Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-04-14 · Byla Nr. Ik-1239-562/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-1239-562/2011Sprendimas · 2011-04-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Ik-1239-562/2011Nutartis · 2012-02-13Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2012-02-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2012-05-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-04-14
Bylos Nr.
Ik-1239-562/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03326-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rosita Patackienė, Arūnas Dirvonas, Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės “Vektus”
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Jonas Sakalauskas
Kategorijos
  • 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1239-562/2011(Proceso Nr. 3-61-3-03326-2010-0)Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5; 9.8.1; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Arūno Dirvono ir Rūtos Miliuvienės, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovams A. B. ir advokatui Jonui Sakalauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės “Vektus” skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja – uždaroji akcinė bendrovė “Vektus” (toliau – UAB „Vektus”, Bendrovė, pareiškėja) skundu (I t., b.l. 1-9) ir patikslintu skundu (I t., b.l. 125-132) prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK, Komisija) 2010-10-11 sprendimą Nr. S-278(7-226/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI, centrinis mokesčių administratorius, atsakovė) 2010-07-12 sprendimą Nr. 69-178 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI, Inspekcija, teritorinis mokesčių administratorius, tretysis suinteresuotas asmuo) 2010-04-12 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-94, kuriais mokesčių mokėtoja UAB „Vektus” pripažinta buvusi nesąžininga teisės į PVM atskaitą atžvilgiu ir jai papildomai įregistruotos 56042 Lt pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 2855 Lt PVM delspinigių ir 5604 Lt PVM baudos mokestinės prievolės.Skunde ir patikslintame skunde pareiškėja paaiškino, kad MGK nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus dėl UAB „Elbeka“ galimybės sumokėti pardavimo PVM bankroto bylos vykdymo procese. UAB „Elbeka“ bankroto byloje, patenkinus pirmos eilės kreditorių reikalavimus ir atėmus įkeisto turto vertę, antros eilės kreditorių reikalavimams patenkinti bus likę turto, kurio vertė yra 307468,75 Lt. Tai reiškia, kad antros eilės kreditorių, įskaitant mokesčių administratoriaus, reikalavimai, kurių bendra vertė 247783,41 Lt, gali būti visa apimtimi patenkinti, o kartu ir sumokėtas UAB „Elbeka“ pardavimo PVM už ginčijamus sandorius. Pareiškėjos kontrahentui UAB „Elbeka“ bankroto bylos vykdymo procese sumokėjus pardavimo PVM už ginčijamus sandorius, UAB „Elbeka“ veikla nebegalės būti laikoma neteisėta mokestine prasme, todėl nebus pagrindo ir pareiškėjos atsakomybės taikymui. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius ir MGK patvirtino, jog ginčijami sandoriai buvo realiai įvykdyti ir išrašytų PVM sąskaitų faktūrų turinys realiai atitinka įvykdytas ūkines operacijas. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad UAB „Vektus“ turėjo galimybę, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai, nustatyti kontrahento UAB „Elbeka“ turimus finansinius sunkumus ir pardavimo PVM nesumokėjimą. Paaiškino, kad Bendrovė susirašinėjimo su kontrahentu metu 2009-07-15 gavo rašytinį patvirtinimą, kad UAB „Elbeka“ vykdo atsiskaitymus su VMI, bankroto byla UAB „Elbeka“ buvo iškelta 2009-08-18, t.y. po visų ginčijamų sandorių visiško įvykdymo, be to, byloje nėra informacijos, kad UAB „Elbeka“ būtų pranešusi kitiems ūkio subjektams apie savo nemokumą ar bent finansinius