Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ferrodyne Ltd. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl turto dalies nustatymo bendrojoje nuosavybėje vykdymo procese.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas Ferrodyne Ltd. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti, kad A. M. (asmeninės nuosavybės teise priklauso: 1/2 dalis pastato - kompresorinės, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis 8/100 dalių pastato - sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis buto/patalpos - buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis pastato - gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis pastato - ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis negyvenamųjų patalpų - gamybos patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis buto/patalpos - buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis kelių transporto priemonės JEEP GRAND CHEROKEE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1/2 dalis visų skolininkui nuosavybės teise priklausančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų; 1/2 dalis visų skolininkui nuosavybės teise priklausančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų; 1/2 dalis skolininko sutuoktinės B. M. gautų pajamų iš darbinės, verslo ar intelektinės veiklos, taip pat pašalpų ir kitų jiems prilygintų išmokų ar pajamų; 1/2 dalis skolininko sutuoktinės B. M. piniginių lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose. Nurodė, kad antstolis A. N. vykdo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-2766-392/2016, dėl laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto) taikymo skolininko A. M. atžvilgiu, pagal Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 6 d. civilinėje byloje Nr. e2-2766-392/2016 išduotą vykdomąjį raštą. 2017 m. liepos 31 d. duomenimis A. M. įsiskolinimas pareiškėjui Ferrodyne Ltd. sudaro 558 978,55 Eur skolos, 48 927,25 Eur palūkanų, 24 255,45 Eur vykdymo išlaidų, iš viso 632 161,25 Eur. A. M. ir B. M. yra sutuoktiniai nuo (duomenys neskelbtini). Vykdymo eigoje buvo areštuotas skolininko A. M. ir jo sutuoktinės B. M. turtas. Tam tikras turtas A. M. ir jo sutuoktinės B. M. yra įgytas po santuokos sudarymo ir yra nenustatyta skolininko A. M. turto dalis, todėl jis yra pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Skolininko sutuoktinė B. M. teismui pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjo prašymu nesutinka. Šiuo metu yra kreipusis į teismą dėl turo pripažinimo asmenine nuosavybe ir turto padalinimo. Be to, su skolininku 2017 m. birželio 13 d. sudarė povedybinę sutartį, kurioje nustatyta sąlyga, kad po šios sutarties sudarymo įgytas turtas bus asmeninė šalies nuosavybė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atmetė.Teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai, jog skolininkas ir jo sutuoktinė sudarė povedybinę sutartį, todėl jų turtui negali būti taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, t. y. negali būti taikoma prezumpcija dėl bendrosios jungtinės nuosavybės. Sutuoktinių teisė sudaryti vedybų (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą) yra įtvirtinta Civilinio kodekso trečiosios knygos III dalies trečiojo skirsnio normose. Sutarties laisvės principas suponuoja, kad sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą), tačiau negali (neturi teisės) savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnis), nepaisyti pareigos sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis) ir ignoruoti įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumą, nustatyti gerai moralei arba viešajai tvarkai prieštaraujančias sutartis sąlygas (CK 3.83 straipsnio 2 dalis, 3.101 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įstatyme nėra nuostatų, draudžiančių sudaryti povedybinę sutartį, kai teismo nutartimi vykdymo procese nustatyta vieno iš sutuoktinių, kaip skolininko, dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tokia sutartis nelaikytina prieštaraujančia gerai moralei ar viešajai tvarkai, taigi nėra pagrindo konstatuoti niekinį tokios povedybinės sutarties pobūdį. Jeigu povedybine sutartimi pažeidžiami trečiųjų asmenų (pvz., kreditorių) teisėti interesai, jų teisės ginamos taikant sandorių negaliojimo institutą. Pavyzdžiui, kreditorių teisės galėtų būti laikomos