- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-13
- Bylos Nr.
- A-602-199-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03326-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vektus“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vektus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vektus“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI Sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo 2010 m. gegužės 4 d. skundu kreipėsi į atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas; VMI), prašydamas šį Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo panaikinti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2010 m. liepos 12 d. sprendimu 2010 m. rugpjūčio 9 d. skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), prašydamas panaikinti VMI 2010 m. liepos 12 d. sprendimą ir jame jo atžvilgiu nustatytus mokėtinus mokesčius bei su tuo susijusius delspinigius bei baudą.
MGK 2010 m. spalio 11 d. sprendimu dėl UAB „Vektus“ 2010 m. rugpjūčio 9 d. skundo Nr. S-278 (toliau – ir MGK 2010 m. spalio 11 d. sprendimas) patvirtino VMI 2010 m. liepos 12 d. sprendimą.
II.
Pareiškėjas UAB „Vektus“, nesutikdamas su MGK 2010 m. spalio 11 d. sprendimu 2010 m. lapkričio 26 d. (pagal gavimo teisme datą) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti MGK 2010 m. spalio 11 d. sprendimą bei jo atžvilgiu papildomai priskaičiuotus 56042 Lt PVM, 2855 Lt PVM delspinigių ir 5604 Lt PVM baudą.
Skunde ir patikslintame skunde paaiškino, jog MGK nepagrįstai neatsižvelgė į UAB „Vektus“ paaiškinimus dėl UAB „Elbeka“ galimybės sumokėti pardavimo PVM bankroto bylos vykdymo procese. Teigia, jog UAB „Elbeka“ bankroto byloje, patenkinus pirmos eilės kreditorių reikalavimus ir atėmus įkeisto turto vertę, antros eilės kreditorių reikalavimams patenkinti bus likę turto, kurio vertė yra 307468,75 Lt, kas reiškia, jog antros eilės kreditorių, įskaitant mokesčių administratoriaus, reikalavimai, kurių bendra vertė 247783,41 Lt, gali būti visa apimtimi patenkinti, o kartu ir sumokėtas UAB „Elbeka“ pardavimo PVM už ginčijamus sandorius. Pažymi, jog UAB „Elbeka“ bankroto bylos vykdymo procese sumokėjus pardavimo PVM už ginčijamus sandorius, šios bendrovės veikla nebegalės būti laikoma neteisėta mokestine prasme, todėl nebus pagrindo ir UAB „Vektus“ atsakomybės taikymui. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius ir MGK patvirtino, jog ginčijami sandoriai buvo realiai įvykdyti ir išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų turinys realiai atitinka įvykdytas ūkines operacijas. Nurodė, jog nėra pagrindo teigti, kad UAB „Vektus“ turėjo galimybę, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai, nustatyti kontrahento UAB „Elbeka“ turimus finansinius sunkumus ir pardavimo PVM nesumokėjimą. Paaiškino, kad UAB „Vektus“ susirašinėjimo su kontrahentu metu 2009 m. liepos 15 d. gavo rašytinį patvirtinimą, jog UAB „Elbeka“ vykdo atsiskaitymus su VMI, bankroto byla UAB „Elbeka“ buvo iškelta 2009 m. rugpjūčio 18 d., t. y. po visų ginčijamų sandorių visiško įvykdymo, be to, byloje nėra informacijos, kad UAB „Elbeka“ būtų pranešusi kitiems ūkio subjektams apie savo nemokumą ar bent finansinius sunkumus. Pabrėžė, kad pati VMI yra patvirtinusi, jog neįmanoma atskirti už kurią konkrečią PVM sąskaitą faktūrą buvo sumokėtas pardavimo PVM, todėl net ir tuo atveju, jeigu UAB „Vektus“ sudarant bendradarbiavimo sutartį su UAB „Elbeka“ būtų pasiekusi informacija apie kontrahento prievolės mokėti pardavimo PVM vykdymą, ji būtų pamačiusi tik atliekamus pardavimo PVM mokėjimus bei mažėjantį minimalų įsiskolinimą biudžetui ir neturėtų pagrindo manyti, kad už 2009 m. kovo 16 d. sutarties pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras nebus sumokėtas pardavimo PVM. Atsižvelgdamas į Europos teisingumo teismo (toliau – ir ETT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, nurodė, jog mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu privalėjo objektyviai įrodyti, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti mokesčių mokėtojui sąmoningai dalyvaujant sukčiavime PVM atskaitos atžvilgiu ir kad visų ginčijamų sandorių tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas, tačiau mokesčių administratorius šių aplinkybių neįrodė. Paaiškino, kad