sunkumus. Pabrėžė, kad pati VMI yra patvirtinusi, jog neįmanoma atskirti už kurią konkrečią PVM sąskaitą faktūrą buvo sumokėtas pardavimo PVM. Todėl net ir tuo atveju, jeigu kažkokiu būdu Bendrovei sudarant bendradarbiavimo sutartį su UAB „Elbeka“ būtų patekusi informacija apie kontrahento prievolės mokėti pardavimo PVM vykdymą, ji būtų pamačiusi tik atliekamus pardavimo PVM mokėjimus bei mažėjantį minimalų įsiskolinimą biudžetui ir neturėtų pagrindo manyti, kad už 2009-03-16 sutarties pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras nebus sumokėtas pardavimo PVM. Atsižvelgdama į Europos teisingumo teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėja nurodė, jog mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu privalėjo objektyviai įrodyti, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti mokesčių mokėtojui sąmoningai dalyvaujant sukčiavime PVM atskaitos atžvilgiu ir kad visų ginčijamų sandorių tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas. Tačiau mokesčių administratorius šių aplinkybių neįrodė. Paaiškino, kad Bendrovė buvo įsteigta siekiant vykdyti elektroninę prekybą, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai teigia, jog UAB „Vektus“ buvo įsteigta turint tikslą sukčiauti PVM atskaitos teise. Pareiškėjos nuomone, ginčijamų sandorių sudarymo metu buvusio Bendrovės direktoriaus T. J. ir tuometinio UAB „Elbeka“ direktoriaus D. J. giminystės ryšys neįrodo mokesčių mokėtojo nesąžiningumo, kadangi T. J. jau nuo 2006 m. gyveno savarankišką gyvenimą, nepriklausomą nuo D. J. ir UAB „Elbeka“. Todėl mokesčių administratorius nepagrįstai sieja pareiškėjos galimybę žinoti apie UAB „Elbeka“ finansinę būklę su T. J. ir D. J. giminystės ryšiu. Be to, paaiškino, kad darbuotojai, kurie ginčijamų sandorių įvykdymo laikotarpiu perėjo dirbti iš veiklos apimtis mažinančios UAB „Elbeka“ į UAB „Vektus“, neturėjo teisės susipažinti su įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, o jų pareigybės nebuvo susijusios su mokestinių prievolių vykdymu, todėl šie darbuotojai negalėjo informuoti Bendrovės apie UAB „Elbeka“ mokestinių prievolių nevykdymą. Taip pat pažymėjo, kad Bendrovės veiksmų nesąžiningumo neįrodo ir tų pačių komercinių patalpų nuoma, o tų pačių prekių ir paslaugų tiekėjų pasirinkimą sąlygojo tai, kad UAB „Vektus“ ir UAB „Elbeka“ praktiškai toje pačioje teritorijoje vykdo tą pačią veiklą, susijusią su baldų prekyba ir gamyba. Be to, paaiškino, kad Bendrovė, pritrukusi apyvartinių lėšų, trišalėmis sutartimis perimdama UAB „Elbeka“ skolas, vykdė atsiskaitymus su UAB „Elbeka“ už tiekiamas prekes. Todėl nauda buvo abipusė: UAB „Vektus“ įgydavo prekių, o UAB „Elbeka“ mažindavo turimus įsipareigojimus. Skolos perėmimu buvo atliekami tik daliniai atsiskaitymai, nes kita dalis buvo atsiskaitoma UAB „Vektus“ akcininko paskolintais pinigais. Pabrėžė, kad tokia atsiskaitymo už prekes forma yra laikytina įprasta verslo praktika ir nėra draudžiama. Pareiškėja skunde ir patikslintame skunde pažymėjo, kad pats savaime komercinių santykių turėjimas su kita įmone negali būti pakankamas pagrindas preziumuoti, kad mokesčių mokėtojas turi galimybę žinoti apie jo verslo partnerio mokestinių prievolių vykdymą, o konkrečiai – pardavimo PVM sumokėjimą. UAB „Elbeka“ ir UAB „Vektus“ komerciniai santykiai susiformavo ir vyko 2009-03-16 sutarties pagrindu, įmonės planavo kartu vykdyti komercinę veiklą beveik pusmetį iki UAB „Elbeka“ bankroto bylos iškėlimo, kai nebuvo įmanoma objektyviai numatyti UAB „Elbeka“ finansinių sunkumų, kuriuos ši įmonė patyrė 2009 m. pabaigoje ir dėl kurių Socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus iniciatyva 2009-08-18 UAB „Elbeka“ buvo iškelta bankroto byla. Pareiškėjos nuomone, UAB „Elbeka“ finansiniai sunkumai yra nesusiję su UAB „Vektus“ teise į pirkimo PVM atskaitą.

