- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-08-24
- Bylos Nr.
- I-3451-331/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- G. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,
viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą ir prašo:
1) priteisti iš Lietuvos valstybės 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą;
2) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) valstybės tarnautoją grąžinti pareiškėjui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) priteistą 500 Eur žalos sumą į jo nurodytą Kybartų pataisos namų sąskaitą.
Paaiškino, kad Teisingumo ministerijos darbuotojas K. 2017 m. balandžio 14 d. neteisėtai, savavališkai, siekdamas naudos sudarė sutartį su antstoliu M. A. ir pasisavino pareiškėjui priklausantį jam priteistą žalos atlyginimą. Dėl to pareiškėjas patyrė didelę psichologinę, moralinę, materialinę žalą, negalėjo įsigyti vaistų, vitaminų, higienos priemonių. Teisingumo ministerija neturi įgaliojimo vertinti antstolių veiksmų teisėtumą, taigi Teisingumo ministerijos tarnautojas Kazlauskas privalėjo vykdyti teismo nutartį, kuria priteistas žalos atlyginimas.
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovė ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, o šio prašymo netenkinus, pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimu (b. l. 9–12) paaiškino, kad šis ginčas yra nenagrinėtinas administraciniuose teismuose, kadangi teismo sprendimo vykdymas nėra viešajam administravimui priskiriama veikla. Tarp pareiškėjo ir Teisingumo ministerijos susiklostę teisiniai santykiai yra priskirtini ne administracinei, o civilinei (civilinio proceso) teisei. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės teismo sprendimo vykdymo stadijoje buvo pažeistos, dėl teismo sprendimo priverstinio vykdymo nustatyta tvarka turėtų kreiptis į antstolį, o ne inicijuoti naują teisminį ginčą. LVAT yra pasisakęs, kad Teisingumo ministerijos raštas, kuriuo pareiškėjas informuojamas apie gautą antstolio patvarkymą ir jo vykdymą, yra informacinio pobūdžio dokumentas, tokio turinio raštas pats savaime kokių nors teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, todėl nagrinėti tokio pobūdžio ginčus nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, administracinė byla nutraukina.
Išieškojimą vykdantis antstolis, nustatęs, jog teismas skolininkui yra priteisęs žalos atlyginimą iš valstybės, turi teisę areštuoti šiai žalai atlyginti skirtas lėšas, kurias administruoja Teisingumo ministerija. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog antstolio M. A. patvarkymas dėl lėšų arešto yra panaikintas, todėl Teisingumo ministerija privalėjo jį vykdyti. Be to, net ir tuo atveju, jeigu patvarkymas būtų panaikintas, teisinė atsakomybė tektų antstoliui, kadangi Teisingumo ministerija tik vykdė jo reikalavimus. Pagal CPK 585 straipsnį, antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims, todėl Teisingumo ministerija, gavusi antstolio patvarkymą dėl lėšų arešto ir jų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą, privalėjo jį vykdyti.
Teisingumo ministerijos rašte išdėstyta nuomonė apie antstolio veiksmų privalomumą nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjas neįrodė privalomos deliktinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Dėl šios priežasties pripažinti Teisingumo ministerijos veiksmus neteisėtais ir įpareigoti priteistą 500 Eur sumą pervesti ne antstoliui, o į Kybartų pataisos namų sąskaitą nėra jokio teisinio pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9988-821/2015 iš esmės analogiško turinio pareiškėjo skundas buvo atmestas, o tai dar kartą patvirtina, jog ir šis skundas yra nepagrįstas.
Pareiškėjo pateiktuose procesiniuose dokumente net nėra apibūdinta, kaip pasireiškė tariamai jo patirti neigiami išgyvenimai, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis patyrė neigiamas ilgai išliekančias pasekmes bei neįrodė Teisingumo ministerijos veiksmų neteisėtumo, todėl skundas yra atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs dėl Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, nepervedant teismo sprendimu priteistų pinigų.
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjui Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimu buvo priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017 paliko Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą (b. l. 14-24).
Nustatyta, kad Teisingumo ministerija 2017 m. kovo 14 d. gavo pareiškėjo prašymą išmokėti jam priteistus 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, pervedant į jo prašyme nurodytą sąskaitą (b. l. 13).
Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Teisingumo ministerija 2017 m. balandžio 14 d. raštu informavo pareiškėją, kad antstolis M. A. 2016 m. birželio 1 d. patvarkymu areštavo pareiškėjui priklausančią pinigų sumą (1588 Eur) bei įpareigojo pervesti lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą (b. l. 25).
Pareiškėjas 2017 m. balandžio 18 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į Teisingumo ministeriją išmokėti jam priteistus 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, pervedant į jo prašyme nurodytą sąskaitą (b. l. 26).
Teisingumo ministerija 2017 m. balandžio 26 d. raštu informavo pareiškėją, kad jo prašymo nenagrinės, nes 2017 m. balandžio 14 d. raštu jau buvo informavusi pareiškėją apie teismo priteistos žalos atlyginimą. Prie šio rašto pridėjo 2017 m. balandžio 14 d. raštą (b. l. 27).
Teisingumo ministerija 2017 m. gegužės 8 d. mokėjimo nurodymu Nr. 25874 į antstolio M. A. sąskaitą pervedė 500 Eur (b. l. 28).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pareiškėjas neteisėtais Teisingumo ministerijos veiksmais aiškina pinigų pervedimą į antstolio M. A. depozitinę sąskaitą ir teigia, kad dėl tokių veiksmų jam atsirado žala.
Bylos įrodymai patvirtina, kad Teisingumo ministerija, vykdydama antstolio M. A. patvarkymą, kuriuo antstolis areštavo pareiškėjo lėšas bei nurodė areštuotas lėšas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, pervedė 500 Eur į antstolio nurodytą depozitinę sąskaitą.
Pagal Civilinio proceso kodekso 585 straipsnio 1 dalį antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą.
Antstolio M. A. patvarkymas Teisingumo ministerijoje buvo gautas 2016 m. birželio 1 d. ir jame nurodyta, kad areštuojamos visos pareiškėjui priklausančias lėšos bei prašoma jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Teisingumo ministerija teismo sprendimu priteistą sumą 500 Eur pervedė į antstolio depozitinę sąskaitą, nes įstatymas įsakmiai įpareigoja vykdyti antstolio patvarkymą.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su antstolio atliktais veiksmais, turėjo teisę juos skųsti Civilinio proceso kodekso 510 straipsnio nustatyta tvarka, tačiau ja nepasinaudojo. Be to, apie lėšų pervedimą į antstolio depozitinę sąskaitą pareiškėjas buvo informuotas. Kadangi įstatymas įsakmiai įpareigoja atsakovą vykdyti antstolio patvarkymą, jis buvo įvykdytas 2017 m. gegužės 8 d. (b. l. 28).
Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad, remiantis Civilinio proceso kodekso 668 straipsniu, jam turėjo būti palikta 1 MMA dydžio suma būtina pragyvenimui. Pažymėtina, kad teismo priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti nepatenka nei į Civilinio proceso kodekso 668 straipsnyje nurodyto turto sąrašą, iš kurio negali būti išieškoma, nes tokiu būdu yra apsaugomas turtas, kuris yra reikalingas patenkinti būtiniausius skolininko ir jo šeimos narių poreikius, nei į baigtinį Civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytą piniginių sumų, iš kurių išieškojimas nėra galimas, sąrašą. Taigi, minėta norma šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų materialinis buitinis aprūpinimas reglamentuotas Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnyje. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. gruodžio 23 įsakymu Nr. 4/07-260 „Dėl piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės“ yra užtikrinamas minimalių ir būtiniausių poreikių tenkinimas laisvės atėmimo vietų įstaigoje.
Teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų. Pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdyje nepaaiškino, kokį teisės aktą pažeidė Teisingumo ministerija, pervesdama lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą. Todėl Teisingumo ministerijos veikoje nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kitų būtinųjų sąlygų nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
Teismui nenustačius Teisingumo ministerijos ar konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo neteisėtų veiksmų (kaltės), nėra pagrindo tenkinti ir kito pareiškėjo reikalavimo – įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės tarnautoją grąžinti pareiškėjui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteistą 500 Eur žalos sumą į jo nurodytą Kybartų pataisos namų sąskaitą.
Atsižvelgus į anksčiau nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui teismo sprendimu priteista suma teisėtai buvo pervesta į antstolio depozitinę sąskaitą, vykdant teisėtą antstolio patvarkymą, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės ir neturtinės žalos, nes nenustatyta viena iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.