Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-14 · Administracinė byla Nr. eI-2236-189/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-14
Bylos Nr.
eI-2236-189/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00859-2018-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Tomas Blinstrubis, Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
M. M.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-2236-189/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00859-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1., 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,

dalyvaujant atsakovės atstovei E. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-179(00089) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti prašymą dėl M. M. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje keitimo (b. l. 1–6).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2017 m. rugsėjo 6 d. atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, Bendrovė) dalyvis ir akcininkas. Kartu pateikė dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi keitimą, kurie nurodyti Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas), patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakyme Nr. 1V-329. Dokumentai buvo priimti ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 33 straipsnio 1 dalimi, prašymas turėjo būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo prašymo pateikimo atitinkamoje institucijoje dienos. Tačiau, pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė Apraše nustatytą prašymų nagrinėjimo tvarką, nes tik 2017 m. spalio 25 d. išsiuntė prašymą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui (toliau – ir Migracijos valdyba) dėl Bendrovės patikrinimo. Atsakymas gautas tik 2018 m. sausio 31 d., todėl atsakovas netinkamai vykdė Aprašo reikalavimus, rinko įrodymus, pažeisdamas pagrindines procedūras ir taisykles.

Be to, Migracijos valdybos patikrinimas atliktas neišsamiai, apklausti ne visi įmonės darbuotojai. Apklausiant D. J., Migracijos valdybos darbuotojas neprašė darbo sutarčių, kuriose nurodyta, kad darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, patikrinimas truko 5 minutes, apie kitų darbuotojų funkcijas neklausė. Pareiškėjo teigimu, D. J. atsisakė teikti paaiškinimus apie Bendrovės veiklą, nes apklausos metu jai buvo daromas pareigūnų spaudimas pasakyti, kad įmonėje ji dirba formaliai. Neradus namuose kito darbuotojo O. N. (O. N.), buvo padaryta nepagrįsta išvada, kad jis Bendrovėje nedirba. Telefonu su juo susisiekęs pareigūnas tik paklausė, kada jis ketiną grįžti į Vilnių, jokių klausimų ar kvietimų atvykti teikti paaiškinimus nebuvo. Pareiškėjas taip pat nebuvo asmeniškai kviečiamas atvykti ir pateikti paaiškinimus. Ne kartą pats bandė susisiekti su atsakovo darbuotojais ir išsiaiškinti, kodėl taip ilgai nagrinėjamas prašymas, tačiau negaudavo aiškaus atsakymo, jokių papildomų dokumentų ar paaiškinimų atsakovas nepriėmė.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, Sprendime yra daug vienas kitam prieštaraujančių teiginių, iš sprendimo visiškai neaišku, kokia informacija remiantis padaryta išvada, kad įmonė fiktyvi.

Nurodo, kad atsakovas nesilaikė Aprašo X skyriaus reikalavimų, nors įstatymų leidėjas detaliai nustatė kokie veiksmai, kokia seka turi būti atlikti tam, kad būtų nešališkai atliktas tyrimas ir nustatytos objektyvios aplinkybės, tik laikantis administracinėje procedūroje visų teisės aktų nuostatų, administracinis aktas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis laikytinas teisėtu.

Pareiškėjo teigimu, jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri veiklą vykdo nuo 2012 m., akcininkas. Bendrovė niekada nėra sustabdžiusi veiklos vykdymo, įsteigtų darbo vietų niekada nėra panaikinusi - dirba 2 Lietuvos piliečiai, kuriems mokamas atlyginimas, mokami visi mokesčiai valstybei (įmokos į valstybės biudžetą sudaro 60 000 Eur, valstybės biudžetui skolų šiuo metu neturi), todėl aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, nepasikeitė. Bendrovė yra eksporto-importo įmonė, turinti savo atstovybes (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), užsiima automobilių, specialios technikos ir atsarginių dalių prekyba, teikia logistikos, muitinės paslaugas. Pareiškėjo nuomone, Bendrovės negalima vertinti tik pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, nes veikla susideda ne tik iš pajamų gavimo, yra atliekama eilė veiksnių, tokių kaip klientų paieška, preliminarių sutarčių sudarymas ir kt.

