- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- 1A-600/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Linas Žukauskas, Valdimaras Bavėjanas
- Nukentėjusysis
- J. V.
- Advokatai
- Vidmantas Martyšius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, M. K. atstovės pagal įstatymą L. K. ir gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutarties, kuria M. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje, 286 straipsnyje, bylos nagrinėjimas sustabdytas ir M. K. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.
Nukentėjusiojo J. V. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kauno apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-99-508/2013 nustatė, kad M. K. 2009 m. birželio 1 d., Kovo 11-osios g. 90-66, Kaune, V. R. namuose, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai laikė į kartoninę dėžę ir maišelius supakuotus 2726,72 g miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 872,282 g. psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurį 2009-06-01 apie 17.40 val., pasiėmęs iš V. R. namų ir įsidėjęs į kuprinę neteisėtai gabeno iki namo esančio Kaune, V.Krėvės pr. 28a, kur 2009 m. birželio 1 d. apie 18.05 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
Be to, M. K. 2009 m. birželio 1 d. apie 18.05 val. prie prekybos centro „Reda“, esančio Kaune, V.Krėvės pr. 49, nepakluso Kauno apskrities VPK ONTV pareigūno P. M. teisėtam reikalavimui sustoti ir vengdamas sulaikymo pastūmė P. M., po ko bėgo V.Krėvės prospektu, bei po trijų perspėjamųjų šūvių į orą, Kaune, V. Krėvės pr. prie namo Nr. 28 a, jį pasivijus Kauno apskrities VPK ONTV pareigūnui J. V. bei bandant jį sulaikyti, toliau tęsė savo veiksmus ir siekdamas išvengti sulaikymo, aktyviais veiksmais, t.y. spardydamasis kojomis ir smūgiuodamas rankomis pareigūnui J. V. į įvairias kūno vietas, ko pasėkoje sulaikymo metu buvo suplėšytos J. V. kelnės, tokiu būdu pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi konstatavo, kad 2013-03-18–2013-04-17 Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 75U-II-35/2013 M. K. diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų, dėl kurio jis šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, dalyvauti teisminiame nagrinėjime, duoti parodymų, todėl bylos nagrinėjimas sustabdytas ir M. K. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.
Šalies argumentai
M. K. atstovė pagal įstatymą L. K. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, šaukti į teismo posėdį ir apklausti Utenos ekspertinio skyriaus ekspertą, 2013 m. kovo 18 d. – 2013 m. balandžio 17 d. atlikusį stacionarinę ekspertizę M. K., VĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatrą K. D., VšĮ Rokiškio psichiatrinės ligoninės gydytoją – psichiatrą, kurio žinioje šiuo metu yra M. K., spręsti klausimą dėl M. K. tolimesnio gydymo šiuo metu, t. y. praėjus beveik penkiems mėnesiams po jo perkėlimo iš Utenos ekspertinio skyriaus į VšĮ Rokiškio psichiatrinę ligoninę.
Apeliantė skunde nurodo, kad 2010 m. rugsėjo 29 d. Kauno apygardos teisme buvo nustatyta, kad M. K. psichika sutriko po nusikalstamos veikos padarymo, jam paskirtas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas iki pasveikimo. M. K. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje priverstinai gydėsi iki 2011 m. spalio mėnesio, ekspertų išvadoje nurodyta, kad depresijos sutrikimas yra pasikartojantis, užsitęsęs su medikamentine remisija. 2013 m. kovo – balandžio mėnesiais atlikus dar vieną ekspertizę, nustatyta sunkus depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų. Tai, apeliantės teigimu, byloja, kad liga nuolat kartojasi, ji tik apgydoma, o pagal nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos išvadą prognozė M. K. pasveikimui dėl konstatuotų lėtinių psichikos sutrikimų nepalanki.
Apeliantė skunde pažymi, kad Utenos ekspertinio skyriaus ekspertų komisija, atsakydama į Kauno apygardos teismo užduotą klausimą ar M. K. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo kokia nors psichikos liga, atsakė, kad objektyvių medicinos duomenų, jog M. K. nusikalstamos veikos metu, t. y. 2009 m. birželio 1 d. sirgtų lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra. Tačiau, apeliantės nuomone, stacionarinio tyrimo metu ekspertams turėjo būti pateikti medicinos duomenys apie M. K. iki 2009 m. nustatytą rezidulinę organinę patologiją. Apeliantės teigimu, peršasi išvada, kad arba ekspertai nepakankamai įsigilino į pateiktus medicinos dokumentus, arba ne visi medicinos duomenys jiems buvo pateikti.