pažeistomis, jei, siekiant išvengti vieno iš sutuoktinių asmeninių prievolių vykdymo, būtų sudaryta povedybinė sutartis, į ją įtraukiant sąlygą dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės (bendro turto, įgyto iki povedybinės sutarties sudarymo) padalijimo, pagal kurią sutuoktiniui – skolininkui nepagrįstai atitektų mažesnė bendro turto dalis, kurios nepakaktų jo asmeninėms prievolėms įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016). Teismas pažymėjo, kad CK 3.100 straipsnyje įtvirtinti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos pagrindai, vienas jų – sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatymų nustatytą turto teisinį režimą (CK 3.100 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Vertindamas šioje byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, teismas nurodė, kad skolininko ir jo sutuoktinės 2017 m. birželio 13 d. sudaryta povedybinė sutartis, nustačiusi sutuoktinių turto režimą (statusą) taip, kad kiekvieno iš sutuoktinių įgytas turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (povedybinės sutarties 2.1 ir 2.5 punktai), yra pagrindas bendrajai jungtinei nuosavybei pasibaigti vadovaujantis CK 3.100 straipsnio 7 punktu. Šiai pasibaigus, turtas, nurodytas CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkte (tik šio turto teisinio režimo vertinimas aktualus nagrinėjamoje byloje), nebeturi bendrosios jungtinės nuosavybės statuso ir, įregistravus povedybinę sutartį Vedybų sutarčių registre, nebegali būti išieškojimo objektas dėl kito sutuoktinio asmeninių prievolių (CK 3.103 straipsnio 3 dalis, CPK 666 straipsnio 1 dalis).Teismas sprendė, jog vedybų (povedybine) sutartimi sutuoktiniams nustačius kitokį savo turto teisinį režimą ir pakeitus nuosavybės teisinį santykį, neįsiteisėjusi teismo nutartis, kuria vykdymo procese nustatyta skolininko fizinio asmens dalis bendrame turte, dėl pasikeitusių nuosavybės teisinių santykių praranda savo teisinę reikšmę ir išieškojimas iš skolininko nebegali būti nukreipiamas į nebeegzistuojančią skolininko dalį nebeegzistuojančiame bendrame turte.Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje nuosavybėje. Išaiškino kreditoriui (pareiškėjui), kad nustačius 2017 m. birželio 13 d. sudarytos povedybinės sutarties negaliojimo pagrindus, jis turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimu dėl tokio sandorio (ar sandorio dalies) negaliojimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas Ferrodyne Ltd. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjo prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:A. M. ir B. M. yra sutuoktiniai nuo (duomenys neskelbtini). Po santuokos sudarymo skolininkas ir jo sutuoktinė įgijo turtą, dėl kurio skolininko dalies nustatymo kreipėsi pareiškėjas. Visas turtas yra įgytas po santuokos, todėl yra pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnis). Sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), tai paneigiančių įrodymų nei skolininkas, nei suinteresuotas asmuo B. M. nepateikė.Skolininkas ir sutuoktinė B. M. po santuokos sudarymo, t. y. 2017 m. birželio 13 d. sudarė povedybinę sutartį, kurioje nurodyta, kad sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus turtą, kuris pagal Civilinio kodekso 3.89 straipsnį kiekvienam sutuoktiniui priklauso asmeninės nuosavybės teise bei turtą, išvardintą šioje Sutartyje“ (sutarties 1.1 punktas). Povedybinėje sutartyje nėra išvardintas joks sutuoktinių turimas turtas, kuriam būtų nustatytas kitoks nei bendrosios jungtinės sutuoktinės nuosavybės teisinis režimas. Povedybine sutartimi skolininkas ir jo sutuoktinė susitarė dėl būsimo turto teisinio režimo: sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, kad šio skyriaus nuostatos yra ir bus taikomos visam ir bet kokiam po šios sutarties sudarymo įgytam būsimam sutuoktinių turtui, tiek priklausančiam šalims asmeninės nuosavybės teise, tiek bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su kitu sutuoktiniu ir/ar trečiaisiais asmenimis. Taigi Skolininko ir sutuoktinės B. M. sudaryta povedybine sutartimi nustatytas turto teisinis režimas būsimam turtui, t. y. tam, kuris bus įgytas po sutarties sudarymo (po 2017 m. birželio 13 d.). Nagrinėjamu atveju povedybinė sutartis galėjo turėti įtakos sprendžiant tik dalį pareiškėjo prašymo, t. y. dėl skolininko sutuoktinės B. M. po 2017 m. birželio 13 d. gautų pajamų iš darbinės, verslo ar intelektinės veiklos, taip pat pašalpų ir kitų jiems prilygintų išmokų ar pajamų bei piniginių lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose padalijimo. Akivaizdu, jog sudaryta povedybinė sutartis yra dėl būsimo, po sutarties sudarymo įgyto turto teisinio režimo. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai nutartyje nurodė, kad dėl sudarytos povedybinės sutarties skolininko ir jo sutuoktinės turtui negali būti taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, t. y. negali būti taikoma prezumpcija dėl bendrosios jungtinės nuosavybės.Pareiškėjas nekvestionuoja teisės sudaryti povedybinę sutartį, tačiau kaip buvo konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegijos nutartyje, kuria remiasi ir pirmosios instancijos teismas, po kasatorių sudarytos povedybinės sutarties įregistravimo išieškojimas nebegali būti nukreipiamas į laiko atžvilgiu vėliau gautas arba gausimas pajamas. Atsiliepimu į atskirąjį skundą skolininkas A. M. ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais: Pareiškimas bei atskirasis skundas neatitinka Civilinio proceso kodekso 111 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, nustatančių, kad procesiniuose dokumentuose, kurie pateikiami teismui turi būti aiškiai suformuluotas procesinio dokumento pobūdis ir dalykas. Pareiškėjas pareiškimu formulavo reikalavimą pakeisti nuosavybės teisės rėžimą iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės į asmeninę. Vien toks suformuluotas reikalavimas yra nepagrįstas, nes ypatingosios teisenos tvarka negali būti pakeičiamas nuosavybės teisės rėžimas. Tokios galimybės nenumato nei teisės aktai, nei teismų praktika. Suformuluoto reikalavimo nepagrįstumas yra pagrindas reikalavimą atmesti.Pareiškėjas rėmėsi antstolio 2016 m. vasario 5 d. siūlymu kreiptis dėl skolininko turto dalies nustatymo, kai tuo tarpu vykdomasis raštas byloje išduotas tik 2017 m. kovo 6 d. Tokiu būdu, pareiškėjas nesilaikė teisės aktų nustatytų procedūrų kreipiantis su pareiškimu dėl skolininko turto dalies nustatymo, t. y. nepateikė aktualaus antstolio siūlymo kreiptis su pareiškimu.Teikdamas atskirąjį skundą pareiškėjas yra nenuoseklus, jis prieštarauja savo paties išsakomai pozicijai, dėl šios priežasties tampa neaiškūs pareiškėjo reikalavimai bei kokio turto dalies nustatymo bendroje jungtinėje nuosavybėje jis siekia bei kokios apimties yra jo reikalavimai. Tiksliai neapibrėžus reikalavimo dalyko tampa neįmanomas arba apsunkintas bylos nagrinėjimas, nes neaišku, dėl kokio klausimo turi pasisakyti teismas bei ko reikalauja pareiškėjas.Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja CPK 667 straipsnio redakcija, pagal kurią teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, privalėjo atsisakyti priimti pareiškimą, tuo tarpu vėlesnėje proceso stadijoje, tai yra pagrindas nutraukti civilinę bylą. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, jog skirtingai nuo materialiosios teisės normų, civiliniame procese galioja atvirkštinis principas, t. y. nauja proceso norma atitinkamai pakeičia teismo proceso dalyviu elgesį, nesvarbu, kada atsirado patys procesiniai teisiniai santykiai. Kadangi civilinio proceso teisėje kalbama apie teisės normų taikymą procesiniams veiksmams, todėl procesiniai veiksmai, atliekami įsigaliojus įstatymui, turi atitikti naujo įstatymo reikalavimus, nesvarbu, ar jie atlikti ką tik, ar dar prieš įsigaliojant naujam įstatymui pradėtoje byloje. Kadangi pareiškimas yra pateiktas jau po įstatymo įsigaliojimo, todėl, skolininko nuomone, teismas turėtų nutraukti nagrinėjamą civilinę bylą ir nurodyti, jog pareiškėjas konkrečiu atveju turi laikytis CPK 667 straipsnio nuostatų.