Atsiliepimas

Atsakovė – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su UAB „Vektus“ skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjos skundą (II t., b.l. 51-53) atsakovė paaiškino, kad šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl Bendrovės žinojimo (sąžiningumo), jog UAB „Elbeka“ nesumokės pardavimo PVM. Atsakovės nuomone, Bendrovė buvo susijusi su UAB „Elbeka“, įsigydama turtą jau žinojo, kad pastaroji PVM į biudžetą nesumokės, todėl elgėsi nesąžiningai ir neteko teisės į PVM atskaitą. Paaiškino, kad centrinis mokesčių administratorius nepripažįsta Bendrovės teisės atskaityti 56042 Lt pirkimo PVM, išskirto UAB „Elbeka“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, neneigdamas ūkinių operacijų, užfiksuotų minėtose PVM sąskaitose faktūrose, realumo. Nagrinėjamuoju atveju Bendrovės teisė į PVM atskaitą neigiama teigiant, kad Bendrovė minėtose ūkinėse operacijose buvo nesąžininga, t. y. Bendrovė žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog UAB „Elbeka“ į biudžetą nesumokės PVM sąskaitose faktūrose išskirto pardavimo PVM. Aplinkybes, kad Bendrovė žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog UAB „Elbeka“ nesumokės į biudžetą PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM, įrodo patikrinimo metu Inspekcijos nustatytos aplinkybės bei surinkti įrodymai: 1) UAB „Vektus“ akcininkas yra T. J., kuris nuo 2009-03-03 iki 2009-10-15 buvo Bendrovės direktorius, o UAB „Elbeka“ pagrindinis akcininkas yra jo tėvas D. J.; 2) UAB „Elbeka“ direktorius D. J. nuo 2009-10-16 yra UAB „Vektus“ direktorius, o vyr. buhalterė V. D. nuo 2009-10-21 yra UAB „Vektus“ vyr. buhalterė; UAB „Elbeka“ vadybininkas T. J. laikotarpiu nuo 2009-03-03 iki 2009-10-15 buvo UAB „Vektus“ direktorius; Bendrovės direktoriaus pavaduotoja I. J. laikotarpiu nuo 2009-03-19 iki 2009-06-17 dirbo ir UAB „Elbeka“ projektų vadove; 3) Panevėžio apygardos teismas 2009-08-18 nutartimi UAB „Elbeka“ iškėlė bankroto bylą, nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2009-09-29; 4) UAB „Elbeka“ tose pačiose patalpose vykdė faktiškai analogišką veiklą kaip ir Bendrovė – t.y. baldų, apšvietimo įrangos ir kitų namų ūkio prekių mažmeninę prekybą specializuotose parduotuvėse; 5) dauguma UAB „Elbeka“ darbuotojų 2009 metų gegužės-birželio mėnesiais buvo atleisti ir priimti dirbti į Bendrovę; 6) dauguma Bendrovės prekių, paslaugų tiekėjų ar teikėjų buvę UAB „Elbeka“ prekių, paslaugų tiekėjai ar teikėjai (t.y. UAB „Baltisches Haus“, UAB „Omnitel“, TEO LT AB, UAB „Savex“, V. J. individuali įmonė, UAB „Porolonas“, UAB „Dubingiai“, Tornaghi Angelo ((duomenys neskelbtini)), Enkev Polska SA ((duomenys neskelbtini)) ir kiti); pagal 2009-07-03 pateiktą prašymą perrašyti „Omnitel“ abonentus UAB „Elbeka“ priklausę 18 abonentų perrašyti Bendrovės vardu; 7) pagal 2009-06-18 sudarytas panaudos sutartis UAB „Elbeka“ perdavė Bendrovei neatlygintinai naudotis Lietuvos Respublikos teritorijoje šešis automobilius; 8) UAB „Elbeka“ PVM įsiskolinimas biudžetui – 12224,00 Lt buvo jau 2009-03-03, t.y. kai buvo įregistruota Bendrovė (iš viso įvairių mokesčių nepriemoka sudarė 28008,30 Lt), o kai buvo išrašyta Bendrovės pirmoji PVM sąskaita faktūra, t.y. 2009-04-21, PVM nepriemoka sudarė 8133 Lt (iš viso įvairių mokesčių nepriemoka sudarė 18662,30 Lt).

