- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-19
- Bylos Nr.
- eI2-14567-644/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04487-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- I. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 24S47507, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdžio metu skundą palaikė ir prašė skundą tenkinti. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi kaip asmeniui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Tačiau ginčijamu Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimu šis leidimas buvo panaikintas, sprendimą motyvuojant tuo, kad darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta. Pažymėjo, kad Migracijos departamento sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Be to, atsakovas nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Sprendimas priimtas nesiaiškinant svarbių su pareiškėju susijusių aplinkybių, o vertinant tik darbo sutarties nutraukimo faktą. Atsakovas nesusisiekė su pareiškėju, nesiaiškino jo individualios situacijos dėl darbo sutarties nutraukimo aplinkybių, darbo užmokesčio nemokėjimo priežasčių. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo atleistas iš darbo ne dėl jo kaltės, o apie atleidimą nežinojo. Atsakovas taip pat nesiaiškino, ar pareiškėjas įgyvendina darbo santykių pasikeitimo procedūras ir neperspėjo pareiškėjo apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Formalus Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymas nagrinėjamu atveju yra neproporcingas ir nesąžiningas, o priimtas sprendimas yra neobjektyvus, todėl naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti betonuotoju UAB „Altis EU“ (toliau – ir Bendrovė), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2023 m. birželio 15 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t y. kaip asmeniui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Tačiau Bendrovė 2023 m. rugsėjo 28 d. pranešimu informavo Migracijos departamentą, kad darbo sutartis su I. A. 2023 m. rugsėjo 12 d. buvo nutraukta. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2024 m. vasario 9 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos, prieš priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, papildomai aiškintis aplinkybes, susijusias su darbo sutarties nutraukimu ir pan. Darbdaviui nutraukus darbo sutartį su asmeniu, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuojama, kad asmeniui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti leidimo panaikinimo pagrindai, todėl pasikeitus aplinkybėms ir siekiant išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą, informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Paaiškino, kad Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas. Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nutarta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Azerbaidžiano pilietis I. A., ketindamas dirbti betonuotoju UAB „Altis EU“, 2023 m. gegužės 5 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. UAB „Altis EU“ tarpininkavimo rašte nurodė, kad I. A. ketinama įdarbinti dvejiems metams betonuotojo pareigose, darbo užmokesčio dydis – 1258 Eur/ mėn. 2023 m. birželio 16 d. pareiškėjui buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y., kaip asmeniui, kuris ketina dirbti.
Bendrovė 2023 m. rugsėjo 28 d. informavo Migracijos departamentą, kad 2023 m. rugsėjo 12 d. nutraukė darbo sutartį su pareiškėju.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2024 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. 24S47507 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760259645, sprendimą motyvuojant tuo, kad buvo nutraukta darbo sutartis su asmeniu.
Nesutikimą su ginčijamu Sprendimu pareiškėjas iš esmės motyvuoja tuo, kad Sprendimas nemotyvuotas ir priimtas nesiaiškinant individualių su pareiškėju susijusių aplinkybių.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją, nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas, o tais atvejais, kai turi būti priimtas šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodytas Užimtumo tarnybos sprendimas, patikrinęs, ar šis sprendimas priimtas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Šis sprendimas galioja vieną mėnesį nuo jo priėmimo dienos.
Teismo vertinimu, Migracijos departamento nustatytos aplinkybės, jog UAB „Altis EU“ darbo sutartį su pareiškėju, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nutraukė 2023 m. rugsėjo 12 d., buvo pakankamas pagrindas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių sąlygų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija akcentuoja, jog reikšminga aplinkybe pripažintina tai, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1700-815/2024). Nagrinėjamu atveju nustačius, jog darbo sutartis su asmeniu buvo nutraukta, konstatuotina, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą.
Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
Pareiškėjas nurodė, kad darbo sutartis buvo nutraukta ne dėl jo, bet dėl darbdavio kaltės. Tačiau teismas pažymi, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Įstatymo nuostatos įpareigoja užsienietį informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes, lyginant su tomis, kurios egzistavo išduodant pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu. Pareiškėjui nepateikus duomenų apie pasikeitusias aplinkybes, Migracijos departamentas turėjo pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad nežinojo apie jo atleidimą iš darbo, tačiau Bendrovė 2023 m. rugsėjo 28 d. pranešime nurodė, kad darbo sutartis nutraukta darbuotojo iniciatyva pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį.
Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas nesiaiškino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo individualia situacija, tačiau teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė kažkokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų kitaip interpretuoti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir priešingai, nei nurodyta Sprendime, įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus. Pažymėtina, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo Sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Įvertinus ginčijamo Sprendimo turinį, daroma išvada, kad sprendime yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš ginčijamo Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, Sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai, todėl darytina išvada, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 24S47507, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo I.A. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.