Pareiškėjo teigimu, iš skundžiamo Sprendimo nėra aišku, ar atsakovas jį priėmė konstatavęs, jog įmonė fiktyvi, ar tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo remtis Įstatymo 35 straipsnio dalies 12 punktu, nes nėra Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išvadų, kuriose būtų konstatuota, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nagrinėjant ankstesnius pareiškėjo prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo nebuvo Įstatymo pagrindų dėl leidimų gyventi neišdavimo ar panaikinimo, nekilo įtarimų dėl Bendrovės veiklos ir nelegalios migracijos grėsmės.

Nurodo, kad nepagrįstas atsakovo teiginys, jog Bendrovės buhalteriją tvarkanti UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra žinoma kaip įmonė, steigianti įmones, kurios imituoja savo veiklą. Su šia įmone sutaryta finansinių paslaugų teikimo sutartis ir tokiu teiginiu daroma reali žala šio juridinio asmens reputacijai, kadangi sudarydama paslaugų teikimo sutartis, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei įmonė su kuria sudaroma paslaugų teikimo sutartis, neprivalo tikrinti įmonių veiklos, o tik teikti sutartyje nustatytas paslaugas.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas priimtas neatlikus išsamaus patikrinimo ir pažeidus teisės aktais nustatytas procedūras. Sprendimas priimtas nepilnai ir nevisapusiškai išnagrinėjus esamą situaciją, padarius eilę procedūrinių pažeidimų, ir jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų (b. l. 1–6).

Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 186–187). Teisme gautas pareiškėjo atstovo prašymas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka arba pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant (b. l. 190).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–27).

Nurodo, kad ginčijamas sprendimas priimtas išanalizavus pareiškėjo pateiktus dokumentus, įvertinus Migracijos valdybos atlikto Bendrovės patikrinimo rezultatus, atlikus patikrinimą nurodytos įmonės adresu bei pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu. Ginčijamame sprendime konstatuota, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkas yra pareiškėjas, yra fiktyvi įmonė, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovę ir darbuotojus, kadangi yra rimtas pagrindas manyti, kad bendrovės darbuotojai yra įdarbinti formaliai tik tam, kad pareiškėjas atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Pažymi, kad pareiškėjo pateikti dokumentai tik patvirtino, kad jo tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. šio užsieniečio tikslas - ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės dalyviui, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog priimant ginčijamą Sprendimą, netinkamai buvo vykdomos Aprašo nuostatų reikalavimai, kad įrodymai buvo renkami pažeidžiant pagrindines procedūras ir taisykles, nes, vertinant Migracijos valdybos atliktą bendrovės patikrinimą, Aprašo 71.2 papunkčio reikalavimai nėra taikomi ir šioje nagrinėjamoje byloje nėra aktualūs. Prašymas buvo išsiųstas remiantis ne Aprašo 71.2 papunkčiu, bet Aprašo 84.1 papunkčiu, kuriame nėra nustatytas terminas, per kurį Migracijos departamentas turi teisę kreiptis į kitas institucijas dėl informacijos gavimo, o informacija gali būti renkama visą tikrinimo laikotarpį.

Atsakovas sutinka, kad pareiškėjo prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo nagrinėjamas ilgiau nei tai yra nustatyta teisės aktuose, tačiau teigia, kad ši aplinkybė nelaikytina esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą. Paaiškino, kad buvo būtina surinkti visą informaciją iš kitų institucijų, ją nuosekliai ištirti bei priimti sprendimą.

Dėl Aprašo X skyriaus taikymo nurodo, jog jis reglamentuoja leidimų laikinai gyventi panaikinimo tvarką, o ne prašymų pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo tvarką, todėl teigia, kad pareiškėjo argumentai nėra aktualūs.