UAB „Vektus“ buvo įsteigta siekiant vykdyti elektroninę prekybą, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai teigia, jog ji buvo įsteigta siekiant sukčiauti PVM atskaitos teise. Manė, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu buvusio UAB „Vektus“ direktoriaus T. J. ir tuometinio UAB „Elbeka“ direktoriaus D. J. giminystės ryšys neįrodo mokesčių mokėtojo nesąžiningumo, kadangi T. J. jau nuo 2006 m. gyveno savarankišką gyvenimą, nepriklausomą nuo D. J. ir UAB „Elbeka“. Paaiškino ir tai, kad darbuotojai, kurie ginčijamų sandorių įvykdymo laikotarpiu perėjo dirbti iš veiklos apimtis mažinančios UAB „Elbeka“ į UAB „Vektus“, neturėjo teisės susipažinti su įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, o jų pareigybės nebuvo susijusios su mokestinių prievolių vykdymu, todėl šie darbuotojai negalėjo informuoti UAB „Vektus“ apie UAB „Elbeka“ mokestinių prievolių nevykdymą. Pažymėjo, kad UAB „Vektus“ veiksmų nesąžiningumo neįrodo ir tų pačių komercinių patalpų nuoma, o tų pačių prekių ir paslaugų tiekėjų pasirinkimą sąlygojo tai, kad UAB „Vektus“ ir UAB „Elbeka“ praktiškai toje pačioje teritorijoje vykdo tą pačią veiklą, susijusią su baldų prekyba ir gamyba. Pridūrė, kad UAB „Vektus“, pritrūkusi apyvartinių lėšų, trišalėmis sutartimis perimdama UAB „Elbeka“ skolas, vykdė atsiskaitymus su UAB „Elbeka“ už tiekiamas prekes. Todėl nauda buvo abipusė: UAB „Vektus“ įgydavo prekių, o UAB „Elbeka“ mažindavo turimus įsipareigojimus. Skolos perėmimu buvo atliekami tik daliniai atsiskaitymai, nes kita dalis buvo atsiskaitoma UAB „Vektus“ akcininko paskolintais pinigais. Pabrėžė, kad tokia atsiskaitymo už prekes forma yra laikytina įprasta verslo praktika ir nėra draudžiama. Pažymėjo, jog UAB „Elbeka“ ir UAB „Vektus“ komerciniai santykiai susiformavo ir vyko 2009 m. kovo 16 d. sutarties pagrindu, įmonės planavo kartu vykdyti komercinę veiklą beveik pusmetį iki UAB „Elbeka“ bankroto bylos iškėlimo, kai nebuvo įmanoma objektyviai numatyti UAB „Elbeka“ finansinių sunkumų, kuriuos ši įmonė patyrė 2009 m. pabaigoje ir dėl kurių jai buvo iškelta bankroto byla.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Vektus“ skundą su pareiškėjo UAB „Vektus“ skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, jog centrinis mokesčių administratorius nepripažįsta UAB „Vektus“ teisės atskaityti 56042 Lt pirkimo PVM, išskirto UAB „Elbeka“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, neneigdamas ūkinių operacijų, užfiksuotų minėtose PVM sąskaitose faktūrose, realumo, bet nurodydamas, jog minėtose ūkinėse operacijose buvo nesąžininga, t. y. UAB „Vektus“ žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog UAB „Elbeka“ į biudžetą nesumokės PVM sąskaitose faktūrose išskirto pardavimo PVM. Akcentuoja, jog aplinkybes, kad UAB „Vektus“ žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog UAB „Elbeka“ nesumokės į biudžetą PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM, įrodo patikrinimo metu Inspekcijos nustatytos aplinkybės bei surinkti įrodymai: 1) UAB „Vektus“ akcininkas yra T. J., kuris nuo 2009 m. kovo 3 d. iki 2009 m. spalio 15 d. buvo UAB „Vektus“ direktorius, o UAB „Elbeka“ pagrindinis akcininkas yra jo tėvas D. J.; 2) UAB „Elbeka“ direktorius D. J. nuo 2009 m. spalio 16 d. yra UAB „Vektus“ direktorius, o vyr. buhalterė V. D. nuo 2009 m. spalio 21 d. yra UAB „Vektus“ vyr. buhalterė; UAB „Elbeka“ vadybininkas T. J. laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 3 d. iki 2009 m. spalio 15 d. buvo UAB „Vektus“ direktorius; Bendrovės direktoriaus pavaduotoja I. J. laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2009 m. birželio 17 d. dirbo ir UAB „Elbeka“ projektų vadove; 3) Panevėžio apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi UAB „Elbeka“ iškėlė bankroto bylą, nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2009 m. rugsėjo 29 d.; 4) UAB „Elbeka“ tose pačiose patalpose vykdė faktiškai analogišką veiklą kaip ir UAB „Vektus“ – t. y. baldų, apšvietimo įrangos ir kitų namų ūkio prekių mažmeninę prekybą specializuotose parduotuvėse; 5) dauguma UAB „Elbeka“ darbuotojų 2009 metų gegužės-birželio mėnesiais buvo atleisti ir priimti dirbti į UAB „Vektus“; 6) dauguma UAB „Vektus“ prekių, paslaugų tiekėjų ar teikėjų buvę UAB „Elbeka“ prekių, paslaugų tiekėjai ar teikėjai (t. y. UAB „Baltisches Haus“, UAB „Omnitel“, TEO LT AB, UAB „Savex“, V. J. individuali įmonė, UAB „Porolonas“, UAB „Dubingiai“, Tornaghi Angelo (IT025156509646), Enkev Polska SA (PL 7281007924) ir kiti); pagal 2009 m. liepos 3 d. pateiktą prašymą perrašyti „Omnitel“ abonentus UAB „Elbeka“ priklausę 18 abonentų perrašyti UAB „Vektus“ vardu; 7) pagal 2009 m. birželio 18 d. sudarytas panaudos sutartis UAB „Elbeka“ perdavė UAB „Vektus“ neatlygintinai naudotis Lietuvos Respublikos teritorijoje šešis automobilius; 8) UAB „Elbeka“ PVM įsiskolinimas biudžetui – 12224,00 Lt buvo jau 2009 m. kovo 3 d., t. y., kai buvo įregistruota UAB „Vektus“ (iš viso įvairių mokesčių nepriemoka sudarė 28008,30 Lt), o kai buvo išrašyta UAB „Vektus“ pirmoji PVM sąskaita faktūra, t. y. 2009 m. balandžio 21 d., PVM nepriemoka sudarė 8133 Lt (iš viso įvairių mokesčių nepriemoka sudarė 18662,30 Lt).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI, išdėstydama iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovas VMI savo atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė MGK 2010 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Vektus“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vektus“ skundą atmetė.
Teismas nurodė, jog šioje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo sąžiningumo ir teisės į PVM atskaitą. Rėmėsi LVAT plenarinėje sesijoje priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 suformuluotomis taisyklėmis, taikytinomis nagrinėjant bylas dėl mokesčio mokėtojo teisės į PVM atskaitą apimties ir šios teisės įgyvendinimo sąlygų. Taip pat darė nuorodas į PVMĮ 64 straipsnio 1 dalį, MAĮ 69 straipsnio 1 dalį. Akcentavo, jog byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjo ir UAB „Elbeka“ vadovai ir akcininkai buvo susiję asmenys, kas sudaro pagrindą pripažinti, kad į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas turėjo galimybę žinoti apie savo sutarties partnerio vykdomos veiklos aplinkybes. Tuo tarpu tuos pareiškėjo argumentus, jog buvusio UAB „Vektus“ direktoriaus T. J. ir tuometinio UAB „Elbeka“ direktoriaus D. J. giminystės ryšys neįrodo mokesčių mokėtojo nesąžiningumo, kadangi T. J. jau nuo 2006 m. gyvena savarankišką gyvenimą, teismas atmetė, pažymėdamas, jog mokesčių administratorius UAB „Vektus“ galimybę žinoti UAB „Elbeka“ finansinę būklę konstatavo, remdamasis ne vien šia aplinkybe. Pridūrė, jog analizuojant byloje nustatytas faktines aplinkybes, akivaizdu, jog viena iš sandorių sudarymo priežasčių buvo tas faktas, kad UAB „Elbeka“ turėjo finansinių sunkumų. Išvardino mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes dėl UAB „Elbeka“ nemokumo ir bankroto bylos iškėlimo, PVM nepriemokos didėjimo, taip pat pažymėjo, jog tą faktą, kad UAB „Elbeka“ dalyvavo sandoriuose, kuriais siekiama išvengti mokesčių mokėjimo ar įsiskolinimo tretiesiems asmenims, perkeliant įmonės veiklą ir turtą į kitą susijusį su mokesčių mokėtoju bendrovę, patvirtina ir kitos ginčui reikšmingos aplinkybės, tokios kaip – trišalių sutarčių, kurių pagrindu pareiškėjas perėmė UAB „Elbeka“ skolas, sudarymas, panaudos sutarties, kuria pareiškėjui buvo perduota teisė neatlygintinai naudotis šešiais automobiliais, sudarymas, UAB „Elbeka“ ir UAB „Vektus“ analogiškos veiklos vykdymas tose pačiose patalpose, ta pati prekybos ir gamybos vieta, daugelio UAB „Elbeka“ darbuotojų atleidimas ir vėlesnis šių darbuotojų perėjimas dirbti į UAB „Vektus“, tie patys prekių ir paslaugų tiekėjai ar teikėjai. Padarė išvadą, jog šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas, įsigydamas prekes iš UAB „Elbeka“, turėjo galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokią ūkinę operaciją nesumokės PVM, taigi elgėsi nesąžiningai, todėl neįgijo teisės į PVM atskaitą. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl dvigubo apmokestinimo draudimo principo pažeidimo, nurodydamas, jog pardavėjas už ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę PVM į biudžetą nesumokėjo, o pirkėjas (pareiškėjas) nagrinėjamu atveju buvo nesąžiningas. Pažymėjo, jog LVAT nutarčių Nr. A8-345/2007 ir A8-953/2003, kurias cituoja pareiškėjas, ratio decidendi nesutampa su nagrinėjama byla, todėl nėra pagrindo taikyti sukurtus precedentus.