Apeliantė skunde nurodo, kad dar prieš dvejus metus iki nusikalstamos veikos jos sūnus M. K. buvo gydytas Kauno medicinos universiteto klinikų neurologijos skyriuje, kur buvo nustatyta tokia rezidulinė organinė patologija, kurią, anot teismo psichiatro K. D., visada lydi potrauminiai psichikos sutrikimai. Be to, šioje išvadoje konstatuota, kad M. K. prognozė gyvenimo atžvilgiu gera, pilno pasveikimo – nepalanki. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje apie M. K. ankstesnę psichinę būklę sprendžia pagal neįvardintų jaunuolių nuomonę, pagal tai, kad M. K. įsigijo vairuotojo pažymėjimą, kad jis mokėsi Kauno kolegijoje. Tačiau, apeliantė pažymi, kad jos sūnus bandė mokytis ne tik Kauno kolegijoje, bet ir kituose universitetuose, tačiau nebaigė nei vieno kurso, kadangi jam trūko tvirto apsisprendimo, buvo per sunku mokytis. Tokie faktai, anot apeliantės, įrodo jos sūnaus nesugebėjimą priimti konstruktyvius sprendimus, jo infantilumą, paviršutiniškumą. Apeliantė nurodo, kad 2005 m. birželio 11 d. VĮ Kauno II klinikinėje ligoninėje po sunkios traumos, kurios metu M. K. buvo praradęs sąmonę, buvo nuvežtas į neurologijos skyrių, tačiau stacionarinio gydymo jis atsisakė. Dėl ko kilo komplikacija. Tai, anot apeliantės, dar vienas įrodymas apie jos sūnaus psichoinfantilaus tipo asmenybės sutrikimą, pasireiškusį dar prieš nusikalstamą veiką. Apeliantė pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo iškviestas nei vienas jo sūnaus gynėjo prašytas specialistas, todėl byloje liko neatsakyta į daugelį klausimų.
M. K. gynėjas advokatas Vidmantas Martyšius apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria M. K. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, panaikinti ir paskirti M. K. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą priminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jo ir jo tėvų (atstovų – globėjų) gyvenamąją vietą; šaukti į teismo posėdį ir nustatyta tvarka apklausti Utenos ekspertinio skyriaus atstovą (ekspertą), 2013 m. kovo 18 d. – 2013 m. balandžio 17 d. atlikusį stacionarinę ekspertizę M. K. ir surašiusį ekspertizės aktą Nr. 75U-II-35/2012, VĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatrą K. D., VšĮ Rokiškio psichiatrinės ligoninės, kurioje šiuo metu yra gydomas M. K., atstovą (gydytoją-psichiatrą).
Apeliantas skunde nurodo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis grubiai pažeidžia M. K. teises bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintus nekaltumo prezumpcijos principus, o priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis M. K. stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje – paskirta skubotai ir formaliai, akivaizdžiai pažeidžiant psichikos sutrikimais sergančio M. K. teises bei rungimosi ir proporcingumo principus.
M. K. gynėjo teigimu, Europos Žmogaus Teisių Tesimas ne kartą savo sprendimuose nurodė, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeidžiamos, kai kaltinamajam arba jo gynėjui nacionaliniuose teismuose iš viso arba iki galo neatskleidžiamos galimai nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio aplinkybės, o šiuo konkrečiu atveju – aplinkybės, susijusios su liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 kriminaliniu ir kitu elgesiu praeityje, bendraujant su M. K.. Be to, gynėjo nuomone, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnų J. V., P. M., K. O. veiksmai M. K. atžvilgiu (ypač prieš jo sulaikymą) peržengė kriminalinės policijos darbuotojų įgaliojimų ribas, todėl jie šioje baudžiamojoje byloje laikytini provokatoriais. Tai, kad asmuo, vardu Donatas (D. B.) visokeriopai provokavo M. K. padaryti nusikaltimus, susijusius su narkotinėmis medžiagomis, anot gynėjo, raštu buvo informuota Kauno apskrities VPK vyresnioji tyrėja, buvo prašoma D. B. apklausti bei padaryti akistatas su M. K.. Tačiau šie baudžiamajai bylai kardinaliai reikšmingi įrodymai nebuvo tinkamai nustatyti ikiteisminio tyrimo metu ir niekaip neatskleisti pirmosios instancijos teisme.
