- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-05-14
- Bylos Nr.
- 1A-326-519-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- R. J., UAB „ (duomenys neskelbtini) “
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės R. Ž. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 182 str. 1 d. 40 MGL (penkių tūkstančių dviejų šimtų) litų dydžio bauda, pagal 220 str. 1 d. 45 MGL (penkių tūkstančių aštuonių šimtų penkiasdešimties) litų dydžio bauda, 222 str. 1 d. (dėl dviejų nusikalstamų veikų) 70 MGL (devynių tūkstančių vieno šimto) litų dydžio bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) ir 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė R. J. paskirta 70 MGL (devynių tūkstančių vieno šimto) litų dydžio baudą.
R. J. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2010-07-23 – UAB „(duomenys neskelbtini)“) pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį ir skirta 100 MGL (trylikos tūkstančių) litų dydžio bauda, pagal 20 straipsnio 2 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį skirta 55 MGL (septynių tūkstančių vieno šimto penkiasdešimties) litų dydžio bauda, 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį ir skirta 50 MGL (šešių tūkstančių penkių šimtų) litų dydžio bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) bei 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė R. J. individualiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2010-07-23 – UAB „(duomenys neskelbtini)“) paskirta 100 MGL (trylikos tūkstančių) litų dydžio bauda.
Iš R. J. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2010-07-23 – UAB „(duomenys neskelbtini)“) nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 4 447,59 Lt (keturis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt septynis litus 59 ct).
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. J. nuteistas pagal LR BK 222 str. 1 d. dėl to, kad apgaulingai tvarkė R. J. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, tai yra, būdamas R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), savininku ir veikdamas juridinio asmens – minėtos įmonės naudai, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio nuostatas, numatančias, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu ir pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio nuostatas, numatančias, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojoms pats mokėdamas atlyginimus, dalį išmokėto darbo užmokesčio – 5 797,73 Lt – nesurašydamas atlyginimų apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščiuose, tyčia neįrašė R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje, o būtent: 2008 metų sausio-gruodžio mėnesiais, 2009 metų sausio-kovo mėnesiais Ž. I. išmokėjo 1 830,96 Lt didesnį darbo užmokestį, nei nurodė atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiuose; 2008 metų sausio-liepos mėnesiais J. S. išmokėjo 718,90 Lt didesnį darbo užmokestį, nei nurodė atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiuose; 2008 metų sausio-lapkričio mėnesiais, 2009 metų sausio mėnesį G. P. išmokėjo 3 247,87 Lt didesnį darbo užmokestį, nei nurodė atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiuose ir iš viso dėl 5 797,73 Lt neoficialiai išmokėtų atlyginimų neįrašymo į buhalterinę apskaitą iš dalies negalima nustatyti R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ turto ir įsipareigojimų dydžio už 2008 metus ir 2009 metų sausio-kovo mėnesius.
Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, nurodė įmonės darbuotojoms dalį gautų pajamų R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ prekybos vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), neužfiksuoti kasos aparatu ir tai pažymėti sąsiuvinyje, dėl ko dalies pajamų tyčia neapskaitė buhalterinėje apskaitoje, t. y. laikotarpiu nuo 2009-01-12 iki 2009-10-27 prekių pardavimo neįformino apskaitos dokumentais (elektroninio kasos aparato kvitais) ir buhalterinėje apskaitoje neparodė 27 598,70 Lt įplaukų, gautų už parduotas prekes, dėl ko iš dalies negalima nustatyti R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos ir turto už 2009 metų sausio-spalio mėnesius.
Be to, pagal LR BK 220 str. 1 d. R. J. nuteistas už tai, kad pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, tai yra, būdamas R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), savininku ir veikdamas juridinio asmens – minėtos įmonės naudai, remiantis 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsniu būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2009 m. sausio 1 – spalio 31 d. laikotarpiu siekdamas išvengti 4 447,59 Lt pridėtinės vertės mokesčio, Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose įrašė žinomai neteisingus duomenis langelyje „PVM apmokestinami tiekimai“, o būtent neįrašė, kad gavo 27 598,70 Lt pajamų, kurių neįformino apskaitos dokumentais, bei neįrašė į buhalterinę apskaitą ir nuo 2009-02-23 iki 2009-11-25 pateikė šiuos žinomai neteisingus duomenis (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, be to, 2008 metais, siekdamas išvengti 1 703,75 Lt išskaičiuoto nuo išmokamų pajamų mokesčio, metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijoje (forma FRO0573) už 2008 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie su darbo santykiais susijusias išmokas ir išskaičiuotą pajamų mokestį, iš viso 2008 m. sumažino išmokas 7 098,98 Lt ir pateikė šiuos žinomai neteisingus duomenis (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, be to, 2009 metais, siekdamas išvengti 170,05 Lt išskaičiuoto nuo išmokamų pajamų mokesčio, metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijoje (forma FR0573) už 2009 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie su darbo santykiais susijusias išmokas ir išskaičiuotą pajamų mokestį, iš viso 2009 m. sumažino išmokas 809,76 Lt ir pateikė šiuos žinomai neteisingus duomenis (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Be to, R. J. pagal LR BK 182 str. 1 d. nuteistas už tai, kad būdamas R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), savininku ir veikdamas juridinio asmens – minėtos įmonės interesais, apgaule, R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ naudai, įgijo turtinę teisę į svetimą turtą ir jį užvaldė, tai yra laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 12 d. iki 2009 m. spalio 27 d. duodamas nurodymus įmonės darbuotojams prekių pardavimo neįforminti apskaitos dokumentais (elektroninio kasos aparato kvitais), buhalterinėje apskaitoje neparodė 27 598,70 Lt įplaukų, tokiu būdu apgaule R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo 4 447,59 Lt svetimo turto (pridėtinės vertės mokesčio). R. J. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2010-07-23 – UAB „(duomenys neskelbtini)“) pagal LR BK 20 str. 2 d. ir 222 str. 1 d. pripažinta kalta dėl to, kad atstovaujama savininko R. J., apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, tai yra R. J. įmonė „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini) (nuo 2010-07-23 – UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruota adresu (duomenys neskelbtini)), atstovaujama savininko R. J., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus įmonės vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris, veikdamas R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jos interesais, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio nuostatas, numatančias, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu ir pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio nuostatas, numatančias, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojoms pats mokėdamas atlyginimus, dalį išmokėto darbo užmokesčio – 5 797,73 Lt, nesurašydamas atlyginimų apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščiuose, tyčia neįrašė R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje, o būtent: 2008 metų sausio-gruodžio mėnesiais, 2009 metų sausio-kovo mėnesiais Ž. I. išmokėjo 1 830,96 Lt didesnį darbo užmokestį, nei nurodė atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiuose; 2008 metų sausio-liepos mėnesiais J. S. išmokėjo 718,90 Lt didesnį darbo užmokestį, nei nurodė atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiuose; 2008 metų sausio-lapkričio mėnesiais, 2009 metų sausio mėnesį G. P. išmokėjo 3 247,87 Lt didesnį darbo užmokestį, nei nurodė atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiuose ir iš viso dėl 5 797,73 Lt neoficialiai išmokėtų atlyginimų neįrašymo į buhalterinę apskaitą iš dalies negalima nustatyti R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ turto ir įsipareigojimų dydžio už 2008 metus ir 2009 metų sausio-kovo mėnesius. Be to, R. J. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama savininko R. J., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus įmonės vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris, veikdamas R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jos interesais, nurodė įmonės darbuotojoms dalį gautų pajamų R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ prekybos vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), neužfiksuoti kasos aparatu ir tai atžymėti sąsiuvinyje, dėl ko dalies pajamų tyčia neapskaitė buhalterinėje apskaitoje, t. y. laikotarpiu nuo 2009-01-12 iki 2009-10-27 prekių pardavimo neįformino apskaitos dokumentais (elektroninio kasos aparato kvitais) ir buhalterinėje apskaitoje neparodė 27 598,70 Lt įplaukų, gautų už parduotas prekes, dėl ko iš dalies negalima nustatyti R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos ir turto už 2009 metų sausio‑spalio mėnesius.
Be to, R. J. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pagal LR BK 20 str. 2 d. ir 220 str. 1 d. pripažinta kalta dėl to, kad atstovaujama savininko R. J., pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, tai yra R. J. įmonė „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini) (nuo 2010-07-23 – UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)) atstovaujama savininko R. J., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus įmonės vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris, veikdamas R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jos interesais, remiantis 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsniu būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2009 m. sausio 1 d. – spalio 31 d. laikotarpiu siekdamas išvengti 4 447, 59 Lt pridėtinės vertės mokesčio, Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose įrašė žinomai neteisingus duomenis langelyje „PVM apmokestinami tiekimai“, o būtent neįrašė, kad gavo 27 598,70 Lt pajamų, kurių neįformino apskaitos dokumentais, bei neįrašė į buhalterinę apskaitą ir nuo 2009-02-23 iki 2009-11-25 pateikė šiuos žinomai neteisingus duomenis (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, be to, R. J. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2010-07-23 – UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)), atstovaujama savininko R. J., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus įmonės vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris, veikdamas R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jos interesais, remiantis 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsniu būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2008 metais, siekdamas išvengti 1 703,75 Lt išskaičiuoto nuo išmokamų pajamų mokesčio, metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijoje (forma FR0573) už 2008 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie su darbo santykiais susijusias išmokas ir išskaičiuotą pajamų mokestį, iš viso 2008 m. sumažino išmokas 7098,98 Lt ir pateikė šiuos žinomai neteisingus duomenis (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, be to, R. J. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2010-07-23 – UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)), atstovaujama savininko R. J., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus įmonės vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris, veikdamas R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jos interesais, remiantis 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsniu būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2009 metais, siekdamas išvengti 170,05 Lt išskaičiuoto nuo išmokamų pajamų mokesčio, metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijoje (forma FR0573) už 2009 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie su darbo santykiais susijusias išmokas ir išskaičiuotą pajamų mokestį, iš viso 2009 m. sumažino išmokas 809,76 Lt ir pateikė šiuos žinomai neteisingus duomenis (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Be to, R. J. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta kalta pagal LR BK 182 str. 1 d. dėl to, kad įgijo turtinę teisę į svetimą turtą ir jį užvaldė, tai yra R. J. įmonė „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini) (nuo 2010-07-23 – UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)), atstovaujama savininko R. J., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus įmonės vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris, veikdamas R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jos interesais, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 12 d. iki 2009 m. spalio 27 d. duodamas nurodymus įmonės darbuotojams prekių pardavimo neįforminti apskaitos dokumentais (elektroninio kasos aparato kvitais), buhalterinėje apskaitoje neparodė 27 598,70 Lt įplaukų, tokiu būdu apgaule R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo 4 447,59 Lt svetimo turto (pridėtinės vertės mokesčio).