Tretysis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą (II t., b.l. 54-56) išdėstydama iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovė savo atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė MGK 2010-10-11 sprendimą Nr. S-278(7-226/2010) palikti nepakeistą, o UAB „Vektus“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Į bylos nagrinėjimą teismo posėdžiuose atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai neatvyko, apie posėdžius pranešta tinkamai (II t., b.l. 68-72, 75-76).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos 2010-07-12 sprendimu Nr. 69-178 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-04-12 sprendimą Nr. (04)-K3-94, kuriuo iš dalies patvirtintas 2010-02-11 patikrinimo aktas Nr. AU16-10 ir Pareiškėjui papildomai apskaičiuoti 56042 Lt pridėtinės vertės mokestis, 2855 Lt PVM delspinigiai bei skirta 5604 Lt PVM bauda (MGK 1t.b.l.20-22,83-92).

Pareiškėja pateikė skundą, prašydama panaikinti mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimus, kuriais mokesčių mokėtoja UAB „Vektus” pripažinta buvusi nesąžininga ir todėl neturinti teisės į PVM atskaitą bei jai papildomai apskaičiuotos pridėtinės vertės mokesčio ir su juo susijusių privalomųjų mokėjimų sumos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas plenarinėje sesijoje priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 suformulavo taisykles, taikytinas nagrinėjant bylas dėl mokesčio mokėtojo teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą apimties ir šios teisės įgyvendinimo sąlygų. Šioje nutartyje LVAT konstatavo, kad mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą. Taip pat pažymėjo, kad įrodyti mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija, turi mokesčių administratorius. Dažniausiai ši aplinkybė įrodoma nustačius, jog už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nėra sumokėtas pridėtinės vertės mokestis. Tačiau vien mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumas mokestine prasme nėra pakankama aplinkybė, leidžianti paneigti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą. Teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik nustačius juridinių faktų visumą, t.y. aplinkybę, kad konkrečios ūkinės operacijos dalyvis atliko mokesčių įstatymų pažeidimus, susijusius su šia ūkine operacija (už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo PVM), bei aplinkybę, kad į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas apie savo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą žinojo arba turėjo galimybę žinoti. Įrodyti, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti, turi pats į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas (ABTĮ 57 str. 4 d.).

Tokiu būdu, kad asmuo įgytų teisę į PVM atskaitą turi būti juridinių faktų visuma : ūkinės operacijos tikras įvykdymas, jos įvykdymo aplinkybių patvirtinimas apskaitos dokumentuose ir asmens, įgyjančio teisę į PVM atskaitą, sąžiningumas. Šiame mokestiniame ginče mokesčių administratorius nepripažįsta Pareiškėjos teisės atskaityti pirkimo PVM pagal išrašytas UAB „Elbeka“ PVM sąskaitas faktūras, neneigiant ūkinių operacijų, užfiksuotų minėtose PVM sąskaitose faktūrose, realumo, t. y. ginčo dėl ūkinių operacijų, įvykusių tarp Pareiškėjo ir UAB „Elbeka“, fakto nėra. Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl pareiškėjos sąžiningumo, nes mokesčių administratorius padarė išvadą, kad Pareiškėja ūkinėse operacijose su UAB „Elbeka“ buvo nesąžininga, kadangi žinojo, jog UAB „Elbeka“ nesumokės į valstybės biudžetą pardavimo PVM. Savo poziciją mokesčių administratorius grindžia tokiais motyvais: pareiškėja buvo susijusi su UAB „Elbeka“; UAB „Elbeka“ vykdė analogišką veiklą tose pačiose patalpose, kaip ir Pareiškėja; dauguma UAB „Elbeka“ darbuotojų 2009 metų gegužės – birželio mėnesiais buvo atleisti ir priimti dirbti UAB „Vektus“; dauguma UAB „Vektus“ prekių, paslaugų tiekėjų ar teikėjų buvę UAB „Elbeka“ prekių, paslaugų tiekėjai ar teikėjai; pagal 2009-06-18 sudarytas panaudos sutartis UAB „Elbeka“ perdavė Pareiškėjai neatlygintinai naudotis Lietuvos Respublikos teritorijoje šešis automobilius.

