Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo, Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį išteisinta nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl V. B. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

5. Prokuroras skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino V. B. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kad teismas nepaneigė V. B. kaltinančių įrodymų, padarė nepagrįstą išvadą, kad V. B. veikoje nėra vagystės sudėties požymio – tyčios pagrobti automobilį. Taigi, prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl V. B. nekaltumo padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką – pagrobus svetimą turtą – automobilį.

6. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

6.1. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl V. B. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį padarė įvertinęs byloje įrodymus atsietai, nevertindamas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos, įrodymų negretindamas tarpusavyje, nepateikė motyvuotų išvadų dėl įrodymų vertinimo, kodėl tiki vienais įrodymais, o kitus įrodymus atmeta, vertina kritiškai, laiko juos tik prielaidomis, dėl to pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl V. B. kaltės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

6.2. BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Įstatymas įpareigoja būtent teismą nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, o teisinį įvertinimą teismas privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje.

6.3. V. B. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad iš automobilių stovėjimo aikštelės pagrobė svetimą – L. D. priklausantį 1 000 Eur vertės automobilį „BMW 525D”.

6.4. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui už svetimo automobilio pagrobimą. Pagal teismų praktiką automobilio vagystė – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinas svetimo kilnojamojo (judamojo) turto užvaldymas pasisavinimo tikslu. Slapta ir atvirai grobdamas svetimą turtą kaltininkas gauna turtinę naudą, padaro žalą turto savininkui ir tai darydamas suvokia, kad veikia be turto savininko sutikimo, numato tokios nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Svetimo turto pagrobimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Teismų praktikoje nurodyta, kad motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, tačiau jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl, apibūdinant kaltės darant vagystę turinį, turi būti vadovaujamasi BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis ir turi būti konstatuojama, kad, grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokė, kad užvaldo automobilį prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Vagystės atveju kaltė pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog turtas yra svetimas, nori jį neatlygintinai užvaldyti ir numato, kad dėl tokių jo veiksmų turto savininkui bus padaryta žala. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojančiame BK nėra normos, kuri kriminalizuotų transporto priemonės nuvarymą be pagrobimo tikslo, todėl pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką kaltininko veiksmai, kai jis akivaizdžiai nori pasinaudoti automobiliu (daiktu) tik laikinai ar užvaldo daiktą nesiekdamas jo pasisavinti ir tokiais veiksmais nepadaro žalos nukentėjusiajam, nepripažįstami vagyste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-61-489/2018). Pagal teismų praktiką laikinas pasinaudojimas turtu be tikslo užvaldyti konkretų turtą nesudaro vagystės sudėties būtinųjų požymių tik tais atvejais, kai tarp turto savininko ir asmens, pasinaudojusio turtu, yra nusistovėjusi praktika, kad savininkas šiam tuo turtu leidžia (yra ne kartą leidęs) naudotis. Be to, laikinas pasinaudojimas turtu pripažįstamas tik tais atvejais, kai savininko teisė naudotis daiktu suvaržoma trumpam, po to daiktą grąžinant savininkui ar paliekant jam žinomoje vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarimas Nr. 52, kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-122/2012). Dėl to, esant byloje nustatytai situacijai, būtina nustatyti kaltininko santykį su svetimu turtu, patikrinti tikruosius kaltininko ketinimus, išsiaiškinti, kokios objektyvios aplinkybės, gyvenimiškos priežastys leidžia teigti, kad buvo siekta ne pagrobti, o tik laikinai pasinaudoti svetimu automobiliu.

6.5. Pirmosios instancijos teismas V. B. dėl minėtos veikos išteisino nustatęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), nes V. B. parodymai ir kiti tiesiogiai teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai patvirtina, kad V. B. neturėjo motyvo ir tikslo vogti automobilio, o norėjo tik juo pasivažinėti. Tokia apylinkės teismo išvada yra nepagrįsta.