Teismas taip pat darė nuorodą į LVAT praktiką (2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, paskelbtą 2009 m. Administracinėje jurisprudencijoje Nr. 18, 2009 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1097/2009, 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A556-1310/2009 ir Nr. A556-1356/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-439/2010, 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-610/2010 ir kt.) bei į ETT praktiką (2006 m. liepos 6 d. sprendimą sujungtose bylose C-439/04 (A. K. prieš Belgijos valstybę) ir C-440/04 (Belgijos valstybė prieš R. R. SPRL), 2006 m. vasario 21 d. sprendimą byloje C-255/02 (Halifax plc ir kt. prieš Commissioners of Customs & Excise).
Konstatavo, jog remiantis šiomis aplinkybėmis bei PVMĮ 123 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius UAB „Vektus“ pagrįstai apskaičiavo PVM ir su tuo susijusius delspinigius bei baudą.
IV.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu, 2011 m. gegužės 2 d. pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 91 – 94), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: MGK 2010 m. spalio 11 d. sprendimą, VMI 2010 m. liepos 12 d. sprendimą ir Kauno AVMI Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo panaikinti.
Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tokiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisingam bylos sprendimui reikšmingų aplinkybių ir neįvertino jo pateiktų įrodymų dėl UAB „Elbeka“ galimybės sumokėti pardavimo PVM už ginčijamus sandorius. Nurodo, jog iš byloje pateikto 2010 m. vasario 12 d. UAB „Elbeka“ kreditorių sąrašo, mokesčių administratorius kartu su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriumi yra antros eilės kreditoriai UAB „Elbeka“ bankroto byloje. Pažymi, jog mokesčių administratoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje sudaro 174141,23 Lt, o UAB „Elbeka“ bankroto vykdymo procesas dar tęsiasi, pagal balansą ši įmonė turi turto už 832592 Lt, iš kurio ilgalaikio – už 756285 Lt. Pabrėžia, kad pirmos eilės kreditorių reikalavimų suma kartu su AB bankas „Snoras“ įkeisto turto verte sudaro tik 525123,25 Lt (106523,25 + 418600 Lt), kas rodo, kad patenkinus pirmos eilės kreditorių reikalavimus ir atėmus įkeisto turto vertę, antros eilės kreditorių (tarp jų ir – mokesčių administratoriaus) reikalavimų patenkinimui lieka 307468,75 Lt vertės turto. Dėl šių aplinkybių teigtina, kad UAB „Elbeka“ turi pakankamai turto patenkinti mokesčių administratoriaus kreditorinį reikalavimą ir sumokėti pardavimo PVM už ginčijamus sandorius su UAB „Vektus“. Akcentuoja, jog jei būtų paneigta jo teisė atskaityti pirkimo PVM, o UAB „Elbeka“ bankroto byloje bus patenkintas mokesčių administratoriaus kreditorinis reikalavimas, PVM už ginčijamus sandorius bus sumokėtas dvigubai, o UAB „Vektus“ nukreiptas reikalavimas į bankrutuojančią UAB „Elbeka“ būtų tik trečios eilės kreditorinis reikalavimas, kurio, atsižvelgiant į tai, kad trečios kreditorių eilės reikalavimų dydis siekia 1448256,74 Lt, realiai patenkinti bus neįmanoma.
