Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos skyriaus prokuroro ir nuteistojo E. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 5 p. laisvės atėmimu dvidešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pirmus penkerius metus kalėjime, likusius - pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. kovo 9 d. iki 2008 m. spalio 30 d. laikas.

Iš E. K. priteista nukentėjusiajam R. J. 6749,52 Lt turtinei ir 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei nukentėjusiajai V. K. 2960 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiajai V. K. pripažinta teisė į civilinį ieškinį dėl išlaidų už paminklo pagaminimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 9 d., apie 22 val., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančiame V.R., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, smogdamas metaliniu vamzdžiu ne mažiau kaip šešis smūgius V. K. į galvą ir kitas kūno vietas, smogdamas metaliniu vamzdžiu ne mažiau kaip dvylika smūgių E. J. į galvą bei smogdamas metaliniu vamzdžiu ne mažiau kaip tris smūgius B. K. į galvą, padarė šiuos sužalojimus: V. K. - muštines kaktos ir galvos plaukuotosios dalies žaizdas, poodines kraujosruvas ir nubrozdinimus galvos plaukuotojoje dalyje, dešinėje šlaunyje ir kairiame kelyje, kaukolės skliauto kaulų lūžius, kraujo išsiliejimus po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimą, dėl ko nuo įspaustinių skeveldrinių kaukolės kaulų lūžių, galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimų po minkštaisiais ir kietuoju galvos smegenų dangalais, suspaudžiant galvos smegenis, nukentėjusysis V. K. mirė; E. J. - daugybines muštines eidinės galvos dalies, kairės pakaušio pusės, plaukuotosios dalies muštines žaizdas, dešinio kaktikaulio ančio priekinės sienelės atvirą lūžį, daugybinius kaukolės veidinės dalies (nosies, viršutinio žandikaulio) lūžius, poodines kraujosruvas kairiuose vokuose, kraujo išsiliejimus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, pamatinės galvos smegenų dalies ir smegenėlių sumušimus, dėl ko nuo daugybinių veidinės dalies kaulų sužalojimų, įkvėpus kraują į plaučius nukentėjusysis E. J. mirė; B. K. - muštines kaktos ir kairės viršugalvio-pakaušio sričių žaizdas, paviršutinius kairės kaktos pusės, nosies ir smakro odos nubrozdinimus, poodines kraujosruvas vokuose, atvirus kaukolės skliauto skeveldrinius lūžius, išsiliejus kraujui po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir skilveliuose, galvos smegenų sumušimą, dėl ko nuo atvirų įspaustinių skeveldrinių kaukolės kaulų lūžių, galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo po minkštaisiais dangalais ir skilveliuose nukentėjusioji B. K. mirė, t. y. tyčia nužudė V. K. , E. J. ir B. K. .

Teismas, pripažindamas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo atvykimą į policijos įstaigą ir pranešimą apie padarytą nusikaltimą, nepagrįstai išplėtė šios aplinkybės turinį, nes tokia aplinkybė BK 59 str. 1 d. 2 p. nenumatyta. Prokuroro nuomone, teismas turėjo vadovautis BK 59 str. 2 d. nuostatomis. Teismo išvada, kad nuteistasis prisipažino kaltu ir gailisi, yra klaidinga ir neatitinkanti bylos aplinkybių. Teisiamojo posėdžio metu E. K. , duodamas parodymus, išreiškė ne gailėjimąsi ir nuoširdumą dėl padarytos veikos, bet priešingai – buvo agresyvus, išsakė priekaištus nukentėjusiųjų bei žuvusiųjų atžvilgiu, jo atsiprašymas buvo deklaratyvus, jis nesistengė, kad būtų sušvelninti nusikaltimo padariniai. Be to, teisiamojo posėdžio metu jis pakeitė parodymus, nurodydamas naujas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (įvykio metu gynėsi, o į garažą, kuriame padarė nusikaltimą, ėjo paimti rakto). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad E. K. pakeitė parodymus, tačiau kartu ir paneigė, kad jis nusikalto būdamas labai susijaudinęs ar peržengdamas būtinosios ginties ribas, t. y. teismas pats pripažino, kad E. K. davė tik iš dalies teisingus parodymus. Prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) kasacinių nutarčių 2K-61/2006 ir 2K-609/2005 nuostatomis, teigia, kad E. K. atžvilgiu negalima taikyti BK 59 str. 1 d. 2 p. nuostatų.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. J. pareiškė civilinius ieškinius - 6849,52 Lt ir 90000 Lt - turtinei bei neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusioji V. K. pareiškė 4000 Lt civilinį ieškinį laidojimo išlaidoms atlyginti. Prokuroro nuomone, nuteistojo E. K. atlyginta labai maža dalis – 100 Lt – padarytos žalos yra tik formalaus pobūdžio, neatitinka nukentėjusiųjų interesų apsaugos poreikių ir negali būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Vadovaudamasis LAT kasacinės nutarties Nr. 2K-420/2007 nuostatomis, teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe – 100 Lt žalos atlyginimą.

Teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiųjų netinkamo elgesio ir asocialaus gyvenimo būdo įtaką nusikaltimo padarymui bei šiuo pagrindu parinkdamas nuteistajam švelnesnę bausmę, pažeidė BK 41 str. 2 d. 5 p. reikalavimus. Prokuroras, vadovaudamasis LAT kasacinės nutarties Nr. 2K-576/2006 nuostatomis, teigia, kad teismas neatsižvelgė į nukentėjusiųjų interesus bei pažeidė BK 54 str. 2 d. nuostatas. E. K. nužudė tris žmones, t. y. padarė labai sunkų nusikaltimą, kurio pasekmės nepataisomos. Byloje nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena sunkinanti atsakomybę aplinkybė. Be to, nuteistasis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. E. K. anksčiau teistas už tyčinį apysunkį kūno sužalojimą bei žiaurų kankinimą. Nors teistumai už šias veikas yra išnykę, tačiau, prokuroro nuomone, tai jį charakterizuoja neigiamai. Be to, jis niekur nedirbo, penkis kartus baustas administracine tvarka dėl alkoholinių gėrimų gėrimo ar girto pasirodymo viešosiose vietose. Prokuroras teigia, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus E. K. griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis E. K. ir jo gynėja prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuratūros apeliacinį skundą – atmesti. Prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas visumoje išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistojo kaltė dėl tyčinio trijų žmonių nužudymo yra neginčijamai įrodyta.

Nuteistasis neneigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje, smogdamas metaliniu vamzdžiu V. K. į galvą ir kitas kūno vietas ne mažiau kaip šešis kartus, E. J. į galvą ne mažiau kaip dvyliką kartų, o B. K. į galvą ne mažiau kaip tris kartus, juos nužudė.

Tačiau nuteistasis, pripažindamas šias aplinkybes, teigia, kad nenorėjo atimti nukentėjusiesiems gyvybes, t. y. ginčija tyčios turinį ir kryptingumą. Jis taip pat nurodo, kad nukentėjusiuosius nužudė būdamas būtinosios ginties situacijoje.

Su šiais skundo argumentais sutikti negalima.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punkte nurodyta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jo pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimo padarymą ir po jo bei kt.

Byloje nustatyta, kad sužalojimai nukentėjusiesiems padaryti 6 cm skersmens, 144,4 cm ilgio metaliniu vamzdžiu. Šio įrankio matmenys, masyvumas leidžia neabejotinai manyti, kad daugybinių ir kryptingų smūgių sudavimas pagrindinai į galvą turėjo sukelti ir sukėlė sužalojimus, kurie aiškiai nesuderinami su gyvybe. Iš pačio nuteistojo parodymų seka, kad jis liovėsi žaloti nukentėjusiuosius tada, kai jie nebesipriešino ir neberodė jokių gyvybės žymių (jo žodžiais kai ,,tapo tylu“). Visos šios aplinkybės rodo, kad E. K. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. suvokė, jog kėsinasi į nukentėjusiųjų gyvybę, numatė, kad dėl jo veikimo pastarieji gali mirti ir tokių padarinių (mirties) siekė. Todėl apygardos teismo išvada, kad nuteistasis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, yra teisinga.

Kolegija taip pat daro išvadą, kad nuteistasis V. K. , E. J. ir B. K. nužudė tarpusavio konflikto su V. K. metu, nesant būtinosios ginties sąlygų.

BK 28 str. 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, valstybės ar visuomenės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi.

E. K. itin nenuosekliai apibūdino konflikto pradžią ir nukentėjusiųjų veiksmus. Štai savo pirmojoje apklausoje (t. 1, b. l. 114-115) E. K. nurodė, kad V. K. tik bandė suduoti jam metaliniu vamzdžiu, tačiau nesudavė. Jis šiuose parodymuose apie ,,užvertimą“ net neužsiminė.