6.6. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas išteisintosios V. B. versiją, kad ji neturėjo tikslo automobilio pavogti, o norėjo juo tik pasivažinėti, grindė pačios išteisintosios, liudytojo D. S. (buvusio išteisintosios sugyventinio) bei liudytojo S. J. parodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė apie kitų byloje apklaustų asmenų – nukentėjusiosios L. D., liudytojų M. D., E. B. parodymų, apžiūrų protokoluose užfiksuotų duomenų vertinimą, šių duomenų negretino nei tarpusavyje, nei su kitais ištirtais įrodymais (išteisintosios, liudytojų D. S., S. J. parodymais). Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 3 dalies nuostatų bei pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą.

6.7. Teisme išteisintoji V. B. kaltę pagal jai pareikštą kaltinimą pripažino ir parodė, kad 2021 m. gruodžio 16 d. vakare ji buvo atėjusi į svečius pas M. D., kartu girtavo, M. D. jai rodė kieme stovintį automobilį, raktelius, sakė, kad automobilis jo, ji matė, kad automobilio raktelius M. D. įdėjo į striukės kišenę, o striukę pametė ant vaikiškos lovos. Taip pat V. B. parodė, kad, kai M. D. užmigo, jam nežinant ji pasiėmė automobilio raktelius ir išvažiavo kieme stovėjusiu automobiliu pasivažinėti, pasikvietė važiuoti D. S., kuris automobilį nuvairavo į Pavandenės kaimą, ten pas S. J. kieme užklimpo, kad ją su D. S. į (duomenys neskelbtini) parvežė D. S. pažįstamas, o M. D. automobilis liko pas S. J. kieme. Be to, V. B. parodė, kad ryte M. D. jai parašė žinutes reikalaudamas grąžinti automobilį, bet ji į žinutes neatsakė, kad vėliau M. D. jai skambinėjo, sakė, jog iškviesti pareigūnai ieško automobilio, todėl ji išsigandusi, kad gali būti sulaikyta, klaidingai nurodė, kad automobilis Plungėje. V. B. pripažino, kad M. D. siuntė žinutes, kuriose buvo kalbama apie pinigus, ir kad tas žinutes M. D. perskaičius ištrindavo, aiškino, kad tas žinutes rašė dėl girtumo (t. 2, b. l. 61–63). Iš esmės tokius parodymus V. B. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 1–3, 7–8, 12–13, 19–20), nors pirminės apklausos metu kaltės nepripažino ir teigė, kad kartu su ja ir D. S. į (duomenys neskelbtini) kaimą važiavo ir pats M. D. (t. 1, b. l. 192–194), bet vėlesnės apklausos metu prisipažino, kad melavo, siekdama išvengti atsakomybės už automobilio vagystę (t. 2, b. l. 1–3). Tokius išteisintosios V. B. parodymus atitinka nukentėjusiosios L. D. ir liudytojo M. D. parodymai, jog V. B. paėmė automobilį ir jo negrąžino, rašė M. D. žinutes, kuriose buvo reikalaujama pinigų už automobilio grąžinimą, kad automobilis buvo rastas (duomenys neskelbtini) kaime (t. 1, b. l. 59–62, 66–67, 71–73; t. 2, b. l. 76; t. 1, b. l. 92–94; t. 2, b. l. 76–77), bei M. D. ir išteisintosios V. B. savanoriškai pateiktų mobiliojo ryšio telefonų apžiūros metu užfiksuoti duomenys (t. 1, b. l. 126–149, 157–169). Taip pat V. B. parodymus, jog ji kartu su D. S. automobiliu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą pas S. J., kad ten užklimpo automobilis ir jį ten paliko, atitinka liudytojų D. S. ir S. J. parodymai. Liudytojas S. J. patvirtino, kad pas jį į svečius į (duomenys neskelbtini) kaimą automobiliu atvažiavę V. B. ir D. S., kieme užklimpusį automobilį paliko, apie tai, kieno tai automobilis, nei V. B., nei D. S. nieko nepasakojo (t. 1, b. l. 86–88; t. 2, b. l. 77). Liudytojas D. S. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog V. B. pakvietė jį susitikti, sakė, kad turi automobilį – davė trims dienoms pasivažinėti M. D., kad važiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą pas S. J., vairavo pasikeisdami, kad pas S. J. kieme automobilis užklimpo, neradę, kas automobilį ištrauktų, jį paliko pas S. J. kieme, o patys grįžo į (duomenys neskelbtini) ir tada jis sužinojo, kad V. B. savavališkai pasiėmė automobilį, todėl sakė jai parašyti M. D., kur yra automobilis (t. 1, b. l. 102–104, 108–110; t. 2, b. l. 91). Vertinant šio liudytojo parodymus būtina įvertinti tai, kad jis ir išteisintoji buvo sugyventiniai, o po byloje tiriamo įvykio vėl buvo pradėję gyventi kartu, be to, liudytojas prisipažino, kad jis pirminėje savo apklausoje melavo, jog į (duomenys neskelbtini) kaimą važiavo trise, t. y. jis, V. B. ir pats M. D., nes to jo prašė V. B. ir pats manė, kad tai palengvins jo sugyventinės padėtį dėl galimos automobilio vagystės, padės išvengti atsakomybės (t. 1, b. l. 102–103, 108–109). Taigi, liudytojų S. J. ir D. S. parodymai patvirtina, kad V. B. naudojosi nukentėjusiajai priklausančiu automobiliu, kurį užklimpusį paliko S. J. kieme, tačiau šių liudytojų parodymai nei patvirtina, nei paneigia, kad V. B. nukentėjusiajai L. D. priklausantį automobilį pasiėmė tik pasivažinėti. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje V. B. nekaltumą – neturėjus tikslo pavogti automobilio – grindė liudytojų S. J. ir D. S. parodymais.