2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo veiksmus, siekiant įsitikinti sandorių kontrahento sąžiningumu. Pažymi, jog UAB „Vektus“ buvo deramai rūpestingas renkantis verslo partnerį, nes (1) UAB „Elbeka“ realiai vykdė ūkines operacijas pagal išrašytas sąskaitas-faktūras, (2) įmonė buvo PVM mokėtoja, ūkinę veiklą vykdė jau ne pirmus metus ir pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti UAB „Elbeka“ veiklos teisėtumu bei konkrečiai abejoti dėl pardavimo PVM sumokėjimo. Teigia, jog jam, kaip ūkio subjektui, yra neįmanoma nustatyti jo kontrahento nemokumo, kol nėra apie tokį subjekto nemokumą paskelbiama viešai bankroto bylos iškėlimo atveju, arba kol toks nemokus ūkio subjektas neinformuoja savo kontrahentų apie nemokumo būklę (Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalis; 4 straipsnio 4 dalis), ko šiuo atveju nebuvo nustatyta. Pabrėžia, jog UAB „Vektus“ neturėjo realios galimybės gauti informacijos apie UAB „Elbeka” mokestinių prievolių vykdymą mokesčių administratoriui, nes šią informaciją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis, galima gauti tik labai ribotais atvejais. Priduria, jog iš bylos medžiagos matyti, kad bankroto byla UAB „Elbeka“ iškelta 2009 m. rugpjūčio 18 d., t. y. po visų ginčijamų sandorių visiško įvykdymo. Taip pat byloje nėra informacijos bei įrodymų, kad UAB „Elbeka“ būtų pranešusi kitiems ūkio subjektams apie savo nemokumą ar bent finansinius sunkumus iki ginčijamų sandorių įvykdymo. Mano, jog neįrodžius UAB „Elbeka“ veiksmuose nesąžiningumo, vien tik ta aplinkybė, kad UAB „Elbeka“ susidūrusi su finansiniais sunkumais nebeišgalėjo sumokėti pardavimo PVM, nepaneigia UAB „Vektus“ teisės į PVM atskaitą, juo labiau, kad ETT savo sprendimuose yra paminėjęs, jog asmens sąžiningumas, žinant arba galint žinoti, kad jo kontrahentas nesumokės pardavimo PVM į biudžetą siejamas su praradimu teisės į PVM atskaitą tik tais atvejais, kai yra sukčiaujama šio mokesčio atžvilgiu, o asmuo tokiais veiksmais prisideda prie šio sukčiavimo (ETT 2006 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Nr. C-439/04 ir C-440/04).
3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Elbeka“ mažino savo įsiskolinimus mokesčių administratoriui. Nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad jei UAB „Vektus“ 2009 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties su UAB „Elbeka“ pasirašymo metu būtų turėjęs galimybę patikrinti, ar UAB „Elbeka“ moka pardavimo PVM, jis būtų nustatęs, kad: nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 16 d. (Sutarties pasirašymo momentas) UAB „Elbeka“ sumokėjo 81311,51 Lt pardavimo PVM, o nuo 2009 m. kovo 3 d. iki 2009 m. balandžio 21 d. (pirmos PVM sąskaitos-faktūros išrašymo momentas) UAB „Elbeka“ pardavimo PVM įsiskolinimas biudžetui nuo 12224,00 Lt sumažėjo iki 8133,00 Lt. Mano, jog šios aplinkybės patvirtina, kad net ir tuo atveju, jeigu jis būtų turėjęs objektyvią galimybę įvertinti informaciją apie UAB „Elbeka“ prievolės mokėti pardavimo PVM vykdymą, jis būtų nustatęs atliekamus pardavimo PVM mokėjimus ir mažėjantį įsiskolinimą biudžetui (kurio dydis buvo pakankamai mažas, nesudarantis pagrindo vertinti įmonės nemokumo aplinkybės), todėl UAB „VEB“ nebūtų turėjęs pagrindo manyti, kad už 2009 m. kovo 16 d. sutarties pagrindu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras nebus sumokamas pardavimo PVM.
4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes dėl UAB „Elbeka“ darbuotojų galimybės informuoti UAB „Vektus“ apie PVM prievolių vykdymą. Teigia, jog teismas visiškai nevertino jo argumentų ir pateiktų įrodymų, jog UAB „Elbeka“ darbuotojai, kurie ginčijamų sandorių įvykdymo laikotarpiu perėjo dirbti iš veiklos apimtis mažinančios UAB „Elbeka“ į UAB „Vektus“, neturėjo teisės susipažinti su įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, o jų pareigybės nebuvo susijusios su įmonės mokestinių prievolių vykdymu. Pažymi, jog UAB „Elbeka“ ir UAB „Vektus“ sandoriai įvyko 2009 m. balandžio 21 d. – 2009 m. liepos 28 d. laikotarpiu, o UAB „Elbeka“ darbuotojai, kurie turėjo galimybę susipažinti su UAB „Elbeka“ finansinės atskaitomybės dokumentais pradėjo dirbti UAB „Vektus“ jau gerokai vėliau, po sandorių įvykdymo laikotarpio: direktorius D. J., pradėjo darbą UAB „Vektus“ tik nuo 2009 m. spalio 16 d., vyr. buhalterė V. D. – tik nuo 2009 m. spalio 21 d. Priduria, jog teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog T. J. ir I. J. dirbo UAB „Elbeka“ ir UAB „Vektus“ ginčijamų sandorių sudarymo metu. Pažymi, jog šie asmenys neturėjo teisės susipažinti su UAB „Elbeka“ finansinės atskaitomybės dokumentais, todėl objektyviai neturėjo galimybės žinoti UAB „Elbeka“ finansinės būklės, be to, šie asmenys UAB „Elbeka“ dirbo iki 2009 m. birželio 17 d., o iš bylos medžiagos matyti, kad dar 2009 m. gegužės 21 d. UAB „Elbeka“ atliko 10000,00 Lt PVM mokėjimą, todėl praėjus mėnesiui, net ir tuo atveju, jeigu darbuotojai būtų turėję galimybę susipažinti su UAB „Elbeka“ finansinės atskaitomybės dokumentais, jiems nebūtų pagrindo manyti, kad UAB „Elbeka“ nebesugebės sumokėti pardavimo PVM už ginčijamus sandorius.