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įstatyme nėra nuostatų, draudžiančių sudaryti povedybinę sutartį, kai teismo nutartimi vykdymo procese nustatyta vieno iš sutuoktinių, kaip skolininko, dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tokia sutartis nelaikytina prieštaraujančia gerai moralei ar viešajai tvarkai, taigi nėra pagrindo konstatuoti niekinį tokios povedybinės sutarties pobūdį. Jeigu povedybine sutartimi pažeidžiami trečiųjų asmenų (pvz., kreditorių) teisėti interesai, jų teisės ginamos taikant sandorių negaliojimo institutą. Pavyzdžiui, kreditorių teisės galėtų būti laikomos pažeistomis, jei, siekiant išvengti vieno iš sutuoktinių asmeninių prievolių vykdymo, būtų sudaryta povedybinė sutartis, į ją įtraukiant sąlygą dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės (bendro turto, įgyto iki povedybinės sutarties sudarymo) padalijimo, pagal kurią sutuoktiniui — skolininkui nepagrįstai atitektų mažesnė bendro turto dalis, kurios nepakaktų jo asmeninėms prievolėms įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016).Nagrinėjamu atveju, skolininkui nėra žinomos aplinkybės, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl A. M. su sutuoktine B. M. sudarytos 2017 m. birželio 13 d. vedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vedybų (povedybine) sutartimi sutuoktiniams nustačius kitokį savo turto teisinį režimą ir pakeitus nuosavybės teisinį santykį, neįsiteisėjusi teismo nutartis, kuria vykdymo procese nustatyta skolininko fizinio asmens dalis bendrame turte, dėl pasikeitusių nuosavybės teisinių santykių praranda savo teisinę reikšmę ir išieškojimas iš skolininko nebegali būti nukreipiamas į nebeegzistuojančią skolininko dalį nebeegzistuojančiame bendrame turte.Suinteresuotas asmuo B. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais: Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Pareiškėjo suformuluotas reikalavimas yra ydingas, neatitinka aktualaus teisinio reglamentavimo, teismų praktikos, todėl turi būti atmestas. Padavus pareiškimą pagal CPK 667 straipsnį, vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas. Pagal šį straipsnį nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka (CPK 603 straipsnio 1 dalis) ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr3K-3-423/2006). Iš pareiškimo turinio matyti, kad pareiškėjas ne ginčo teisenos tvarka siekia pakeisti sutuoktinių turto rėžimą iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės į asmeninę, tam nesant jokio pagrindo, kas yra savarankiškas pagrindas atmesti pareiškimą.Bylai reikšminga ir aplinkybė, jog byloje yra pateiktas tik 2016 m. vasario 5 d. antstolio siūlymas kreiptis dėl skolininko turto dalies nustatymo. Šis siūlymas buvo pateiktas, kai buvo vykdoma nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau ne tuomet, kai 2017 m. liepos 6 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris yra pagrindas vykdyti išieškojimo veiksmus.Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai, paneigiantys bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją. 2017 m. liepos 7 d. vykusio teismo posėdžio metu teismui buvo pateikta pirkimo-pardavimo sutartis, kuri patvirtina, jog butą, esantį (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, B. M., siekė įsigyti ir įgijo asmeninės nuosavybės teise, todėl jos sutuoktinio A. M. turto dalis šiame turte apskritai negali būti nustatoma. B. M., nesutikdama su pareiškimu, kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl asmeninės nuosavybės teisės pripažinimo į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas (duomenys neskelbtini)), Vilniuje bei santuokoje įgyto turto padalijimo. Šio ieškinio pagrindu Vilniaus rajono apylinkės teisme yra užvesta civilinė byla Nr. e2-4945-723/2017, todėl ši byla turėjo būti sustabdyta, siekiant išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose.Be to, B. M. ir A. M. 2017 m. birželio 13 d. sudarė povedybinę sutartį, kuria susitarė, kad kiekvieno iš jų įgytas po šios sutarties sudarymo turtas bus laikomas kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Dėl šios priežasties pareiškėjo suformuluoti reikalavimai negali būti tenkinami, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas prašymas dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje vykdymo procese. Pagal CK 3.112 straipsnio 1 dalį asmeninės prievolės, visų pirma, privalo būti tenkinamos iš asmeninio sutuoktinio turto. Jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė skolininko nuosavybė, išieškojimą galima nukreipti į skolininkui priklausančią dalį bendrojoje nuosavybėje. Bendrojoje jungtinėje nuosavybėje bendraturčių (sutuoktinių) nuosavybės dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis), todėl tuo atveju, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą bei pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo (CPK 667 straipsnio 1 dalis). Išieškojimas į skolininko dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje gali būti nukreiptas tik tada, kai tiksliai nustatoma jam priklausanti dalis (apibrėžiama sutuoktinio asmeninio turto apimtis ir jo vertė) arba padalijamas santuokoje įgytas turtas (CPK 667 straipsnis, CK 3.116 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-701/2015). Minėta, jog išieškojimas į skolininko dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje gali būti nukreiptas tik tada, kai tiksliai nustatoma jam priklausanti dalis (apibrėžiama sutuoktinio asmeninio turto apimtis ir jo vertė). Skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo tvarką reglamentuoja CPK 667 straipsnis. CPK 667 straipsnio 1 dalis nustato, jog jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo skolininkui per dvidešimt dienų nuo turto arešto akto surašymo dienos pateikti antstoliui Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka. Gavęs ši skolininko sutikimą, antstolis, priėmęs sprendimą nukreipti išieškojimą į areštuotą turtą, patvarkymu visiems patvarkymo priėmimo dieną vykdomuosius dokumentus pateikusiems vykdyti išieškotojams pasiūlo per dvidešimt dienų nuo patvarkymo priėmimo dienos pateikti antstoliui rašytini prieštaravimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka. Jeigu nė vienas išieškotojas per ši terminą nepateikia antstoliui šioje dalyje nurodyto prieštaravimo, antstolis patvarkymu pasiūlo skolininkui, o reikiamais atvejais ir bendraturčiams, per trisdešimt dienų pateikti antstoliui notarine tvarka patvirtintą susitarimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo. Šis terminas skaičiuojamas nuo antstolio patvarkymo, kuriuo nustatytas bendraturčių susitarimo dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo pateikimo terminas, priėmimo dienos ir motyvuotu antstolio patvarkymu gali būti pratęstas ne daugiau kaip trisdešimt dienų.Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia skolininkas, pareiškėjas siekia nustatyti skolininkui priklausančią turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, o ne padalinti santuokoje įgytą turtą, todėl teismas atmeta skolininko argumentą, jog tokio pobūdžio prašymas turėtų būti sprendžiamas ne ypatingosios, bet ieškinio teisenos tvarka.Kita vertus, skolininkas ir suinteresuotas asmuo teigia, jog antstolis nesilaikė CPK 667 straipsnio reikalavimų ir nepasiūlė skolininkui per dvidešimt dienų nuo turto arešto akto surašymo dienos pateikti antstoliui Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjas tiesiogiai kreipėsi į teismą dėl skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo, o skolininkas dėl to reiškė prieštaravimus ir prašė pareiškimą atmesti, nesinaudodamas CPK numatyta galimybe pateikti antstoliui Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka, teismas sprendžia, jog tai akivaizdžiai rodo skolininko poziciją ir nesutikimą dėl jo turto dalies nustatymo bendrojoje nuosavybėje. Teismo vertinimu, kitoks esamos situacijos vertinimas, būtų laikomas pernelyg dideliu formalumu aiškinant vykdymo proceso tvarką, nes akivaizdu, kad yra kilęs ginčas dėl turto dalių nustatymo, o esant ginčui, antstolis neturi galimybės sklandžiai vykdyti išieškojimo, kas pažeidžia ekonomiškumo ir protingumo principus.Lietuvos Aukščiausiojo Teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai turtas nėra dalinamas tarp sutuoktinių, o tik individualizuojama sutuoktinio turto dalis bendrame turte, į kurią galėtų būti nukreiptas išieškojimas vykdymo procese, teismas, vykdymo procese nustatydamas skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, gali vadovautis Civilinio kodekso trečiosios knygos normomis (CK 3.117 straipsnio 1 dalis, CK 3.123 straipsnio 1 dalis, CK 4.92 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).Kaip matyti iš bylos medžiagos, skolininkas ir jo sutuoktinė 2017 m. birželio 13 d. sudarė povedybinę sutartį. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje, nurodė, kad dėl šios priežasties, skolininko ir jo sutuoktinės turtui negali būti taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, t. y. negali būti taikoma prezumpcija dėl bendrosios jungtinės nuosavybės. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatyme nėra nuostatų, draudžiančių sudaryti povedybinę sutartį, kai teismo nutartimi vykdymo procese nustatyta vieno iš sutuoktinių, kaip skolininko, dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tokia sutartis nelaikytina prieštaraujančia gerai moralei ar viešajai tvarkai, taigi nėra pagrindo konstatuoti niekinį tokios povedybinės sutarties pobūdį. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog vedybų (povedybine) sutartimi sutuoktiniams nustačius kitokį savo turto teisinį režimą ir pakeitus nuosavybės teisinį santykį, neįsiteisėjusi teismo nutartis, kuria vykdymo procese nustatyta skolininko fizinio asmens dalis bendrame turte, dėl pasikeitusių nuosavybės teisinių santykių, praranda savo teisinę reikšmę ir išieškojimas iš skolininko nebegali būti nukreipiamas į nebeegzistuojančią skolininko dalį nebeegzistuojančiame bendrame turte. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą, neįvertino povedybinės sutarties turinio ir apimties, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Nors povedybinės sutarties 2.1 ir 2.5 punktuose yra nurodyta, kad kiekvieno iš sutuoktinių įgytas turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, kas pasak pirmosios instancijos teismo yra pagrindas bendrajai jungtinei nuosavybei pasibaigti, vadovaujantis CK 3.100 straipsnio 7 punktu, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad povedybinės sutarties 1.1 punkte yra nurodyta, kad sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus turtą, kuris pagal Civilinio kodekso 3.89 straipsnį kiekvienam sutuoktiniui priklauso asmeninės nuosavybės teise bei turtą, išvardintą šioje sutartyje. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti ne tik, povedybinės sutarties apimtį, turinį, tikruosius šalių ketinimus, dalinantis turtą, bet ir tai, koks gi yra visas skolininkų turto balansas, kokia nuosavybė priklauso kuriam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise, kuris gi konkrečiai turtas lieka bendrąja sutuoktinių nuosavybe, po povedybinės sutarties sudarymo, kokia šio turto vertė, ar šio turto pakanka skolos pagal vykdomąjį dokumentą išieškojimui, kokie yra abiejų sutuoktinių kreditoriniai įsipareigojimai, jų apimtis, kaip tai įtakoja bendrą sutuoktinių turto balansą ir pan., akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, formaliai atmesdamas pareiškimą, šių aplinkybių nenustatinėjo ir netyrė, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikinamas. Be to, povedybine sutartimi skolininkas ir jo sutuoktinė susitarė dėl būsimo turto teisinio režimo, o būtent, povedybinės sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad šio skyriaus nuostatos yra ir bus taikomos visam ir bet kokiam po šios sutarties sudarymo įgytam būsimam sutuoktinių turtui, tiek priklausančiam šalims asmeninės nuosavybės teise, tiek bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su kitu sutuoktiniu ir / ar trečiaisiais asmenimis. Ši sutarties nuostata tik patvirtina aplinkybę, jog kažkuri dalis turto, kurio apimtis ir vertė nėra žinoma ir teismo nebuvo nustatyta, liko bendrąja sutuoktinių nuosavybe, vadinasi povedybinė sutartis galėjo turėti įtakos sprendžiant dalį pareiškėjo prašymo, t. y. dėl skolininko sutuoktinės B. M. po 2017 m. birželio 13 d. gautų pajamų iš darbinės, verslo ar intelektinės veiklos, taip pat pašalpų ir kitų jiems prilygintų išmokų ar pajamų bei piniginių lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose padalijimo, tačiau teismas atmetė visus pareiškimo reikalavimus, neatskirdamas esamų ir būsimų pajamų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo teismų formuojamos praktiko ginčo klausimu, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikinamas.CPK 327 straipsnio pirmosios dalies 1 punktas nustato, jog apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kadangi pirmosios instancijos teismas, kurio nutartis yra naikinama, iš esmės neanalizavo pareiškimo dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje vykdymo procese, o pareiškimą atmetė tik dėl to, kad bylos nagrinėjimo metu šalys pasirašė povedybinę sutartį, taigi neatskleidė bylos esmės, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nepažeisti instancinės teismų sistemos esmės, panaikindamas skundžiamą nutartį, šį klausimą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teismas netenkina suinteresuoto asmens B. M. prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, nes laiko jį praradusiu aktualumą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.