- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-12-05
- Bylos Nr.
- 1-118-255/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-28514-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Regina Bertašienė
- Nukentėjusysis
- V. M.
- Kaltinamasis
- V. M.
- Advokatai
- Aivaras Surblys
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė, sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,
viešame teisiamajame posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, profesinio išsilavinimo, gyvenantis . (duomenys neskelbtini), nevedęs, dirbantis UAB . (duomenys neskelbtini) suvirintoju, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. sunkiai sužalojo savo šeimos narį, o būtent: 2017 m. birželio 9 d., apie 15.30 val., V. M. Klaipėdoje bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto su neblaiviu tėvu V. M. metu ne mažiau kaip penkis kartus spyrė V. M. į kairės rankos žastą, kairę šlaunį, krūtinės kairę pusę ir padarė krūtinės ląstos sumušimą, dėl kurio plyšo blužnis, išsiliejo kraujas į pilvaplėvės ertmę, užpilvaplėvinį tarpą ir į gaubtinės žarnos pasaitą. Dėl blužnies pašalinimo po sužalojimo V. M. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.
Apklaustas teismo kaltinamasis V. M. kaltu prisipažino ir parodė, kad nukentėjusysis yra jo tėvas ir iki įvykio kartu su tėvais jis gyveno vienuose namuose. Tėvas dažnai geria, o girtas yra nenuspėjamas ir visą laiką prie jo priekabiaudavo. 2017 m. birželio 9 d. jis buvo blaivus, dienos metu miegojo, nes vakare rengėsi važiuoti į oro uostą pasiimti draugo. Girtas tėvas atėjo į jo kambarį, tiesiog atsisėdo ant jo miegančio. Jis klausė, ką tėvas daro, šis nusikeikė, pagrasino, kad duos į galvą. Jis nekreipė dėmesio, bandė užmigti, tėvas pradėjo kelti lovos galą. Jis įkrito į lovos tarpą. Susinervino, staigiai pašoko ir trenkė tėvui į nugarą ir į šoną, spyrė į koją. Tuo metu, kai trenkė, tėvas stovėjo, o jis kaire ranka trenkė jam iš už nugaros. Taip pat spyrė kelis kartus į koją, negali tiksliai pasakyti, kelis kartus spyrė. Ranka pataikė į šoną, o koja pataikė į koją, nes aukščiau nebūtų pasiekęs. Gulinčiam tėvui smūgių nesudavė. Iš viso tėvui į šoną sudavė apie tris kartus su ranka, tris ar keturis kartus spyrė koja, viskas truko trumpą laiko tarpą, sekundes. Tėvas nugriuvo, o jis išėjo iš kambario. Po keturių dienų tėvas pasijuto blogai, nuvyko į ligoninę ir jam pašalino blužnį. Jis nenorėjo ir nesitikėjo, kad jo suduoti smūgiai gali sukelti tokias pasekmes. Šiuo metu su tėvu santykiai geri, jis tėvo atsiprašė, abu susitaikė. Kitą dieną po įvykio jis išėjo iš namų, šiuo metu kartu negyvena. Ligonių kasos ieškinį pripažįsta, dalį padarytos žalos atlygino.
