo būsto išlaikymui pagrindimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad įstatyme nenustatyta reikalavimo fizinio asmens poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais ar kitokiais įrodymais. Teismas spręsdamas dėl būtinųjų išlaidų turi atsižvelgti ir įvertinti, ar nustatyta suma iš tikrųjų patenkina būtiniausius poreikius (2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos apžvalga bylose dėl fizinių asmenų bankroto Nr. AC-46-1).

23. Pažymėtina, kad kreditorės abejonė, ar pareiškėjai apskritai patiria išlaidų gyvenamosios vietos išlaikymui, yra nepagrįsta ir nemotyvuota, kadangi iš esmės visi asmenys, vienokiais ar kitokiais pagrindais valdantys ir besinaudojantys gyvenamuoju būstu, patiria ir turi apmokėti išlaidas už sunaudotą vandenį, elektrą, šildymą ir kt. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, jog būsto išlaikymo išlaidos yra kintančios priklausomai nuo sezoniškumo bei šeimos poreikių, mokumo atkūrimo plane nustatyti, kokią tiksliai išlaidų sumą bankrutuojantys asmenys patirs kiekvieną mėnesį, buvo objektyviai neįmanoma ir netikslinga, todėl mokumo atkūrimo plane įtvirtinta sąlyga, jog faktiškai patiriamas išlaidas, susijusias su gyvenamosios vietos išlaikymu, apmokėti turės pagal komunalinių paslaugų tiekėjų pateiktas sąskaitas. Atsižvelgiant į šią sąlygą, pareiškėjams kartu su mokumo atkūrimo planu pateikti duomenis, kad tokių išlaidų bankrutuojantys asmenys apskritai patiria, nėra pagrindo, kadangi jeigu vykdant mokumo atkūrimo planą šios išlaidos nebus patirtos, atitinkamai bankrutuojančių asmenų būtinosios išlaidos sudarys 600 Eur ar iki 700 Eur (atsiradus poreikiui nuomotis, pardavus šeimos gyvenamąjį būstą), dėl kurių kreditorius prieštaravimų nereiškia, o tokiu atveju, jei šios išlaidos susidarys, bankrutuojantys asmenys atitinkamai teiks bankroto administratoriui šias išlaidas ir jų dydį pagrindžiančius dokumentus. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bus apmokamos faktiškai patiriamos būsto išlaikymo išlaido pagal komunalinių paslaugų tiekėjų pateiktas sąskaitas, tai leis bankroto administratoriui kontroliuoti šių sumų panaudojimą pagal paskirtį. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog mokumo atkūrimo plane yra numatyta galimybė pareiškėjams jų gaunamas pajamas panaudoti tik patiems būtiniausiems poreikiams patenkinti, kartu užkertant pareiškėjams galimybę piktnaudžiauti savo teisėmis, įpareigojant juos mokumo atkūrimo plano vykdymo laikotarpiu pateikti bankroto administratoriui išlaidas pagrindžiančius dokumentus, vertintina, jog kreditorė nepagrindė savo teiginio, kad mokumo atkūrimo plane įtvirtintos bankrutuojančių asmenų būtinosios išlaidos neatitinka FABĮ reikalavimų bei pažeidžia pareiškėjų ir jų kreditorių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą.

24. Apeliantė nesutinka su skundžiamoje nutartyje teismo išdėstyta nuomone bei padaryta išvada dėl administravimo išlaidų fizinių asmenų bankroto procese ir nurodo, kad tarp bankroto administratoriaus ir jo administruojamo subjekto susiklosto pavedimo, o ne darbo teisiniai santykiai, todėl atlyginimo administratoriui mokėjimas yra ne atlyginimas darbo teisinių santykių prasme, o civilinių teisinių santykių pagrindu mokamas atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslaugas. Todėl atlyginimas administratoriui turi būti nustatomas išimtinai pagal jo suteiktas paslaugas.

