- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2021-02-03
- Bylos Nr.
- II-46-1133/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-03420-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti.
- Teisėjas
- Dalia Ulianskaitė-Zabulionienė (pirm.)
- Nukentėjusysis
- R. P.
- Institucija
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmasis policijos komisariatas
- Kategorijos
- 14.14Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas (ANK 346 str.)
- 21.10.4Apylinkės teismo sprendimas byloje dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje (ANK 642 str.)
dalyvaujant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato atstovui Daliui Mikulskiui,
teismo posėdyje, nuotoliniu būdu, žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi skundą padavusio asmens J. J. (toliau – ir pareiškėjas), a. k. (duomenys neskelbtini), gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenančios (duomenys neskelbtini), dirbančios (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 12-ANR_N-2164-2020,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 12-ANR_N-2164-2020 J. J. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 346 straipsnio 4 dalį konstatavus, kad 2020 m. birželio 24 d., apie 21.10 val., (duomenys neskelbtini), jos vokiečių aviganio veislės šuo įkando R. P. į dešinės rankos dilbį, t. y. J. J., pažeisdama Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (toliau – ir GGAĮ) 20 straipsnio 2 d. 3 ir 4 punktų (nusižengimo metu galiojusi aktuali straipsnio redakcija), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rusėjo 18 d. įsakymo Nr. 300-2001 „Dėl gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių“ 5.4 punkto ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. B1-336 „Dėl gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo“ 4.3 punkto reikalavimus, neužtikrino, kad jos šuo nekeltų grėsmės, nedarytų žalos žmonių sveikatai, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja J. J. 2020 m. rugsėjo 14 d. pateikė skundą dėl nutarimo administracinio nusižengimo byloje, kuriame nurodė, jog jos nuomone, jai 150 Eur nuobauda paskirta nepagrįstai, nes nėra jokių įrodymų, kad būtent jos šuo apkandžiojo nukentėjusiąją R. P.. Be to, incidentas buvo išprovokuotas nukentėjusiosios šuns, kuris buvo agresyvus (panašus į bulterjerą) ir be priežiūros išbėgęs iš namų į (duomenys neskelbtini) plento dviračių taką užpuolė ją ir jos šunį, kuris buvo vedamas tvirkinai, su pavadėliu. Byloje yra pateikta Veterinarijos gydyklos pažyma apie sunkią jos šuns sveikatos būklę, kuriam virš 12 metų, jis vos neša užpakalines kojas, nes turi degeneracinį nugaros stuburo susirgimą. Po susidūrimo su nukentėjusiosios šunimi, jos šuo iki šiol turi papildomų sveikatos problemų. Prašo panaikinti nutarimą (b. l. 2).
Atsiliepimas
3. Institucija pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašo pareiškėjos J. J. skundo netenkinti ir palikti institucijos priimtą nutarimą, kuriuo jai paskirta nuobauda – bauda, nepakeistą, kadangi J. J. pateiktame skunde nėra ANK 591 straipsnyje nurodytų aplinkybių, darančių administracinio nusižengimo bylos teiseną negalimą. Byloje yra visi institucijos pateikti įrodymai, todėl institucijai papildomai dėl veikos kvalifikavimo ir nuobaudos skyrimo pagrįstumo ar teisėtumo nepasisako. Pažymi, jog švelnesnės nuobaudos skyrimas nei numatyta sankcijoje, yra teismo kompetencijoje (b. l. 4).