Nukentėjusysis V. M. parodė, kad įvykio nelabai prisimena, nes buvo girtas. Sūnus V. gyveno jo namuose, jis norėjo, kad sūnus išeitų iš namų ir apsigyventų atskirai, ir dėl to su sūnumi pykdavosi, jis nuolat reikšdavo sūnui pretenzijas, tačiau konfliktai būdavo žodiniai, muštynių nekildavo. Tą dieną iš ryto jis dirbo, gėrė sidrą ir alų ir namo grįžo girtas. Galėjo pradėti priekabiauti prie sūnaus, norėjo, kad sūnus išsikraustytų ir išsiregistruotų. Galėjo būti, kad kai jis grįžo, sūnus žaidė su kompiuteriu, o gal miegojo, jis neprisimena. Smūgių sudavimo neprisimena visiškai, tačiau prisimena, kad sūnus jo nespardė. Prisimena, kad iškvietė policiją, buvo labai susinervinęs dėl to, kad sūnus prieš jį pakėlė ranką, todėl pasakė, kad sūnus jį spardo. Atvyko policija, iškviesti medikų jis neprašė, nes jų nemėgsta, be to, nebuvo reikalo kviesti. Skaudėjo koją ir šonkaulius, tačiau jis nemanė, kad reikalinga medikų pagalba. Kitą dieną nuėjo pas tyrėją, po kelių dienų nuvyko pas ekspertą. Jautė, kad skauda šonkauliai. Po keturių dienų medikai padarė rentgeno nuotraukas ir paguldė operacijai, pašalino blužnį. Po operacijos jaučiasi puikiai. Su sūnumi susitaikė, kai grįžo iš ligoninės, sūnui atleido, mano, kad ir pats yra kaltas, kad girtas priekabiaudavo prie sūnaus. Jis abejoja, ar jo patirti sužalojimai atsirado nuo sūnaus smūgių. Prisimena, kad po įvykio su dviračiu važiavo pas draugą, norėjo pasiguosti ir netoli parduotuvės (duomenys neskelbtini) gatvėje nukrito nuo dviračio. Mano, kad griuvimo metu galėjo susižaloti šoną, užsigauti į dviratį ar grindinio bortelį. Jo manymu, sūnus nenusipelnė būti nubaustas, jei ne jo paties veiksmai ir priekabiavimas prie sūnaus, konfliktas nebūtų kilęs iš šio teismo nebūtų.
Liudytoja D. M. parodė, kad kaltinamasis yra jos sūnus, o nukentėjusysis – sutuoktinis. Tuo metu, kai įvyko įvykis, ji buvo darbe. Vakare paskambino sūnus, papasakojo, kad išvažiavo iš namų, susimušė su tėvu. Sūnus pasakojo, kad miegojo, o tėvas išvertė iš lovos, po to jie susistumdė. Grįžusi iš darbo namo ji vyrą rado girtą, apie įvykį jis pasakojo nedaug, sakė, kad buvo iškvietęs policiją. O V. net nežinojo, kad policija buvo iškviesta. Po kelių dienų vyras pradėjo skųstis, kad jam sunku kvėpuoti. Kreipėsi į gydytojus. Jį paguldė į ligoninę ir darė operaciją, pašalino blužnį. Tokie konfliktai jų šeimoje nebuvo dažni, tačiau gali patvirtinti, kad girtas vyras yra labai neramus, vaikus negražiai vadina, liepia išeiti iš namų. O sūnus V. M. nėra konfliktiškas, alkoholį vartoja retai, yra ramus ir paslaugus, dirba, šiuo metu gyvena atskirai.
Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 1304/2017(03) nurodyta, kad V. M. buvo padaryti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairio žasto vidiniame paviršiuje, krūtinės ląstos šoniniame blužnies plyšimas ir kraujo išsiliejimas į pilvaplėvės ertmę, užpilvaplėvinį tarpą ir į gaubtinės žarnos pasaitą, poodinė kraujosruva kairės šlaunies išoriniame paviršiuje. Sužalojimai padaryti paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais. Nurodyti sužalojimai padaryti maždaug prieš 4 paras iki objektyvios apžiūros, galbūt 2017 m. birželio 9 d. Dėl krūtinės ląstos sumušimo su blužnies plyšimu, kraujo išsiliejimo į pilvaplėvės ertmę, užpilnaplėvinį tarpą ir į gaubtinės žarnos pasaitą V. M. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių III skyriaus 6.6.11 punktas). Be to, dėl blužnies pašalinimo po sužalojimo V. M. prarado 30 proc. bendrojo darbingumo, kas taip pat atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. 2017-06-13 V. M. nustatytas blužnies plyšimas yra tiesioginiai susijęs su 2017 m. birželio 9 d. pavartotu fiziniu smurtu (b. l. 67, 71–72).
Specialistas Rimantas Petras Pečkus patvirino specialisto išvadas, duotas ikiteisminio tyrimo metu, ir paaiškino, kad blužnis galėjo trūkti nuo stipraus smūgio į šonkaulių lanką arba spyrio į kairį pošonkaulį. Pirmos apžiūros metu buvo nustatytos trys sąlyčio vietos su traumuojamuoju daiktu: kairė šlaunis, kairys žastas ir krūtinės ląstos kairė pusė. Padaryti sužalojimai kvalifikuoti kaip atitinkantys nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą. Po traumos kapsulė netrūko, kol neprisipildė kraujo, todėl kurį laiką nukentėjusysis galėjo judėti, pirmos apžiūros metu nebuvo nustatyta, kad yra trūkusi blužnis. Po to buvo atliktas ultragarsinis tyrimas ir rastas trūkęs audinys. Nukentėjusysis juto bendrą silpnumą, guldant į ligoninę buvo praradęs sąmonę. Nustačius galutinę diagnozę sužalojimas buvo perkvalifikuotas į sunkų. Apie griuvimą nuo dviračio nukentėjusysis nepasakojo. Patirti sužalojimai griuvimui nebūdingi.