Dėl pareiškėjo argumento, jog jam nuo 2012 m. buvo išduodami leidimai gyventi Lietuvoje, atsakovas nurodo, kad net ir tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, tačiau vėliau paaiškėja, kad jis neatitinka imperatyvių teisės aktų reikalavimų, išaiškėja naujų aplinkybių, leidimas laikinai gyventi turi būti panaikintas arba atsisakoma išduoti naują leidimą laikinai gyventi. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas, nors ir nurodo skunde, kad Bendrovė veiklą vykdo nuo 2012 m., per visus metus įmonė sumokėjo 60 000 eurų mokesčių, neturi skolų valstybės biudžetui, tačiau šių teiginių jokiais dokumentais nepagrindė, nors ši pareiga tenka būtent jam. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo įmonės veiklos vykdymą Lietuvos Respublikoje, tuo tarpu, Migracijos departamentas, nagrinėdamas jo prašymą, nustatė, kad pagal pateiktus dokumentus nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. buvo atlikti 3 pervedimai į bendrovės sąskaitą įmonės (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini). Kartu buvo pateikta Bendrovės 2014 m. liepos 1 d. sudaryta sutartis su įmone (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad teikiama „potencialių klientų paieška“. Taip pat buvo pateikti kasos pajamų orderiai, pagal kuriuos pinigų priėmimas buvo vykdomas iš OOO „(duomenys neskelbtini)“, registruotos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Kartu buvo pateikta bendrovės 2017 m. sausio 3 d. sudaryta sutartis su OOO „(duomenys neskelbtini)“, kurioje nurodyta, kad teikiama „potencialių klientų paieška“. Be šių sutarčių, buvo pateikta OOO „(duomenys neskelbtini)“, registruotos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 2016 m. gruodžio 19 d. sudaryta sutartis su Bendrove, kurioje taip pat nurodyta „potencialių klientų paieška“. Nustatytos aplinkybės sukėlė pagrįstų įtarimų, kad Bendrovės veikla Lietuvos Respublikoje iš tiesų nėra vykdoma.

Migracijos valdybai nuvykus bendrovės buveinės adresu: (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta, kad minėtu adresu ant pastato Bendrovės iškabos ar kitokios reklamos, skelbiančios apie Bendrovės veiklą nėra, o šalia esančių bendrovių darbuotojai nurodė, kad šiose patalpose Bendrovė savo veiklos nevykdo. Migracijos valdybai tęsiant Bendrovės patikrinimą darbuotoja D. J. atsisakė teikti paaiškinimus dėl Bendrovės veiklos. Migracijos valdybai apklausti kito Bendrovės darbuotojo V. N. nepavyko, nes jis paaiškino, kad yra Klaipėdoje, o kada planuoja grįžti į Vilnių, nežino, todėl paaiškinimų apie Bendrovės vykdomą veiklą neteikė. Be to, Migracijos valdybos darbuotojams nuvykus pareiškėjos deklaruotu gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau durų niekas neatidarė, o šiame bute savo gyvenamąją vietą deklaravo 16 asmenų, daugiausiai trečiųjų šalių piliečiai. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad tikrasis pareiškėjo tikslas yra ne kurti verslą ir darbo vietas Lietuvoje, o tik legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje.

Pažymėjo, kad VSAT yra tik viena iš institucijų, teikiančių nuomonę dėl užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės, tačiau galutinį sprendimą priima Migracijos departamentas. Nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad Migracijos departamentas išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės priima išimtinai tik pagal VSAT nuomonę. VSAT, teikdama išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės, patikrina duomenis informacinėse sistemose ir įvertina turimus kriminalinės žvalgybos, ikiteisminio tyrimo duomenis, t. y. VSAT nevertina užsieniečio pateikto prašymo, užsieniečio pateiktų dokumentų, iš kitų institucijų gautų dokumentų. Tik Migracijos departamentas, įvertinęs užsieniečio pateiktus dokumentus, institucijų išvadas, t. y. duomenų visumą, priima galutinį sprendimą, kuriame pateikia išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės (b. l. 21–27).

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (2018 m. gegužės 28 d. teismo posėdžio garso įrašas).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-179(00089) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiagoje nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjo advokatas E. G. Migracijos departamentui pateikė jo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvis (akcininkas) bei komercijos direktorius (b. l. 29–37) ir priėjo dokumentus (b. l. 38–130).

Migracijos departamentas 2018 m. vasario 13 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (b. l. 11–15, 170–174).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies (redakcija galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d., t. y. prašymo pateikimo metu), nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra sąlygos, nustatytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, kurios, be kitų, yra: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi.

Aprašo 71 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, o įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas – užsieniečio prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 17.5 ir 24.21 punktuose nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi turi pateikti dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pagal Aprašo 84 straipsnio nuostatas, Migracijos departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas (-a) nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti (84.1. papunktis).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Ginčijamas sprendimas priimtas išanalizavus pareiškėjo pateiktus dokumentus, įvertinus Migracijos valdybos atlikto Bendrovės patikrinimo rezultatus, atlikus patikrinimą nurodytos įmonės adresu bei pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu. Ginčijamame sprendime konstatuota, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkas yra pareiškėjas, yra fiktyvi įmonė, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovę ir darbuotojus, kadangi yra rimtas pagrindas manyti, kad bendrovės darbuotojai yra įdarbinti formaliai tik tam, kad pareiškėjas atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Pažymi ir tai, kad pareiškėjo pateikti dokumentai tik patvirtino, kad pareiškėjo tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. šio užsieniečio tikslas - ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės dalyviui, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pagrįsta.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė Aprašo reikalavimus ir tokius teiginius grindė Aprašo 62 punkto ir 71.2 punkto nuostatomis. Tačiau teismas su šiais argumentais nesutinka, nes pagal Aprašo nuostatas, Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti. Iš ginčijamo Sprendimo ir nustatytų faktinių aplinkybių nustatyta, kad atsakovas prašymą atlikti pareiškėjo Bendrovės patikrinimą išsiuntė Migracijos valdybai (b. l. 144). Teisės aktai nereglamentuoja už kokį laikotarpį tikrinti Bendrovę, todėl sutiktina su atsakovo argumentu, kad tokie veiksmai gali būti atliekami visą prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad atsakovas įrodymus rinko pažeisdamas teisės aktų reikalavimus laikytini nepagrįstais.

Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo nagrinėjo ilgiau nei tai nustatyta teisės aktuose. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas 2017 m. spalio 25 d. išsiuntė prašymą kuo įmanoma greičiau atlikti Bendrovės patikrinimą ir pranešti apie jo rezultatus, tačiau patikrinimo išvada buvo gauta 2018 m. sausio 31 d. (b. l. 145). Todėl pareiškėjo prašymo nagrinėjimo terminas užtruko dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl būtinybės surinkti visą informaciją iš kitų institucijų. Pažymėtina, jog teisės aktų nuostatos įpareigoja atsakovą išsiaiškinti visas sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pažymėjęs, kad prašymų nagrinėjimo trukmė ir procedūriniai pažeidimai nėra reikšmingi, kadangi nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3081-556/2018). Atsižvelgiant į tai, kad buvo siekiama išsamiai ir visapusiškai įvertinti visas aplinkybes, atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi užtruko ilgiau nei nustatytas terminas (Įstatymo 33 straipsnis), tačiau darytina išvada, jog teisės aktuose nustatytų terminų pažeidimas nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad atsakovas nesilaikė Aprašo X skyriaus reikalavimų, tačiau teismas su šiais argumentais nesutinka, nes iš Aprašo X skyriaus reglamentavimo matyti, jog jame nustatyta leidimų laikinai gyventi panaikinimo tvarka, todėl pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimui pagrįstai nebuvo taikomas.