7. Įvertinęs byloje apklaustų asmenų parodymus, kitus byloje surinktus faktinius duomenis, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. B., slapta pasiimdama iš M. D. striukės automobilio raktelius bei kieme stovėjusį L. D. priklausantį automobilį, kuris buvo paskolintas M. D., neatlygintinai užvaldė jai nepriklausantį turtą, juo naudojosi ir disponavo kaip savu ir padarė žalos nukentėjusiajai. Liudytojas M. D. parodė, kad jis anksčiau nėra davęs savo automobiliu naudotis V. B. ir nagrinėjamu atveju V. B. prašymo leisti pasinaudoti automobiliu jam neišreiškė. Be to, byloje nustatyta, kad automobilį V. B. paėmė 2021 m. gruodžio 16 d. nakties metu, o automobilis buvo surastas tik 2021 m. gruodžio 17 d. po pietų, visą šį laiką nukentėjusioji bei liudytojas M. D., kuriam buvo paskolintas automobilis, negalėjo faktiškai automobiliu naudotis. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiosios ar liudytojo M. D., kuris įvykio dieną naudojosi automobiliu, teisė naudotis tuo automobiliu buvo suvaržyta trumpam. Be to, nukentėjusioji ir M. D. ne tik pusantros paros neturėjo galimybės naudotis automobiliu: dėl V. B. neteisėtos veikos jiems teko kreiptis į policiją, patiems ieškoti automobilio ir V. B.. Pažymėtina, kad automobilį nukentėjusiajai ar liudytojui M. D. grąžino ne pati išteisintoji, nors tokią galimybę turėjo, bet policijos pareigūnai, kad M. D., pasigedęs automobilio, ieškojo automobilio, prašė (reikalavo) V. B. automobilį grąžinti, nurodyti, kur yra automobilis, važiavo pas V. B. artimuosius ir jos ieškojo, tačiau V. B. nenurodė, kur automobilį paliko, priešingai, iš pradžių neigė žinanti ką nors apie automobilį, vėliau nurodė klaidingą automobilio buvimo vietą – nurodė, kad automobilis (duomenys neskelbtini), nors automobilis buvo paliktas S. J. namo kieme (duomenys neskelbtini) kaime. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) kaimą pas liudytoją S. J. išteisintoji ir liudytojas D. S. važiavo ne tikslu paslėpti automobilį, tačiau V. B., nenurodydama liudytojui M. D. tikslios automobilio palikimo vietos, apsunkino automobilio suradimą. Liudytojas M. D. parodė, kad ieškodamas V. B. ir pavogto automobilio, jis buvo nuvažiavęs pas V. B. tėvą ir iš jo sužinojo, kad automobilis yra paliktas (duomenys neskelbtini) kaime. Šią aplinkybę teisme patvirtino V. B. tėvas E. B.. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad išteisintoji, turėdama realią galimybę grąžinti nukentėjusiajai automobilį, to nepadarė. Iš aptartų asmenų parodymų nustatyta, kad V. B. užvaldytu svetimu turtu naudojosi kaip savu, nes be leidimo pasiėmusi liudytojo M. D. naudojamą automobilį, juo nuvažiavo susitikti su buvusiu sugyventiniu D. S. (duomenys neskelbtini), kartu su D. S. važiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą ir, kaip pati išteisintoji nurodė, automobilį davė vairuoti ir D. S.. Be to, išteisintoji nesiėmė jokių priemonių, kad S. J. kieme užklimpusį automobilį ištempti, o automobilį palikusi liudytojo kieme, pati su D. S. grįžo į (duomenys neskelbtini), slapstėsi, nors žinojo, kad jos ieško ne tik M. D., bet ir policijos pareigūnai. Iš byloje esančių mobiliojo ryšio telefonų apžiūros protokoluose užfiksuotų duomenų matyti, o ir pati išteisintoji pripažino, kad ji siuntė žinutes M. D. dėl pinigų už automobilio sugrąžinimą, o vėliau tas žinutes ištrindavo. Taigi, paminėtos aplinkybės patvirtina, kad išteisintoji V. B. jai svetimu turtu – automobiliu naudojosi savo nuožiūra – be automobilio savininko (naudotojo) leidimo pasiėmė jai svetimą automobilį, važiavo kur norėjo ir su kuo norėjo, automobilį paliko nepasirūpinusi jo saugumu, o turėdama realią galimybę liudytojui M. D. grąžinti jo naudotą automobilį, jo ne tik grąžino, bet priešingai, nurodė klaidingą automobilio buvimo vietą, pati slapstėsi, rašė žinutes M. D. dėl pinigų už automobilio sugrąžinimą. Visuma šių paminėtų aplinkybių patvirtina, kad išteisintoji V. B. suprato, kad ji neatlygintinai užvaldė svetimą turtą, padarė žalos nukentėjusiajai, t. y. kad pavogė automobilį, ir to siekė. Išteisintosios parodymai, ką ji būtų dariusi su automobiliu, jei automobilis nebūtų užklimpęs S. J. kieme, - būtų palikusi kur nors aikštelėje – vertinami kaip V. B. siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes tokius jos teiginius paneigia jos veiksmai: turėdama galimybę automobilį grąžinti (nurodyti konkrečią automobilio buvimo vietą), ji to nepadarė, klaidino bei pati slapstėsi. Taigi, išteisintosios parodymų, kad ji automobilį paėmė tikslu tik pasivažinėti, o ne tikslu jį pavogti, nepatvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Dėl to, atsižvelgusi į visumą aptartų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino atsietai, prioritetą teikė išteisintosios V. B. parodymams, kurių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad V. B. neturėjo tikslo pavogti nukentėjusiosios L. D. automobilio, o savavališkai pasiimdama svetimą automobilį, tik norėjo juo pasivažinėti, t. y. kad V. B. veiksmuose nėra BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – tyčios. Byloje aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad V. B. veiksmuose yra nustatyti visi automobilio vagystės, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymiai, todėl skundžiamas nuosprendis dėl V. B. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas) pripažįstant, kad

