Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Teismui pripažinus, kad ginčijami sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys, valstybės nuosavybėn turi būti grąžinami ieškinyje nurodyti žemės sklypai, į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos A. G.. Šalys privalo grąžinti viena kitai pinigų sumas, kurias gavo ginčijamų atlygintinių sandorių pagrindu.

Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškovės Kauno apygardos prokuratūros ieškinį tenkino visiškai.

Teismas, remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais – 1922 m. balandžio mėnesio Merkinės valsčiaus žemės savininkų sąrašas; 1942 m. Merkinės valsčiaus arklių savininkų sąrašas; V. B. 1993-02-03 pareiškimas Alytaus rajono apylinkės teismui; Alytaus rajono apylinkės teismo posėdžio 1993-05-05 protokolas bei Alytaus rajono apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.2-815, – konstatavo, kad K. B. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teisėmis duomenys neskelbtini, Alytaus r. (buvusiame Merkinės valsčiuje) turėjo ir valdė 18 ha žemės sklypą, jame – 7,90 ha miško. Teismas nustatė, kad įgaliotai institucijai nuo 1991 m. vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą ,V. B., O. C., R. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės atitinkamai į 6 ha, į 9 ha ir į 3 ha žemės sklypus, t. y. į visą buvusio žemės savininko K. B. nuosavybės teise valdytą 18 ha žemės sklypą.

Teismas nustatė, kad 2000-02-08 buvo surašyta Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono Žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 911, kurioje nurodoma, kad pagal O. C. pateiktus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus buvusio savininko K. B. duomenys neskelbtini kaime, Alytaus rajone (buvusiame Merkinės valsčiuje) nuosavybės teisėmis valdyta 12 ha žemės, į kurią O. C. turi teisę pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; kad šios pažymos bei 2000-02-14 sutarties pagrindu atsakovė O. C. perleido atsakovei A. G. teisę į 6 ha žemės išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą, atkuriant nuosavybės teises į O. C. seneliui K. B. priklausiusį nekilnojamąjį turtą – 12 ha žemės, buvusios Alytaus rajono duomenys neskelbtini kaimuose; kad Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono Žemėtvarkos skyriaus 2000-02-15 pažyma A. G. buvo suteikta teisė atstatyti nuosavybės teises į 6 ha ploto žemės sklypą; kad Alytaus apskrities viršininko 2001-08-08 sprendimu Nr. 33-15100 atsakovei A. G. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. B. nuosavybės teisėmis Alytaus rajono, duomenys neskelbtini kaimuose valdytą nekilnojamąjį turtą – 6 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,52 ha žemės sklypą ir 11,86 ha miško sklypą, esančius Alytaus apskrities Alytaus rajono duomenys neskelbtini kaimuose.

Teismas konstatavo, kad 2000-02-14 sutartimi atsakovė O. C. atsakovei A. G. perleido teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurios tuo metu neturėjo ir negalėjo turėti, kadangi į visą jai priklausančią 9 ha ploto žemės sklypo dalį, buvusią iki nacionalizavimo K. B. vardu, jau buvo pradėtas atkūrimo procesas, – Žemės ūkio ministerijos 1995-03-30 sprendimu Nr. 1-46-1914 ir Alytaus apskrities valdytojo 1995-06-19 įsakymo 1.11 punktu O. C. atstatytos nuosavybės teisės į dalį jai grąžintinos žemės, sugrąžinant natūra 3,95 ha miško sklypą, tuo tarpu ginčo perleidimo sutarties sudarymo metu O. C. turėjo galiojančią teisę atkurti nuosavybės teisę tik į 5,05 ha ploto žemės sklypą ir šią teisę ji realizavo Alytaus apskrities viršininko 2009-02-23 sprendimu, atkuriant jai nuosavybės teises į žemę (dalį 5,05 ha), perduodant neatlygintinai 7,36 ha lygiavertį turėtajam žemės sklypą, esantį Alytaus apskrities, Alytaus rajono, duomenys neskelbtini kaimuose bei suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 1,51 ha žemės sklypą, esantį Alytaus apskrities, Alytaus rajono, duomenys neskelbtini kaime.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčytini administraciniai aktai – Alytaus apskrities viršininko 2001-08-08 sprendimas Nr. 33-15100 ir tos pačios dienos įsakymo Nr. 33-1282 VIII dalies 23 punktas, kuriais A. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. B. turtą – 6 ha žemės plotą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius 2,52 ha žemės ir 11,86 ha miško sklypus, esančius Alytaus apskrities, Alytaus rajono, duomenys neskelbtini kaimuose, – yra neteisėti ir naikinti, nes priimti neteisėtų Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2000-02-08 pažymos Nr. 911, šalių sudarytos 2000-02-14 Sutarties Nr. 1217 bei Alytaus apskrities viršininko 2000-09-11 išvados Nr. 33-58-3887 pagrindu.