25. Pažymėtina, kad bankroto administravimo išlaidų, kurios naudojamos nuo plano patvirtinimo momento iki bankroto bylos užbaigimo, dydis FABĮ nėra nustatytas. FABĮ 22 straipsnio 4 dalis nustato kriterijus, kuriais vadovaujantis vertinamas šių išlaidų dydis. Dėl šių bankroto išlaidų kasacinis teismas yra pasisakęs, kad jų dydis, remiantis FABĮ 22 straipsnio 4 dalimi, priklauso nuo to, ar fizinis asmuo vykdo individualią ir (ar) ūkininko veiklą, parduodamo turto rūšies ir jo kiekio, bankroto procedūrų kiekio ir sudėtingumo.

26. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis FABĮ 22 straipsnio 4 dalimi, sutinka su apeliantės teiginiu, kad bankroto administratorius yra verslo subjektas, teikiantis administravimo paslaugas, ir jam už suteiktas paslaugas turi būti atlyginama. Tačiau pažymėtina, kad jeigu bankrutuojantis fizinis asmuo turi realizuotino turto, bankroto administratoriui atsiranda papildomų pareigų. FABĮ 22 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog pardavus ar perdavus įkeistą turtą, bankroto administravimo išlaidoms gali būti skiriama ne daugiau kaip 15 proc. gautos lėšų sumos ar šio turto vertės, todėl įstatyme nustatytos nuostatos dėl procentinės išraiškos dydžio nėra pažeistos. Teismų praktikoje yra pažymima, kad nustačius procentinę išraišką administravimo išlaidoms bankroto administratorius yra suinteresuotas parduoti turtą kiek galima didesne kaina ir siekia bankroto proceso operatyvumo. Atsižvelgiant į tai, kad iš anksto neįmanoma nustatyti, kokia bus bankrutuojančių asmenų turto pardavimo kaina, atitinkamai nėra galimybės įvertinti, kokio dydžio atlyginimas bankroto administratoriui bus sumokėtas (pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2016-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-556-123/2016).

27. Nagrinėjamu atveju bankrutuojančių asmenų mokumo atkūrimo plane nurodyta, kad administravimo išlaidoms (atlyginimas bankroto administratoriui ir kitos administravimo išlaidos) dengti bus skiriama 10 proc. pajamų, gautų nuo parduoto bankrutuojančių asmenų turto, jei turtas bus parduotas per 18 mėnesių nuo plano patvirtinimo, arba 8 procentai pajamų, gautų už parduotą turtą, jei turtas bus parduotas ne vėliau nei per 18 mėnesių nuo plano patvirtinimo, t. y. nustatytas net ne maksimalus įstatymo leidžiamas bankroto administravimo išlaidų procentas. Be to, pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to, už kokią kainą bankroto procese pavyks parduoti pareiškėjams priklausantį nekilnojamąjį turtą, bankroto administratoriui atiteks toks pat procentas pajamų, koks numatytas plane. Taip pat iš gautų pajamų bus dengiamos ne tik per visą bankroto procesą patirtos išlaidos (kanceliarinės, ryšių, transporto, pašto, turto vertinimo, už pažymas iš registrų bei kt.), atlyginimas bankroto administratoriui, tačiau ir privalomieji sumokėti mokesčiai valstybei (pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis), todėl kreditorės išvada, kad mokumo atkūrimo plane procentine išraiška nustatyta administravimo išlaidų sąmata turėtų būti laikoma per didele ar pažeidžiančia kreditorių teisėtus interesus, laikytina nepagrįsta. Atkreiptinas dėmesys, kad visos bankroto administravimo išlaidos bus dengiamos tik iš piniginių lėšų, gautų pardavus bankrutuojančių asmenų turtą, todėl akivaizdu, jog numatyta gauti pajamų suma susijusi su rizika – nepardavus bankrutuojantiems asmenims priklausančio turto už pakankamą kainą, gali būti nepadengtos net būtinosios bankroto administratoriaus išlaidos, be to, įstatymo numatyta bankroto administratoriaus atsakomybė yra didelė, jam teks atlikti įstatyme nustatytas funkcijas administruojant fizinių asmenų bankroto procesą.

Dėl procesinės bylos baigties

28. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, atskirajame skunde išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 335 straipsniu, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.