Pareiškėjo teigimu bendrovė nėra fiktyvi, ji vykdo teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Aprašo 100 punkte įtvirtinti veiksniai, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė fiktyvi. Bendrovės verslo plane nurodyta, kad bendrovės veikla buvo ir yra potencialių klientų paieška – atlieka užsakovų produkcijos, paslaugos reklamą ir siūlo įsigyti užsakovo teikiamą produkciją ar paslaugas (b. l. 45–50). Pareiškėjas skunde nurodo, kad Bendrovė veiklą vykdo nuo 2012 m., per visus metus sumokėjusi 60 000 Eur mokesčių, skolų neturi. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų nepateikė. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nustatė, kad pagal pateiktus dokumentus nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. buvo atlikti 3 pervedimai į Bendrovės sąskaitą įmonės (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini). Kartu buvo pateikta bendrovės 2014 m. liepos 1 d. sutartis su minėta įmone, kurioje nurodyta, kad teikiama potencialių klientų paieška; kasos pajamų orderiai, pagal kuriuos pinigų priėmimas buvo vykdomas iš OOO „(duomenys neskelbtini)“, registruotos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 2017 m. sausio 3 d. sudaryta sutartis su OOO „(duomenys neskelbtini)“, kurioje nurodyta, kad teikiama potencialių klientų paieška; OOO „(duomenys neskelbtini)“, registruotos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 2016 m. gruodžio 19 d. sudaryta sutartis, kurioje taip pat nurodyta potencialių klientų paieška. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokia veikla užsiima jo valdoma Bendrovė, o tik pažymėjo, kad siekia gauti leidimą laikinai gyventi tam, kad galėtų užsiimti teisėta veikla; kad veiklą vykdo nuo 2012 metų, niekada nėra sustabdžiusi veiklos vykdymo. Todėl vertinant įmonės veiklos realumą, tokie argumentai – teisėta veikla, nepriimtini ir leidžia abejoti jų tikrumu. Svarbu ir tai, kad Bendrovės adresu ((duomenys neskelbtini)) ant pastato Bendrovės iškabos ar kitokios reklamos, skelbiančios apie Bendrovės veiklą nėra, o šalia esančių bendrovių darbuotojai nurodė, kad šiose patalpose bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ savo veiklos nevykdo (b. l. 146–147). Dėl pateiktų banko sąskaitos išrašų, pastebėtina, kad atlikti pavedimai kitiems ūkio subjektams nepatvirtina kokiu tikslu ir pagrindu buvo atliktos šios finansinės operacijos. Taigi, nėra aišku, kokia konkrečia veikla užsiima UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie pareiškėjo Bendrovės veiklą, konkrečius jo nuveiktus darbus pagal darbo sutartyje (b. l. 73) nurodytas pareigas. Be to, pagrįstas abejones kelia ir darbuotojos D. J. atsisakymas teikti paaiškinimus dėl Bendrovės veiklos bei kito bendrovės darbuotojo V. N. paaiškinimas, kad apklausos metu jis nebuvo Vilniuje, todėl paaiškinimų apie bendrovės veiklą taip pat neteikė (b. l. 146–147). Atsižvelgiant į tai, teismas sutinka, su atsakovo argumentu, kad nors darbuotojų sutartyse ir numatytas darbas nuotoliniu būdu, tačiau surinkta informacija leidžia konstatuoti, jog Bendrovėje darbuotojai buvo įdarbinti tik tam, kad pareiškėja atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti.