4. Pareiškėja J. J. apklausiama teismo posėdžio metu savo skundą palaikė ir parodė, jog ėjo vieša vieta, dviračių taku, šalia (duomenys neskelbtini) plento. Šuo, vokiečių aviganis, buvo tvarkingai vedamas už pavadėlio, kaip to reikalauja šunų laikymo taisyklės, patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės. Nepažeidė jokių privačių teritorijų, nevaikščiojo prie jų (nukentėjusiosios) namo. Buvo pakankamai didelis atstumas nuo to namo, iš kurio išbėgo šuo, iki (duomenys neskelbtini) plento dviračių tako. Buvo gražus vasaros vakaras, kaip tik Joninės, iš to namo sklido triukšmas, pagalvojo, kad žmonės Jonines švenčia. Tuomet labai netikėtai išbėgo šuo, matėsi, kad jis agresyvus, nevaldomas. Jai (J. J.) buvo šokas, kad jo niekas nestabdo, nes atstumas nuo namo iki dviračių tako, kuriuo su šuniuku ėjo, buvo pakankamai didelis, o lauke prie to namo buvo ne vienas žmogus. Tas šuo užpuolė jos šunį, kuris turėjo labai rimtą gydymą nuo praeitų metų vasario, jis buvo silpnesnis, bet gynėsi nuo užpuolimo. Iš pradžių laikė savo šunį už pavadėlio, bet kai kitas šuo puldamas jos šunį grybštelėjo jos koją virš kauliuko, pavadėlį paleido ir pasitraukė nuo jų, aplinkui nieko nebuvo. Nuo to grybštelėjimo buvo tik įbrėžimas, todėl nesikreipė į gydytojus, be to, prieš metu gydėsi nuo stabligės ir pasiutligės, taip pat dėl to nesakė nieko ir policijos pareigūnams. Netraukė savo šuns už pavadėlio, nes kai du šunys pjaunasi ir vienas yra laikomas su pavadėliu, kitas yra psichologiškai stipresnis. Įvertinus savo šuns amžių ir sveikatos būklę, jeigu nebūtų paleidusi pavadėlio, būtų jį negyvą pasinešusi namo. Po kiek laiko, kai jos (J. J.) šunį apkandžiojo kitas šuo, iš namo išbėgo jauna moteris, ji buvo su palaidinuke trumpomis rankovėmis, ir plikomis rankomis puolė tarp dviejų besipjaunančių šunų, bandė paimti savo šunį. Ji (J. J.) sakė, kad negalima lįsti tarp besipjaunančių šunų, nes tai yra pavojus žmogui, ji pati šunų neskyrė, nenorėjo rizikuoti savo gyvybe. Ta moteris, kiek suprato, ne labai galėjo susitvarkyti su savo šuniu, todėl pakvietė iš savo kiemo kažkokį vyrą. Atėjo jaunas vyras, kuris griežtai ją nusiuntė namo. Iš pradžių jis bandė paimti šunį iš už nugaros, bet šuo labai priešinosi. Vyras gan ilgai bandė tą šunį imti, bet jam nepavyko, nes šuo buvo labai agresyviai nusiteikęs ir įsiutęs. Galiausiai jam šiaip ne taip pavyko pasiimti savo šunį už uodegos ir nusinešti jį žemyn galva namo. Visi nuo dviračių tako nuėjo, ji (pareiškėja) liko su mano šuniu, nukentėjusioji nesakė pasilikti. Konfliktas tuo ir pasibaigė, ji (J. J.) pasiėmė savo šunį ir pradėjo jį vesti namo, bet šuo vos paėjo, po to kelias dienas išvis gulėjo. Šuns pas veterinarą neveža, nes jis sveria apie 50 kg ir jo negali įdėti į mašiną, todėl važiuoja pas veterinarą patys, ima injekcijas ir jas suleidžia. Šuns nuotraukų po įvykio nedarė, pas veterinarą nevežė, nes buvo savaitė po mamos laidotuvių, turėjo rūpesčių. Po įvykio jai (J. J.) buvo šokas, stresas, galvojo, kad tik šuo išgyventų. Kad jos šuo įkando sužinojo tik policijoje, kai pareigūnas parodė nuotraukas ir kai atvyko į policijos komisariatą jų pakvietimų. Tuo metu, kai incidentas baigėsi, žmonės su savo šuniu nuėjo į savo namo ir ji (J. J.) apie tai net nežinojo, kraujuojančios rankos nematė. Jeigu ir buvo įkandimai, reiktų pagrįsti, kad jie nuo jos šuns, o ne nuo nukentėjusiosios šuns įkandimų. Jos (pareiškėjos) šuo per 12 metų gyvenimo nieko nebuvo sukandžiojęs, be to jis yra fiziškai silpnas. Apgailestauja, jeigu tie įkandimai tikrai faktiškai buvo, bet mano, kad tai ne jos kaltė. Jos šuo yra senas, silpnas, o šuo, kuris išbėgo iš kiemo, buvo pakankamai stiprus ir jaunas, nežino, kokio amžiaus, bet atrodė ne daugiau 2 metų.