Nuteistieji R. J. ir R. J. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2010-07-23 – UAB „(duomenys neskelbtini)“, toliau – ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“) atstovė R. Ž. apeliaciniais skundais prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendį, R. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ išteisinti, nesant jų veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 222 str. 1 d., 220 str. 1 d., 182 str. 1 d., požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Skunduose nurodoma, jog apeliantai nesutinka su teismo nuosprendžiu visiškai, mano, kad R. J. ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai pripažinti kaltais dėl visų nusikalstamų veikų, nurodytų nuosprendyje, ir nepagrįstai paskirtos bausmės bei priteista iš įmonės konfiskuotino turto suma. Mano, kad teismo išvados yra nepagrįstos įrodymais ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, paremtos teismo samprotavimais tačiau ne įrodymų byloje visuma. Teismas nuosprendyje išimtinai aptarė tik kaltinančius įrodymus, neaptardamas eilės teisinančių įrodymų. Teismas suteikė trijų liudytojų parodymams išskirtinę galią, neatsižvelgdamas į jų prieštaringumą, keitimąsi ir neišsamumą, nevertindamas jų visete, drauge su kitais įrodymais, nevertindamas ir negretindamas bylos aplinkybių, dėl to teismas nebuvo objektyvus, įrodymai netinkamai įvertinti. Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad teisme buvo pareikštas kaltinimas R. J. ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ dėl daugiau veikų padarymo, tai yra pareikštas kaltinimas dėl dar dviem darbuotojoms E. A. ir I. G. išmokėto didesnio užmokesčio. Nurodo, kad kaltinimas nebuvo teisme pakeistas, tik per baigiamąsias kalbas prokuroras pažymėjo, kad nepasitvirtino kaltinimai dėl E. A. ir I. G. bei J. A.-J. Teismas nuosprendyje iš viso neužsimena apie J. A.-J nusikalstamos veikos epizodą, jis neaptariamas, nevertinamas, už jį nėra nei nuteistas, nei išteisintas. Teismas turėjo pasisakyti dėl visų nusikalstamų veikų, kuriomis buvo kaltinamas teisme, ir kurios buvo tirtos šioje byloje, o kodėl buvo pašalinta nusikalstama veika dėl A.-J., A., G., neužsimenama visiškai. LR BPK 256 str. numato, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytas aplinkybes iš esmės skirtingomis. Kadangi mano, jog R. J. ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai pripažintas kaltais dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo, todėl taip pat mano, kad nepagrįstai R. J. ir „(duomenys neskelbtini)“ pripažinti kaltais ir dėl LR BK 220 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. nusikalstamų veikų padarymo.
Dėl neoficialaus darbo užmokesčio , kas sudaro apgaulingos apskaitos nusikalstamos veikos dalį, teismas pripažino R. J. ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kaltais pagal LR BK 222 str. 1 d. Šioje dalyje teismas rėmėsi išimtinai trijų liudytojų – Ž. I., J. S. ir G. P. parodymais. Teismas neatsižvelgė į šių liudytojų parodymų prieštaravimus, nenuoseklumą, nelygino ir negretino su kitais bylos duomenimis, tiesiog pripažino nesuinteresuotais liudytojais bylos baigtimi ir jais pagrindė nuosprendį. R. J. parodymai, įmonės darbuotojų, esančių ir buvusių, apklaustų šioje byloje, rašytiniai duomenys paneigė šių trijų liudytojų parodymus, dėl to teismo išvados, kuriomis nustatyta, kad įmonėje buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis, yra neteisingos ir nepagrįstos įrodymais. R. J. nurodė, kad niekada įmonėje nebuvo mokamas didesnis darbo užmokestis negu nurodytas žiniaraščiuose. 2008 metais pakėlus minimalų atlyginimą buvo suvienodintas darbo užmokestis visiems darbuotojams. Vasario–kovo mėnesiais, padedant J. A.-J. buvo įvesta nauja tvarka kaip pasikelti atlyginimą įmonėje. 2008‑2009, tai yra tiriamuoju laikotarpiu, nei vienas pardavėjas nepareiškė noro pasikelti atlyginimo ir jų visų uždarbis buvo vienodas. J. S. darbo rezultatai buvo daug prastesni už kitų darbuotojų, todėl ji negalėjo gauti daugiau negu kiti darbuotojai. G. P. buvo ką tik įsidarbinusi, todėl ji negalėjo gauti 1000 litų, kaip pati nurodė, tuo laikotarpiu 1000 litų buvo didelis atlyginimas ir mokamas tik stambiose įmonėse. Įmonėje nebuvo didelių apyvartų ir realiai nebuvo galimybės mokėti darbuotojams didesnių atlyginimų negu minimali alga, atlyginimas galėjo būti keliamas pagal nustatytą vidaus tvarką, išdirbus tam tikrą laiką įmonėje. Teismas pripažindamas R. J. kaltu šioje dalyje dėl neteisingo atlyginimo darbuotojams mokėjimo, visus liudytojus suskirstė į dvi dalis, tai yra suinteresuotus bylos baigtimi ir nesuinteresuotus, tai yra Ž. I., J. S. ir G. P.. Teismas nevertino kitų liudytojų parodymų, duotų