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimu (t. II, b. l. 110 – 112) į pareiškėjo UAB „Vektus“ apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime akcentuoja LVAT suformuluotą praktiką panašiose bylose. Remiasi LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-335/2004 pateiktu išaiškinimu apie PVM sistemos esmę, mokesčio atskaitos vietą šioje sistemoje bei buhalterinės apskaitos dokumentų rekvizitų reikšmę. Atkreipia dėmesį, kad LVAT šioje nutartyje taip pat konstatavo, jog mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokią ūkinę operaciją sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą. Priduria, jog teisė į PVM atskaitą pripažįstama vienu iš esminių visos PVM sistemos elementų ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinant Europos Bendrijos 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo nuostatas. Remiasi byla C-177/99 Ampafrance and Sanofi (Rec. 2000, p. I-7013), kurioje ETT pažymėjo, kad pagal PVM sistemos pagrindinį principą, kildinamą iš Pirmosios direktyvos 2 straipsnio ir Šeštosios direktyvos 2 straipsnio, PVM mokamas už kiekvieną pardavimo etapą, o tai atliekant atskaitomas PVM, kuriuo betarpiškai apmokestinant ankstesnė apyvarta. Pagal nuolatinę praktiką Šeštosios direktyvos 17 ir kituose straipsniuose reglamentuota teisė į PVM atskaitą yra sudedamoji PVM mechanizmo dalis, kuri paprastai negali būti ribojama. Taip pat nurodo, jog kartu ETT yra pabrėžęs, kad už mokesčių administravimą atsakingoms institucijoms nėra užkirstas kelias rinkti įrodymus siekiant įsitikinti, ar mokesčių mokėtojas tikrai vykdo ekonominę veiklą, o ne vien apgaulės ar piktnaudžiavimo keliu siekia įgyti teisę į PVM atskaitą, tuo tarpu iš mokesčių mokėtojų pagrįstai gali būti reikalaujama imtis priemonių, užtikrinančių, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM ar kitokį sukčiavimą (Remiasi 2006 m. gegužės 11 d. sprendimu byloje C-384/04 Commissioners of Customs & Exice, Attorney General prieš Federation of Technological Industries). Akcentuoja, jog plėtodamas šią doktriną ETT, sujungtose bylose C-439/04 ir C-440/04 taip pat išaiškino, jog jei „atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti jam naudotis teise į atskaitą“. Atkreipia dėmesį ir į LVAT 2007 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-345/2007.
Tikina, jog tai, kad pareiškėjas UAB „Vektus“ žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog UAB „Elbeka“ nesumokės į biudžetą PVM sąskaitose-faktūrose išskirto PVM, įrodo patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės bei surinkti įrodymai. Pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytas faktines aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakydama į pareiškėjo skundo argumentą, kad UAB „Elbeka“ turi turto, pažymėjo, jog 2010 m. vasario 12 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi patvirtinta šios bankrutuojančios įmonės bendra kreditorinių reikalavimų suma sudaro 1802563,40 Lt, o pagal balansą turtas sudaro 832592 Lt, iš kurių ilgalaikis – 756285 Lt (pastatai – Kelmėje ir Kėdainiuose – 725475 Lt, transporto priemonės – 30810 Lt). Taip pat pridūrė, kad nekilnojamas įmonės turtas esantis Kelmėje, įkeistas bankui „Snoras“ (turto vertė 418600 Lt), AB „DnB NORD“ bankui įkeistos visos apyvartoje esamos ir būsimos prekių atsargos, taip pat visos esamos ir būsimos lėšos sąskaitoje –353233,11 Lt.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimu (t. II, b. l. 114 – 116) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo 2011 m. balandžio 14 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodo iš dalies tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovas VMI, t. y. teigia, kad UAB „Vektus“ žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog UAB „Elbeka“ nesumokės į biudžetą PVM sąskaitose-faktūrose išskirto PVM bei vadovaujasi LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-335/2004 pateiktais išaiškinimais, taip pat papildomai atkreipia dėmesį į LVAT 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2009 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1097/2009, 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A556-l310/2009 ir Nr. A556-1356/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-439/2010, 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-610/2010 ir kt.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pareiškėjas UAB „Vektus“ pagal UAB „Elbeka“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras turi teisę į PVM atskaitą. Mokesčių administratorius padarė išvadą, jog pareiškėjas, atlikdamas minėtas ūkines operacijas, buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad UAB „Elbeka“ į biudžetą PVM nesumokės, todėl pripažinti jo teisę atskaityti 56042 pirkimo PVM pagal šios bendrovės išrašytas sąskaitas-faktūras atsisakė.