V. B. 2021 m. gruodžio 16 d., apie 2 val., iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), pagrobė L. D. priklausantį 1 000 Eur vertės automobilį ,,BMW 525D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tokiais veiksmais V. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

8. Skirdama V. B. bausmę teisėjų kolegija atsižvelgia į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, 55 straipsnio nuostatas, kad pirmą kartą teisiamam už apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas asmeniui paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, BK 61 straipsniuose numatytas bausmės skyrimą reglamentuojančias taisykles ir BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Nagrinėjamu atveju V. B. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), veikdama tiesiogine tyčia, nusikalstama veika baigta. Jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Pastebėtina, kad prokuroras apeliaciniu skundu neprašo nustatyti sunkinančių aplinkybių. V. B. netekėjusi, registruota užimtumo tarnyboje, per paskutinius trejus metus administracine tvarka bausta 6 kartus, turi galiojančių administracinių nuobaudų, anksčiau neteista. Atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, įvertinęs kaltininkės asmenybę, į prokuroro skunde prašomą skirti bausmę, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą V. B. skiriant laisvės apribojimo bausmę 9 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant ją neatlygintinai išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

8.1. Prokuroras skundu prašo V. B. įpareigoti iki 2022-10-01 neatlygintinai išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose. Pagal BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktą įpareigojimas neatlygintinai išdirbti valandas sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, skiriamas per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip laisvės apribojimo laiką, bet ne iki konkrečios datos. Dėl to V. B. įpareigojama neatlygintinai 90 valandų išdirbti ne iki konkrečios datos, o per 3 mėnesius nuo šio apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymo Probacijos tarnyboje pradžios.

9. Daiktiniai įrodymai, saugomi Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje – stiklainiai su kvapo pėdsakais, vokai su mikrodalelėmis, vokai su medicinine kauke su galimai biologiniais pėdsakais, su cigaretės nuorūka su galimais biologiniais pėdsakais, kartotinė dėžutė su tuščiu degtinės buteliu ir tuščia dėžute su galimais rankų pėdsakais – sunaikinami.

10. Ikiteisminio tyrimo metu Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė prašymą dėl transporto priemonės „BMW 525D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežimo į Telšių AVPK teritoriją patirtas išlaidas – 206,04 Eur pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš kalto asmens, dėl kurio veiksmų išlaidos susidarė. Prie prašymo pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaita – faktūra serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina prašyme nurodytų išlaidų sumą (t. 1, b. l. 44–54). Kadangi šios išlaidos susidarė dėl V. B. kaltų veiksmų – paliktą vogtą automobilį transportuojant iš S. J. kiemo (duomenys neskelbtini) kaime į Telšių AVPK teritoriją, šios policijos įstaigos patirtos išlaidos dėl automobilio transportavimo pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš V. B..

11. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius 2022 m. rugsėjo 13 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė pažymą Nr. APD-2022-09257 dėl 95.00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino V. B. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistoji V. B. prisipažino kalta dėl jai pareikšto kaltinimo, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta ne pagal V. B., o pagal prokuroro apeliacinį skundą dėl nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio, teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų iš nuteistosios V. B. Valstybės naudai neišieško (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 106 straipsniu,

nusprendžia:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendį dėl V. B. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. B. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jai laisvės apribojimą 9 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant ją per 3 mėnesius nuo šio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio vykdymo Probacijos tarnyboje pradžios neatlygintinai išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: stiklainius su kvapo pėdsakais, vokus su mikrodalelėmis, vokus su medicinine kauke, cigaretės nuorūka su galimai biologiniais pėdsakais, kartotinę dėžutę su tuščiu degtinės buteliu ir tuščia dėžute su galimais rankų pėdsakais, saugomus Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje, sunaikinti.

Priteisti iš nuteistosios V. B. Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 206,04 Eur (du šimtus šešis eurus 04 ct) proceso išlaidų, patirtų dėl transporto priemonės „BMW 525D“, valst. (duomenys neskelbtini) transportavimo į saugojimo vietą, šią sumą sumokant į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kodas (duomenys neskelbtini), atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB banke.