teisme, nepasisakė apie tai jis objektyvūs ar ne, ar atitinka aplinkybes, o atmetė tiesiog pažymėdamas, kad atmeta liudytojų R. J., G. J., I. G., E. A., Z. K., R. G. parodymus apie tai, kad neoficialus darbo užmokestis nebuvo mokamas ir kad R. J. nėra davęs nurodymų neapskaityti prekių, nes tai prieštarauja tiesai. Teismas pažymėjo, kad R. J. yra R. J. brolis, G. J. yra žmona, liudytojos I. G., Z. K. ir R. G. yra susijusios su R. J. darbo santykiais, todėl teismas konstatavo, kad yra suinteresuoti bylos baigtimi asmenys ir teikia versija, kuri prieštarauja nesuinteresuotiems pripažintų Ž. I., J. S. ir G. P. parodymams. Iš tokios teismo išvados matyti, kad teismas buvo neobjektyvus vertindamas liudytojų parodymus. Mano, kad nėra liudytojų parodymų analizės, jie tiesiog buvo atmesti ir tai sąlygojo neteisingą įrodymų vertinimą ir neteisingas teismo išvadas. Teismas iš viso nepriskyrė jokiai grupei E. A. ir A. S. parodymų, nors šios liudytojos taip pat visiškai su byla nesusijusios ir nesuinteresuotos. Abi įmonėje nebedirba, jokiais ryšiais su R. J. ir įmone nesaistomos, o kategoriškai patvirtino R. J. ir kitų įmonės darbuotojų parodymus, tiek dėl darbo užmokesčio dėl tiek prekių apskaitos.
Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad išimtiniai duomenys, kuriais teismas pripažino R. J. kaltu yra trijų liudytojų nenuoseklūs parodymai. Tai, kad jos gali būti suinteresuotos bylos baigtimi J. nurodė nuo pradžių, kad visos jos darbą įmonėje paliko susiklosčius tam tikroms konfliktinėms situacijoms, išsiskyrė piktuoju. Teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes, kurios patvirtintos bylos medžiaga, vertindamas liudytojų patikimumą ir tikrai negalėjo laikyti jų išskirtinai nešališkomis bei suteikti jų parodymams išskirtinę galią.
Ž. I. ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė, kad gavo 800 Lt, bet nebuvo klausiama ir tikslinama, su mokesčiais tas atlyginimas ar be. O sulyginus su žiniaraščiais, akivaizdžiai matyti, kad atskaičius mokesčius nuo 800 Lt lieka būtent ta suma, kuri yra nurodyta žiniaraščiuose ir buvo sumokėta Ž. I. į rankas. J. S. iš viso neatsimena, koks buvo jos atlyginimas, tik tiek, kad jis buvo skirtingas, nurodė, kad galėjo siekti iki 1000 litų, tačiau neatsimena. Akistatoje nurodytos sumos yra nuo 700 iki 800 Lt. 2010-01-08 apklausos protokole J. S. nurodė, kad gaudavo nuo 800 iki 1000 Lt. Iš Šiaulių miesto apylinkės teismo protokolo matyti, kad vienos apklausos metu J. S. nurodė tris skirtingas sumas, o būtent atsakydama į prokuroro klausimą ji nurodė, kad gaudavo 800 Lt, 700 Lt, 900 Lt. Iš tokių parodymų negalima nustatyti kada ir kiek, kokiais mėnesiais ji gavo. Atkreiptinas dėmesys, kad specialisto išvada, kuris yra antras įrodymų šaltinis dėl darbo užmokesčio ir kur paskaičiuoti šioms darbuotojoms neišmokėtų atlyginimų dydžiai, bei nustatytas turto pasisavinimo mastas yra skaičiuota už visus mėnesius J. S. nuo 800 Lt atlyginimo. Tokia specialisto išvada netgi neatitinka liudytojos J. S. parodymų byloje, tuo labiau neatspindi realių buvusių įvykių. Nurodo, jog byloje yra pateikta bent keletas specialisto išvadų, buvo atlikti papildomi skaičiavimai, skaičiai šiose išvadose skiriasi, išvados skirtingos ir teismas turėjo nurodyti ir motyvuoti, kuria ar kuriomis specialisto išvadomis byloje remiasi ir kodėl. Tuo tarpu G. P. teisme dar kartą pakeitus parodymus ir nurodžius, kad keletą kartų jai buvo sumokėtas darbo užmokestis 800 litų, teismo buvo priimta nutartis net du kartus tikslinti specialisto išvadą. G. P. apklausiama keitė savo parodymus, ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad gaudavo 1000 Lt, žiniaraščiuose nepasirašinėjo, o Šiaulių miesto apylinkės teisme ji jau teigė, kad alga buvo 1000 Lt, 900-800 Lt į rankas. Nurodė, kad atlyginimą gaudavo pasirašius žiniaraščiuose, suma buvo nurodoma ta pati, kokią gaudavo Teismas nurodė nuosprendyje, kad esminių prieštaravimų šių liudytojų parodymuose nėra, jie nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ir patvirtinti akistatų metu. Šiai dienai pagal tokius liudytojų parodymus neįmanoma nustatyti, kiek kuri, kuriuo laikotarpiu, darbo užmokesčio gavo ir ar tikrai ji gavo daugiau negu parašyta žiniaraštyje. Mano, kad tai, jog prieštaravimai ir liudytojų parodymų keitimai yra esminiai patvirtina specialistų išvadų kaita. Nurodo, jog specialisto išvados nėra savarankiškas įrodymų šaltinis šioje byloje, pačiomis specialistų išvadomis jokie buhalterinės apskaitos pažeidimai ar mokesčių slėpimas nenustatyti. Apeliantai taip pat nurodo, jog bet kokios abejonės, kurių išnagrinėjus bylą nebuvo galima išsiaiškinti ir pašalinti turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Dėl