Teismas nurodė, kad apskrities viršininko išvada, sprendimas bei įsakymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui yra priimami tik tuomet, kai žemės reformos žemėtvarkos projekte jau yra suformuoti žemės sklypai, į kuriuos bus atkurtos nuosavybės teisės (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 4 d., 6 str. 5 d., Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 28, 30, 105, 111 p. p.; Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 str.); kad atsakovei A. G. nuosavybėn neatlygintinai perduoti 2,52 ha žemės ir 11,86 ha miško sklypai Alytaus apskrities, Alytaus rajono, duomenys neskelbtini kaimuose, buvo suformuoti Alytaus apskrities viršininko 2003-05-26 įsakymu Nr. 33-121-9Ž patvirtintame duomenys neskelbtini kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymo projekte, t. y. po ginčo administracinių aktų priėmimo, –todėl sprendė, jog aktai ir šiuo aspektu yra neteisėti ir pažeidžiantys imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl naikintini.

Teismas konstatavo, kad ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti dar ir todėl, kad jais atsakovei A. G. buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę, kuri yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje (miškų ūkio paskirties žemės sklypai, kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini, kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini), tuo tarpu atsakovė A. G. neatitinka sąlygų visumos, nustatytos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje – ji iki 2001-08-17 negyveno ir šiuo metu negyvena Dzūkijos nacionaliniame parke.

