Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. 25S280402, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 2 klausimą „Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)“, nurodė, jog laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2006 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Lydos rajono vykdomajame komitete vairuotoju.

Migracijos departamentas gavo VSD 2025 m. gruodžio 3 d. raštą Nr. 18-13503, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, jog 2004–2006 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Lydos rajono vykdomajame komitete, o šiuos duomenis patvirtina ir pateikta darbo knygelės kopija. VSD vertinimu, dirbdamas šioje Baltarusijos Respublikos institucijoje pareiškėjas turėjo būti lojalus Baltarusijos valdžiai, kuri vykdo agresyvią užsienio politiką ir kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pažymėta, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų lojalumą kontroliuoja žvalgybos tarnybos, o jos taip pat gali naudotis užsienyje gyvenančiais ar anksčiau tokiose institucijose dirbusiais savo šalies piliečiais žvalgybos ar kitai veiklai prieš NATO ir Europos Sąjungos valstybes. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, VSD padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Siekdamas įvertinti visas su pareiškėjo darbu susijusias aplinkybes, Migracijos departamentas 2025 m. gruodžio 5 d. per MIGRIS informacinę sistemą išsiuntė jam pranešimą su papildomais klausimais. Atsakydamas į juos, pareiškėjas paaiškino, kad Baltarusijos Respublikos Lydos rajono vykdomajame komitete dirbo vairuotoju ekonomikos komitete. Nurodė, kad grįžęs iš privalomosios karinės tarnybos neturėjo darbo patirties, todėl pažįstamas, dirbęs minėtoje institucijoje, pasiūlė jam šį darbą, su kuriuo pareiškėjas sutiko, kadangi tuo metu ieškojo darbo. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad jo pareigos buvo susijusios su automobilio priežiūra, jo techninės būklės užtikrinimu, budinčio vairuotojo funkcijų atlikimu, taip pat vykimu į regionus bei komandiruotėmis į Gardiną ir Minską. Iš darbo pareiškėjas nurodė išėjęs dėl mažo darbo užmokesčio, nenormuotos darbo dienos ir galimybės įsidarbinti kitur. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvoje gyvena jo giminaičiai, draugai ir pažįstami.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720/2014).

Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (Europos Žmogaus Teisių teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, Europos Žmogaus Teisių teismas teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl draudimo atvykti, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl siekiant tinkamai pritaikyti teisės aktų nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019).

Europos Žmogaus Teisių teismas taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (Europos Žmogaus Teisių teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Nagrinėjamu atveju, teismas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais dėl sprendimo neteisėtumo. Pažymėtina, kad priimant ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos, šiuo atveju – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Kaip jau minėta, pagal UTPĮ 4 straipsnio 4 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimą, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