apgaulingos apskaitos vedimo neapskaitant prekių apeliantai pažymėjo, kad tiriamasis įmonės laikotarpis buvo nuo 2009 sausio iki 2009 spalio mėnesio. Tuo tarpu iš įmonės dokumentų matyti, kad darbuotoja Ž. I. įmonėje dirbo nuo 2007-07-31 iki 2009-04-07, darbuotoja G. P. įmonėje dirbo nuo 2008-02-04 iki 2009-01-12. J. S. įmonėje dirbo nuo 2006-05-24 iki 2008-08-12. G. P. atleista 2009-01-12, o sąsiuvinis esantis byloje pradėtas rašyti tik 2009‑01‑12. Iš tokių objektyvių rašytinių duomenų akivaizdu, kad šios dvi darbuotojos negalėjo šio sąsiuvinių esančių byloje nei matyti, nei apie juos duoti parodymų, nei į juos rašyti, nes tuo metu įmonėje nebedirbo. Pati G. P. teisme sakė, jog parodžius sąsiuvinį rado savo raštą, tačiau tokie parodymai neatitinka objektyvių aplinkybių, nes ji tuo momentu įmonėje nebedirbo ir nei rašyt, nei pasisakyti apie sąsiuvinį negalėjo, nes jai šios aplinkybės iš viso nežinomos. Dėl Ž. I. parodymų apeliaciniuose skunduose pažymima, kad ji teisme žiūrėdama į sąsiuvinius nurodė, kad juos abu pildė bendrai ir tai yra visos prekės, kurioms išmušti kvitai. Ji teigė, kad įmonėje neva buvo dar kažkoks sąsiuvinis, kur pildydavo nemuštas prekes, tačiau ne tas, kuris yra byloje – ten visos prekės su kvitais. Esant tokiems parodymams neaišku, kokiais objektyviais duomenimis teismas rėmėsi ir kokiais įrodymais remdamasis nustatė, kad prekės sąsiuvinyje yra nemuštos į kasą ir kad visi įrašai šiame sąsiuvinyje sudaro nemuštų į kasą, bet parduotų prekių sumą. Šią kaltinimo dalį patvirtinančių duomenų iš viso nėra. G. P. apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad R. J. jai liepė neapskaityti prekių, o akistatos tarp R. J. ir G. P. metu ji jau teigė, kad R. J. jai neliepė nefiksuoti prekių pardavimo kasos aparatu, tačiau jai tai tapo suprantama stebint kitų pardavėjų darbą, teisme G. P. jau teigė, kad ją apmokė pardavėja Z. K. ir iš jos ji sužinojo, kad reikia prekių nemušti į kasą. Iš tokių G. P. parodymų negalima nustatyti dėl kokios priežasties ji prekių neįmušė, jei neįmušė. Byloje nėra duomenų, paneigiančių R. J., liudytojų parodymus, kad sąsiuviniuose buvo pildomos ir atžymimos visos bet kokios operacijos vykusios tame skyriuje ir žymimas bet koks prekių ir pinigų išėmimas, tame tarpe ir išėmimas iš kasos pinigų. R. J. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė, kad sąsiuviniai įmonėje buvo įvesti pačių pardavėjų labui, kad kiekvienas lengvai susiskaičiuotų ir žinotų viską apie savo skyrių, prekių judėjimą jame. R. J. išsamiai teisme paaiškino kaip buvo vedama buhalterija įmonėje ir skyriuose, kokia tvarka buvo ir kam ji buvo nustatyta. Sąsiuviniai buvo išimti dirbant pardavėjai Z. K., daugiausia jos ranka pildyti ir ji geriausia žinojo, kas ten buvo rašoma. Prekių judėjimas buvo įmonės viduje nuolat, prekės tiek buvo išnešamos taisyti ir vėl grąžinamos, tiek keičiamas asortimentas tarp skyrių, jos iškeliaudavo iš vieno skyriaus į kitą, būdavo išimamos keisti elementams, kurie ir stovėdami per laiką pasibaigdavo, tiek dirželiams ar kitoms detalėms pakeisti. Visas šitas judėjimas ir buvo atspindėtas sąsiuviniuose, kurie yra byloje. Mano, kad šiai dienai nėra objektyvios galimybės nustatyti, kas su šiomis („išimtomis“) prekėmis atsitiko ir nėra byloje įrodymų, kurie paneigtų liudytojų R. J., Z. K., R. J. teiginius, kad šios prekės nebuvo parduotos. Ar sąsiuvinyje nurodytos išėmimo sumos sutampa su kasos aparatu niekas netyrė, taip pat jokiais įrodymais nepatvirtinta, kad už 27598, 7 Lt sumą būtų parduota prekių ir nuslėpta nuo valstybės mokesčių. Specialistė taip pat nurodė, kad nėra prekių nurašymo aktų ir sutarčių dėl remonto atlikimo darbų, tačiau ji taip pat atsakė, kad nėra privaloma pagal įstatymą nurašyti prekes, be to J. nurodė, kad pats atlieka remonto darbus, tokiu atveju specialistė patvirtino, kad nereikalinga sutartis jei negaunama pildomų pajamų. Taip pat specialistė teisme nurodė, kad nebuvo pateikti važtaraščiai dėl prekių judėjimo, tačiau ji pati nurodė, kad tokie važtaraščiai neprivalo būti saugojami ir tai nėra reglamentuota. R. J. teisme nurodė, kad prekių nurašymo aktų nėra, nes prekės ir nebuvo nurašomos, likučiai saugomi pačioje įmonėje, atliekamas remontas, o tada prekės grąžinamos į skyrių ir vėliau parduodamos, važtaraščiai, atlikus metinę reviziją, jei viskas sutapdavo, buvo sunaikinami ir toliau nebesaugomi. Taip pat apeliantai mano, kad baudos penkis kartus viršija teismo nustatytą žalą valstybei, kurios nei J., nei jo įmonė nepadarė, skirdamas bausmę teismas pasielgė per griežtai.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir nuteistųjų gynėja advokatė prašė skundus tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini.