Teismas nustatė, jog atsakovai O. C., A. G., D. G. ir trečiasis asmuo G. G. yra susiję giminystės ryšiais. Taip pat nustatė, kad trečiasis asmuo G. G., nuosavybės teisių A. G. atkūrimo proceso metu 2001 m., dirbdamas VĮ Miškotvarkos institute inžinieriumi, rengė A. G. grąžintinos žemės planus, atliko kitus paruošiamuosius procedūrinius darbus, susijusius su nuosavybės teisų atkūrimu, todėl laikė, kad tiek atsakovai, tiek trečiasis asmuo, būdami šeimos nariais, turėjo pakankamai informacijos apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą, jame priimtus administracinius aktus, jų teisines pasekmes. Šių duomenų pagrindu teismas sprendė, kad minėti asmenys buvo nesąžiningi nuosavybės teisių atkūrimo procese: dėl nesąžiningai pateiktos informacijos, atliktų veiksmų ir neteisėtų sudarytų sandorių buvo suklaidintos įgaliotos institucijos, priimančios ginčijamus ieškovo aktus ir sprendimus, kas lėmė ginčijamų aktų nepagrįstumą ir prieštaravimą galiojantiems įstatymams ir poįstatyminiams aktams, kurie reglamentuoja nuosavybės teisų atkūrimo procesą. Teismas byloje nenustatė jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog įgaliotos institucijos ir jose dirbę pareigūnai, vykdydami ginčo nuosavybės teisių atkūrimo procesą, būtų veikę nesąžiningai.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tik pakartojo motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimo, kurį panaikindamas ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-479/2014) nurodė pirmosios instancijos teismui iš naujo tirtinus bei nagrinėtinus klausimus. Teismas šių nurodymų iš viso nevykdė. Teismas netyrė ir neįvertino apeliacinio teismo nurodytų aplinkybių, kurios svarbios taikyti restituciją natūra, t. y. ką kiekviena šalis, 15 metų eksploatuodama ginčo žemės sklypus, gavo ir prarado; nesivadovavo apeliacinio teismo nurodymu, kad tuo atveju, jeigu buvo pažeista sprendimo priėmimo tvarka ir procedūra, būtina nustatyti, ar toks pažeidimas yra esminis, ar yra neginčijamai nustatyta, jog asmuo neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Tuo tarpu byloje nėra ginčo dėl to, kad galutinai suformuoti ir patvirtinti žemės sklypai atitiko tuos, į kuriuos ir buvo atkurtos nuosavybės teisės A. G..Teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad A. G. negalėjo būti atkurtos šios nuosavybės teisės dėl gyvenamosios vietos, nes byloje esantis Alytaus rajono savivaldybės duomenys neskelbtini seniūnijos 2011-05-10 raštas Nr. R5 39 patvirtina, kad ji nuo 1986-02-10 iki šiol gyvena duomenys neskelbtini, Alytaus r., t. y. tame rajone, kuriame yra ginčo žemės sklypai (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. 7 d.). Teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad 7,90 ha miško plotas į kurį atsakovei O. C. buvo atkurtos nuosavybės teisės, patenka į K. B. valdytą archyvinėse pažymose minimą 18 ha žemės sklypą, nes neteisingai įvertino Merkinės valsčiaus arklių savininkų 1942 m. sąraše nurodytą informaciją. Šiame dokumente yra duomenys, kad tais metais duomenys neskelbtini kaime K. B. turėjo 18 ha žemės, tačiau miškas nėra įvardijamas. Taigi sąraše minima 12 ha žemės neapėmė miško kaip IV rūšies žemės, o likęs 6 ha žemės plotas buvo priskirtas prie nenaudotinos ir taip pat nebuvo miško žemė. Teismas be pagrindo rėmėsi Alytaus rajono apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-815 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateiktais bylos dalyvių, liudytojų paaiškinimais. Šis faktas buvo nustatinėjamas todėl, kad nebuvo išlikę dokumentų dėl K. B. nuosavybės teise turėto miško, nes jeigu 7,90 ha miško būtų įtraukta į archyvinėmis pažymomis nustatytą 18 ha žemės apimtį, nebūtų buvę pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto (CPK 274 str.). Teismas neteisingai įvertino bylos įrodymus, patvirtinančius, kad K. B. iki nacionalizacijos valdė ne mažiau nei 18 ha žemės, neįskaitant minėto miško (V. B. 1991-11-15 prašymas atstatyti nuosavybės teises į jo senelio žemės sklypą, kuris iki nacionalizavimo buvo apie 22 ha ploto (apie 8 ha miško, 14 ha pievų ir ganyklų; O. C. 1991 m. prašymas atkurti teises į 15 ha tėvui T. B. (K. B. sūnui) žemę; jos paaiškinimai (Alytaus rajono apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr.20-9-00059-11), kad jos senelis iš viso turėjo 30 ha žemės (18 ha duomenys neskelbtini k., 12 ha duomenys neskelbtini, be miško žemės).Teismas be pagrindo nesirėmė aplinkybe, kad O. C. priklausė teisė į ne mažiau nei 12,95 ha žemės, todėl Alytaus žemėtvarkos skyriaus 2000-02-08 pažyma Nr. 911 (12 ha) yra tikslesnė nei Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1999-03-31 pažyma Nr. 578 (9 ha, t. y. pusė 18 ha, papildomai 3,9 ha miško), kurios ieškovas neginčija. Šie įrodymai patvirtina, tai, kad sudarant ginčo 2000-02-14 sutartį O. C. pagal netikslią 1999-03-31 pažymą Nr. 578 turėjo teisę mažiausiai į 5,05 ha, o patikslinus – pagal 2000-02-08 pažymą Nr. 911 – į 8 ha žemės ir šią teisę galėjo perleisti.Teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog apeliantai buvo nesąžiningi, nes šiuo klausimu Alytaus rajono apylinkės prokuratūra vykdė ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00059-11 ir nustatė, kad trečiasis asmuo G. G. ar kiti asmenys nėra atlikę kokių nors baudžiamosios ar administracinės teisės prasme neteisėtų veiksmų nuosavybės atkūrimo procese. Faktas, kad G. G. 2001 m. dirbo VĮ Miškotvarkos institute inžinieriumi ir rengė grąžintinos žemės planus to nepatvirtina, o teismas nenurodė jokio priežastinio ryšio ar fakto, kad šio asmens parengti planai būtų buvę neteisėti, naikintini ir pan.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo sprendimas naikintinas, nes antrą kartą nagrinėjant šią bylą iš esmės mechaniškai perrašytas ankstesnis panaikintas Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimas.Nuo skundžiamu teismo sprendimu panaikintų administracinių teisės aktų priėmimo praėjo nepateisinamai daug laiko, per kurį valstybė savo teisių neginė. Dėl netinkamo ieškovo pareigų vykdymo teismas turėtų atsisakyti ginti jo nurodomą pažeistą viešąjį interesąTeismas nurodė deklaratyvius teiginius, dėl UAB „Savos girios“ ir atsakovės R. Z. nesąžiningumo. Tuo buvo pažeista imperatyvi įstatymo nuostata, draudžianti iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti nekilnojamąjį daiktą (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 2 d.). Byloje taip pat nėra duomenų, kad valstybė ginčo žemės sklypą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Dėl to yra neteisėta ir nepagrįsta teismo sprendimo dalis žemės sklypo išreikalavimo iš atsakovės UAB „Savos girios“. Atsižvelgiant į trečiųjų sąžiningų įgijėjų saugomas teises, pripažinus ginčo administracinius teisės aktus neteisėtais, restitucija taikytina ne natūra, o priteisiant iš A. G. neteisėtai atkurto žemės sklypo vertės ekvivalentą pinigais.Teismas be pagrindo taikė CK 6.237, 6.241 straipsnio nuostatas. R. Z. sąžiningai įgijo ginčo žemės sklypą jį už 11 000 Lt pardavė UAB „Savos girios“, todėl iš pastarojo ginčo žemės sklypas negali būti išreikalautas.

Žemesnės instancijos teismas

1. Apeliantai klaidingai vertina Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutarties išvadas, nes grąžindamas šią bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismas nurodė dar kartą išsamiai ištirti ir įvertinti aplinkybes, susijusias su K. B. iki nacionalizacijos turėtos žemės kiekius, o ne ieškinį atmesti.

