Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja V. N. Griškevičienė Civilinė byla Nr. e2S-556-123/2016

Teisėja L. Šimanskienė (Proceso Nr. 2-06-3-05124-2015-1) Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.8; 3.3.2.3.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. kovo 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Nijolė Griškevičienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens „Swedbank“, AB atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. N. ir V. N. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys „Swedbank“, AB, Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas, UAB „Gelvora“, UAB „4finance“, antstolis A. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai R. N. ir V. N., atstovaujami bankroto administratoriaus UAB „Atenergo“, 2015-12-16 pateikė teismui prašymą patvirtinti mokumo atkūrimo planą. Nurodė, kad 2015-12-15 įvyko antrasis kreditorių susirinkimas, tačiau kreditorių susirinkimas nepatvirtino pareiškėjų mokumo atkūrimo plano dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Plane numatyta, jog pareiškėjams priklausantį nekilnojamąjį turtą pardavus per 12 mėnesių nuo plano patvirtinimo, administravimo išlaidoms skiriama 10 proc. gautos lėšų sumos, o turtą pardavus vėliau nei per 12 mėnesių nuo plano patvirtinimo, administravimo išlaidoms skiriama 8 proc. gautos lėšų sumos, todėl mokumo atkūrimo plane numatyta administravimo išlaidų suma yra gerokai mažesnė nei įstatymo numatyta maksimali riba. Pareiškėjų atstovė pažymėjo, jog nekilnojamąjį turtą pardavus už plane numatytą jo vertę, bankroto administratoriui tektų 12875,56 Eur, ir tai sudarytų 357,00 Eur per mėnesį. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorius administruotų du asmenis, jis turės rūpintis dviejų nekilnojamojo turto objektų pardavimu, įgyventi kitas jam įstatymo pavestas funkcijas, t.y. tikrinti bankrutuojančių asmenų išlaidas, rengti ataskaitas, šaukti kreditorių susirinkimus ir kt., plane numatyta administravimo išlaidų suma yra vertintina kaip pagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas bankrutuojančių R. N. ir V. N. mokumo atkūrimo planas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Fizinio asmens mokumo plane turi būti nurodoma įvairi informacija, kuri iš esmės nurodo, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūrų metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančio asmens asmeniniams poreikiams ir jo išlaikomiems asmenims skiriamos lėšos ir pan. FABĮ 8 straipsnio 8 dalyje yra numatyta ne absoliuti teismo teisė tvirtinti mokumo atkūrimo planą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, o teisė tvirtinti planą, atsižvelgiant į bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinus nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Pagal FABĮ 8 straipsnio 3 dalį teismui suteikiama teisė tvirtinti mokumo atkūrimo planą, kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal FABĮ 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Kreditorius „Swedbank“, AB yra didžiausias pareiškėjų kreditorius, turintis 97,79 proc. balsų. Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo nesutinka su teismo patvirtintame fizinių asmenų R. N. ir V. N. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plane nustatyta bankroto administravimo išlaidų suma, mano, kad teismas nepakankamai įvertino bankroto administravimo procese galinčias atsirasti bankroto administravimo išlaidas, nepagrįstai neatsižvelgė į suinteresuotų asmenų argumentus, kuriais buvo prieštaraujama bankroto administratoriaus siūlomai administravimo išlaidų sumai.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kadangi nuo kreditorių ir administratoriaus susitarimo priklauso administratoriaus atlyginimo dydis, tai jis turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų. Kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 str. 1 d.) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).

