Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-11-05 · Administracinė byla Nr. eI2-14825-621/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-11-05
Bylos Nr.
eI2-14825-621/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04653-2024-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Žanas Kubeckas, Rasa Milvydaitė, Deimantė Andrulytė
Pareiškėjas
D. T.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Ilona Šaltė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-14825-621/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04653-2024-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 5 d.Šiauliai

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,

sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,dalyvaujant pareiškėjui D. T. ir jo atstovei advokatei Ilonai Šaltei,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Agatai Ulevič,

vertėjai Olgai Petrovai,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos 2024-07-26 sprendimą, t. y. atsisakymą priimti (duomenys neskelbtini) pil. D. T., gim. (duomenys neskelbtini), prašymą dėl leidimo laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 8 p. pagrindu (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2024-07-26 prašymo Nr. 2407-LLG7044 išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo klausimą spręsti iš naujo.

Pareiškėjo patikslintame skunde nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) pil. D. T. (toliau – pareiškėjas), gim. (duomenys neskelbtini), MIGRIS informacinėje sistemoje užpildė anketą leidimui laikinai gyventi gauti, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Užsieniečių teisinės padėties (toliau - UTPĮ) 40 str. 1 dalies 8 p. pagrindu, nes negali būti grąžintas ar išsiųstas į savo kilmės valstybę. Pareiškėjas į MIGRIS sistemą įkėlė visus reikiamus dokumentus ir pateikė paaiškinimus nurodydamas, kodėl negali grįžti į (duomenys neskelbtini). Užpildęs anketą ir pateikęs reikiamus dokumentus, pareiškėjas 2024-07-26 atvyko į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, atsakovas) dokumentų priėmimui. Atvykus į Migracijos departamentą pareiškėjo dokumentus priimti buvo atsakyta, tačiau joks sprendimas dėl atsisakymo priimti dokumentus nebuvo išduotas. Pareiškėjui pareikalavus raštiškai nurodyti atsisakymo priimti dokumentus priežastis, MIGRIS sistemoje atsirado įrašas: „Prašymas nepriimtas, nes šiuo metu užsienietis yra neteisėtai Lietuvoje, t. y. neturi galiojančios vizos ar leidimo gyventi Lietuvoje, taip pat neturi jokio kitos šalies išduoto leidimo gyventi ar vizos. Taip pat vadovaujantis 2023 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3 str. 3 d. (toliau – Ribojimų įstatymas), sustabdomas (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus (duomenys neskelbtini) piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos narės išduotą leidimą gyventi“. Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento atsisakymu priimti jo dokumentus, nes atsakovo priimtas sprendimas atsisakyti priimti pareiškėjo dokumentus yra nepagrįstas, priimtas neįvertinus individualių, su pareiškėju susijusių aplinkybių bei jo situacijos, todėl, jis yra naikintinas.

Pareiškėjas iki 2024-05-03 gyveno Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą nuolat gyventi Nr. 760262665, kuris jam buvo išduotas 2023-06-28 pagal UTPĮ 53 str. 1 d. 7 p., nes jam buvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. 2024-05-03 Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjo turėtą leidimą nuolat gyventi. Po 10 dienų, t. y. 2024-05-13, Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S119784 panaikinti pareiškėjui suteiktą pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje (toliau – Sprendimas dėl prieglobsčio panaikinimo). Pastarajame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, nes jis yra už savo kilmės valstybės ribų ir visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas (duomenys neskelbtini) valdžios dėl politinių įsitikinimų, t. y. pats Migracijos departamentas pripažino, kad jis negali būti grąžintas į kilmės valstybę, nes ten susidurtų su diskriminaciniu baudžiamuoju persekiojimu, elgesiu pažeidžiančiu 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau - EŽTK) 3 str. Pildant anketą leidimui laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 8 p. pareiškėjas šias aplinkybes nurodė bei pridėjo Migracijos departamento sprendimus, kuriuose konstatuojama, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) jis bus persekiojamas. Visgi, nepaisant to, atsakovas pareiškėjo individualių aplinkybių nevertino ir atsisakė priimti pareiškėjo dokumentus.