2. Žemės sklypo suformavimas žemės reformos žemėtvarkos projekte iki grąžinimo yra vienas iš esminių veiksmų, nuo kurio priklauso visas nuosavybės teisių atkūrimo procesas ir jo teisėtumas, įskaitant priėmimą galutinio sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo konkrečiam asmeniui. Taip pat teismas teisingai vertino ir tai, kad dalis ginčo sklypų yra nacionalinio parko teritorijoje, todėl bet koks nuosavybės teisių atkūrime į šią teritoriją padarytas pažeidimas laikytinas esminiu.

3. Teismas teisingai konstatavo, kad nėra Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių atsakovei A. G. būtų galima perduoti nuosavybės teisę į žemę, esančią Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje

4. Apeliantų cituojamos ikiteisminio tyrimo Nr.20-9-00059-11 metu nustatytos aplinkybės neatitinka CPK 182 straipsnio reikalavimų, atleidžiančių šalį nuo įrodinėjimo pareigos.

5. Teismas teisingai sprendė, kad K. B. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teisėmis turėjo ir valdė Alytaus apskrities duomenys neskelbtini kaime 18 ha žemės sklypą, kuriame buvo ir 7,90 ha miško sklypas. Dokumentai, kuriais vadovavosi teismas nenuginčyti, todėl nekyla abejonių juose duomenų tikrumu. Teismo išvados nepaneigia ir apeliantų pateiktas 1993-06-09 Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-815.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą pakeitė ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstė taip: ,,Ieškinį patenkinti iš dalies. Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2000-02-08 parengtą pažymą Nr. 911, kurioje nurodyta, kad O. C. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 12 ha, panaikinti dalyje dėl teisės į 6,95 ha nuosavybės teisių atkūrimo. Alytaus apskrities viršininko 2000-09-11 patvirtintą išvadą Nr. 33-58-3887, Alytaus apskrities viršininko 2001-08-08 sprendimą Nr. 33-15100 ir tos pačios dienos įsakymo Nr. 33-1282 VIII dalies 23 punktą, kuriais A. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. B. turtą – į 6 ha žemės plotą, panaikinti dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,95 ha plotą. Alytaus apskrities viršininko 2001-08-08 sprendimą Nr. 33-15100 dėl lygiaverčių žemės sklypų perdavimo A. G. nuosavybėn neatlygintinai panaikinti dalyje, kuria jai perduoti 2,51 ha miško sklypai, esantys Alytaus apskrities Alytaus rajono duomenys neskelbtini kaimuose (tai yra, dėl 1,16 ha, žemės sklypo, esančio Alytaus raj. sav., duomenys neskelbtini kaime kad. Nr. duomenys neskelbtini, bei 1,35 ha žemės sklypo, esančio Alytaus raj. sav., duomenys neskelbtini kaime, kad. Nr. duomenys neskelbtini). 2000-02-14 nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo sutartį (reg. Nr. 1217), pagal kurią O. C. perleido A. G. teisę atkurti nuosavybės teises į dalį – 6 ha, buvusio žemės savininko K. B. valdytos žemės, panaikinti dalyje, kuria perleista teisė į 0,95 ha. nuosavybės teisių atkūrimą. 2011-03-07 dovanojimo sutartį (reg. Nr. 733), sudarytą tarp A. G. ir D. G., pripažinti negaliojančia dalyje, kuria padovanoti: 1,16 ha, žemės sklypas, esantis Alytaus raj. sav., duomenys neskelbtini kaime kad. Nr. duomenys neskelbtini, bei 1,35 ha žemės sklypas, esantis Alytaus raj. sav., duomenys neskelbtini kaime, kad. Nr. duomenys neskelbtini. Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo D. G. valstybei žemės sklypų vertę piniginiu ekvivalentu 26 065 Eur (90 000 Lt), kuriuos jis gavo už neteisėtai nuosavybėn gautus žemės sklypus. Kitas ieškinio dalis atmesti.