Be kita ko, teismas pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė griežtai jam įstatymu suteiktos kompetencijos ribose ir laikydamasis teisės aktuose nustatytos sprendimų priėmimo procedūros. UTPĮ aiškiai nustato institucijų funkcijų pasiskirstymą sprendžiant klausimus, susijusius su užsieniečių buvimu Lietuvos Respublikoje, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Šiame teisiniame reguliavime įtvirtinta, kad būtent kompetentinga specialioji institucija, t. y. VSD, atlieka užsieniečio galimos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, o Migracijos departamentas, gavęs tokį vertinimą, privalo jį įvertinti ir atitinkamai spręsti dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Teismas atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas nėra institucija, atliekanti savarankišką žvalgybinio pobūdžio informacijos rinkimą ar nacionalinio saugumo grėsmių analizę, todėl spręsdamas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką taikymo, jis remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Tokia institucijų tarpusavio kompetencijos sistema yra sukurta siekiant užtikrinti, kad sprendimai, susiję su valstybės saugumo apsauga, būtų grindžiami specializuota, profesine ir valstybės saugumo srityje kompetentingų institucijų atlikta analize. Atitinkamai Migracijos departamentas, gavęs motyvuotą išvadą apie galimą grėsmę valstybės saugumui, ne tik turi teisę, bet ir pareigą reaguoti į tokią informaciją bei priimti sprendimus, numatytus įstatyme. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog Migracijos departamentas būtų peržengęs savo įgaliojimų ribas ar sprendimą priėmė nesilaikydamas teisės aktuose nustatytos procedūros. Kaip jau minėta, sprendimas buvo priimtas remiantis kompetentingos institucijos pateikta informacija, įvertinus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, taip pat kitus reikšmingus duomenis, susijusius su pareiškėjo buvimu Lietuvos Respublikoje. Tai leidžia daryti išvadą, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne formaliai, bet atlikus individualų situacijos vertinimą ir laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Be to, teismas pažymi, kad valstybės institucijoms sprendžiant nacionalinio saugumo klausimus yra suteikiama tam tikra vertinimo diskrecija, tačiau ši diskrecija negali būti laikoma neribota. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Migracijos departamentas šia teise būtų pasinaudojęs nepagrįstai ar nesilaikydamas įstatymo nuostatų. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas laikantis UTPĮ nuostatų, neviršijant atsakovo kompetencijos, remiantis kompetentingos institucijos pateikta išvada bei laikantis nustatytos procedūros, todėl nėra pagrindo teigti, jog jis buvo priimtas neteisėtai ar pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, taip pat atsižvelgdamas į Baltarusijos Respublikos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos Federacijos išprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimu.

Pažymima, kad vertinant užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje galimą poveikį valstybės saugumui, būtina atsižvelgti ne tik į konkrečius jau atliktus veiksmus, bet ir į objektyvias aplinkybes, kurios gali rodyti galimą riziką ateityje. Nacionalinio saugumo srityje sprendimai dažnai grindžiami prevenciniu principu, t. y. siekiama užkirsti kelią galimoms grėsmėms dar joms nepasireiškus, todėl, sprendžiant dėl užsieniečio keliamos grėsmės, reikšminga yra ne vien faktinių neteisėtų veiksmų konstatavimas, bet ir pagrįstas vertinimas, ar egzistuoja reali tikimybė, kad asmens ryšiai, ankstesnė veikla ar kitos aplinkybės gali būti panaudotos prieš Lietuvos Respublikos interesus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas anksčiau dirbo Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje. Teismas pažymi, kad darbas tokio pobūdžio institucijose objektyviai suponuoja tam tikrus lojalumo valstybės, kurios institucijoje dirbama, reikalavimus, taip pat suponuoja galimą institucinių ar profesinių ryšių susiformavimą. Tokios aplinkybės savaime nereiškia, kad asmuo yra atlikęs neteisėtus veiksmus ar kad jis būtinai veikia priešiškai Lietuvos Respublikos atžvilgiu, tačiau jos yra reikšmingos vertinant galimą pažeidžiamumą užsienio valstybių specialiųjų tarnybų poveikiui ar bandymams pasinaudoti ankstesniais ryšiais. Būtent dėl šios priežasties nacionalinio saugumo institucijos vertina ne tik asmens dabartinę veiklą, bet ir jo ankstesnę profesinę aplinką, turėtus ryšius bei jų pobūdį. Teismas taip pat pažymi, kad vertinant šias aplinkybes negalima ignoruoti esamos geopolitinės situacijos ir jos reikšmės nacionalinio saugumo vertinimui. Tarptautinė saugumo aplinka, ypač susijusi su autoritarinių režimų vykdoma politika, hibridinėmis grėsmėmis, žvalgybine veikla bei bandymais daryti įtaką demokratinėms valstybėms, lemia tai, kad valstybės institucijos privalo itin atsargiai vertinti galimus rizikos veiksnius. Tokiose situacijose ankstesnis darbas užsienio valstybės institucijoje, ypač valstybėje, kurios politinis režimas yra pripažįstamas keliančiu grėsmę regiono saugumui, laikytinas reikšminga aplinkybe, kuri gali būti pagrindas daryti išvadą apie galimą riziką valstybės saugumui. Pažymėtina, kad nacionalinio saugumo grėsmės vertinimas nėra tapatinamas su konkrečių teisės pažeidimų nustatymu ar asmens veiksmų neteisėtumo konstatavimu. Kitaip tariant, nagrinėjamu atveju nėra sprendžiama dėl to, ar pareiškėjas yra padaręs konkrečius neteisėtus veiksmus. Vertinimas atliekamas siekiant nustatyti, ar egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog tam tikros aplinkybės gali sudaryti prielaidas kilti grėsmei valstybės saugumui ateityje, todėl grėsmės konstatavimui nebūtina nustatyti konkrečių neteisėtų veiksmų ar turėti įrodymų apie jau įvykdytą žalingą veiklą. Pakanka pagrįstos tikimybės, kuri grindžiama kompetentingų institucijų surinktais duomenimis, jų analize ir pateiktu vertinimu. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra viena svarbiausių valstybės funkcijų, todėl valstybės institucijoms suteikiama teisė imtis priemonių, kai nustatoma, jog egzistuoja pagrįsta rizika, net jeigu ši rizika dar nėra materializavusis konkrečiais veiksmais. Tokia praktika atitinka tiek nacionalinį teisinį reguliavimą, tiek ir tarptautinėje praktikoje pripažįstamą valstybių teisę saugoti savo nacionalinį saugumą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo ankstesnis darbas Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje, vertinamas kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir esama geopolitine situacija, pagrįstai buvo laikytas reikšmingu veiksniu sprendžiant dėl galimos grėsmės valstybės saugumui. Todėl atsakovas turėjo pakankamą teisinį ir faktinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o vien tai, kad nenustatyta konkrečių neteisėtų pareiškėjo veiksmų, savaime nepaneigia tokios išvados pagrįstumo.