Apeliantas skunde nurodo, kad skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje medicininiai M. K. psichikos sveikatos ir elgesio sutrikimų klausimai buvo išnagrinėti formaliai bei vienpusiškai tik Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-II-35/2013 pagrindu. M. K. gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atmetė jo prašymą iškviesti į teismo posėdį Utenos ekspertinio skyriaus ekspertą, atlikusį minėtą M. K. ekspertizę, VĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatrą K. D. bei VšĮ Rokiškio psichiatrinės ligoninės atstovą, todėl jau dabar yra pagrįstas pagrindas manyti, kad M. K. Rokiškio psichiatrinėj ligoninėje nuo 2013 m. balandžio 17 d. gydomas beprasmiškai, be jokio pagrindo, grubiai pažeidžiant jo, kaip visuomenei nepavojingo žmogaus, teises. Apeliantas nurodo, kad šiuo metu M. K. taikomas priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje – iracionalūs, kadangi M. K. elgesys nekelia grėsmės nei jo, nei aplinkinių sveikatai (gyvybei), o pagal Utenos ekspertinio skyriaus ekspertų ir dr. K. D. išvadas M. K. nuo 2009 m. serga lėtiniu (praktiškai nepagydomu) psichikos sutrikimu, todėl priverstinis hospitalizavimas jam neatidėliotinai turėtų būti keistinas į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jo ir jo tėvų gyvenamąją vietą Kaune. Apeliantas pažymi, kad M. K. teismo psichiatrų diagnozuotas infantilumas, egocentriškumas, emocinis nebrandumas, paviršutiniškumas, nesugebėjimas priimti konstruktyvių sprendimų frustruojančiose situacijose bei lėtinio psichikos sutrikimo diagnozė su M. K. visiškai nepalankia pilno pasveikimo prognoze, leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis keistina.
M. K. gynėjo teigimu, teismo psichiatrus teismo posėdyje apklausti būtinybė iškilo po to, kai 2013 m. balandžio – rugpjūčio mėnesiais atliktos ekspertizės ir specialisto išvadose buvo konstatuota esminė šios baudžiamosios bylos aplinkybė, kad M. K. nuo 2009 m. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, t. y. nepagydoma liga, prognozė M. K. pasveikimui – nepalanki, todėl jo priverstinis gydymas VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje yra iracionalus ir netikslingas.
Motyvuojamoji dalis
M. K. atstovės pagal įstatymą L. K. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 98 straipsnio 1 dalis numatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Pagal BPK 401 straipsnio 2 dalies nuostatas, priimdamas nutartį, teismas turi išspręsti šiuos klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priima vieną iš BPK 403 straipsnyje numatytų nutarčių. BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad jei įrodyta, jog po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko asmens psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priima nutartį bylos nagrinėjimą sustabdyti ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę.
Kauno apygardos teismas, priimdamas nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą ir paskirti M. K. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, pagrįstai vadovavosi teismui pateikto 2013-03-18–2013-04-17 Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 75U-II-35/2013. Jame nurodyta, kad atlikus papildomą stacionarinę, kompleksinę ekspertizę kaltinamajam M. K., diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų, dėl kurio jis šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; dėl psichikos sveikatos būsenos negali dalyvauti teisminiame nagrinėjime, duoti parodymų; objektyvių medicininių duomenų, kad M. K. nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2009 m. birželio 1 d., sirgtų lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu nėra, galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, rekomenduojamas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, t. y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (t. 5, b. l. 152-158). Teismas taip pat atsižvelgė į 2013 m. balandžio 17 d. Utenos ekspertinio skyriaus pranešimą, kuriame nurodyta, jog M. K. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, jo elgesys neprognozuojamas, dėl ko jis yra socialiai pavojingas, jam reikalingas gydymas (t. 5, b. l. 135). Kauno apygardos teismas, įvertinęs ekspertų išvadas, kad šiuo metu M. K. sutrikusi psichika, jis negali suvokti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, yra socialiai pavojingas, vadovaudamasis BK 98 straipsniu bei 403 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagrįstai sustabdė bylos nagrinėjimą ir taikė jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Nepagrįstas apeliacinių skundų argumentas, kad skiriant priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis M. K., teismas tinkamai neįsigilino į jo sveikatos būklę. BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Tyrimą atlikę ekspertai vertino visus medicininius duomenis, susijusius su M. K. psichine sveikata nuo 2004 metų ir konstatavo, jog šis psichine liga susirgo ne iki 2009 m., kaip teigiama apeliaciniame skunde, o po baudžiamojo įstatymo draudžiamų veikų padarymo, todėl nėra pagrindo dar kartą apklausti teismo psichiatrus. Skundžiamoje nutartyje teismas įvertino ir M. K. atstovų pagal įstatymą bei gynėjo iniciatyva užsakytą ir nepriklausomo teismo psichiatro eksperto atliktą bei į bylą pateiktą 2013 m. rugpjūčio 12 d. specialisto išvadą Nr. S7/2013. Teismas motyvuotai nurodė, kad prioritetiškai vadovaujasi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos trijų ekspertų komisijos pateiktu Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 75U-II-35/2013. Įvertinęs pirmiau aptartus objektyvius bylos duomenis, Kauno apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog M. K. psichika sutriko po baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo, dėl ko jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl jo atžvilgiu būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šių objektyvių bylos duomenų patikimumu.
