- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-02-14
- Bylos Nr.
- I1-217-644/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02066-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Audrius Grauželis (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3) nurodė, jog nuo 2019 m. vasaros iki 2021-08-07 jis buvo laikomas Marijampolės PN būriuose Nr. 7 ir 17 netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas. Gyvenamosios patalpos nebuvo aprūpintos spintelėmis asmeniniams daiktams laikyti, todėl asmeninius daiktus laikė krepšyje po lova. Iki 2021 m. kovo mėn. būrio Nr. 7 sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai, nes tualetai tik iš šonų atskirti pertvaromis. Dušuose taip pat nebuvo užtikrintas privatumas, nes juose įrengtos dalinės pertvaros. Rūkymo patalpos neįrengtos, nuteistieji rūkė koridoriuose, dėl to patalpose kaupėsi tabako dūmai. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, nepatogumus ir kt.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepimu (b. l. 7-14) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas. Gyvenamosiose patalpose miegamųjų vietų skaičius įrengiamas taip, kad kiekvienam nuteistajam tektų 3,1 kv. m ploto, o nuteistųjų skaičius priklauso nuo miegamųjų vietų skaičiaus. Marijampolės PN gyvenamosios patalpos įrengtos pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. 7 būrio nuteistieji savo asmeninius daiktus galėjo laikyti daiktų laikymo patalpoje, o 17 būrio nuteistieji – poilsio kambaryje. Sanitariniuose mazguose ir dušinėje pertvaros yra įrengtos. 17 būrio sanitariniame mazge unitazus nuo pisuarų skiria užuolaidos, tačiau nuteistieji sistemingai ir piktybiškai inventorių gadina. Atsakovės atstovas stengiasi sutvarkyti gedimus atsižvelgiant į turimas materialines lėšas. Nuteistiesiems gyvenamosiose patalpose rūkyti griežtai draudžiama. Visų būrių kiemuose yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Rūkymo patalpų įrengimo bendrabučio tipo patalpose teisės aktai nenumato. Pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų administraciją dėl skunde išdėstytų aplinkybių. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių ir teisių suvaržymas yra neišvengiamas. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, todėl šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos CK 6.271 straipsnio prasme. Nenustačius ir neįrodžius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų 7 ir 17 būriuose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad jam gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Iki 2020-02-06 galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Analogiška nuostata reglamentuojama ir nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 patvirtintu „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1 punkte.
Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019-08-19 iki 2020-09-14 buvo paskirtas į 17 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 1, kurios plotas 78,48 kv. m, joje įrengtos 25 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,13 kv. m ploto. Laikotarpiu nuo 2020-09-15 iki 2021-08-27 pareiškėjas buvo paskirtas į 7 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 4, kurios plotas 33,6 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,36 kv. m ploto (b. l. 15-17, 19, 22, 23). Teismas, įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.
Pareiškėjas pažymėjo, kad patalpose nebuvo vietos asmeniniams daiktams laikyti, todėl savo daiktus laikė krepšyje po lova.
Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad nuteistieji gyvenamosiose patalpose buvo aprūpinti spintelėmis asmeniniams daiktams laikyti, minėtas aplinkybes patvirtina atsakovės atstovo į bylą pateiktos gyvenamųjų patalpų fotonuotraukos (b. l. 30, 31, 33). Minėtais duomenimis nustatyta, kad nuteistiesiems gyvenamosiose patalpose įrengtos pakabos, lentynos avalynei laikyti. Be to, 7 būrio nuteistieji savo asmeninius daiktus galėjo laikyti daiktų laikymo patalpoje, o 17 būrio nuteistieji – poilsio kambaryje. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl inventoriaus (spintų, pakabų) trūkumo, neturėjimo kur laikyti asmeninius daiktus. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais pareiškėjo samprotavimais, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmetami.
Pareiškėjas nurodė, kad speciali patalpa rūkymui nebuvo įrengta, nuteistieji rūkė koridoriuje ir dėl to patalpose kaupėsi tabako dūmai.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad rūkymo patalpų įrengimo bendrabučio tipo patalpose teisės aktai nenumato, o gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose rūkyti griežtai draudžiama.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis, kad nuteistiesiems Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose rūkyti griežtai draudžiama. Pažymėtina, kad jei nuteistieji pažeidžia nustatytą draudimą rūkyti patalpose ir nerūkantiems asmenims tai sukelia pasyvaus rūkymo aplinką, pastarieji skundais dėl šių aplinkybių gali kreiptis į atsakovės atstovą. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kitų asmenų rūkymo bendro naudojimo patalpose. Nenustačius, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovės atstovą dėl to, kad kiti nuteistieji pažeidžia nustatytą draudimą rūkyti bendro naudojimo patalpose, teismo vertinimu, pagal abstrakčius pareiškėjo teiginius nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl pareiškėjo laikymo sveikatai kenksmingomis sąlygomis.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pertvaros dušo patalpose buvo įrengtos, minėtas aplinkybes patvirtina atsakovės atstovo į bylą pateiktos foto nuotraukos (b. l. 53, 54, 55). Teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpose įrengti dušo kabinas. Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, tokio reikalavimo nėra. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, asmeniui yra užtikrinamas pakankamas privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020-04-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjui dušo patalpose buvo užtikrintas pakankamas privatumas.
Pareiškėjas pažymėjo, kad sanitariniame mazge trūko privatumo, nes tualetai įrengti atvirose kabinose (be durų). Teismas pažymi, kad pareiškėjas tualetu naudojosi ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, nepatogumus ir kt. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2021-09-08 pažymos matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros gydytojus dėl nusiskundimų sveikata nesikreipė (b. l. 20). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.