Iš tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje matyti, kad 2017 m. birželio 9 d., apie 15 val. 50 min., buvo gautas pranešimas dėl smurto bute, esančiame . (duomenys neskelbtini). Policijos pareigūnams V. M. nurodė, kad jį sumušė sūnus: V. M. išlipo iš lovos, kojos smūgiu jį parvertė ant žemės ir toliau spardė kojomis į kairės kojos šlaunį ir kairės pusės šonkaulius, suduodamas kojomis apie šešis smūgius. Taip pat tarnybiniame pranešime nurodyta, kas V. M. nustatytas 2,44 promilės girtumas (b. l. 29–32).
Iš 2017 m. birželio 12 apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtas vaizdo įrašas, kurį padarė policijos pareigūnai, atvykę į butą, esantį . (duomenys neskelbtini). Vaizdo įraše užfiksuota, kad V. M. policijos pareigūnams pasakoja, kad jį kojomis į šoną ir šlaunį spardė sūnus V. M. (b. l. 33–34).
Iš 2017-08-03 daiktų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtas Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas. Įraše užfiksuota, kaip į Bendrąjį pagalbos centrą paskambinęs vyras praneša, kad jį namuose sumušė sūnus, suspardė „biškį“ (b. l. 39–40).
Taigi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje išdėstytų duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, visetu patikimai įrodyta, kad kaltinamasis V. M. tarpusavio konflikto su neblaiviu tėvu V. M. metu ne mažiau kaip penkis kartus spyrė V. M. į kairės rankos žastą, kairę šlaunį, krūtinės kairę pusę ir padarė krūtinės ląstos sumušimą, dėl kurio plyšo blužnis, išsiliejo kraujas į pilvaplėvės ertmę, užpilvaplėvinį tarpą ir į gaubtinės žarnos pasaitą. Dėl blužnies pašalinimo po sužalojimo V. M. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Pats kaltinamasis kaltę visiškai pripažįsta nuo pirmos apklausos momento, tačiau teigia, kad tėvui koja įspyrė tik į šlaunį, o į kairįjį šoną sudavė kairiąja ranka, tačiau tokie jo parodymai vertintini kaip nevisiškai atitinkantys faktines aplinkybes ir duoti siekiant palengvinti savo kaip kaltinamojo padėtį. Apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu V. M. parodė, kad kai tėvas siūlydamas duoti į galvą kartu su juo pakėlė lovą ir jis įkrito į tarpą, kur dedama patalynė, prisispaudė ranką, dėl to susinervino, tėvą pastūmė rankomis bei spyrė į kojas ir pilvą, tačiau, kiek kartų spyrė, negali pasakyti (b. l. 114–116, 121–122). Savo duotus parodymus V. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 126–135). Nukentėjusysis V. M. ir kviesdamas policiją, ir kalbėdamas su policijos pareigūnais, ir apklausiamas kaip įtariamasis (b. l. 48) parodė, kad sūnus jį spardė ant grindų, suduodamas ne mažiau kaip penkis smūgius į šonkaulius bei kairės kojos šlaunį. Įvertinus šiuos įrodymus bei specialisto R. D. P. paaiškinimus, kad sunkus kūno sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant stiprius smūgius į krūtinės ląstos kairę pusę, darytina išvada, kad sužalojimas buvo padarytas kaltinime nurodytu būdu – spiriant į krūtinės kairę pusę. Atmestina ir nukentėjusiojo pateikta versija, kad blužnies plyšimas galėjo būti padarytas griūvant nuo dviračio. Teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas R. D. P. paneigė galimybę patirti nustatytą traumą kritimo nuo dviračio metu. Specialistas nurodė, kad griūnant blužnis negalėjo plyšti, nes yra apsaugota šonkaulių ir griūnant tokią traumą patirti nėra įmanoma. Vertinant nukentėjusiojo V. M. parodymus dėl jo griuvimo nuo dviračio, atkreiptinas dėmesys, kad nei apklausiamas kaip nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu, nei kalbėdamas su medikais atliekant specialisto išvadą, jis nė vieną kartą nenurodė, jog tuoj po įvykio važiavo dviračiu ir nuo jo nukrito. Kaltinamasis ir nukentėjusysis yra sūnus ir tėvas, nukentėjusysis apgailestauja, kad būdamas neblaivus priekabiavo prie sūnaus, ir gailisi dėl savo netinkamo elgesio, sūnus su tėvu susitaikė ir jo atsiprašė, todėl darytina išvada, kad tėvas ikiteisminio tyrimo metu davė faktines aplinkybes atitinkančius parodymus, o teisiamojo posėdžio metu parodymus keitė, siekdamas sušvelninti teisiamo sūnaus padėtį ir norėdamas jį apsaugoti nuo gresiančios laisvės atėmimo bausmės.