Pripažinti negaliojančiu ex officio Alytaus apskrities viršininko 2009-02-23 sprendimą Nr. S-33-24029, kuriuo atsakovei O. C. atkurtos nuosavybės teisės į K. B. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį (5,05 ha), perduodant neatlygintinai 7,36 ha lygiaverčius turėtajam žemės sklypus, esančius Alytaus apskrities Alytaus rajono duomenys neskelbtini kaimuose bei suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 1,51 ha žemės sklypą, esantį Alytaus apskrities Alytaus rajono duomenys neskelbtini kaime. Taikyti restituciją natūra – grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypus, esančius Alytaus raj. sav. duomenys neskelbtini kaime: sklypą, kurio unikalus Nr. duomenys neskelbtini (1,4000 ha ploto), sklypą, kurio unikalus Nr. duomenys neskelbtini (0,6900 ha ploto), sklypą, kurio Nr. duomenys neskelbtini (0,57 ha. ploto); žemės sklypą, esantį Alytaus raj. sav. duomenys neskelbtini kaime, kurio unikalus Nr. duomenys neskelbtini (4,70 ha ploto); žemės sklypą, esantį Alytaus raj. sav. duomenys neskelbtini kaime, kurio unikalus Nr. duomenys neskelbtini (1,51 ha ploto)“. Taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis teismas, nagrinėdamas klausimą dėl įrodymų vertinimo, nustatant aplinkybę, kiek žemės iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė K. B., sutiko su apeliantų argumentais ir konstatavo, kad teismo išvada šiuo klausimu padaryta iš esmės neišanalizavus teismo sprendime išvardytų, kitų byloje esančių įrodymų turinio, jų tarpusavio ryšio bei patikimumo (pakankamumo). Teisėjų kolegija, kaip teisės ir fakto klausimus nagrinėjanti instancija, išnagrinėjo, įvertinimo šiuos įrodymus, nustatė, kad nuo 1922 m. balandžio mėn. iki žemės nacionalizacijos K. B. nuosavybės teise valdytos žemės plotas nei padidėjo, nei sumažėjo; kad atsakovai teisūs teigdami, jog nei 1922 m., nei 1942 m. archyviniuose dokumentuose nėra duomenų apie mišką, – tačiau sprendė, kad šis faktas savaime nereiškia, jog miško plotas nepateko į jo valdytą 18 ha ploto sklypą, todėl nesutiko su atsakovais, kad šis asmuo turėjo papildomai 7,9 ha miško ir kad šis miško plotas, patvirtintas teismo sprendimu, nepatenka į minimus 18 ha, nurodytus 1922 m. sąraše. Apeliacinis teismas konstatavo, kad K. B. iki nacionalizacijos valdytos žemės plotas iš viso buvo 18 ha, o ginčijamoje 2000-02-08. pažymoje Nr. 911 nurodant 12 ha plotą, į kurį turėtų teisę pretenduoti O. C. vietoje prieš tai 1991 m. nurodytų 9 ha, – buvo įrašyti neteisingi, jokiais įrodymais nepagrįsti duomenys.

Nustatęs, kad atsakovei O. C. 1995 m. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,95 ha žemės iš jai priklausančių 9 ha, apeliacinis teismas konstatavo, kad po to ji tebeturėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 5,05 ha žemės. Sprendė, kad šių teisių atkūrimas O. C. 2009-02-23 apskrities viršininko sprendimu negali lemti ankstesnių administracinių aktų neteisėtumo, nes būtent šia apimtimi ji turėjo teisę 2000-02-14 sutartimi perleisti ją kitam asmeniui, šiuo atveju – atsakovei A. G. Laikė, kad yra neteisėti O. C. veiksmai toliau tęsiant nuosavybės teisių atkūrimą jos vardu ir priimti sprendimai, o ne nuosavybės teisių atkūrimas A. G. vardu, su išlyga dėl ploto, į kurį turėjo teisę atkurti nuosavybės teises (5,05 ha). Sprendė, kad pagal byloje suformuluotą ieškinio dalyką (ieškinio 3 ir 4 punktai) gali būti sprendžiama tik dėl 0,95 ha (6 – 5,05 = 0,95) nuosavybės teisių perleidimo ir nuosavybės teisių atkūrimo A. G. neteisėtumo tuo aspektu, kad teisę į nuosavybės teisių atkūrimą O. C. įgyvendino iš esmės du kartus.

Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad A. G. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius savininko turėtiesiems žemės sklypus buvo pažeista nuosavybės teisių atkūrimo procedūra – sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas anksčiau, nei patvirtintas duomenys neskelbtini kadastro vietovės žemėtvarkos projektas. Tačiau nurodė, kad procedūrų eiliškumo pažeidimas, nesant duomenų, jog asmuo apskritai neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, negali būti pagrindu panaikinti administracinius aktus, kuriais šios teisės atkurtos, nebent nustatoma, kad dėl atitinkamo pažeidimo (nagrinėjamos bylos atveju – dėl procedūrų eiliškumo pažeidimo), sprendimas atkurti nuosavybės teises yra neteisėtas ir kitais aspektais.