Nustatyta, kad mokumo atkūrimo plane nurodyta, kad administravimo išlaidoms (atlyginimas bankroto administratoriui ir kitos administravimo išlaidos) dengti bus skiriama 10 proc. pajamų, gautų nuo parduoto bankrutuojančių asmenų turto, jei turtas bus parduotas per 12 mėnesių nuo plano patvirtinimo, arba 8 procentai pajamų gautų už parduotą turtą, jei turtas bus parduotas vėliau, nei per 12 mėnesių nuo plano patvirtinimo. Pabrėžtina, kad nepriklausomai nuo to, už kokią kainą bankroto procese pavyks parduoti R. N. bei V. N. priklausantį nekilnojamąjį turtą (ar turtas bus parduotas už rinkos, ar už didesnę kainą), bankroto administratoriui atiteks toks pat procentas pajamų, koks numatytas plane. Iš gautų pajamų bus dengiamos ne tik per visą bankroto procesą patirtos išlaidos (kanceliarinės, ryšių, transporto, pašto, turto vertinimo, už pažymas iš registrų bei kt.), atlyginimas bankroto administratoriui, tačiau ir privalomieji sumokėti mokesčiai valstybei (pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis). Įvertinus byloje esančius įrodymus yra pagrindo išvadai, kad mokumo atkūrimo plane procentine išraiška nustatyta administravimo išlaidų sąmata nėra per didelė ir pažeidžianti kreditorių teisėtus interesus. Numatyta gauti pajamų suma susijusi su rizika – nepardavus bankrutuojantiems asmenims priklausančio turto už pakankamą kainą, gali būti nepadengtos net būtinosios bankroto administratoriaus išlaidos, be to, įstatymo numatyta bankroto administratoriaus atsakomybė yra didelė, jam teks atlikti įstatyme nustatytas funkcijas administruojant fizinių asmenų bankroto procesą.

Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog pardavus ar perdavus įkeistą turtą, bankroto administravimo išlaidoms gali būti skiriama ne daugiau kaip 15 proc. gautos lėšų sumos ar šio turto vertės, todėl įstatyme nustatytos nuostatos dėl procentinės išraiškos dydžio nėra pažeistos. Pažymėtina, kad nustačius procentinę išraišką administravimo išlaidoms bankroto administratorius yra suinteresuotas parduoti turtą kiek galima didesne kaina ir siekia bankroto proceso operatyvumo. Atsižvelgiant į tai, kad iš anksto neįmanoma nustatyti, kokia bus bankrutuojančių asmenų turto pardavimo kaina, atitinkamai nėra galimybės įvertinti, kokio dydžio atlyginimas bankroto administratoriui bus sumokėtas.

Apeliantė nurodo, kad administratorius turi motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos išlaidos yra būtinos, ir kodėl toks išlaidų dydis reikalingas norint užtikrinti tinkamą įmonės administravimą. Pažymėtina, kad bankroto procesas yra dinamiškas ir nėra įmanoma konkrečiai nustatyti, kiek bus patirta ryšių, transporto, pašto, turto vertinimo ir kitų išlaidų. Tačiau kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo buvo pateikta administravimo išlaidų sąmata, kurioje nurodyta, kaip bankroto administratorius skaičiuoja savo išlaidas. Suinteresuoto asmens cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010, kurioje nurodoma, kad bankroto administratoriui tenka pareiga motyvuoti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos, priimta teismui aiškinant Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo, o ne Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatas.

Teismas pažymi, jog apeliantė nenurodė konkrečių aplinkybių, dėl kurių būtų galima pripažinti teismo nustatytą administravimo išlaidų dydį nepagrįstu. Šiuo atveju bankrutuoja du fiziniai asmenys. Pagal FABĮ 12 straipsnio 2 d. 3 p. bankroto administratorius tvarko visų fizinio asmens gautų lėšų ir jų naudojimo apskaitą. Taigi bankroto administratoriui teks tvarkyti dviejų asmenų gautų lėšų ir jų naudojimo apskaitą. Pagal FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 7 p. bankroto administratorius teikia duomenis ir informaciją apie fizinio asmens bankroto procesą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai. Šiuo atveju bankroto administratoriui teks teikti informaciją apie du bankrutuojančius fizinius asmenis. Atsižvelgiant į tai, kad bankrutuoja du fiziniai asmenys, faktinė situacija keisis daug dažniau nei bankroto byloje, kurioje bankrutuoja tik vienas fizinis asmuo. Taigi prašomos patvirtinti dydžio bankroto administravimo išlaidos yra pagrįstos ir atitinka administratoriaus atliekamas funkcijas, bankrutuojančių fizinių asmenų ir jų kreditorių interesų pusiausvyrą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė Fizinių asmenų bankroto įstatymo normų, nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kurios atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.