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Vektus” per laikotarpį nuo 2009-04-21 iki 2009-07-28 buhalterinėje apskaitoje apskaitė ilgalaikio turto (gamybos priemonių, organizacinės technikos, programinės įrangos, reklaminių iškabų, biuro baldų, kasos aparatų ir kt.) bei įvairių baldų įsigijimą už 350998,65 Lt (294956,84 + PVM 56041,81) UAB „Elbeka“ vardu išrašytų 30 PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, o laikotarpiu nuo 2009-05-22 iki 2009-07-15 UAB „Vektus” pardavė prekių (baldų) UAB „Elbeka“ už 49615,66 Lt (41693,82 Lt + PVM 7921,84 Lt) (MGK 1t.b.l.83-92,93,153-200). UAB „Vektus“ (pirkėjas), atstovaujama direktoriaus T. J., 2009-03-16 sudarė su UAB „Elbeka“ (pardavėjas), atstovaujamos direktoriaus D. J., prekių pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu pardavėjas įsipareigojo perduoti pirkėjui nuosavybės teise pastarojo verslo poreikiams prekes, o Pirkėjas įsipareigojo priimti užsakytas prekes ir sumokėti už jas sulygtą kainą bei nupirkti prekių ne mažiau kaip už 100000 Lt per mėnesį (1t.b.l.111-114). Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Vektus” išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtą PVM įtraukė į atitinkamų laikotarpių PVM atskaitą, o UAB „Elbeka" pardavimo PVM apskaitė buhalterinės apskaitos registruose bei deklaravo, tačiau pridėtinės vertės mokesčio į biudžetą nesumokėjo (MGK 2t.b.l.89-71)

Pareiškėja, nesutikdamas su skundžiamais sprendimais, nurodo, kad nežinojo, jog tiekėjas UAB „Elbeka“ nesumokės į biudžetą pardavimo PVM nuo parduotų prekių bei ilgalaikio turto.

Pridėtinės vertės mokesčio atskaitos tvarką reglamentuoja 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau – PVMĮ) VII ir VIII skyrių nuostatos. PVM mokėtojo teisė į pirkimo ir (arba) importo PVM atskaitą yra įtvirtinta PVMĮ 57 straipsnyje. PVMĮ 64 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą-faktūrą, atitinkančią visus šio Įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus. To paties straipsnio 9 dalyje numatyta, kad PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos atskaitomos Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais. 2004-04-13 Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – MAĮ) 10 straipsnyje įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas, kuris reiškia, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t.y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes turi galimybę žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokią ūkinę operaciją, jis elgiasi nesąžiningai. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A(1)-355/2004; Administracinių teismų praktika Nr.6, p.128-142).

Nustatyta, kad UAB „Vektus“ ir UAB „Elbeka“ dirbo giminystės ryšiais susiję asmenys (MGK 2t.b.l.11,65-68,70). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „Vektus“ akcininkas T. J., kuris nuo 2009-03-03 iki 2009-10-15 buvo UAB „Vektus“ direktorius, o UAB „Elbeka“ pagrindinis akcininkas yra T. J. tėvas D. J., kuris nuo 2009-10-19 yra UAB „Vektus“ direktorius. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu (nuo 2009-03-03 iki 2009-10-15) UAB „Vektus“ direktorius T. J. dirbo ir UAB „Elbeka“ vadybininko pareigose, UAB „Vektus“ direktoriaus pavaduotoja I. J. tuo laikotarpiu dirbo ir UAB „Elbeka“ projektų vadove. UAB „Elbeka“ vyr. buhalterė V. D. nuo 2009-10-2 dirbo UAB Vektus“ vyr. buhalterės pareigose (MGK 2t.b.l.69). Šie nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos ir UAB „Elbeka“ vadovai ir akcininkai buvo susiję asmenys. Be to, UAB „Vektus“ direktorius T. J. ir UAB „Vektus“ direktoriaus pavaduotoja I. J. laikotarpiu nuo 2009-03-19 iki 2009-06-17 dirbo ir UAB „Elbeka“. Todėl šios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas turėjo galimybę žinoti apie savo sutarties partnerio vykdomos veiklos aplinkybes. Analizuojant ginčo byloje nustatytas faktines aplinkybes, akivaizdu, jog viena iš sandorių sudarymo priežasčių buvo tas faktas, kad UAB „Elbeka“ turėjo finansinių sunkumų. Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas pagal valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriaus ieškinį nutartimi pripažino UAB „Elbeka“ nemokia ir iškėlė bankroto bylą, nutartyje konstatuojant, kad UAB „Elbeka“ jau nuo 2009 m. birželio mėnesio piktybiškai nemokėjo Valstybinio socialinio draudimo privalomų įmokų (MGK 2t.b.l.188-190). Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Vektus” jau nuo 2009-03-23 avansu už prekes UAB „Elbeka“ mokėjo banko mokestiniais nurodymais ir iš viso iki 2009-06-30 sumokėjo 90509 Lt, bei grynais pinigais sumokėjo 20050 Lt (MGK 1t.b.l.148-152). Atlikto UAB „Elbeka“ operatyvaus patikrinimo (priešpriešinės informacijos surinkimo2010-01-28 pažyma Nr.AU12-12) metu buvo nustatyta, kad UAB „Elbeka“ turėjo 12224 Lt PVM įsiskolinimą biudžetui jau 2009-03-03, t. y., kai buvo įsteigta UAB „Vektus“ (iš viso įvairių mokesčių nepriemoka sudarė 28008,30 Lt), o nuo ūkinių operacijų su Pareiškėju pradžios, t. y. nuo 2009 m. balandžio mėnesio UAB „Elbeka“ PVM nepriemoką sudarė 8133 Lt, kuri vėliau kas mėnesį didėjo: 2009-05-01 UAB „Elbeka“ PVM nepriemoka sudarė jau 24317 Lt, 2009-06-01 – 32570 Lt, 2009-07-01 – 63138 Lt, 2009-08-01 – 151653 Lt, 2009-09-01 – 155678 Lt (MGK 3 t.b.l.1-11).