Atkreiptinas dėmesys, jog vertinant pareiškėjo skundo pagrįstumą reikšminga aplinkybė yra jo palaikomi periodiniai ryšiai su kilmės valstybe ir kitomis valstybėmis, kurių atžvilgiu egzistuoja padidintos nacionalinio saugumo rizikos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu ne kartą vyko į Baltarusiją pas ten gyvenančius artimuosius tokiu būdu palaikydamas tamprius socialinius ryšius. Teismas nurodo, jog šios aplinkybės savaime nėra draudžiamos ar savaime lemiančios neigiamas teisines pasekmes, tačiau jos yra reikšmingos atliekant nacionalinio saugumo rizikos vertinimą, kuris pagal savo pobūdį yra prevencinis ir orientuotas į galimų grėsmių identifikavimą. Nuolatiniai ar periodiškai palaikomi asmeniniai, socialiniai ar kitokio pobūdžio ryšiai su kilmės valstybėje gyvenančiais asmenimis objektyviai sudaro prielaidas išorės subjektams daryti poveikį tokiam asmeniui, ypač tais atvejais, kai šie ryšiai yra aktyvūs, tęstiniai ir apima ne tik epizodinius kontaktus, bet ir nuolatinius apsilankymus ar bendravimą. Tokiose situacijose gali atsirasti didesnė tikimybė, kad asmuo taps pažeidžiamas galimam spaudimui, poveikiui ar verbavimo bandymams, kadangi per jo socialinę aplinką ar artimuosius gali būti siekiama daryti netiesioginį poveikį jo sprendimams ar veiksmams. Taigi, vertinant nacionalinio saugumo aspektus yra svarbu ne tik tai, ar asmuo pats yra atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, bet ir tai, ar jo turimi ryšiai gali sudaryti prielaidas atsirasti tokiai rizikai. Pažymėtina ir tai, kad nacionalinio saugumo institucijų atliekamas vertinimas grindžiamas ne vien pavienių aplinkybių konstatavimu, tačiau visų nustatytų duomenų visuma ir jų tarpusavio sąsajų analize. Šiuo atveju pareiškėjo periodiniai vizitai į Baltarusiją bei palaikomi socialiniai ryšiai joje pagrįstai buvo įvertinti kaip papildomas rizikos veiksnys, kuris, vertinant kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, leidžia daryti išvadą apie padidėjusią galimo išorės poveikio tikimybę. Toks vertinimas atitinka nacionalinio saugumo apsaugos principus, pagal kuriuos valstybės institucijos turi teisę ir pareigą identifikuoti galimas rizikas dar iki tol, kol jos materializuojasi. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė tokių argumentų ar duomenų, kurie paneigtų kompetentingų institucijų padarytas išvadas dėl šių ryšių reikšmės nacionalinio saugumo požiūriu ar leistų suabejoti jų atlikto vertinimo pagrįstumu. Vien tai, kad pareiškėjas nurodo palaikantis ryšius su artimaisiais ar vykstantis į Baltarusiją asmeniniais tikslais, savaime nepaneigia fakto, jog tokie ryšiai objektyviai gali didinti galimo poveikio ar verbavimo riziką. Nacionalinio saugumo vertinime reikšmę turi ne tik subjektyvūs asmens paaiškinimai apie tokių ryšių pobūdį, bet ir pats jų egzistavimo faktas bei intensyvumas.