Teisėjų kolegija sprendė, kad nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovei A. G. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į šią žemę dėl atsakovės gyvenamosios vietos kriterijaus, tačiau ginčijamos administracinių aktų dalys, kuriomis teisės atkurtos į nacionaliniame parke esančią miško žemę, yra neteisėtos, o procedūrų eiliškumo supainiojimas nėra tik formalus pažeidimas, nes tuo atveju, jeigu veiksmai bei sprendimai būtų atliekami laikantis procedūrų eiliškumo, jai nuosavybės teisės į žemės sklypus Dzūkijos nacionaliniame parke vis tiek negalėtų būti atkurtos. Kolegija, laikydama, kad į 0,95 ha iš 6 ha nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, konstatavo, jog neteisėtai atkurta teisė į 15,83 proc. žemės. Žemės sklypų, į kuriuos A. G. atkurtos nuosavybės teisės, bendras plotas yra 14,38 ha (2,52 +11,86), tad neteisėtai atkurta proporcija (15,83 proc. šio ploto) sudarytų 2,276354 ha, o žemės sklypai, į kuriuos neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės dėl šiurkštaus procedūrinio pažeidimo, iš viso yra 2,51 ha ploto (1,16 ha žemės sklypas, kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini, bei 1,35 ha žemės sklypas, kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini). Sprendė, kad atitinkamai naikintinos administracinių aktų dalys, kuriomis atkurtos nuosavybės teisės į 2,51 ha žemės, būtent į tuos du žemės sklypus, kurie yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad A. G. neteisėtai įgytus du žemės sklypus neatlygintinio sandorio pagrindu perleido savo sūnui D. G., pažymėjo, jog dėl šio sandorio neatlygintinumo jis negali gintis savo sąžiningumu prieš restitucijos reikalaujantį asmenį (CK 6.153 str. 2 d.), tačiau R. Z., UAB ,,Savos girios“, nuosavybės teises į žemę įgiję atlygintinių sandorių pagrindu, turi teisę gintis savo sąžiningumo aplinkybe prieš restitucijos reikalaujantį asmenį. Tuo tarpu teismas šios aplinkybės visiškai neanalizavo. Kolegija nurodė, kad per beveik dešimtį metų jokie reikalavimai dėl nuosavybės teisės atkūrimo neteisėtumo nebuvo reiškiami, atlygintinių sandorių sudarymo metu jokie apribojimai, susiję su disponavimu turtu, nebuvo taikomi, o žemės sklypai, nors ir esantys nacionalinio parko teritorijoje, nėra išimti iš civilinės apyvartos, t. y. gali būti civilinių teisinių santykių objektu, taip pat nėra teisinio pagrindo spręsti, kad atsakovai žinojo arba turėjo (galėjo) žinoti, kad A. G. neteisėtai įgijo nuosavybės teises į šiuos žemės sklypus ir atitinkamai neteisėtai juos padovanojo savo sūnui. Teisėjų kolegija sprendė, kad šiuo atveju, remiantis CK 6.147 straipsnio 2 dalimi, 6.153 straipsnio 1 dalimi, 1.80 straipsnio 4 dalimi, restitucija natūra netaikytina, o spręstinas piniginio ekvivalento nustatymo klausimas; kad pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta sklypų kaina atspindi realią jų rinkos vertę; kad šią sumą už neatlygintinai gautus sklypus gavo D. G., todėl taikant restituciją piniginiu ekvivalentu, būtent jis šią sumą ir privalo sumokėti valstybei.

Apeliacinis teismas, nustatęs, kad O. C., 2000-02-14 sutartimi perleidusi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko K. B. valdytą žemę, pati šios teisės įgyvendinti nebegalėjo (jos nebeturėjo), todėl 2009-02-23 Alytaus apskrities viršininko sprendimas Nr. S-33-24029, kuriuo O. C. atkurtos nuosavybės teisės į 5,05 ha, perduodant neatlygintinai jame nurodomus žemės sklypus, – yra neteisėtas. Tai buvo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje, tačiau teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą, į minėtą aplinkybę neatsižvelgė, nenagrinėjo jos įtakos ieškovės ginčytam nuosavybės teisių atkūrimui A. G.. Ieškovas taip pat neatsižvelgė į šią aplinkybę. Teisėjų kolegija sprendė, kad viešasis interesas liktų neapgintas, jeigu nebūtų išspręstas tų administracinių aktų, kurie iš tiesų buvo neteisėti, negaliojimo bei padarinių klausimas, todėl ex officio konstatavo, kad Alytaus apskrities viršininko 2009 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. S-33-24029 atkurti O. C. nuosavybės teises į buvusio savininko K. B. valdytą 5,05 ha žemę – yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms bei pažeidžia viešąjį interesą, todėl yra naikintinas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str., CK 1.80 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija taikė restituciją natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn žemės sklypus, kurie buvo perduoti O. C. pagal neteisėtu pripažintą administracinį aktą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 13 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartį ir bylą perdavė Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kasacinis teismas, remdamasis bylą nagrinėjusių teismų nustatytais faktais, kad iki nacionalizacijos K. B. nuosavybės teise valdė 18 ha žemės, iš kurių O. C. (jo anūkė) pretendavo nuosavybės teises atkurti į 9 ha; kad nuosavybės teisės jai buvo atkurtos keliais etapais; kad Žemės ūkio ministerijos 1995-03-30 sprendimu Nr. 1-46-1914 ir Alytaus apskrities valdytojo 1995-06-19. įsakymo 1.11 punktu jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį jai grąžintinos žemės, sugrąžinant natūra 3,95 ha miško sklypą, – konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai nepilnai ištyrė tolesnį nuosavybės teisių atkūrimą į likusią 5,05 ha žemės dalį.