Kad UAB „Elbeka“ dalyvavo sandoriuose, kuriais siekiama išvengti mokesčių mokėjimo ar įsiskolinimo tretiesiems asmenims, perkeliant įmonės veiklą ir turtą į kitą susijusį su mokesčių mokėtoju bendrovę, patvirtina ir kitos ginčui reikšmingos aplinkybės. Patikrinimo metu nustatyta, kad dėl atsiskaitymo už gautas prekes bei paslaugas, UAB „Vektus“ su UAB „Elbeka“ sudarė visą eilę trišalių sutarčių, kurių pagrindu UAB „Vektus“ perėmė UAB „Elbeka“ skolas kreditoriams 215476.06 Lt sumai bei perėmė debitorių skolas 9659,52 Lt sumai (MGK 2t.b.l.18-20,22-30). Pagal 2009-06-18 sudarytas panaudos sutartis UAB „Elbeka“ perdavė Pareiškėjai neatlygintinai naudotis Lietuvos Respublikos teritorijoje šešis automobilius (MGK 2t.b.l 31-40).UAB „Elbeka“ ir UAB „Vektus“ vykdė analogišką veiklą (baldų prekyba, čiužinių gamyba) tose pačiose patalpose (prekybos vieta ir biuro patalpos ((duomenys neskelbtini), Kėdainiai, nuomojo iš UAB “Baltishes haus ”); prekybos vieta ((duomenys neskelbtini), Klaipėda, nuomojo iš UAB „Minijos baldų centras“; - gamybos vieta ( (duomenys neskelbtini) C,Kėdainiai, nuomojo iš Kėdainių rajono vartotojų kooperatyvo (MGK 3t.b.l.165,164). Dauguma UAB „Elbeka“ darbuotojų 2009 metų gegužės-birželio mėnesiais buvo atleisti ir priimti dirbti UAB „Vektus“ (MGK 2t.b.l.71-103). Pagal mokestiniam patikrinimui pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, gautas PVM sąskaitas faktūras, sudarytas sutartis su prekių/paslaugų tiekėjais, nustatyta, kad dauguma UAB „Vektus“ prekių, paslaugų tiekėjų yra buvę UAB „Elbeka“ prekių, paslaugų tiekėjai ar teikėjai (UAB „ Baltishes haus ”, UAB „Omnitel”, TEO Lt AB, UAB „Savex”, V. J. individuali įmonė, UAB „Porolonas”, UAB „Dubingiai”, Tornaghi Angelo ((duomenys neskelbtini)), Enkev Polska SA ((duomenys neskelbtini))). Taip pat byloje yra duomenys, kad UAB „Elbeka“ priklausę „Omnitel” 18 abonentų perrašyti Pareiškėjos vardu (MGK 2t.b.l21 ).

Šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėjo UAB „Vektus“ atstovas T. J., būdamas šios bendrovės akcininku ir vadovu bei susijęs artimais giminystės ryšiais su UAB „Elbeka“ akcininku ir vadovu D. J., sudarydamas sandorius su UAB „Elbeka“, turėjo galimybę, veikiant rūpestingai bei teisingai, žinoti, kad UAB „Elbeka“ dėl finansinės būklės neturės galimybės sumokėti PVM į biudžetą, nes būtent sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes turi galimybę žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokią ūkinę operaciją, jis elgiasi nesąžiningai. Todėl pagrįstai pripažinta, kad esamoje situacijoje pakako elgtis rūpestingai ir apdairiai, kad būtų nustatytas sutarties partnerio veiklos teisėtumas. Taigi nustačius, jog pareiškėjas, įsigydamas prekes iš UAB „Elbeka“, turėjo galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokią ūkinę operaciją nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, todėl neįgijo teisės į PVM atskaitą. Pažymėtina, kad šios teismo nustatytos aplinkybės paneigia pareiškėjo nurodytus argumentus, kad jis įvykdė visas įstatymines pareigas siekdamas įtraukti prikimo PVM į atskaitą ir elgėsi protingai bei apdairiai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, nagrinėjamu atveju – pareiškėjos sąžiningumą ar nesąžiningumą, paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A180-1212/2006 yra pažymėjęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalis ir 57 straipsnio 4 dalis). Tačiau remiantis ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pridėtinės vertės mokestis nėra sumokėtas, todėl mokesčio mokėtojo veikla, priešingai nei vertina pareiškėja, šiuo aspektu pripažintina neteisėta. Tačiau, kaip nurodo ir pareiškėja, vien mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumas mokestine prasme nėra pakankama aplinkybė, leidžianti paneigti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą. Teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik nustačius juridinių faktų visumą, t.y. aplinkybę, kad konkrečios ūkinės operacijos dalyvis atliko mokesčių įstatymų pažeidimus, susijusius su šia ūkine operacija (už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo PVM), bei aplinkybę, kad į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas apie savo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą žinojo arba turėjo galimybę žinoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2004-10-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004). Ir priešingai, jei prekių ar paslaugų pirkėjas nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti, kad pardavėjas nesumokės pardavimo PVM, jo kaip sąžiningo mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą išlieka. Jei mokesčių mokėtojas dalyvaudamas ūkinėje operacijoje elgiasi nesąžiningai, t.y. žino ar atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes turi galimybę žinoti, kad pardavimo PVM nėra sumokėtas ar nebus sumokėtas, jis teisę į PVM atskaitą praranda. Tokiu atveju nesuteikus pirkėjui teisės į PVM atskaitą nėra paneigiamas ir dvigubo apmokestinimo draudimo principas, nes pardavėjas už ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę PVM į biudžetą nesumokėjo. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti Pareiškėjos nurodyti argumentai dėl dvigubo apmokestinimo draudimo principo pažeidimo.