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendis dėl R. J. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal LR BK 222 str. 1 d., 220 str. ir 182 str. 2 d., ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal LR BK 20 str. 2 d. ir 222 str. 1 d., 20 str. 2 d. ir 220 str. 1 d. bei 20 str. 2 d. ir 182 str. 1 d., yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi nuteistieji nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Dėl įrodymų vertinimo ir R. J. veikos kvalifikavimo pagal LR BK 222 str. 1 d., R. J. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2010-07-23 – UAB „(duomenys neskelbtini)“) veikos kvalifikavimo pagal LR BK 20 str. 2 d. 222 str. 1 d.
Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl kaltinimo dėl E. A. ir I. G. išmokėto didesnio darbo užmokesčio. 2011-11-29 posėdžio metu prokurorė pakeitė kaltinimą, iš jo pašalindama aplinkybes dėl E. A. ir I. G. išmokėto didesnio darbo užmokesčio. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis LR BPK 255 str. nuostatomis, neišeidamas už kaltinimo ribų, pasisakė tik dėl tų veikų, kurios buvo nurodytos pakeistame kaltinime. Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš viso neužsimena apie J. A.-J. nusikalstamos veikos epizodą. Pažymėtina, jog (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros 2011-06-30 nutarimu nutraukti dalį ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-03064-09 buvo nutarta nutraukti dalį ikiteisminio tyrimo R. J. atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 24 str. 6 d., 182 str. 2 d., 300 str. 3 d., 222 str. 1 d. (dėl J. A.-J. įdarbinimo individualioje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“), nes nepadaryta veika, turinti šių nusikalstamų veikų požymius. 2011-11-29 teismo posėdžio metu prokurorė prašė iš kaltinimo pašalinti dalį dėl J. A.-J. deklaracijų su neteisingais duomenimis atlyginimo išmokėjimo atveju, kadangi buvo nutraukta dalis ikiteisminio tyrimo. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas negalėjo pasisakyti dėl apeliantų minimų epizodų, nes, priešingu atveju, būtų peržengęs kaltinimo ribas.
Pagal LR BPK 20, 301 straipsnių nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso įstatymo numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti, teisėjo ar teismo, kurio žinioje yra konkreti baudžiamoji byla, pripažinti duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Kaip nustatyta LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai.
LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka LR BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti LR BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. LR BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (LR BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant LR BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis 2K-381/2010).
Pagal LR BK 222 str. 1 d. atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). LR BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padarinių: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas R. J. pagal LR BK 222 str. 1 d., o IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pagal LR BK 20 str. 2 d. ir 222 str. 1 d., apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad R. J., būdamas R. J. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininku, kaltinime nurodytu laikotarpiu mokėjo įmonės darbuotojoms Ž. I., J. S. ir G. P. neoficialų darbo užmokestį, kurio neįrašė į darbo užmokesčio žiniaraščius ir neapskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje, be to, neįformino prekių pardavimo apskaitos dokumentais ir neįtraukė į buhalterinę apskaitą už parduotas prekes gautų pajamų.
Kaip matyti iš skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio, teismas, priimdamas tokį sprendimą, rėmėsi vien Ž. I., J. S. ir G. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžiuose, taip pat rėmėsi specialisto išvada, surašyta minėtų liudytojų parodymų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas visiškai atmetė kitų liudytojų – R. J., G. J., I. G., Z. K., R. G. – parodymus, kadangi šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas visiškai nepasisakė dėl buvusios IĮ „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos E. A. parodymų, bet to, nuosprendyje rėmėsi tik nuteistuosius kaltinančiais įrodymais, taip nelygindamas parodymų tarpusavyje, tuo pažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatas, kas, kolegijos nuomone, turėjo esminės reikšmės priimant neteisėtą sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog neturi pagrindo abejoti liudytojų Ž. I., J. S. ir G. P. parodymais, kadangi šios liudytojos savo parodymų nekeitė, jie buvo nuoseklūs, o objektyvių duomenų, kad liudytojos būtų suinteresuotos melagingai apkaltinti R. J., byloje nėra. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog liudytojų Ž. I., J. S. ir G. P. parodymai viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į aplinkybę, jog 2009-12-14 apklausiama kaip liudytoja G. P. nurodė, jog būtent R. J. jai nurodė neapskaityti kasos aparatu dalies pajamų, gautų už parduotus laikrodžius. 2011-06-28 akistatos su R. J. metu G. P. nurodė, jog nefiksuoti pardavimų kasos aparatu direktorius R. J. jai tiesiogiai neliepė, tai jai tapo savaime suprantama darbo procese ir matant kitų pardavėjų darbą. 2011-10-11 pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. P. nurodė, jog „nemušti“ į kasą buvo nerašyta įmonės taisyklė, ją apmokė pardavėja Zita, tačiau ar kitos pardavėjos taip darė, ji teigė nežinanti. Be to, duodama parodymus apie gautą darbo užmokestį G. P. tos pačios akistatos metu nurodė, jog gaudavo 1000 Lt atlyginimą, atskaičiuos mokesčius. Tą patį G. P. patvirtino ir 2009-12-14 apklausos metu. Tačiau duodama parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja G. P. jau nurodė, jog gaudavo 1000 Lt, tačiau keletą kartų po 900 ir 800 Lt. Apeliacinės instancijos teismui prieštaringi atrodo ir liudytojos parodymai dėl darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio. 2009-12-14 apklausos metu liudytoja nurodė, jog gimus vaikui iš R. J. ėmė pažymą apie darbo užmokestį ir tik tada pastebėjo, jog parodytos pajamos buvo per mažos. Tačiau jau 2011-06-28 akistatos su R. J. metu G. P. nurodė, jog pasirašant už gaunamą atlyginimą jai buvo savaime suprantama, kad pasirašo už mažesnę algą gaudama didesnę. Iš pirmosios instancijos teismo posėdyje duotų parodymų akivaizdu, jog G. P. žinojo, jog darbo sutartyje yra nurodytas minimalus darbo užmokestis, o ne 1000 Lt darbo užmokestis, kurį nurodė gavusi G. P.. Vertinant liudytojos Ž. I. parodymus pastebėtina, jog apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo aiškintasi aplinkybė, ką reiškia Ž. I. 2009-11-19 parodymuose nurodyta 800 Lt atlyginimo suma, t. y. ar tai darbo užmokestis neatskaičius mokesčių, ar priešingai. Be to, apklausos metu Ž. I. nurodė, jog žiniaraščiuose būdavo nurodoma virš 600 Lt suma. Apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog Ž. I. buvo mokamas didesnis nei darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Ž. I. nurodė, kad pasirašydavo ant žiniaraščių, kuriuos pateikdavo S. ir A.. Priešingai, G. P. tiek apklausos, tiek akistatos metu nurodė, jog jokių žiniaraščių nebuvo, juose ji nepasirašinėjo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į liudytojos J. S. parodymų nenuoseklumą. Duodama parodymus ikiteisminiame tyrime liudytoja nurodė, jog gaudavo nuo 800 Lt iki 1000 Lt, teisme liudytoja J. S. nurodė gaudavusi 700, 800, 900 Lt, o per šventinę prekybą 1000 Lt. Tačiau liudytoja taip pat nurodė, jog nepamena ar gaunamos sumos sutapo su žiniaraščiuose, kuriuose ji pasirašydavo, nurodytomis sumomis. Iš tokių liudytojų parodymų galima daryti tik prielaidas dėl galimai mokėto didesnio atlyginimo, tačiau ne pagrįstas išvadas, kuriomis turėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.
Dėl „išimtų“ prekių, atkreiptinas dėmesys, jog J. S. nurodė, kad „išimtos“ prekės buvo prekės, parduotos be dokumentų, neapskaitytos kasos aparatu. Tokias pačias aplinkybes nurodė ir Ž. I.. Tačiau G. P. iš pradžių teigusi, jog tik neapskaitytos pajamos už parduotas prekes buvo nurodytos kaip „išimtos“ prekės, pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog „išimta“ reiškia pinigus, sugedusius laikrodžius, o „neįmuštų“ prekių negalima atskirti. Tokie liudytojų parodymai neleidžia apeliacinės instancijos teismui daryti kategoriškos išvados, kad kratos metu rastuose sąsiuviniuose nurodytos sumos su užrašu „išimta“ yra įmonės buhalterinėje apskaitoje tyčia neapskaitytos pajamos.
Toks aptartų liudytojų parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas apeliacinės instancijos teismo negali būti vertinami kaip patikimi ir neginčijami įrodymai. Be to, nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo motyvas, jog G. P. negali būti suinteresuota melagingai apkaltinti R. J., kadangi byloje nėra tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Atkreiptinas dėmesys, jog pati liudytoja G. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad konfliktų išeinant iš darbo buvo, tačiau apie juos liudytoja nepanoro pasakoti. Iš 2011-06-28 akistatos su R. J. metu duotų parodymų matyti, jog tarp G. P. ir R. J. konfliktai buvo dėl revizijos aktų. Tai patvirtino ir pats R. J.. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatkreipė dėmesio į tai, jog byloje yra objektyvūs duomenys, kad tiek Ž. I., tiek J. S. gali būti suinteresuotos melagingai apkaltinti R. J., kadangi abejoms išeinant iš darbo buvo kilę konfliktų (Ž. I. papildomos apklausos protokolas, 5 t., b. l. 72; įsakymų, paaiškinimo ir tarnybinio pranešimo, akto kopijos, 5 t., b. l. 2–7; 2011-09-29 teismo posėdžio protokolas, 5 t., b. l. 128–129).