Apylinkės teisme, sprendžiant suėmimo paskyrimo klausimą (t. 1, b. l. 135), E. K. paaiškino, kad V. K. jam sudavė smūgius kumščiu į šoną ar alkūnę.

Papildomos įtariamojo apklausos metu (t. 2, b. l. 4-5) E. K. jau tvirtino, kad V. K. vamzdžiu jam sudavė du nestiprius smūgius į ranką ir kairį šoną ir grasino jį (E. K. ) ,,padėti į vietą“.

Nagrinėjant bylą apygardos teisme (t. 2, b. l. 103-104) nuteistasis nurodė naują aplinkybę, kad jam suduotus smūgius sušvelnino metalinės kopėčios. Jis taip pat paaiškino, kad E. J. pritarė V. K. raginimui jį (E. K. ) ,,padėti į vietą“. Įtikinamai paaiškinti savo parodymų keitimo priežasčių E. K. apeliacinės instancijos teisme nesugebėjo. Tačiau, netgi įvertinus nuteistojo parodymus kaip prieštaringus, byloje vis dėlto nėra paneigtas jo aiškinimas, kad būtinosios ginties situacija konflikto pradžioje buvo atsiradusi. Tokio aiškinimo nepaneigia ir teismo medicinos specialisto išvada, kad E. K. sužalojimai nebuvo padaryti (t. 1, b. l. 132).

Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų E. K. parodymų vertinimo seka, jog pirmosios instancijos teismas pripažino nustatyta aplinkybe, kad pirmas nuteistąjį puolė ir metaliniu vamzdžiu į ranką bei šoną smūgius sudavė V. K. . Nesutikti su šia išvada kolegija neturi pagrindo. Taigi, galima teigti, kad įvykio pradžioje E. K. buvo susidūręs su pavojingu, realiu ir akivaizdžiu kėsinimusi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 6 punkte nurodyta, kad teisė į būtinają gintį kyla nuo kėsinimosi pradžios ir išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga. Iš to seka, kad besiginančiojo veiksmai darant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir akivaizdžiai nebereikėjo gintis. Žala, padaryta besikėsinančiajam pasibaigus kėsinimuisi, jį atrėmus ir nebeesant būtinybės gintis, turi būti vertinama ne kaip būtinosios ginties ribų peržengimas, o kaip tyčinis nusikaltimas ir kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius, t. y. pagal BK 129, 135 ar 138 straipsnius. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konkrečiose bylose (kasacine byla Nr. 26-479/2006).

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisingai nustatė kėsinimosi pradžią ir pabaigą. Byloje neabejotinai nustatyta, kad nuteistajam atėmus iš V. K. metalinį vamzdį, pavojingas kėsinimasis buvo atremtas. Nukentėjusieji jokios grėsmės nuteistajam jau nebekėlė. Maža to, pats apeliantas pripažįsta, kad B. K. į jo gyvybę ar sveikatą visai nesikėsino. Gulintis ar sėdintis E. J. taip pat realios grėsmės nuteistajam nekėlė. Taigi, apeliantas negalėjo suklysti dėl pavojingo kėsinimosi pabaigos. Formali kiekybinė nukentėjusiųjų persvara, kuri įvertinus jų girtumą, amžių ir realiai atliktus veiksmus, šios išvados nepaneigia. Visos šios aplinkybės leidžia neabejotinai teigti, kad E. K. veiksmai padarant žalą nukentėjusiesiems (atimant jiems gyvybę) negali būti pripažinti būtinąja gintimi.

Nesant būtinosios ginties situacijos žalos nukentėjusiesiems padarymo metu, negalimas ir šios ginties ribų peržengimas.

Priešingai, nei teigia apeliantas, jis nėra nuteistas už nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Nuosprendyje yra aiškiai nurodyta, kad trijų asmenų nužudymo paskatos buvo nesutarimai ir pyktis.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas E. K. maksimalią terminuotą laisvės atėmimo bausmę, BK 41 str. ir 54 str. 2 d. nuostatų nepažeidė. Tačiau kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas 100 Lt žalos atlyginimą R. J. be pagrindo pripažino atsakomybe lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 3 p.

Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Taigi, įstatymas reikalauja atlyginti ar pašalinti visą nusikaltimu padarytą žalą. Kita vertus, BK 59 str. 2 d. nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe dalinį nuostolių atlyginimą ar žalos pašalinimą. Tačiau, šiais atvejais, atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, nes tik tada galima pagrįstai manyti, kad kaltininko pastangos yra nuoširdžios ir pagrįstos realiais ketinimais per kuo įmanomai trumpesnį laiką atlyginti likusią žalos dalį. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad E. K. atlygino tik labai nedidelę dalį (100 Lt) padarytos žalos. Tuo tarpu iš E. K. nukentėjusiajam R. J. priteista 6749,52 Lt turtinei ir 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti. V. K. priteista 2960 Lt turtinei žalai atlyginti. Todėl pirmosios instancijos teismas 100 Lt žalos atlyginimą nepagrįstai pripažino E. K. atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga (Baudžiamojo kodekso 129 straipsnis)//Teismų praktika Nr. 28, p. 300-302, 332). Dėl šių aplinkybių apygardos teismo nuosprendis keistinas. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina teismo nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimas.

Prokuroro apeliaciniame skunde ginčijamos ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., pripažinimo.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje yra nustatyta ši nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nors šią išvadą pagrindžiantys motyvai nėra pakankamai nuoseklūs ir išsamūs.

Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai pažymima, kad gailėjimasis be prisipažinimo yra negalimas, nes šios dvi sąlygos paminėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimui yra būtinos, o ne alternatyvios.

Apygardos teismas savo nuosprendyje nurodė, kad „< ... E. K. teisiamojo posėdžio metu dėl įvykio aplinkybių parodymus keitė, tačiau iškarto po įvykio pats savo noru atvyko į policijos komisariatą ir pranešė apie jo paties padarytą nusikaltimą, dėl padaryto nusikaltimo gailisi, nukentėjusiųjų atsiprašė ... >“. Tačiau skundžiamame nuosprendyje nėra pasisakyta ar teismo nuomone nuteistasis pripažino esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir ar jo parodymų keitimas yra susijęs su šių aplinkybių neigimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtų kasacinių nutarčių Nr. 2K-609/2005, 2K-276/2006, 2K-61/2006, 2K-469/2007, 2K-201/2007 motyvai rodo, kad prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, keliami trys reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku bei prisipažinimo išsamumas.

Byloje nustatyta, kad E. K. iškarto po nusikaltimo padarymo pats niekieno neverčiamas atvyko į policijos komisariatą ir pranešė apie trijų žmonių nužudymą. Taigi, dėl dviejų pirmųjų reikalavimų abejonių nekyla. Jų neginčija ir prokuroras. Prisipažinimo išsamumas kiekvienoje konkrečioje byloje yra vertinimo dalykas. Kolegijos nuomone, nuteistasis, neigdamas tyčią nužudyti ir netgi keisdamas parodymus apie nukentėjusiųjų veiksmų pobūdį ir jų intensyvumą ir tokiu būdu stengimasis pabrėžti būtinosios ginties situacijos buvimą, vis dėlto pripažįsta esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-420/2006 nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi, kaltininko prisipažinimas aiškinamas kaip esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas. Šioje dalyje įstatymo nereikalaujama, kad asmuo pripažintų kaltę visa kaltinimo apimtimi. Jis turi teisę į gynybą. Taigi, turi teisę ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo, vadovaudamasis savo faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Jo faktinių aplinkybių suvokimas gali skirtis nuo kaltinimo formuluočių, todėl tokios teisės negalima atimti ar apriboti, grasinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu.

Pažymėtina, kad E. K. apie būtinosios ginties situaciją konflikto pradžioje aiškino jau pirmosios apklausos metu (t. 1, b. l. 114-115). Tokios situacijos buvimas konflikto pradžioje yra nustatytas. Tai, kad vidurinį išsilavinimą turintis nuteistasis nesuvokia pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi pasibaigimo momento nustatymo reikšmės veikos juridiniam įvertinimui, nereiškia, kad jis nepripažįsta esminių savo veikos, kuria nukentėjusiesiems atimta gyvybė, aplinkybių. Tai pasakytina ir apie jo tyčios atimanti nukentėjusiesiems gyvybę neigimą.