Teismas nurodė, kad ieškovas įrodinėjo, jog O. C. du kartus pasinaudojo ta pačia teisės atkurti nuosavybės teises apimtimi, nes 2000-02-14 sutartimi ji perleido dukteriai A. G. teisę į 6 ha žemės išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą, o Alytaus apskrities viršininko 2009-02-23 sprendimu jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į neva likusius 5,05 ha žemės, perduodant neatlygintinai 7,36 ha lygiavertį turėtajam žemės sklypą; kad atsakovai nagrinėjant bylą pripažino, jog paskutinis nuosavybės teisės atkūrimo dokumentas, t. y. Alytaus apskrities viršininko 2009-02-23 sprendimas, galėtų būti ginčijamas ir valstybei grąžinami jais suteikti žemės sklypai; kad byloje pateikti dokumentai, įrodantys, jog be teisės atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę O. C. jos sutuoktinis M. C. buvo perleidęs teisę į 3 ha asmeninio ūkio žemę, tačiau kokioje vietoje, kada ir kokiu pagrindu O. C. buvo suteikta asmeninio ūkio žemė teismai nenustatinėjo, nors, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė yra aktuali O. C. nuosavybės teisių atkūrimo procese, nes nuosavybės teisių atkūrimas ir žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui – sudėtinės žemės reformos dalys, kurios vykdomos paraleliai (Žemės reformos įstatymo 16 str.). Tuo tarpu byloje esančioje Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos žemės tvarkymo kontrolės skyriaus 2011-02-10 pažymoje Nr. 1KA-8, Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1999-03-31 parengtoje pažymoje buvo nurodyta, kad už likusį 5,05 ha grąžintinos žemės plotą pretendentė O. C. pageidauja gauti 2,39 ha neatlygintinai, 2,65 ha panaudoti asmeniniam ūkiui privatizuoti, todėl Alytaus apskrities viršininko 2009-02-23 sprendimu jai ir buvo atkurtos nuosavybės teisės būtent šiuo būdu.

Remdamasis šiais faktais kasacinis teismas nurodė, kad bylą nagrinėję teismai turėjo aiškintis ne tik nuosavybės teisių atkūrimo, bet ir asmeninio ūkio žemės suteikimo klausimus, nes tai turi esminę reikšmę tenkinant ieškovo reikalavimus ir derinant visų suinteresuotų asmenų – nuosavybės teisės atkuriančios ir teisę į asmeninio ūkio žemę įgyvendinančios O. C. bei visuomenės, kuriai byloje atstovauja ieškovas, – interesus. Teismai tinkamai neišsiaiškino O. C. tikrosios valios nuosavybės teisių atkūrimo procese: kokios apimties ir kur nuosavybės teises ji norėjo atkurti, kaip ji siekė toliau valdyti asmeninio ūkio žemę, į kurią teisę turėjo jos sutuoktinis M. C., t. y. ar įgydama nuosavybės teises į žemę iš jai priklausiusios teisės atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę apimties (kaip pažymėta pirmiau, 1999 m. ji pageidavo dalį grąžintinos žemės panaudoti asmeninio ūkio privatizavimui), ar ją neterminuotai naudodama. Ši aplinkybė yra svarbi, siekiant nustatyti, ar Alytaus apskrities viršininko 2009-02-23 sprendimu jai buvo pakartotinai įgyvendinta teisė atkurti nuosavybės teises, ar 2000-02-14 sutartis dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo neatitiko O. C. valios, t. y. ar O. C. visų pirma siekė įgyti nuosavybės teises į asmeninio ūkio žemę ir tik likusią teisės atkurti nuosavybės teises apimtį perduoti dukteriai A. G., jei taip, kaip vertinti teisių perleidimo sutartį ir joje nurodytą grąžintinos žemės apimtį.

Kasacinis teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismo išdėstytais argumentais ir išvadomis, kad A. G. neatlygintinai perduodant nuosavybėn lygiaverčius savininko turėtiesiems žemės sklypus buvo pažeista šių teisių atkūrimo procedūra, nes sprendimas buvo priimtas anksčiau, negu patvirtintas duomenys neskelbtini kadastro vietovės žemėtvarkos projektas. Šiuo klausimu teismas nurodė, kad Alytaus apskrities viršininko 2001-08-08 įsakymo, kuriuo A. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. B. turtą – į 6 ha žemės plotą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius 2,52 ha žemės ir 11,86 ha miško sklypus Alytaus apskrities Alytaus rajono duomenys neskelbtini kaimuose, priėmimo metu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo (nagrinėjamu atveju aktualus 16 straipsnio keitimas) įstatymas, draudžiantis asmenims, negyvenantiems saugomose teritorijose, gauti kaip lygiaverčius savininko turėtiesiems žemės sklypus tose teritorijose, jau buvo priimtas, nors dar nebuvo įsigaliojęs. Todėl situacija, kad nuosavybės teisės tokiu būdu, kaip buvo planuojama, A. G. po 2001-08-17 nebegalės būti atkuriamos, buvo akivaizdi, atitinkamai, įsakymo priėmimas ir nuosavybės teisių atkūrimas nesant patvirtinto žemės reformos žemėtvarkos projekto (t. y. išvengiant vienos iš procedūrų ir taip laiko prasme spėjant atkurti nuosavybės teises vietoje, kur jos po keleto dienų nebegalėtų būti atkuriamos) negali būti vertinamas vien kaip procedūrinis pažeidimas, nelemiantis šios įsakymo dalies neteisėtumo.