Teisėjų kolegija pažymi, jog viešai prieinamame VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registre užfiksuota, kad UAB „Vektus“ buvo įregistruota 2009 m. kovo 3 d. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog ši bendrovė nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2009 m. liepos 28 d. buhalterinėje apskaitoje apskaitė ilgalaikio turto (gamybos priemonių, organizacinės technikos ir pan.) bei įvairių baldų įsigijimą už 350998,65 Lt (294956,84 + 56041,81 PVM) UAB „Elbeka“ vardu išrašytų 30 PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu, o laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 22 d. iki 2009 m. liepos 15 d. UAB „Vektus“ pardavė prekių (baldų) UAB „Elbeka“ už 49615,66 Lt (41693,82 Lt + 7921,84 Lt PVM). Pridurtina, jog byloje esantys duomenys taipogi rodo, kad komerciniai santykiai tarp UAB „Vektus“ ir UAB „Elbeka“ susiformavo 2009 m. kovo 16 d. sudarytos ilgalaikės prekių pirkimo-pardavimo sutarties (t. I, b. l. 63 – 66) pagrindu, t. y. prieš pusmetį iki UAB „Elbeka“ bankroto (nemokia ši bendrovė pripažinta ir bankroto byla jai iškelta 2009 m. rugsėjo 18 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi), kuria šios dvi bendrovės, atstovaujamos giminystės ryšiu (tėvas ir sūnus) susijusių direktorių D. J. ir T. J., įsipareigojo – UAB „Elbeka“ perduoti prekes UAB „Vektus“ verslo poreikiams, o šis – jas priimti ir sumokėti už prekes sulygtą kainą.
Žemesnės instancijos teismas
Teisės į PVM atskaitą, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) VII ir VIII skyrių normomis, įgyvendinimas siejamas tiek su formaliųjų įstatymo reikalavimų – tokių kaip teisės aktų reikalavimus atitinkančių PVM sąskaitų-faktūrų turėjimu (PVMĮ 64 straipsnis) ir buvimu PVM mokėtoju (PVMĮ 57 straipsnis) – vykdymu, tiek su ūkinių operacijų realumu bei su reikalavimo elgtis sąžiningai, kildintino iš mokesčių mokėtojų lygybės principo, laikymųsi (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1845/2006).
Akcentuotina, jog jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet, atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi galimybę tai žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokias ūkines operacijas, jis elgiasi nesąžiningai. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004; Administracinių teismų praktika Nr. 6, p. 128-142).
Pažymėtina ir tai, jog mokesčių mokėtojo nesąžiningumą, kaip pagrindą paneigti jo teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti mokesčių administratorius, t. y. būtent jis turi paneigti mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija ir paprastai pasireiškiantį pridėtinės vertės mokesčio nesumokėjimu bei pateikti įrodymus, keliančius abejonių mokesčių mokėtojo sąžiningumu. Tokiu atveju įrodyti, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti, turi pats į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas (Ibid, p. 85-97).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad bylos faktinių aplinkybių visuma patvirtina, jog pareiškėjas sudarydamas sandorius su UAB „Elbeka“ veikė nesąžiningai, t. y. jis žinojo, kad pastaroji bendrovė PVM į biudžetą nesumokės, o UAB „Vektus“ paaiškinimus, jog jis 2009 m. kovo 19 d. (sudarydamas minėtą ilgalaikę prekių pirkimo-pardavimo sutartį) negalėjo numatyti finansinių sunkumų, su kuriais susiduria UAB „Elbeka“, kolegija mano esant nepagrįstus.
Byloje nustatyta, kad ginčo pirkimo–pardavimo sandoriai buvo vykdomi tarp susijusiais asmenimis laikytinų pareiškėjo ir UAB „Elbeka“ vadovų ir akcininkų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių asmenų sąsajumas yra akivaizdus: bylos medžiaga nustatyta, kad UAB „Vektus“ akcininkas T. J., kuris nuo 2009 m. kovo 3 d. iki 2009 m. spalio 15 d. buvo UAB „Vektus“ direktorius, o UAB „Elbeka“ pagrindinis akcininkas yra T. J. tėvas D. J., kuris nuo 2009 m. spalio 19 d. yra UAB „Vektus“ direktorius. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad PVM-sąskaitų faktūrų išrašymo metu UAB „Vektus“ direktorius T. J. dirbo ir UAB „Elbeka“ vadybininko pareigose, UAB „Vektus“ direktoriaus pavaduotoja I. J. tuo laikotarpiu dirbo ir UAB „Elbeka“ projektų vadove, o nuo 2009 m. spalio 2 d. abi bendrovės turėjo ir tą pačią vyr. buhalterę – V. D.. Pridurtina ir tai, jog iš byloje esančios paskolos sutarties tarp A. J. ir T. J. (t. I, b. l. 40 – 42) bei UAB „Vektus“ vienintelio akcininko sprendimo protokolo (t. I, b. l. 43) matyti, kad UAB „Vektus“ apyvartinės lėšos 2009 m. kovo 19 d., taigi iškart po giminystės ryšiu susijusių UAB „Vektus“ ir UAB „Elbeka“ 2009 m. kovo 16 d. sudarytos ilgalaikės prekių pirkimo-pardavimo sutarties, buvo suteiktos pasiskolinus pačiam T. J.. Todėl, atsižvelgus į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija nemano, jog pareiškėjo nesąžiningumą įtikinamai paneigia ta jo apeliaciniame skunde nurodoma formali aplinkybė, jog UAB „Vektus“ T. J. ir I. J. neturėjo teisės susipažinti su UAB „Elbeka“ finansinės atskaitomybės dokumentais. Konstatuotina, jog būdamas atidžiu ir rūpestingu ūkinės veiklos subjektu UAB „Vektus“ turėjo objektyvią galimybę žinoti apie savo kontrahento vykdomos veiklos aplinkybes.