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes teisės aktų kontekste vertinant skundžiamą sprendimą, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, kad yra ne vienas Aprašo 100 punkte įtvirtintas fiktyvios įmonės veiksnys: pateikti bendrovės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad bendrovė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje (kasos pajamų orderiai ir bankiniai pavedimai tik patvirtino, kad veikla Lietuvos Respublikoje nėra vykdoma (b. l. 95–124) (Aprašo 100.4 papunktis); Bendrovė neturi tinkamų (pritaikytų) patalpų, kurios reikalingos pateiktuose Bendrovės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodytai veiklai vykdyti (Aprašo 100.6 papunktis), yra požymių, kad darbuotojų įdarbinimas Bendrovėje yra fiktyvus (D. J. atsisakė paaiškinti apie bendrovės vykdomą veiklą, įdarbinimo aplinkybes, o V. N. buvo išvykęs į Klaipėdą, apie tai, kada grįš į Vilnių, negalėjo atsakyti Migracijos valdybos darbuotojui, todėl paaiškinimų apie bendrovės vykdomą veiklą neteikė) (Aprašo 100.9 papunktis), yra kitų požymių, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis yra fiktyvi – Migracijos valdyba nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri administruoja Bendrovę, užsiima įmonių, užsienio valstybių įmonių filialų steigimu ir tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams, kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teisėtos veiklos ar atvykimo dirbti į Lietuvos Respublikoje įsteigtą užsienio valstybės įmonės filialą pagrindu, o būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ perka arba steigia įmones, kurios imituoja savo veiklą tam, kad trečiųjų šalių piliečiai galėtų gauti leidimus laikinai gyventi bei laisvai keliautų po Šengeno erdvę (b. l. 146–147) (Aprašo 100.12 papunktis).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2012 metų jam yra išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos Bendrovėje pagrindu. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, bet vėliau paaiškėja, kad jis neatitinka imperatyvių teisės aktų reikalavimų, išaiškėja naujų aplinkybių, kaip šiuo atveju, leidimas laikinai gyventi turi būti panaikintas arba atsisakoma išduoti naują leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad atsakovas nepagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatas. Tačiau teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka, nes nelegalios grėsmės vertinimas turi būti siejamas su pareiškėjo deklaruotų atvykimo tikslų vertinimu, t. y. jų realumu, pagrįstumu. Būtina įvertinti, kokiu pagrindu, dėl kokio tikslo, užsienietis siekia atvykti į Lietuvos Respubliką, ir, jo pateiktos bei atsakovo surinktos informacijos pagrindu spręsti, ar tokia informacija leidžia daryti išvadą, jog nėra nelegalios migracijos grėsmės. Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ nustato, jog Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje, o siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybių (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (22.3.3 punktas). Todėl pareiškėjo argumentai, jog nesant VSAT ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos išvadų dėl pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmės Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas negalėjo būti taikomas, vertintinas kaip nepagrįstas. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad duomenys, kurie pateikti norint gauti leidimą gyventi, neatitikimas tikrovei savaime gali būti rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Teismo nuomone, pareiškėjo deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, jis siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, nes byloje surinkta įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nes atsakovui pateikė dokumentus, formaliai atitinkančius Įstatymo reikalavimus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir šiuo pagrindu pagrįstai atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją; LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes jis nepagrįstas ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. VAĮ 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos, aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, be to, individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Įvertinus skundžiamą sprendimą VAĮ 8 straipsnio kontekste darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjui išaiškinta (nurodyta) Sprendimo apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu bei priimtas Sprendimas išsiųstas pareiškėjui tą pačią, todėl skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

Pažymėtina, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti bendrovės veiklą (pavyzdžiui, pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje 2014 m. gruodžio 29 d. byloje Nr. A858- 2720/2014).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento 2018 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-179(00089) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat teismo prašo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti prašymą dėl M. M. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje keitimo. Pažymėtina, kad šis reikalavimas laikytinas išvestiniu reikalavimu iš skundžiamo Sprendimo. Teismui konstatavus sprendimo teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. M. (M. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Tomas BlinstrubisBronius JanuškaIrena Paulauskienė