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismo posėdyje apklausiama nukentėjusioji R. P. parodė, kad 2020 m. birželio 24 d., vakare, stovėjo kieme, jokios šventės pas juos nebuvo, šuo, prancūzų buldogas, buvo palaidas, nepastebėjo, kad atidaryti varteliai. Takeliu su savo šuniuku ėjo J. J. ir jos (R. P.) šuo išbėgo pro vartelius, ji iš karto nubėgo paskui pro vartus, šunys dar tikrai nesipešė. Tuo momentu, kai jos (nukentėjusiosios) šuo stovėjo gale J. J. šuns, ji (nukentėjusioji) paėmė savo šunį, kad eiti į namus, bet J. J. paleido savo šuns pavadėlį ir šunys susikabino, jos šuo paėmė už ausies pareiškėjos šuniui. Bandant juos atskirti, jai (R. P.) J. J. šuo tris kartus sukando. Negalėjo įkasti jos pačios šuo, nes tuo metu buvo įsikandęs J. J. šuns ausį. Tuo metu tarp jos ir J. J. atstumas buvo 10-15 metrų, ji (nukentėjusioji) stovėjo ant žolės, o J. J. ant dviračių tako ir tikrai matė, kad jos (R. P.) ranka kraujuoja. Tuomet ji (nukentėjusioji) pakvietė vyrą, kad jis išskirtų šunis. Kai jis pribėgo, liepė eiti į namus ir pasiėmė šunį, nematė, kaip jis jį paėmė, kadangi laikė savo ranka, buvo šokas. Ji (R. P.) tik išgirdo, kad J. J. pasakė „Reksai, einam“, Pareiškėja visą laiką stovėjo ir žiūrėjo kaip ji (nukentėjusioji) savo šunį bando pasiimti, nesakė nelįsti ir neskirti šunų. Jeigu J. J. nebūtų paleidusi pavadėlio, tikrai nebūtų nieko nutikę, jos (R. P.) šuo iš savo privačios teritorijos gali elgtis draugiškai. Dėl šio įvykio jai taip pat buvo surašytas protokolas, paskirta bauda, kurią ji iškarto sumokėjo.
6. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas M. B. parodė, kad Vyriausiajame policijos komisariate buvo gautas pranešimas dėl 2020 m. birželio 24 d. įvykio (duomenys neskelbtini) plente, kurio metu buvo apkandžiota R. P.. Į įvykio vietą buvo kviesta Greitoji pagalba, nukentėjusiajai suteikta pagalba. Iš pradžių buvo gautas pranešimas iš Greitosios pagalbos, kad į ligoninę buvo atvežta moteris, kreipėsi dėl šuns, buvo nurodyta, kad yra kažkoks kitas šuo, kad pats faktas buvo. Po to buvo gautas pranešimas, kad R. P. buvo parašiusi per „ePolicija“, kad buvo toks įvykis ir ji buvo apkandžiota, ta informacija buvo tikslinama. Buvo nuvažiuota į vietą, paimtas paaiškinimas iš R. P., buvo apklaustas A. P. ir ieškoma to šuns ir jo šeimininkės. Buvo duota užklausa į šalia esančią parduotuvę ir buvo atsiųstas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kaip minėtu laiku pro „Norfa“ parduotuvės stovėjimo aikštelę praeina moteris su vilkšuniu, nustatytas tos moters adresas. Buvo nuvažiuota tuo adresu, bet nebuvo šuns šeimininkės. Po kelių dienų į komisariatą atvažiavo J. J., jai buvo paaiškinta kas per įvykis ir surašytas protokolas. J. J. iš pradžių nustebo, kad buvo ieškoma. J. J. aiškino, kad po įvykio su šunimi nepasiliko įvykio vietoje, nes nematė jokio kraujo, jokio įkandimo. Taip pat sakė, kad šunys susipešė, išbėgo šeimininkė, dar vienas asmuo, šunį patraukė ir ji nuėjo link savo namų. Buvo gautas J. J. skundas atskirai po to, buvo nagrinėjamas ir buvo priimtas sprendimas nubausti R. P.. Vieną kartą matė pareiškėjos šunį, kai pareiškėjos nebuvo namuose, šuo gulėjo prie tvoros, nelojo, kažkokių veiksmų iš jo pusės nebuvo. Su nukentėjusiąja nekalbėjo apie tai, ar galėjo ją apkandžioti jos šuo.
7. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. P. parodė, kad galimai 2020 birželio 24 d., vakare, būdamas virtuvėje išgirdo, kad kviečia R., tuo metu nematė, kas vyksta lauke. Išėjęs į lauką pamatė, kad ant pėsčiųjų perėjos pjaunasi šunys, R. ranka kruvina, kraujas tikrai matėsi. Priėjo prie besipjaunančių šunų, nežiūrėjo, kuris šuo kurį pjovė, paėmė savo šunį už uodegos ir juos išskyrė, nusinešė savo šunį į kiemą, šuo nesipriešino. Kitas šuo, lyg ir, nepuolė. Ta moteris, J. J., stovėjo netoli savo šuns ir žiūrėjo, nieko nekalbėjo. Tuo metu lauke be jo ir žmonos buvo nuomininkai, nežino, ar jie matė įvykį. Nuomininkai buvo iš Ukrainos, lietuviškai nelabai kalbėjo ir šiuo metu jie išvykę. Jokios šventės niekas nešventė, triukšmo ir alkoholio nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas
8. Skunde pareiškėja nurodo, jog nesutinka su Institucijos sprendimu nubausti ją pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį ir paskirti 150 Eur baudą, kadangi nėra jokių įrodymų, kad būtent jos šuo apkandžiojo nukentėjusiąją R. P., be to, incidentas buvo išprovokuotas nukentėjusiosios šuns, t. y. grėsmę kėlė ne jos, o nukentėjusiosios šuo.
9. Pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį, administracinė atsakomybė kyla už GGAĮ ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui. ANK 346 straipsnis yra blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus, kuriuose apibrėžti su gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimu ir registravimu susiję santykiai.
10. Institucijos 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu J. J. nubausta pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį už tai, kad nevykdė GGAĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų reikalavimų, kuriuose įtvirtinta, jog gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui; nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų (nusižengimo metu galiojusi aktuali straipsnio redakcija). Taip pat dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rusėjo 18 d. įsakymo Nr. 300-2001 „Dėl gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių“ 5.4 punkto pažeidimo, kuriame numatyta, jog gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad gyvūnai nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, aplinkai, nepažeistų kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, nesužeistų kitų gyvūnų. Taip pat už Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. B1-336 „Dėl gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo“ 4.3 punkto pažeidimą, kuriame nustatyta, jog gyvūnų laikytojai, įskaitant Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme nustatytas pareigas, turi užtikrinti, kad viešojoje vietoje jų vedami, nešami ar kitaip naudojami gyvūnai nekels grėsmės kitiems asmenims, gyvūnams, jų sveikatai, gyvybei ir asmenų, valstybės ar savivaldybių turtui.
11. Iš bylos matyti, jog institucija, priimdama nutarimą, darė išvadą, kad J. J., neužtikrino, kad jos šuo nekeltų grėsmės, nedarytų žalos žmonių sveikatai, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, kadangi jos vedžiojamas vokiečių aviganio veislės šuo įkando R. P. į dešinės rankos dilbį. J. J. sutinka, jog jos šuo ir R. P. šuo susipjovė, tačiau teigia, jog tai įvyko ne dėl jos šunio kaltės, o dėl R. P. šuns agresyvaus elgesio, kuris išbėgo iš kiemo be priežiūros tuo metu kai ji vedė savo šunį su pavadėliu, kaip ir priklauso pagal taisykles.
12. Byloje nekyla ginčas dėl to, kad J. J. vedė šunį laikydama už pavadėlio; kad būtent nukentėjusiosios šuo išbėgo iš neaptvertos teritorijos, pribėgo prie pareiškėjos šuns ir tada šunys susipjovė; kad šunims susipjovus pareiškėja J. J. paleido savo šuns pavadėlį, o pribėgusi nukentėjusioji R. P. pradėjo šunis skirti, paimdama savo šunį į rankas ir traukdama, kai tuo metu jos šuo buvo įsikandęs į pareiškėjos šuns ausį; kad po to nukentėjusioji savo šunį vėl paleido, šunys vėl susikibo ir jų skirti atėjo A. P., kuris R. P. ir savo šunį atitraukė nuo pareiškėjos šuns paėmęs už uodegos. Iš liudytojo A. P. parodymų matyti, kad atitraukus savo šunį, pareiškėjos šuo nerodė agresijos, buvo ramus.
13. Taip pat byloje nekyla ginčas, kad nukentėjusioji R. P. neužtikrino, kad jos žemės valdoje laikomas šuo neišeitų ir nekeltų grėsmės aplinkiniams, jos šuo išbėgo pro pravirus vartelius ir užpuolė J. J. vedamą šunį, dėl ko ji 2020 m. rugsėjo 18 d. nubausta pagal ANK 346 straipsnio 2 dalį.
14. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nesutinka, kad ji pažeidė kokius nors teisės aktų reikalavimus bei abejoja, kad būtent jos šuo įkando nukentėjusiajai į ranką.
15. Teismas, išnagrinėjęs J. J. skundą, įvertinęs pareiškėjos, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus teisme, pareiškėjos skundo argumentus, konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad būtent pareiškėjos šuo įkando nukentėjusiajai į ranką, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad dėl J. J. neteisėto neveikimo susidarė nagrinėjama situacija.
16. Teismas sutinka J. J. teiginiu, kad ji Institucijos nutarime (žr. 10 punktą) nurodytų teisės aktų reikalavimų. Pagal Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo 39 punktą, be kita ko, pavojingi ir koviniai šunys bei kovinių ir pavojingų šunų mišrūnai viešose vietoje vedami laikant už pavadėlio ir su antsnukiu, kiti šunys viešojoje vietoje vedami laikant už pavadėlio ir su antsnukiu ar be jo, jei vedžiojant (vedant) šunis šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šunys negalėtų pasiekti žmonių ar gyvūnų ir nekeltų jiems grėsmės. Pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. B1-5 patvirtintą kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašą, vokiečių aviganio veislės šuo nepriklauso kovinių ar pavojingų šunų veislei. Be to, iš Veterinarijos gydyklos pažymos apie sunkią pareiškėjos šuns sveikatos būklę matyti, kad pareiškėjos šuniui virš 12 metų, jis vos neša užpakalines kojas, nes turi degeneracinį nugaros stuburo susirgimą (b. l. 2). Kad pareiškėjos šuo ramaus būdo, matyti ir iš liudytojo (pareigūno) M. B. bei liudytojo A. P. parodymų. Pareigūnas nurodė, jog jam priėjus prie pareiškėjos namų valdos, šuo gulėjo prie tvoros ramus, nelojo, o liudytojo A. P. teigimu, patraukus savo šunį, J. J. šuo liko stovėti ramus. Todėl, teismo nuomone, jį vedant J. J. privalėjo šunį laikyti už pavadėlio, kas šiuo atveju ir buvo daroma, bet neprivalėjo dėti antsnukio. Tai, kad pareiškėjos šiuo buvo vedamas laikant už pavadėlio, patvirtino ne tik pati pareiškėja, bet ir nukentėjusioji, kuri parodė, jog J. J. šuo buvo su pavadėliu, kurį J. J. paleido šunims susipjovus.
17. Tų pačių taisyklių 38 punkte yra nurodyta, jog žemės valdoje šunys gali būti laikomi nepririšti, jei užtikrinama, kad šunys iš jos neišeis. Šiuo atveju nustatyta, jog R. P. neužtikrino, kad jos žemės valdoje laikomas šuo neišeitų ir nekeltų grėsmės aplinkiniams, jos šuo išbėgo pro pravirus vartelius ir užpuolė J. J. vedamą šunį, dėl ko ji buvo nubausta pagal ANK 346 straipsnio 2 dalį. Su pažeidimu R. P. sutiko, jo neginčijo, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis. Nors, kaip minėta, Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo 39 punkte numatyta, jog jei vedant šunį šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šunys negalėtų pasiekti žmonių ar gyvūnų ir nekeltų jiems grėsmės, tačiau šuo atveju J. J. negalėjo to padaryti ir užtikrinti, jog jos šuo nepasiektų R. P. išbėgusio šuns, kadangi nukentėjusiosios šuo iš namų valdos išbėgo staiga ir galėjo pribėgti prie J. J. šuns be jokių suvaržymų, nepriklausomai nuo J. J. pavadėlio ilgio, taigi šiuo atveju pavadėlio ilgis neturi reikšmės.
18. Taigi, iš išdėstyto galima daryti išvadą, kad šunys susipjovė dėl nukentėjusiosios šuns elgesio, kai šis netikėtai išbėgo iš aptvertos teritorijos ir puolė prie pareiškėjos šuns. T. y. minėta situacija susidarė ne dėl netinkamų J. J. veiksmų ar neveikimo, o būtent dėl R. P. pažeidimų, nes J. J. konkrečioje situacijoje negalėjo numatyti, jog iš aptvertos teritorijos išbėgs kitas šuo ir užpuls jos šunį.