Remiantis ekspertų išvadomis ir rekomendacijomis bei vadovaudamasis BPK 403 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismas tinkamai nustatė ir M. K. skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tokia priverčiamoji priemonė atitinka M. K. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. Nepagrįsti apeliacinių skundų argumentai, kad švelnesnė priverčiamosios medicinos priemonės rūšis M. K. taikytina dėl to, kad nuo 2009 m. M. K. liga nuolat atsinaujina, pasveikimo tikimybė maža. Kaip matyti iš byloje esančio 2011-11-09–2011-12-14 Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-II-105, tyrimo laikotarpiu M. K. diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, lengvas depresijos epizodas, medikamentinė remisija, kurie netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 4, b. l. 134-137). M. K. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų.
Kaip jau minėta, BPK 401 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai teismą įpareigoja nustatyti, ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ir, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama. Kauno apygardos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad M. K. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 286 straipsnyje ir nutarties rezoliucinėje dalyje pripažino jį kaltu dėl inkriminuotų veikų padarymo. Šioje proceso stadijoje negali būti sprendžiamas M. K. kaltės klausimas, nes jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad M. K. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, netinkamai taikė BPK 400, 401, 403 straipsnių nuostatas, t. y. teismas turėjo ne spręsti M. K. kaltės klausimą, o tik, ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ir, ar ją padarė M. K.. Tai, kad baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 286 straipsnyje padarė M. K., patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas: nukentėjusiųjų P. M. ir J. V. parodymai, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, liudytojų K. O., V. R. parodymai, iš dalies – paties M. K. parodymai, slapto sekimo protokolas, asmens kratos protokolas, specialisto išvada. Gynėjo skunde keliama provokacijos versija, tačiau siekiant ją patikrinti, būtina apklausti visus asmenis, galinčius duoti reikšmingus parodymus. Šiuo metu M. K. apklausti, atlikti gynėjo apeliaciniame skunde prašomus procesinius veiksmus – akistatas, nėra galimybės, todėl nėra ir galimybės ištirti versiją dėl netinkamai taikyto nusikalstamos veikos imitavimo modelio. Kauno apygardos teismas konstatavo, kad M. K. po inkriminuojamų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, todėl, vadovaujantis BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktu, bylos nagrinėjimą sustabdė ir taikė BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Priverčiamosios medicinos priemonės taikymas nereiškia proceso užbaigimo galutiniu sprendimu. Vadovaujantis BPK 406 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jeigu asmenį, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gydytojų komisija pripažįsta pasveikusiu, teismas šio Kodekso 405 straipsnyje nustatyta tvarka priima nutartį panaikinti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę ir nusprendžia, ar bylą perduoti ikiteisminiam tyrimui atlikti ar perduoti į teismą bendra tvarka, ar pasiųsti asmenį toliau atlikti bausmę. Byla su kaltinamuoju aktu dėl M. K. inkriminuojamų nusikalstamų veikų buvo perduota teismui ir jame nagrinėjama, todėl, pripažinus, kad M. K. yra pasveikęs, bylos nagrinėjimas teisme vėl turės būti tęsiamas, sprendžiamas M. K. kaltės klausimas, inter alia – galimos provokacijos versija.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, Kauno apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutarties rezoliucinėje dalyje neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad M. K. pripažįstamas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 286 straipsnyje, todėl nutartis šioje dalyje keistina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti nutarties dalį, kuria M. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 286 straipsnyje, ir nustatyti, kad M. K. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 286 straipsnyje.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.