Taip pat atsižvelgtina į byloje nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas pirminio skundo ir patikslinto skundo pateikimo metu pateikė tarpusavyje nesuderinamą informaciją apie savo socialinius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Iš byloje esančių duomenų bei atsakovo pateiktų paaiškinimų matyti, kad teismui pateiktame pirminiame skunde pareiškėjas pažymi, kad Lietuvoje gyvena jo giminaičiai, t. y. M. V. ir I. R., kurie yra jo tėvų broliai ir seserys, o patikslintame skunde nurodo, kad minėti žmonės yra jo paties tėvai. Teismas pažymi, kad administraciniame procese itin svarbi yra pareiškėjo pateikiamų duomenų nuoseklumo ir patikimumo reikšmė. Asmuo, siekdamas pagrįsti savo reikalavimus ar paneigti atsakovo vertinimą, privalo pateikti aiškią, logiškai suderintą ir faktais pagrįstą informaciją. Tuo tarpu tarpusavyje prieštaringi paaiškinimai, kurie nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, sudaro pagrindą abejoti jų tikrumu ir mažina tokių teiginių įrodomąją vertę. Vien tik deklaratyvaus pobūdžio pareiškimai apie tariamai egzistuojančius ryšius su Lietuva, nepateikiant tai patvirtinančių duomenų, negali būti laikomi pakankamu pagrindu pripažinti, kad tokie ryšiai iš tiesų yra tvirti, stabilūs ir reikšmingi. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad pateikiamų duomenų nuoseklumas yra svarbus ne tik vertinant pačių aplinkybių buvimą, bet ir sprendžiant dėl asmens pateikiamos informacijos patikimumo apskritai. Tuo atveju, kai asmuo nurodo vienas kitam prieštaraujančias faktines aplinkybes, tokie neatitikimai objektyviai mažina pasitikėjimą jo paaiškinimais ir sudaro pagrindą atsakovui kritiškai vertinti pareiškėjo teiginius. Tokiu atveju atsakovas pagrįstai gali remtis ne vien pareiškėjo pateiktais subjektyviais paaiškinimais, bet ir kitais turimais duomenimis bei jų visuma. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė pakankamų argumentų ar įrodymų, kurie leistų paaiškinti nustatytus jo pateiktos informacijos neatitikimus arba pagrįstų, jog ankstesni ir vėlesni jo teiginiai gali būti suderinti. Nesant tokių paaiškinimų ar patikimų duomenų, teismas neturi pagrindo laikyti, kad pareiškėjo nurodomi teiginiai apie jo socialinius ar šeiminius ryšius Lietuvoje yra patikimi ir galintys paneigti atsakovo atlikto vertinimo išvadas.