19. Be to iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog pareiškėjos šuo nėra agresyvus. Pareiškėja teisme nurodė, kad jos šuo dresuotas, senas ir ligotas, pateikė šuns sunkią sveikatos būklę patvirtinančius dokumentus. Kad pareiškėjos šuo nebuvo agresyvus, patvirtino ir liudytojas A. P., kuris, kaip minėta, duodama parodymus nurodė, jog patraukus savo šunį, J. J. šuo liko stovėti ramus, nepuolė. Apie pareiškėjos šuns ramų būdą pasisakė ir liudytojas M. B., kuris parodė, kad buvo kartą nuvažiavęs iki J. J. namų, kur matė minėtą šunį, J. J. tuo metu nebuvo namuose, o šuo gulėjo prie tvoros, nelojo, kažkokių veiksmų iš jo pusės nebuvo. Visa tai rodo, kad puolė kautis ne pareiškėjos, o nukentėjusiosios šuo.
20. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad situacija nebūtų pasikeitusi nuo to, ar pareiškėja, šunims pjaunantis, būtų laikiusi savo šunį už pavadėlio ir/ar už jo traukusi, nes aktyvūs puolimo veiksmai buvo iš nukentėjusiosios palaido šuns pusės. O aplinkybė, kad pareiškėja galimai matydama sužalotą nukentėjusiosios ranką pasišalino iš įvykio vietos, nagrinėjamu atveju yra labiau moralės, o ne teisės vertinimo dalykas.
21. Taigi teismas vertina, jog šiuo atveju J. J. vesdama šunį, ėmėsi visų būtinų priemonių, jog užtikrintų, kad jos šuo nekeltų grėsmės kitiems asmenims, gyvūnams, jų sveikatai, o situacija, dėl kurios buvo padaryta žala, kilo dėl netinkamų R. P. veiksmų, dėl ko, kaip minėta, ji jau yra nubausta.
22. J. J. taip pat ginčija, jog jeigu ir buvo įkasta R. P. į ranką, nėra jokių įrodymų, kad tai padarė jos šuo. Visų pirma, teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, kad būtent pareiškėjos šuo įkando jai į ranką. Nukentėjusioji iš karto apie tai pasakė savo sugyventiniui A. P., tą patį sakė ir pareigūnams. Nukentėjusios parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi, išsamūs ir objektyvūs. R. P. nurodė, kodėl jos šuo jai negalėjo įkasti, o būtent todėl, kad tuo metu buvo įsikandęs J. J. šuns ausį. Teismas pažymi, kad vien nukentėjusiosios vertinimas apie tai, ką konkrečioje situacijoje turėjo daryti pareiškėja, nedaro jos parodymų nepatikimais. Teismo vidinį įsitikinimą, kad pareiškėjos šuo įkando nukentėjusiajai, sustiprina ir nukentėjusiosios elgesys po įvykio, t. y. tai, kad ji po įvykio nuvyko skiepytis nuo pasiutligės, nes ją sužalojusio šuns nepažinojo (b. l. 16). Antra, pagal ANK 346 straipsnio 4 dalies dispoziciją nėra svarbu nustatyti, kas ir kokius konkrečius sužalojimus padarė, koks šunų padarytų sužalojimų mastas, svarbu nustatyti, kad asmuo pažeidė atitinkamą teisės aktą ir, kad dėl šio pažeidimo atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui (Vilniaus apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-526-891/2018). Kaip minėta, teismas nenustatė, jog J. J., vedžiodama savo šunį būtų pažeidusi GGAĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų (nusižengimo metu galiojusi aktuali straipsnio redakcija), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rusėjo 18 d. įsakymo Nr. 300-2001 „Dėl gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių“ 5.4 punkto ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. B1-336 „Dėl gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo“ 4.3 punkto reikalavimus.
23. Teismo vertinimu šiuo atveju byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad J. J. veiksmuose nebuvo ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo sudėties požymių, todėl skundžiamas nutarimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu ir turi būti naikintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 641 straipsniu, 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 646 straipsniu,
nutaria:
panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutarimą Nr. 12-ANR_N-2164-2020 ir administracinio nusižengimo teiseną J. J. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 4 dalį, nutraukti.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariate išnagrinėtą R. P. administracinio nusižengimo bylą Nr. ROIK 20122921016, nutarimui įsiteisėjus grąžinti ją pateikusiai institucijai.
Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.