Nekyla abejonių, kad teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotus kūno sužalojimus nukentėjusiajam padarė kaltinamasis. Šiuo atveju nustatyta, kad nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis buvo blužnies plyšimas ir kilusios komplikacijos – kraujo išsiliejimas į pilvaplėvės ertmę. Kaip nustatyta, blužnies plyšimas įvyko dėl stiprių smūgių nukentėjusiajam į pilvą. Tokius smūgius sudavė kaltinamasis V. M.. Tarp kaltinamojo veiksmų ir pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nėra abejonių, jog kaltinamasis V. M., suduodamas stiprius smūgius nukentėjusiajam į krūtinės kairės pusės užpakalinę dalį, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali atsirasti sunkių padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikdamas netiesiogine tyčia sunkiai sužalojo kitą žmogų (BK 15 straipsnio 3 dalis). Todėl kaltinamojo V. M. veika kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą kaip tyčinis sunkus savo artimojo giminaičio (tėvo) sužalojimas. Kaltinamojo ir nukentėjusiojo giminystės ryšys abejonių nekelia ir atitinka BK 248 straipsnio 1 dalyje pateiktą artimųjų giminaičių sąvokos išaiškinimą. Taigi kaltinamojo kaltė visiškai įrodyta.
Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Taip pat, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų. Taigi skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertindamas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.
Kaltinamasis V. M. padarė tyčinį labai sunkų smurtinį nusikaltimą prieš artimą jam asmenį (tėvą), nusikaltimu padarė žalą nukentėjusiojo sveikatai. Nukentėjusysis nurodo, kad šiuo metu neigiamų sužalojimo pasekmių nejaučia, kaltinamajam atleido, pretenzijų nereiškia.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo V. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors kaltinamasis teigia, kad smūgius tėvui į krūtinę sudavė ne koja, o kaire ranka, o koja spyrė tik nukentėjusiajam į šlaunį, jis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios pripažįsta, kad V. M. sunkų kūno sužalojimą patyrė nuo jo suduotų smūgių. Lengvinančia aplinkybe pripažintina ir ta aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Provokuojantis nukentėjusiojo V. M. elgesys, kuris pasireiškė tuo, kad girtas tėvas be jokios priežasties reiškė pretenzijas sūnui, varė jį iš namų, pakėlęs lovos kraštą įvertė lovoje gulėjusį V. M. į patalynei dėti skirtą vietą, nustatytas kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymais bei liudytojos D. M. parodymais, kuri patvirtino, kad neblaivus jos sutuoktinis yra priekabus, irzlus, priekabiauja prie vaikų, varo juos iš namų. Kaltininko nusikalstama veika buvo atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012).
Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.
Kaltinamasis yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas (b. l. 98), nusikalto pirmą kartą. Administracine tvarka baustas 2014–2015 metais tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (b. l. 95–97). Kaltinamasis dirba UAB (duomenys neskelbtini) suvirintoju, charakterizuojamas gerai (b. l. 170).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai, inter alia, reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Tai numatyta ir BK 41 straipsnyje, nes greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiriamas ir bausmės teisingumo tikslas. Visų pirma bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tuo atveju, jeigu nustatomos aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-588/2010, 2K-625/2010 ir kt.).
Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė. Sistemiškai aiškinant BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktus, 54 straipsnio 3 dalį, akivaizdu, kad vienas iš esminių bausmės tikslų – teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas – pirmiausia yra susijęs su konkrečia bausme asmeniui, t. y. bausmės individualizavimu, o antra – skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama ir į visuomenės interesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-18-648/2016, Nr. 2K-225-648/2017). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo (šiuo atveju – sunkaus sveikatos sutrikdymo) pavojingumas, atsižvelgiant į padarytos veikos vietą, laiką, būdą, motyvus, pavartoto fizinio smurto intensyvumą, yra daug mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Teismo nuomone, šioje byloje yra nustatytos aplinkybės, apibūdinančios ir nusikalstamos veikos pavojingumą, ir tą veiką padariusio kaltinamojo asmenybę, jos gali būti laikomos išimtinėmis ir todėl straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nustatyta, kad smurtas nebuvo intensyvus, kaltinamasis charakterizuojamas teigiamai, ir tai leidžia daryti išvadą, kad V. M. padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio.
Be to, nagrinėjamoje byloje nustatytos dvi kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, sunkinančių aplinkybių nėra. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai kaltinamasis atlygino dalį padarytos žalos – 1000,00 eurų (b. l. 178). V. M. anksčiau neteistas, nelinkęs daryti nusikalstamų veikų. Nuo dvidešimties metų jis visą laiką dirba, norėdamas išvengti konfliktų su tėvu ateityje, su banku sudarė kredito sutartį, prisiimdamas ilgalaikius įsipareigojimus dvidešimt penkeriems metams, ir įsigijo butą (b. l. 180). Kaltinamasis neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių. Įvertinus visas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad V. M. yra padaręs teigiamas išvadas. Nukentėjusysis atleido sūnui, dėl įvykusio įvykio kaltina pats save ir prašo sūnaus griežtai nebausti. Visos šios aplinkybės rodo, kad kaltininkas nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti skiriant jam tik laisvės atėmimo bausmę.
Svarstant bausmės paskyrimo klausimą atsižvelgiama ir į tai, jog griežtos priemonės skatina nusikaltimų recidyvą ir įkalinimas gali turėti neigiamą poveikį, kuris per labai trumpą laiką nusikaltusį jauną žmogų gali stumtelėti už visuomenės ribų. Siekiant daryti teigiamą įtaką jauno žmogaus elgesiui, įvertinus visas aplinkybes, yra pagrindas manyti, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi skiriant už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, laisvės apribojimo bausmę. Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo sunkumą ir pavojingumą, laisvės apribojimo bausmės terminas nustatytinas ilgesnis negu sankcijoje numatytas vidurkis.
Nukentėjusysis V. M. civilinio ieškinio nepareiškė.
Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl padarytos žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos yra pagrįstas, įrodytas gydymo paslaugų išrašu (b. l. 78–80) ir tenkintinas iš dalies. BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesioginės turtinės ar neturtinės žalos. Vadovaujantis CK 6. 283 straipsnio 2 dalimi kaltinamasis, neteisėta veika padaręs žalos žmogaus sveikatai, privalo atlyginti sveikatos priežiūros įstaigų dėl to turėtas išlaidas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinamajam nusikalstamais veiksmais sužalojus nukentėjusįjį jis dėl patirtų sužalojimų buvo operuojamas ir gydomas. Valstybinė ligonių kasa už suteiktas paslaugas gydymo įstaigai sumokėjo, todėl išlaidos Valstybinei ligonių kasai atsirado dėl kaltinamojo neteisėtų veiksmų. Kaltinamasis civilinei ieškovei yra atlyginęs dalį padarytos žalos, sumokėjęs 1000,00 Eur (b. l. 178), todėl iš jo priteistina likusi nesumokėta suma – 2131,06 Eur (CK 6. 263 straipsnis, CK 6.283 straipsnis, CK 6. 280 straipsnis).
Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, byloje nėra.
V. M. 2017-06-10 prokuroro nutarimu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 301–302 straipsniais, teismas
nusprendžia:
V. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį nuteisti vienerių (1) metų šešių (6) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; dirbti, užsiregistruoti darbo biržoje arba mokytis.
Iš V. M. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteisti 2131,06 Eur.
V. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.
Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Klaipėdos apygardos teismą.