Remdamasis šiais faktais, kasacinis teismas sprendė, kad teismai pagrįstai akcentavo ir pačios pretendentės bei artimo jos šeimos nario sutuoktinio G. G. nesąžiningumą, todėl atmetė kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo faktinių aplinkybių ir A. G. gyvenamosios vietos vertinimo, – byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad ji neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių valstybiniame parke.

Nagrinėdamas klausimą dėl ieškinio ribų peržengimo bylose, kuriose egzistuoja viešasis interesas, teismas nurodė, kad ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes; kad pagal teismų praktiką bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014; 2007 m. liepos 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007); kad teismas byloje, susijusioje su viešojo intereso gynimu, turi pareigą būti aktyvus. Tuo pat metu kasacinis teismas nurodė, kad jei būtų laikoma, jog viešojo intereso pobūdžio ginčuose teismai visada turi pareigą peržengti ieškinio ribas ir net ex officio ištirti ir įvertinti tas bylos aplinkybes, kuriomis nėra pagrįsti ieškinio reikalavimai, jeigu šių aplinkybių teisingas įvertinimas reikalingas siekiant priimti teisingą viešąjį interesą atitinkantį teismo sprendimą, – kiltų grėsmė sparčiam procesui ir dispozytivumo principo neproporcingam ribojimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2012). Pažymėjo, kad teismas turi ypač atidžiai vertinti, ar turi teisę išeiti už ieškinio ribų bylose, kuriose ieškinį dėl viešojo intereso gynimo pareiškia prokuroras, ir ar aplinkybių, nekeliamų ieškinyje, nustatymas ex officio iš tiesų yra esmingai svarbus teisingam teismo sprendimui priimti, be to, bylose, kuriose ieškinį pareiškia prokuroras, viešasis interesas jau yra ginamas ir papildomas teismo aktyvumas gali pažeisti šalių dispozityviškumo principą ir jų teisę į teisingą procesą.

Šiuo klausimu teismas nurodė, kad byloje nuolat buvo minimas Alytaus apskrities viršininko 2009-02-23 sprendimas Nr. S-33-24029, kuriuo O. C. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 5,05 ha žemės, neatlygintinai suteikiant 7,36 ha lygiavertį turėtajam žemės sklypą, tačiau nei ieškovui atstovaujantis prokuroras, pareiškęs ieškinį viešajam interesui ginti, nei atsakovai nekėlė reikalavimo naikinti būtent šį sprendimą. Nepaisant to, apeliacinis teismas, vertindamas bylos aplinkybes, ex officio sprendė, kad būtent šiuo sprendimu atsakovei suteikiant žemės sklypus buvo pažeistos imperatyviosios įstatymų normos ir viešasis interesas.

Teismas pakartotinai pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje liko iki galo neištirtos visos bylai aktualios aplinkybės dėl O. C. tikrosios valios nuosavybės teisių atkūrimo procese, dėl jos asmeninio ūkio žemės ir kita; nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog apeliacinės instancijos teismas pranešė bylos dalyviams apie ketinimą peržengti skundo ribas; nurodė, kad apeliacinis teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, nesuteikė galimybės šalims pateikti įrodymus, pareikšti savo nuomonę ir pan.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis teismas taip pat buvo nurodęs tai, kad pirmosios instancijos teismas, be kita ko, iš viso netyrė ir neįvertino šiuo atveju taip pat turinčių teisinę reikšmę klausimų, kas yra atsakingas dėl susiklosčiusios situacijos, – kokia dalimi tai yra valstybės institucijų / jų atsakingų pareigūnų kaltė, o kokią sudaro atsakovų galimas nesąžiningumas; kokios teisinės pasekmės dėl ginčo administracinio akto panaikinimo, kyla asmeniui, kuriam šios teisės buvo atkurtos, tretiesiems asmenims; ar nebuvo pažeista tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis dėl valstybiniuose parkuose, valstybiniuose draustiniuose buvusios žemės ir miško grąžinamo ypatumų ir ar dėl šio pažeidimo turi būti panaikintas administracinis teisės aktas, kurio pagrindu atsakovei A. G. buvo atkurta nuosavybės teisė į K. B. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę.