Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį 2 (dvejų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

V. S. taikytas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Iš K. S. ir V. S. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai solidariai priteista 390,41 Eur turtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys netenkintas.

Apie V. S. galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnyje, nuspręsta pranešti prokurorui.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas K. S., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje

Dėl V. S. veiksmų padarant BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką skunde pažymima, jog vien žinojimas, jog UAB „M.“ ir UAB „S.“ nevykdė jokios veiklos, nepatvirtina veiksmų tyčios, be to, tokią teismo išvadą (neva V. S. žinojo, jog minėtos įmonės veiklos nevykdo) paneigia kiti byloje esantys įrodymai – UAB „M.“ bankroto administratoriaus V. B. nurodyta aplinkybė, jog įmonės savininko jis nerado; UAB „S.“ bankroto administratorių K. M. ir A. K. nurodytos aplinkybės, jog jokie dokumentai iškėlus bankroto bylą jiems perduoti nebuvo, o A. K. nurodė V. S. gyvai nematęs; byloje nėra duomenų apie tai, kad teismai, nagrinėję bankroto bylas, būtų siuntę kažkokius dokumentus V. S.. V. S. skunde tvirtina nieko nežinojęs nei apie bankroto procedūras, nei apie įmonių išregistravimą iš PVM mokėtojų registro ir įtraukimą į MOKSI.Pirmosios instancijos teismas V. S. iškeltą versiją, neva jis nežinojo, jog UAB „M.“ ir UAB „S.“ yra pripažintos nevykdančiomis veiklos, joms iškeltos bankroto bylos, laikė siekiu išvengti atsakomybės. Su tokia išvada teisėjų kolegija sutinka. Atlikus UAB „T.“ mokestinį patikrinimą buvo be kita ko nustatyta, jog:

Statybos ir remonto darbai UAB „T.“ nuomojamose patalpose buvo atlikti laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio pabaigos, šios aplinkybės pirmosios instancijos teisme neginčijo ir patys nuteistieji. Minėtu remonto darbų atlikimo laikotarpiu (nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio), kaip minėta aukščiau, nei UAB „M.“, nei UAB „S.“ vardu nebuvo teikiamos jokios mokesčių deklaracijos – nei pelno, nei PVM, nei kitos, patvirtinančios įmonių vykdomą veiklą, abi įmonės iš PVM mokėtojų registro kaip nevykdančios veiklos išregistruotos dar prieš remonto darbų pradžią (išregistruotos 2009 m. pabaigoje, darbai pradėti vykdyti 2010 m. balandžio mėnesį). Būdamas šių įmonių savininku bei vadovu V. S. turėjo suprasti ir suprato, jog įmonės, neperkančios ir neparduodančios prekių ar paslaugų, negaunančios jokių pajamų ir nepatiriančios jokių sąnaudų, nesamdydamos darbuotojų (remonto darbų atlikimo laikotarpiu UAB „M.“ buvo įdarbintas tik V. S., UAB „S.“ darbuotojų apskritai neturėjo) ir pan. nevykdė jokios ekonominės veiklos. Nors skunde V. S. nurodo, kad UAB „M.“ turėjo žmogiškųjų išteklių darbams atlikti, kadangi pagal šios įmonės bankroto administratoriaus V. B. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, septyniems ar dešimčiai žmonių buvo priskaičiuotas atlyginimas, su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Pagal išrašą apie juridinio asmens duomenis matyti, kad V. S. UAB „M.“ direktoriumi tapo 2009 m. spalio 19 d. (3 t., 53-57 b. l.). Be jo, įmonėje kiti asmenys dirbo ilgiausiai iki 2009 m. rugsėjo 18 d. (3 t., 58-64 b. l.). Būtent asmenys, kurie dirbo UAB „M.“ iki V. S. įsigyjant įmonę bei kuriems nebuvo išmokėtas jiems priklausantis darbo užmokestis buvo pripažinti pirmos eilės kreditoriais UAB „M.“ bankroto byloje (civilinė byla Nr. B2-31-565/2017), statybos darbų atlikimo laikotarpiu UAB „M.“ oficialia įdarbintas buvo tik V. S.. Taigi skundo argumentai, neva UAB „M.“ turėjo darbuotojų, kurie galėjo atlikti statybos darbus, atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo manyti, kad asmenys, atlikę remonto ir statybos darbus UAB „T.“ objektuose, yra kaip nors susiję su UAB „M.“ ar UAB „S.“. Darydamas tokią išvadą teismas be kita ko įvertino aplinkybę, jog liudytojai R. D., A. Š., betarpiškai dalyvavę remonto ir statybos darbuose, nurodė ant V. S. vadovaujamų darbininkų aprangos nematę jokių skiriamųjų ženklų, tą patį patvirtino I. K.. Skunde V. S. viena vertus nurodo, jog teismas nepagrįstai atmetė I. G. (kuri nurodė mačiusi darbininkus su UAB „M.“ užrašu ant aprangos) ir liudytojo D. N. (kuris nurodė matęs darbininkus su uniformomis, ant kurių buvo įmonės užrašas) parodymus dalyje dėl atitinkamų užrašų ant darbininkų aprangos, kita vertus pažymi, jog darbininkai galėjo būti aprengti ir kitos įmonės rūbais arba rūbais be jokių skiriamųjų ženklų (skundo 3.5. punkto argumentai). Pažymėtina, jog spręsdamas, ar UAB „M.“ ir UAB „S.“ galėjo atlikti statybos darbus, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik parodymus apie darbus atlikusius darbininkus ir užrašus ant jų drabužių, buvo įvertinti atlikto mokestinio patikrinimo rezultatai, aplinkybės, susijusios su neva darbus atlikusių įmonių finansine būkle, turimais žmogiškaisiais ištekliais, t. y. buvo vertinta surinktų įrodymų visuma. Liudytojų nurodytos aplinkybės dėl statybos darbus atlikusių asmenų aprangos buvo vertintos surinktų įrodymų kontekste ir tik patvirtino išvadą, jog statybos darbai buvo atlikti ne UAB „M.“ ar UAB „S.“. Be to, liudytojas D. N., nors ir nurodė matęs ant aprangos įmonės užrašus, patvirtinti, jog užrašai buvo būtent UAB „M.“ ar UAB „S.“, negalėjo. I. G. parodymai dėl darbus atlikusių asmenų aprangos visų pirma prieštaravo kitų liudytojų parodymams (R. D., A. Š., I. K.), antra, ši liudytoja, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, buvusi UAB „T.“ akcininkė, gali būti iš dalies suinteresuota bylos baigtimi. Nors apeliantui nesuprantamas galimas šios liudytojos suinteresuotumas bylos baigtimi, teisėjų kolegija pažymi, jog V. S. ir K. S. padarytos nusikalstamos veikos yra susijusios su UAB „T.“ – būtent šios įmonės naudai apgaule buvo panaikinta didelės vertės turtinė prievolė, , kas I. G., kaip šios įmonės akcininkei, turėjo būti aktualu dėl daugelio priežasčių (galimi teisiniai procesai dėl atitinkamų sumų išieškojimo ir kt.). Taigi tiek šios liudytojos, tiek aukščiau minėto liudytojo D. N. parodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti tinkamai.Bankroto byla UAB „S.“ buvo iškelta 2010 m. gruodžio 7 d., netikri dokumentai, pagal kuriuos UAB „S.“ neva atliko statybos bei remonto darbus UAB „T.“ objektuose, datuoti nuo 2011 m. gegužės 23 d. (statybų rangos sutartis tarp UAB „S.“ ir UAB „T.“) iki 2011 m. gruodžio 22 d. (paskutinė UAB „S.“ PVM sąskaita faktūra), taigi susitarimas neva atlikti statybos ir remonto darbus tarp įmonių buvo sudarytas praėjus beveik pusmečiui nuo bankroto bylos iškėlimo. V. S., tiek pagal UAB „S.“ bankroto administratorių pirmosios instancijos teisme nurodytas aplinkybes, tiek pagal šio juridinio asmens duomenis (3 t., 104-108 b. l.) buvo paskutinis UAB „S.“ direktorius. Tai, kad UAB „S.“ bankroto administratoriai K. M. bei A. K. nebuvo nė karto sutikę V. S. nereiškia, jog jis nežinojo apie UAB „S.“ iškeltą bankroto bylą. Pažymėtina, jog V. S. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu be kita ko nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas UAB „S.“ direktoriumi, žinodamas apie įmonės nemokumą, sunkią ekonominę padėtį, akivaizdžiai gresiant bankrotui, dar 2008 m. spalio 17 d. patenkino vieno iš kreditorių reikalavimus, dėl to padarė turtinės žalos kitiems kreditoriams (baudžiamoji byla Nr. 1-1034-868/2011), t. y. įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, jog apie gresiantį bankrotą V. S. žinojo dar 2008 m. pabaigoje. Šioje baudžiamojoje byloje priimant nuosprendį buvo taip pat vertinta ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, kuria UAB „S.“ iškelta bankroto byla. Kaip matyti, nuosprendis, kurį priėmus V. S. turėjo būti aišku apie bankroto bylos iškėlimą, priimtas 2011 m. rugsėjo 11 d., kai netikri dokumentai, kurių pagrindu UAB „S.“ neva atliko statybos bei remonto darbus UAB „T.“, datuoti ir po šio nuosprendžio priėmimo – iki 2011 m. gruodžio 22 d. Akivaizdu, jog atliekant įrodymų tyrimą anksčiau nagrinėtoje baudžiamojoje byloje su nutartimi iškelti bankroto bylą V. S. susipažino dar iki 2011 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio priėmimo. Taigi nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas šioje baudžiamojoje byloje, padarymo metu apie UAB „S.“ iškeltą bankroto bylą, priešingai nei teigiama skunde, V. S. žinojo. Pridėtinės vertės mokestis (PVM) - tai netiesioginis mokestis, kuris sumokamas už prekių tiekimą ir (arba) paslaugų teikimą, tenkinant šias sąlygas: prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą vyksta šalies teritorijoje; prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. PVM sumoka galutinis vartotojas (pirkėjas), PVM mokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje už įgyjamas prekes ir paslaugas, o vėliau su šiomis prekėmis ir paslaugomis sukūrus pridėtinę vertę atskaitomas. Parduodant prekes ar paslaugas, pardavėjas buhalteriniuose dokumentuose (sąskaitose faktūrose ir kt.) išskiria PVM, kurį sumoka pirkėjas. Tačiau pardavėjas neįgyja nuosavybės teisės į iš pirkėjo gautą PVM, o privalo šias lėšas sumokėti valstybei įstatymo nustatyta tvarka. Kartu pirkėjas, kuris yra PVM mokėtojas, įgyja teisę pardavėjui sumokėtą PVM įtraukti į PVM atskaitą ir šia suma sumažinti prievolę mokėti valstybei PVM. Jei UAB „M.“ ir UAB „S.“ (paslaugos pardavėjas) būtų iš tikrųjų vykdžiusios ekonominę veiklą, teikusios PVM deklaracijas, jose be kita ko deklaruojant iš UAB „T.“ už atliktus statybos ir remonto darbus gautą atlygį ir atitinkamai nuo šio atlygio sumokant PVM, žala valstybės biudžetui nebūtų padaryta – paslaugos pardavėjui dėl gauto atlygio susidarytų mokėtino PVM suma, o paslaugos pirkėjui (UAB „T.“) dėl paslaugoms apmokėti panaudotų lėšų ir sumokėto pirkimo PVM mokėtino PVM suma atitinkamai sumažėtų. Tačiau nagrinėjamu atveju V. S. žinojo, jog UAB „M.“ ir UAB „S.“ jokios veiklos nevykdo ir PVM nuo neva gautų pajamų nemokės, o žinomai netikri dokumentai – minėtų įmonių vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros – bus panaudotos tik mažinant UAB „T.“ mokėtino PVM sumą, taip darant žalą valstybės biudžetui. Taigi priešingai nei teigiama skunde, žinojimas apie aplinkybę, jog UAB „M.“ ir UAB „S.“ jokios veiklos nevykdo ir PVM valstybės biudžetui nemoka, patvirtina V. S. tyčią sukčiauti, t.y. nepagrįstai, netikrų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, mažinti mokėtino valstybės biudžetui PVM sumą. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. S. žinojo, kad UAB „M.“ ir UAB „S.“ nevykdo ekonominės veiklos, abi įmonės išbrauktos iš PVM mokėtojų registro kaip nevykdančios veiklos, o UAB „S.“ dar ir iškelta bankroto byla, šios įmonės neturėjo nei darbuotojų, nei kitų resursų ir negalėjo atlikti ir neatliko remonto darbų UAB „T.“ patalpose. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde V. S. kelia versiją, neva statybos darbams atlikti buvo samdomi subrangovai (skundo 3.4. punkto argumentai). Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, šią versiją, neva statybos darbams atlikti buvo samdomas subrangovas UAB „R.“, V. S. pateikė tik pirmosios instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo metu V. S. kaip subrangovų neminėjo nei minėto juridinio asmens, nei kitų. Be to, V. S. pateiktuose dokumentuose (atliktų darbų aktuose, pinigų priėmimo kvituose) kaip UAB „R.“ atstovė nurodoma L. G., kuri, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiame juridiniame asmenyje niekada nedirbo. Versija, neva šis asmuo buvo faktinis UAB „R.“ direktorius, buvo iškelta tik apeliaciniame skunde ir nėra pagrįsta jokiais duomenimis. Apeliaciniame skunde buvo taip pat prašoma apklausti Z. J. bei R. K., kurios pagal valstybės įmonės registrų centro išrašą buvo UAB „R.“ direktorėmis atitinkamai nuo 2009 m. iki 2012 m. balandžio 11 d. ir nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. (6 t., 173 b. l.). Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog V. S. šią įmonę (UAB „R.“) nurodė kaip subrangovą statybos darbams atlikti, tačiau iš jau minėto išrašo apie juridinį asmenį matyti, kad UAB „R.“ veikla yra visai kitokio pobūdžio – pagrindiniai bendrovės veiklos objektai yra variklinių transporto priemonių techninė priežiūra ir remontas, atsarginių dalių ir pagalbinių reikmenų didmeninė, mažmeninė prekyba, krovininis kelių transportas. Kaip tokio pobūdžio veikla užsiimanti įmonė galėjo atlikti statybos ir remonto darbus, V. S. nepaaiškino nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodoma, jog turi būti apklaustos tiek Z. J., tiek R. K., tačiau koks tokios apklausos tikslas – apeliantas nenurodo. Dėl R. K. apklausos papildomai pažymėtina, jog pats V. S. pirmosios instancijos teisme sutiko, kad į posėdį kviesti R. K. nereikia (2017 m. rugsėjo 7 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 7 t., 2, 3 b. l.), kodėl tokia būtinybė iškilo apeliacinės instancijos teisme, skunde nenurodoma, o apeliaciniame procese nuteistasis nedalyvavo, nors teismas tokias galimybes sudarėPirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog dalis V. S. į bylą pateiktų pinigų priėmimo kvitų (kuriuose kaip pinigų gavėjas nurodomas UAB „R.“ atstovė L. G.) yra išrašyti tuo metu, kai V. S. atliko laisvės atėmimo bausmę. Skunde V. S. nurodo bausmę atlikęs atvirojoje kolonijoje, taigi turėjęs teisę iš bausmės atlikimo vietos išvykti (atitinkamai turėjęs galimybę perduoti pinigus UAB „R.“ atstovui bei pasirašyti pinigų priėmimo kvitus). Visgi teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai abejojo V. S. pateiktų dokumentų tikrumu ir jais nesirėmė. T.y., kaip matyti iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (4 t., 14-17 b. l.), V. S. laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., taip pat nuo 2011 m. gruodžio 14 d. iki 2011 m. gruodžio 21 d. buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Tarp jo pateiktų pinigų priėmimo kvitų taip pat yra kvitų, kurie, pavyzdžiui, pasirašyti 2011 m. gruodžio 20 d., 2011 m. rugsėjo 27 d., t. y. jam būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Tad net jei iš atvirosios kolonijos V. S. ir buvo išvykęs, jis negalėjo perduoti pinigų už atliktus darbus UAB „R.“ atstovui būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Įvertinusi nurodytas aplinkybes (14-16 punktai) teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog be prieštaringų V. S. parodymų byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „T.“ statybos darbams atlikti būtų samdomi subrangovai. Atsakomybę už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką apeliantas taip pat bando perkelti UAB „T.“ buhalterei – I. K., kuri anot V. S. privalėjo patikrinti, ar UAB „M.“ ir UAB „S.“ yra PVM mokėtojos (skundo 3.3. punkto argumentai). Dėl tokių skundo argumentų teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog šioje baudžiamojoje byloje teismas vertino K. S. ir V. S. atliktus veiksmus, būtent šie asmenys nuteisti už didelės vertės turtinės prievolės Lietuvos valstybės biudžetui panaikinimą apgaule, t. y. buvo sprendžiamas K. S. ir V. S., o ne I. K. atsakomybės klausimas. Antra, pirmosios instancijos teisme I. K. nurodė, jog UAB „M.“ ir UAB „S.“ dokumentus, kaip ir kitų paslaugų pardavėjų dokumentus, kuriuos jai ant stalo padėdavo K. S., paimdavusi ir įtraukdavusi į apskaitą, apskaitą tvarkiusi tik pagal patiekiamus dokumentus, nei pardavėjų, nei parduodamų prekių netikrindavusi – duomenų apie tai, kad I. K. žinojo apie atliekamus nusikalstamus veiksmus, byloje nėra. Taigi pagrindo teigti, kad būtent I. K. yra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamo veikos subjektas, nagrinėjamu atveju nėra. Galiausiai skunde pažymima, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji bendrininkavimo sukčiaujant požymiai, vien dokumentų perdavimas K. S. neįrodo susitarimo, pats V. S. UAB „M.“ ir UAB „S.“ dokumentų neįtraukė į jokios įmonės apskaitą, nepateikė jų jokioms valstybinėms institucijoms. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju būtent netikrų dokumentų – kaltinime nurodytų PVM sąskaitų faktūrų – pagrindu buvo sumažinta UAB „T.“ mokėtino į valstybės biudžetą PVM suma. Perduodamas šiuos netikrus dokumentus K. S. V. S. turėjo suprasti ir suprato, kam jie bus naudojami, jei K. S. ar V. S. nebūtų atlikę veiksmų, už kuriuos kiekvienas nuteistas – V. S. neperdavęs dokumentų K. S., šis neperdavęs dokumentų apie nusikalstamą veiką nieko nežinančiai UAB „T.“ buhalterei, nusikalstama veika nebūtų buvusi baigta. Būtent atliktų veiksmų bendrumas siekiant nusikalstamos veikos rezultato rodo nuteistųjų susitarimą veikti kartu. Galiausiai teisėjų kolegija pažymi, jog vykdytojas yra asmuo, ne tik tiesiogiai realizavęs visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir toks asmuo, kuris realizavo bent dalį jų (kasacinė nutartis Nr. 2K-194-895/2015). Taigi V. S. atsakomybės pagal BK 182 straipsnį nagrinėjamu atveju nešalina tai, kad jis pats UAB „M.“ ir UAB „S.“ dokumentų neįtraukė į jokios įmonės apskaitą ir nepateikė jų jokioms valstybinėms institucijoms. Be šių dokumentų – netikrų PVM sąskaitų faktūrų – nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta, taigi V. S. veiksmai, atsižvelgiant į padarytos žalos dydį, teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip padaryti veikiant bendrininkų grupe su K. S. – asmeniu, realizavusiu kitus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius.

Dėl kaltinimo keitimo inkriminuojant turtinės prievolės panaikinimą

V. S. ir K. S. buvo kaltinami apgaule išvengę turtinės prievolės. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog veika reiškėsi turtinės prievolės panaikinimu apgaule. Kadangi reikšmės veikos kvalifikavimui tai neturėjo, kaltinimas buvo pakeistas nurodant, jog V. S. ir K. S. apgaule panaikino turtinę prievolę. Apeliaciniame skunde V. S. nurodo, kad taip buvo pažeista jo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas. Vadovaujantis BPK 255 straipsnio 2 dalimi kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Siekiant atsakyti į klausimą, ar ši nuostata nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pažeista, būtina nustatyti, ar objektyviojo sukčiavimo požymio pakeitimas (iš turtinės prievolės išvengimo apgaule į turtinės prievolės panaikinimą apgaule) reiškia iš esmės skirtingų faktinių aplinkybių nustatymą. Sukčiavimas objektyviai gali pasireikšti svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu apgaule, taip pat turtinės prievolės išvengimu ar panaikinimu apgaule. Šie sukčiavimo objektyvieji požymiai BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pakeitus objektyvųjį sukčiavimo požymį, toks kaltinimo keitimas nesuteikia pagrindo išvadai, jog teismas išėjo už kaltinimo ribų ir nuteisė V. S. už nusikalstamą veiką, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę veiksmų kvalifikavimui pagal BK 182 straipsnio 2 dalį turėjo apgaulės panaudojimas, kuris lėmė didelės turtinės žalos Lietuvos Respublikos valstybei padarymą, dėl neteisėtų V. S. ir K. S. veiksmų valstybės biudžetui nebuvo sumokėtas 260 552 Lt/75 461,08 Eur dydžio PVM. Faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių teismas nagrinėjamu atveju nekeitė, buvo pakeistas teisinis jų vertinimas – vietoje turtinės prievolės išvengimo, V. S. ir K. S. veiksmai įvertinti kaip turtinės prievolės panaikinimas. Tokioje situacijoje teismas turėjo suteikti galimybę V. S. išsakyti savo poziciją dėl tokio požymio pakeitimo, bet to nepadarė. Šis trūkumas buvo ištaisytas apeliacinės instancijos teisme suteikiant galimybę V. S. pasisakyti minėtu klausimu, net keletą kartų buvo daromos pertraukos byloje siekiant V. S. iškviesti į teismo posėdį, tačiau jis į teismo posėdžius nevyko, tad šios savo teisės atsisakė. Pagrindo teigti, kad taip buvo pažeista BPK 255 straipsnio 2 dalis, teisėjų kolegijos vertinimu nėra.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje

Dėl V. S. veiksmų padarant BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, skunde nurodoma, jog VMI patikrinimo akte buvo padaryta išvada, kad UAB „M.“ ir UAB „S.“ vardu įformintos PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios. Apeliantui nesuprantama, kaip jis galėjo panaudoti sąskaitas faktūras, kurios neturi juridinės galios (skundo 3.7. punkto argumentai). Skundžiamu nuosprendžiu V. S. pagal BK 300 straipsnį nuteistas už tai, kad panaudojo žinomai netikrus UAB „M.“ ir UAB „S.“ dokumentus. Apeliaciniame skunde V. S. kelia klausimą dėl šios nusikalstamos veikos dalyko, pažymi, jog PVM sąskaitos faktūros, būdamos teisiškai niekiniais dokumentais, iki kol jų nepanaudojo K. S. ir buhalterė I. K., nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad PVM sąskaitos faktūros buvo teisiškai niekiniai dokumentai, t. y. netikri dokumentai, ir lėmė šios veikos nusikalstamumą. Dokumentas laikomas netikru, kuomet jo turinyje yra įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys. Nagrinėjamu atveju tiek UAB „M.“, tiek UAB „S.“ PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodyti negaliojantys šių įmonių PVM mokėtojų kodai, PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodyti darbai, kurių realiai UAB „M.“ ir UAB „S.“ neatliko, tiek UAB „M.“, tiek UAB „S.“ buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro, taigi šių įmonių vardu PVM sąskaitos faktūros apskritai negalėjo būti išrašomos. Visos šios aplinkybės turėjo būti ir buvo žinomos V. S., t. y. jis žinojo, jog K. S. pateikiami dokumentai yra netikri. Kaip jau minėta, K. S. ir V. S. nuteisti už veiksmus, kuriuos atliko veikdami bendrininkų grupe. Nors pats V. S. PVM sąskaitų faktūrų buhalterei I. K. ir nepateikė, tai nešalina jo atsakomybės dėl netikrų dokumentų panaudojimo. Jo veiksmai dėl padarytos didelės žalos teisingai kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.