Pažymėtina, jog pareiškėjo nesąžiningumą, vertinant jį visų faktinių aplinkybių kontekste, taip pat atspindi tai, jog sandoriai su finansinių sunkumų turinčia UAB „Elbeka“ buvo sudarinėjami per sąlyginai trumpą laiką nuo pačios bendrovės įsisteigimo momento (2009 m. kovo 3 d).: nustatyta, kad UAB „Vektus“ jau nuo 2009 m. kovo 23 d. už prekes avansu sumokėjo UAB „Elbeka“, o sandorius vykdė 2009 m. balandžio 21 d. iki 2009 m. liepos 28 d. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria tai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo nesąžiningumą įrodo kitos mokestinio patikrinimo eigoje atkurtos reikšmingos aplinkybės, tokios kaip – trišalių sutarčių, kurių pagrindu pareiškėjas perėmė UAB „Elbeka“ skolas, sudarymas, panaudos sutarties, kuria pareiškėjui buvo perduota teisė neatlygintinai naudotis šešiais automobiliais, sudarymas, UAB „Elbeka“ ir UAB „Vektus“ analogiškos veiklos vykdymas tose pačiose patalpose, ta pati prekybos ir gamybos vieta, daugelio UAB „Elbeka“ darbuotojų atleidimas ir vėlesnis šių darbuotojų perėjimas dirbti į UAB „Vektus“, tie patys prekių ir paslaugų tiekėjai ar teikėjai, ir jų detaliau nekartoja. Teisėjų kolegija vertina, kad visos šios faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjui konkrečiu atveju pakako elgtis rūpestingai ir apdairiai, kad būtų nustatytas sutarties partnerio veiklos neteisėtumas, tačiau pareiškėjas taip nesielgė, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jis buvo nesąžiningas ir neįgijo teisės į PVM atskaitą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, motyvuodamas tuo, jog negalėjo gauti informacijos apie UAB „Elbeka“ mokestinių prievolių vykdymą, nepagrįstai teigia, kad iš jo buvo reikalaujama neįmanomų veiksmų, t. y. nustatyti kontrahento nemokumą, nors to padaryti jis neturėjo galimybės. Vertintina, kad išanalizuotas sąžiningumo reikalavimas duotosiomis sąlygomis atitiko bendrajam teisės principui – įstatymas nereikalauja to, kas neįmanoma (lex non cogit ad impossibilia).
Teisėjų kolegija taip pat bylos baigčiai reikšmingais nelaiko tų pareiškėjo teiginių, jog UAB „Elbeka“ turi turto, iš kurio gali būti patenkintas mokesčių administratoriaus antros eilės kreditorinis reikalavimas, tokiu būdu šiai bendrovei sumokant PVM už ginčijamus sandorius. Atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje ginčas kilo dėl mokestinių teisinių santykių, t. y. dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, nustačius, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, nes žinojo (galėjo žinoti), kad UAB „Elbeka“ PVM į biudžetą nesumokės, taigi dėl faktiškai jau susiklosčiusios situacijos, todėl į ateitį nukreipti teiginiai apie mokesčių administratoriaus galimybes bankroto procedūros metu išsiieškoti pareiškėjo kontrahento nesumokėtus mokesčius neturi ir negali turėti įtakos sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad mokesčių administratorius, konstatavęs, jog UAB „Vektus“, žinodamas, kad UAB „Elbeka“ nesumokės į biudžetą pardavimo PVM nuo parduotų prekių ir ilgalaikio turto, pagrįstai rėmėsi PVMĮ 123 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis ir UAB „Vektus“ apskaičiavo papildomai mokėtinus 56042 Lt PVM, 2855 Lt PVM delspinigių bei 5604 Lt PVM baudą.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl naikinti skundžiamo sprendimo apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vektus“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.