Pažymėtina, kad sprendimo priėmimo metu buvo atliktas išsamus pareiškėjo individualių aplinkybių vertinimas, apimantis jo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmę ir pobūdį, darbo santykių stabilumą, integracijos į Lietuvos visuomenę lygį, taip pat socialinių bei šeiminių ryšių turinį ir intensyvumą. Toks vertinimas atitinka administracinių sprendimų priėmimo principus, pagal kuriuos kiekviena situacija turi būti nagrinėjama individualiai, įvertinant visų reikšmingų aplinkybių visumą. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo darbinė veikla Lietuvos Respublikoje nebuvo nuosekli ir ilgalaikė, be to, nustatyta, jog jo darbo laikotarpiai Lietuvoje buvo epizodiniai, su pertraukomis, nesudarantys pagrindo konstatuoti stabilaus ir tvaraus profesinio ryšio su Lietuvos darbo rinka. Toks darbo pobūdis savaime rodo, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika formavosi ne kaip nuoseklus ir ilgalaikis integracijos procesas, bet veikiau kaip laikino pobūdžio ekonominė veikla, kuri neleidžia daryti išvados apie gilesnį įsitvirtinimą valstybės socialinėje aplinkoje. Vertindamas pareiškėjo integracijos lygį, atsakovas taip pat pagrįstai atsižvelgė į jo socialinių ryšių pobūdį. Byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo socialiniai kontaktai Lietuvoje daugiausia buvo susiję su darbine aplinka ir profesine veikla, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių platesnę ir tvaresnę integraciją į Lietuvos visuomeninį gyvenimą. Socialinių ryšių koncentravimasis tik darbo aplinkoje savaime nereiškia pakankamo socialinio įsitvirtinimo valstybėje, kadangi tokie ryšiai dažniausiai yra funkcionalaus pobūdžio ir priklausomi nuo konkrečių darbo santykių egzistavimo. Teismas pažymi, kad vertinant integraciją svarbi ne tik formali buvimo valstybėje trukmė ar atskirų darbo sutarčių sudarymas, bet ir realus asmens įsitraukimas į visuomeninį gyvenimą, ilgalaikių ryšių su vietos bendruomene susiformavimas, socialinių ir šeiminių ryšių stabilumas bei jų intensyvumas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pakankamų duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas yra sukūręs tvirtus ir ilgalaikius ryšius, kurie rodytų aukštą integracijos lygį Lietuvos Respublikoje, kadangi nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos visuomene yra riboti ir daugiausia susiję su laikino pobūdžio darbine veikla. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad integracijos vertinimas negali būti grindžiamas vien subjektyviais pareiškėjo teiginiais apie jo ryšius su Lietuvos Respublika. Tokie teiginiai turi būti patvirtinti objektyviais duomenimis, leidžiančiais daryti pagrįstą išvadą apie realų ir nuoseklų asmens įsitvirtinimą valstybėje. Atsakovas, įvertinęs turimų duomenų visumą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo integracija į Lietuvos visuomenę yra ribota, o jo ryšiai su Lietuvos Respublika nėra tokio intensyvumo ir stabilumo, kurie leistų paneigti kitų byloje nustatytų aplinkybių reikšmę. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai įvertino pareiškėjo individualias aplinkybes ir integracijos lygį, neapsiribojo vien tik VSD pateikta informacija, o atliko kompleksinį ir visapusišką vertinimą. Dėl šios priežasties pareiškėjo argumentai, kuriais siekiama paneigti atsakovo išvadas dėl jo integracijos Lietuvos Respublikoje, nelaikytini pagrįstais ir nesudaro pagrindo tenkinti skundą.

Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). Tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).

UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, inter alia (be kita ko) atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 yra patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktą, tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis, tai būtų protinga ir proporcinga. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nurodomi kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, tarp jų į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 papunktis); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 papunktis).

Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 1) pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 2) esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 3) tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 3.1) jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 3.2) užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punkte nurodyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, atsižvelgė ne tik į priežastį, dėl kurios jam buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, bet ir į kitus reikšmingus individualius aspektus – pareiškėjo socialinius, šeiminius, ekonominius bei kitokio pobūdžio ryšius su Lietuvos Respublika. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeimos narių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, su kuriais jį sietų realūs ir intensyvūs šeiminiai ryšiai, todėl ginčijamas sprendimas faktiškai neapriboja pareiškėjo galimybės palaikyti šeiminius santykius šioje valstybėje. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas siekia gyventi ar dirbti Lietuvos Respublikoje dėl asmeninių ar ekonominių priežasčių, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti teisės į šeimos gyvenimą pažeidimo. Pažymėtina ir tai, kad nei nacionalinė teisė, nei tarptautiniai žmogaus teisių apsaugos standartai nesuteikia trečiosios valstybės piliečiui absoliučios teisės pasirinkti valstybę, kurioje jis nori gyventi ar vykdyti darbinę veiklą, o valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą ir buvimą savo teritorijoje, ypač kai kyla klausimų dėl nacionalinio saugumo interesų apsaugos.

Atsakovas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad valstybės saugumo interesas nagrinėjamu atveju turi viršenybę prieš pareiškėjo asmeninius ar ekonominius interesus gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo integracija į Lietuvos visuomenę yra ribota, o jo socialiniai ryšiai daugiausia susiję su darbine veikla. Be to, pareiškėjo gyvenimo organizavimas ir asmeniniai ryšiai iš esmės yra orientuoti į kitą valstybę, su kuria jis palaiko nuolatinį kontaktą, todėl pagrįstai daryta išvada, kad ryšiai su Lietuvos Respublika yra labiau laikino pobūdžio ir priklausomi nuo ekonominių aplinkybių. Tokios aplinkybės nepaneigia nustatytos nacionalinio saugumo rizikos, o priešingai – leidžia manyti, kad ji gali išlikti ir ateityje. Teismas taip pat pažymi, kad socialinių ir šeiminių ryšių vertinimas atliekamas ne formaliai, o atsižvelgiant į jų realų turinį, intensyvumą ir reikšmę asmens gyvenimo kontekste. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika būtų tokio pobūdžio ar stiprumo, kad galėtų reikšmingai sumažinti ar eliminuoti kompetentingų institucijų nustatytą grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui taikyta priemonė yra perteklinė ar neproporcinga, taip pat nėra pagrindo spręsti dėl trumpesnio draudimo atvykti laikotarpio nustatymo.

Taigi, Migracijos departamentas, nustatydamas pareiškėjui 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir veikė neviršydamas jam suteiktos diskrecijos. Nustatytas draudimo laikotarpis atitinka protingumo ir proporcingumo reikalavimus bei užtikrina pagrįstą pusiausvyrą tarp konstituciškai saugomo viešojo intereso – nacionalinio saugumo apsaugos – ir pareiškėjo interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2597-552/2024). Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas būtų priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ar neatitiktų nacionalinio saugumo apsaugos tikslų. Taip pat pažymėtina, kad tokio pobūdžio sprendimai yra susiję su valstybės pareiga užkirsti kelią galimoms grėsmėms dar prieš joms realiai pasireiškiant, todėl kompetentingų institucijų pateikta informacija ir jos vertinimas šiuo atveju turi esminę reikšmę sprendžiant dėl užsieniečio atvykimo ribojimo.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant draudimo atvykti į Lietuvą pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką. Iš sprendimo turinio matyti, kad, nors ginčijamo sprendimo pagrindą sudaro VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą, t. y., įvertino pareiškėjo socialinius, šeiminius bei ekonominius ryšius su Lietuva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo abejoti Migracijos departamento sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl minėto sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.