Iš to, kas aptarta, akivaizdu, kad liudytojų Ž. I., J. S. ir G. P. parodymai yra dviprasmiški, prieštaringi savaime ir nepatvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, tokiais abejotinais įrodymais negali būti grindžiamas nuosprendis ir asmuo pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo. Visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai.
Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje atliktų specialistų tyrimų išvados, kuriomis remiantis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį (2 t., b. l. 90–103, 6 t., b. l. 5–12, 36–41), yra sąlyginės. Kaip matyti iš D. B. surašytų specialisto išvadų, savo išvadas specialistė padarė atsižvelgdama į liudytojų Ž. I., J. S. ir G. P. parodymus. Kitaip tariant, šioje byloje nusprendus nesiremti minėtų liudytojų parodymais, kaip neobjektyviais ir nuginčijamais įrodymais, konstatuoti R. J. ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kaltę pagal LR BK 222 str. 1 d., nėra teisinio pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė kitų byloje esančių liudytojų parodymais. Nors teismas ir konstatavo, kad liudytojai R. J., G. J., I. G., Z. K. bei R. G. gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, t. y. gali siekti R. J. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau nevertino, jog šių liudytojų parodymai siejasi su E. A. parodymais, kuri nebedirba IĮ „(duomenys neskelbtini)“ bei kitais byloje esančiais duomenimis, nelygino jų tarpusavyje, o rėmėsi tik nuteistuosius kaltinančiais įrodymais. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.
Įvertinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog visos paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. J. ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pagal LR BK 222 str. 1 d. (už dvi veikas) buvo nuteisti nepagrįstai.
Dėl R. J. veikos kvalifikavimo pagal LR BK 220 str. 1 d.,182 str. 1 d., R. J. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2010-07-23 – UAB „(duomenys neskelbtini)“) veikos kvalifikavimo pagal LR BK 20 str. 2 d. 220 str. 1 d. bei 182 str. 1 d.
Baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 220 str. kyla tuomet, jei nustatoma, kad mokesčių mokėtojas žino ir supranta, jog jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo ir siekia tų padarinių. LR BK 182 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esminis požymis yra apgaulės panaudojimas siekiant savo ar kitų naudai įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (taip pat – siekiant išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti).
Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad R. J. ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pagal LR BK 220 str. 1 d. bei 182 str. 1 d. suformuluotų kaltinimų požymiai yra kildinami iš tų pačių objektyvių aplinkybių, kurios nurodytos kaltinime pagal LR BK 222 str. 1 d. Kitaip tariant, jei R. J., būdamas R. J. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, kaltinime nurodytu laikotarpiu būtų mokėjęs įmonės darbuotojoms Ž. I., J. S. ir G. P. neoficialų darbo užmokestį, kurio būtų neįrašęs į darbo užmokesčio žiniaraščius ir neapskaitęs įmonės buhalterinėje apskaitoje, be to, būtų neįforminęs prekių pardavimo apskaitos dokumentais ir neįtraukęs į buhalterinę apskaitą už parduotas prekes gautų pajamų, sąmoningai įmonės pelno mokesčių deklaracijose nebūtų nurodęs 27598,70 Lt pajamų, kurių neįformino apskaitos dokumentais, be to, 2008 metais, siekdamas išvengti 1 703,75 Lt išskaičiuoto nuo išmokamų pajamų mokesčio, metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijoje už 2008 m. būtų įrašęs žinomai neteisingus duomenis apie su darbo santykiais susijusias išmokas ir išskaičiuotą pajamų mokestį, ir iš viso 2008 m. būtų sumažinęs išmokas 7 098,98 Lt, ir, siekdamas išvengti mokesčių, būtų pateikęs tą deklaraciją mokesčių administratoriui ((duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai), be to, jei siekdamas įgyti turtinę teisę į svetimą turtą ir jį užvaldyti, būtų davęs nurodymus įmonės darbuotojams prekių pardavimo neįforminti apskaitos dokumentais (elektroninio kasos aparato kvitais), buhalterinėje apskaitoje būtų neparodęs 27 598,70 Lt įplaukų, tokiu būdu apgaule R. J. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ naudai būtų įgijęs 4 447,59 Lt svetimo turto (pridėtinės vertės mokesčio) – jo, tuo pačiu ir R. J. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“, veika atitiktų LR BK 220 str. 1 d. bei 182 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Tačiau šioje byloje nenustatyta objektyvių duomenų, kad R. J., būdamas R. J. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, išmokėjo didesnius darbo užmokesčius, nei nurodė atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiuose, bei įmonės darbuotojoms nurodė dalį gautų pajamų neužfiksuoti kasos aparatu ir tai pažymėti sąsiuvinyje, o tai leidžia daryti išvadą, kad R. J. ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pagal LR BK 220 str. 1 d. bei 182 str. 1 d. nuteisti nepagrįstai.
Atsižvelgus į išdėstytas ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. J. ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagal LR BK 222 str. 1 d., 220 str. 1 d. bei 182 str. 1 d., todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-02-15 nuosprendis naikintinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsniu 4 dalimi, 329 straipsniu 1 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. J. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
R. J. individualią įmonę „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2010-07-23 – UAB „(duomenys neskelbtini)“) dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį bei 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
R. J. skirtą kardomąją priemonę –rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.