Dėl paskirtos bausmės

Apeliantas nurodo, jog jo atžvilgiu turėjo būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos ir/ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, prašo skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Skundu taip pat prašoma pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog veika buvo padaryta veikiant bendrininkų grupėje. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, jokie motyvai, kodėl teismas turėtų pašalinti V. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (numatytą BK 60 str. 1 d. 1 p.), nepateikiami. Atsižvelgiant į tai, kad V. S. ir K. S. nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe, teismas pagrįstai pripažino šią aplinkybę V. S. atsakomybę sunkinančia. Tiek BK 182 straipsnio 2 dalies, tiek BK 300 straipsnio 3 dalies sankcijos numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą. V. S. prašo taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalis teismų praktikoje taikoma tada, kai nustatoma išimtinių aplinkybių, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas akivaizdžiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra. Nusikalstamos veikos, už kurias V. S. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo padarytos laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio pradžios iki 2012 m. sausio mėnesio pabaigos. Iki nusikalstamų veikų darymo pradžios V. S. buvo teistas vieną kartą – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmę buvo atlikęs, tačiau teistumas neišnykęs. Veikų padarymo metu V. S. nuteistas dar du kartus – Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu bei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu. V. S. atžvilgiu priimti du apkaltinamieji nuosprendžiai nesulaikė jo nuo nusikalstamų veikų darymo. Priešingai, jis tęsė nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas šioje baudžiamojoje byloje. Teismas nenustatė V. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Skunde nuteistasis pažymi baigęs vidurinę mokyklą, išlaikęs vairuotojo teises, užsiimantis labdaringa veikla, dirbantis. Teisėjų kolegijos vertinimu tokios aplinkybės yra gyvenimiškai įprastos nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės (baigta mokykla, darbas, teisės vairuoti įgijimas) ir nesuponuoja išvados, jog baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Įvertinus ankstesnius nuteistojo teistumus, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, darytina išvada, jog pagrindo skirti V. S. švelnesnę bausmės rūšį taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas šiuo atveju nėra.Apeliaciniame skunde V. S. taip pat prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Tokio prašymo motyvai – nurodytos minėtos aplinkybės dėl turimo darbo, mokyklos baigimo, labdaringos veiklos. Kaip jau minėta, V. S. anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje (Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu), yra atlikęs realią laisvės atėmimo bausmę, paskutinį kartą lygtinai iš pataisos namų jis paleistas 2013 m. balandžio 19 d. (4 t., 14-17 b. l.). Nors apkaltinamasis nuosprendis V. S. atžvilgiu ir nėra priimtas, pirmosios instancijos teisme šiuo metu taip pat nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje V. S. nusikalstamas veikas kaltinamas padaręs po minėto paleidimo iš pataisos įstaigos, kas vėlgi neigiamai charakterizuoja jo asmenybę. Sprendžiant BK 75 straipsnio taikymo klausimą atkreiptinas dėmesys ir į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį – dėl neteisėtų V. S. ir K. S. veiksmų buvo padaryta didelė žala Lietuvos Respublikos valstybei, tačiau V. S., priešingai nei kitas nuteistasis šioje byloje, neatlygino nei dalies padarytos turtinės žalos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltininko asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo, pavyzdžiui, ar jis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta savo kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, atsiprašo nukentėjusiojo, atlygina padarytą žalą. Pagrindo teigti (atsižvelgiant į ankstesnius teistumus), jog V. S. padaryti nusikaltimai buvo atsitiktiniai, šiuo atveju nėra. Kaltės dėl padarytų nusikaltimų jis nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme. Padarytos žalos, kaip minėta aukščiau, neatlygino. Teismui pateiktos padėkos už labdaringą veiklą 2016 m. (6 t., 200, 201 b. l.), geros darbdavio charakteristikos (6 t., 198, 199 b. l.) teigiamai apibūdina jo asmenybę, tačiau nėra pakankamos išvadai, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.