Teisiamojo posėdžio protokole nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus E. K. tapdavo agresyvus, išsakydavo priekaištus nukentėjusiųjų ir nužudytųjų atžvilgiu. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kad nuteistojo atsiprašymas buvo deklaratyvaus pobūdžio. Kolegija jau aptarė, dėl kokių priežasčių 100 Lt žalos atlyginimas nepripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Tačiau nedidelės dalies žalos atlyginimą dar įvardinti kaip nesistengimą sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad nustatant kaltininko nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo, būtina įvertinti ne tik jo atsiprašymą, bet ir jo elgesį tuoj po nusikaltimo padarymo. Jau paminėta, kad E. K. iškarto po nusikaltimo padarymo pats nuvyko į policijos komisariatą ir pranešė apie trijų žmonių nužudymą. Ši aplinkybė taip pat traktuotina kaip gailėjimosi išraiška. Byloje nėra paneigtas E. K. aiškinimas, kad konflikto metu pirmas jį užpuolė V. K.. Todėl apygardos teismas, parinkdamas bausmės dydį, turėjo teisę atsižvelgti į netinkamą nukentėjusiojo elgesį, asocialų gyvenimo būdą. Taigi, byloje yra nustatyta viena atsakomybę lengvinanti ir viena sunkinanti aplinkybė.

Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė teismų praktikoje skiriama tada, kai nusikalstama veika (nužudymas) pasižymi išskirtiniu pavojingumu (pvz., esant kelioms nužudymą kvalifikuojančioms aplinkybėms ar nužudžius daugiau kaip du asmenis) ir kai kaltininko asmenybė yra ypatingai pavojinga visuomenei. Tokios bausmės paskyrimą įtakoja ir nužudymo paskatos, kaltininko elgesys nužudymo metu ir po jo, o taip pat galimybė pasiekti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus netaikant griežčiausios bausmės – laisvės atėmimo iki gyvos galvos. Visos šios aplinkybės yra byloje pakankamai įvertintos. Todėl, netgi pašalinus iš nuosprendžio vieną E. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, negalima teigti, jog E. K. paskirta 20 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per švelni.

Kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, pagrįstais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, apie teisingumo ir humaniškumo principų įgyvendinimą, nukentėjusiųjų teisėtų interesų suvokimą ir siekį juos saugoti, prarastų vertybių svarbą, vietą vertybių hierarchijoje. Tačiau šie argumentai dar nesuponuoja išvados, kad E. K. turi būti skirta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Jie yra pakankami tik tam, kad nuteistajam būtų paskirta maksimali terminuota laisvės atėmimo bausmė. Tokią išvadą kolegija daro dėl sekančių aplinkybių.

Priešingai nei teigia prokuroras, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad veikiant tiesiogine tyčia buvo nužudyti trys asmenys. Iš nuosprendžio seka, kad ši aplinkybė, įvertinus BK 61 str. nuostatas, buvo lemianti nuteistajam skiriant 20 metų laisvės atėmimo bausmę, o ne bausmę, artimą sankcijos vidurkiui.

Byloje taip pat nustatyta, kad sumanymas nužudyti tris asmenys kilo staiga, t. y. jis nebuvo iš anksto suplanuotas. Nusikaltimas buvo padarytas ne dėl aiškiai išreikštų žemų paskatų (nužudyta dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio). Kaltininko asmenybė yra neigiama, tačiau nėra visiškai degradavusi (t. 2, b. l. 24). Teistumai už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas yra išnykę. Nuteistojo elgesys po nusikaltimo padarymo (atvykimas į policijos komisariatą) taip pat yra labai svarbi aplinkybė, į kurią neatsižvelgti kolegija neturi teisės. Įvertinus bylos aplinkybes, nuteistojo ir nukentėjusiųjų asmenybes, galima pagrįstai manyti, kad priešingu atveju, t. y. E. K. pasišalinus iš nusikaltimo padarymo vietos, šio nusikaltimo išaiškinimas būtų labai apsunkintas.

Šių aplinkybių visuma, kolegijai leidžia daryti išvadą, kad labiausiai nusikalstamos veikos pavojingumą, nuteistojo asmenybę, nukentėjusiųjų interesus atitinkanti bausmė yra maksimali terminuota laisvės atėmimo bausmė. Tokia bausme pilnai realizuojama jos (bausmės) paskirtis, numatyta BK 41 str. 2 d. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas būtent tokią bausmę, BK 54 str. 2 d. reikalavimų nepažeidė. Kita vertus, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad E. K. paskirta 20 metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta. Todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 30 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies teismo nustatytą nuteistojo E. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – savanorišką žalos atlyginimą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

E. K. apeliacinį skundą atmesti.