Kaip jau buvo minėta, mokesčių administratorius pateikė įrodymus, keliančius abejonių pareiškėjos sąžiningumu. Todėl pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad atsižvelgiant į Europos teisingumo teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu privalėjo objektyviai įrodyti, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti mokesčių mokėtojui sąmoningai dalyvaujant sukčiavime PVM atskaitos atžvilgiu ir kad visų ginčijamų sandorių tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas. Pažymėtina, kad bylų, kuriose priimtos pareiškėjos nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. A8-345/2007, A8-953/2003, ratio decideni nesutampa su nagrinėjama byla. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kaip jau buvo minėta, LVAT praktikoje (2009-09-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, paskelbtas 2009 m. Administracinėje jurisprudencijoje Nr. 18, 2009-10-19 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-438-1097/2009, 2009-11-30 sprendimai administracinėse bylose Nr. A556-1310/2009 ir Nr. A556-1356/2009, 2010-03-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-439/2010, 2010-04-06 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-610/2010 ir kt.) ne kartą buvo akcentuojama, kad, sprendžiant dėl PVM atskaitos realizavimo sąlygų egzistavimo, būtina atsakyti į du esminius klausimus: pirma, ar egzistuoja PVM objektas, t. y. ar ūkinė operacija, už kurią sumokėtą PVM mokesčių mokėtojas siekia susigrąžinti, realiai įvyko; antra, ar yra pagrindas teigti, kad mokesčių mokėtojas yra nesąžiningas, t. y. jis į atskaitą įtraukė PVM sumą, žinodamas (turėdamas žinoti), kad jo ūkinės operacijos partneris PVM į biudžetą nesumokės. Tokios pačios praktikos laikosi ir Europos Teisingumo Teismas (toliau – ETT), kuris 2006-07-06 sprendime sujungtose bylose C-439/04 (A. K. prieš Belgijos valstybę) ir C-440/04 (Belgijos valstybė prieš R. R. SPRL) nurodė, kad kai prekės tiekiamos apmokestinamajam asmeniui, kuris nežinojo arba negalėjo žinoti, kad atitinkamas sandoris yra įtrauktas į pardavėjo sukčiavimą, Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 95/7, 17 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės normą, kuri numato, kad panaikinus pirkimo-pardavimo sutartį vadovaujantis civilinės teisės nuostata, pagal kurią ši sutartis absoliučiai negaliojanti, nes prieštarauja viešajai tvarkai dėl pardavėjui priskiriamo neteisėto pagrindo, šis apmokestinamasis asmuo praranda teisę į sumokėto PVM atskaitą. Klausimas, ar šį negaliojimą lemia sukčiavimas PVM, ar kitas sukčiavimas, šiuo atžvilgiu nereikšmingas. Tačiau jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad tiekiama apmokestinamajam asmeniui, kuris žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti jam naudotis teise į atskaitą. ETT 2006-02-21 sprendime byloje C-255/02 ( Halifax plc ir kt. prieš Commissioners of Customs & Excise) taip pat nurodė, kad Šeštoji direktyva 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, iš dalies pakeista Direktyva 95/7, turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą PVM, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant. Kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas, reikalaujama, pirma, jog nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios direktyvos ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytų sąlygų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą. Antra, objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas. Nustačius piktnaudžiavimą, jam panaudoti sandoriai turi būti apibrėžti iš naujo taip, kad būtų atstatyta situacija, kuri būtų egzistavusi nesant sandorių, sudarytų piktnaudžiaujant.

Teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai (2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 7, 8 str.), nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Todėl šiuos principus pažeidžianti veikla negali būti laikoma teisėta veikla.

Pareiškėjos nuomone, ginčijamų sandorių sudarymo metu buvusio Bendrovės direktoriaus T. J. ir tuometinio UAB „Elbeka“ direktoriaus D. J. giminystės ryšys neįrodo mokesčių mokėtojo nesąžiningumo, kadangi T. J. jau nuo 2006 m. gyveno savarankišką gyvenimą, nepriklausomą nuo D. J. ir UAB „Elbeka“. Šie pareiškėjos argumentai nepagrįsti, nes mokesčių administratorius pareiškėjos galimybę žinoti apie UAB „Elbeka“ finansinę būklę siejo ne tik su T. J. ir D. J. giminystės ryšiu, bet, kad šie asmenys yra sandorius sudariusių bendrovių akcininkai ir vadovai. Be to, PVM išrašymo metu UAB „Vektus“ direktorius T. J. ir UAB „Vektus“ direktoriaus pavaduotoja I. J. dirbo ir UAB „Elbeka“.

Iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis PVMĮ 123 straipsnio 1 dalimi ir MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuo papildomai apskaičiuoto 56042 Lt PVM pagrįstai apskaičiavo 2855 Lt PVM delspinigius bei vadovaudamasis PVMĮ 123 straipsnio 1 dalimi ir MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi nustatė minimalaus 10 proc. dydžio 5604 Lt PVM baudą. Išdėstytų motyvų bei nustatytų aplinkybių pagrindu pripažintina, kad uždarosios akcinės bendrovės “Vektus” skundas yra nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str.1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės “Vektus” skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rosita PatackienėArūnas DirvonasRūta Miliuvienė