Pareiškėjas dokumentus leidimui laikinai gyventi pateikė vadovaudamasis UTPĮ 40 str. 1 d. 8 p., kuriame nurodoma, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu užsienietis negali grįžti į kilmės valstybę dėl UTPĮ 130¹ straipsnyje nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais. Remiantis UTPĮ 130 str. 2 d. nurodoma, kad užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. UTPĮ 130 str. 3 d. nurodyta išimtis (užsienietį galima grąžinti į kilmės šalį, jei jis kelia grėsmę Lietuvos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei) netaikoma UTPĮ 130 str. 2 dalyje aprašytoms aplinkybėms. Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) gresiantį persekiojimą pripažino ir pats Migracijos departamentas, kuris nurodė, kad pareiškėjas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, nes yra už savo valstybės ribų ir visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas (duomenys neskelbtini) valdžios dėl politinių įsitikinimų. Įvertinus visas šias aplinkybes pareiškėjui turėjo būti išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 8 p. pagrindu.

Šiuo atveju pats Migracijos departamentas jau įvertino, kad pareiškėjas grįžęs į kilmės valstybė susidurtų su (diskriminaciniu baudžiamuoju) persekiojimu dėl savo politinių įsitikinimų. Tokiais atvejais, kai valdžios atstovai, siekdami įbauginti asmenį dėl jiems nepatinkančios priešingos politinės nuomonės turėjimo, pasitelkia pačias griežčiausias ir sunkiausias priemones, esančias valstybės dispozicijoje, t. y. baudžiamąjį persekiojimą, tai neabejotinai yra elgesys, sąlygojantis EŽTK 3 str. pažeidimą. Todėl baudžiamasis persekiojimas, nors pats savaime nėra laikytinas EŽTK 3 str. draudžiamu elgesiu, bet tais atvejais, kai jis vykdomas ne siekiant vykdyti teisingumą, o siekiant įbauginti asmenį, su juo susidoroti dėl jo politinės nuomonės, tai yra laikytina netinkamu elgesiu (angl. ill-treatment) EŽTK 3 str. prasme.

Priskyrimo direktyva numato, kad tokioje specifinėje situacijoje, net ir nesuteikus pabėgėliams pabėgėlio statuso, pabėgėliams turi likti galioti iš EŽTK 3 str. kylančio negrąžinimo principo teikiama apsauga.

Šiuo atveju atsakovas neįvertino individualių pareiškėjo aplinkybių ir neatsižvelgė į absoliutų negrąžinimo principo taikymą, todėl atsakovo atsisakymas priimti pareiškėjo dokumentus yra nepagrįstas ir neteisėtas. Remiantis Lietuvos Respublikos prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais, taip pat UTPĮ 130, 130¹ bei 40 str. 1 d. 8 p. įtvirtintu reguliavimu, pareiškėjo dokumentai dėl leidimo laikinai gyventi turėjo būti priimti, o toks prašymas turėjo būti nagrinėjamas, nes jis negali būti grąžintas į (duomenys neskelbtini), kurs patirs EŽTK 3 str. priešingą elgesį.

Pareiškėjo dokumentus leidimui gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 8 p. pagrindu buvo atsisakyta priimti ir dėl to, kad jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. UTPĮ 26 str. 1 dalis nustato leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygas, viena iš jų yra ta, kad užsienietis turi atitikti Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas (1 punktas), t. y. turi turėti galiojantį kelionės dokumentą, su kuriuo jo turėtojui leidžiama kirsti sieną, turi galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 (1), išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą ir kt. Šio straipsnio 2 dalis nustato išimtis, kuomet netaikomos UTPĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, be kita ko, 26 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas UTPĮ 40 str. 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsieniečiui, kuris negali būti grąžintas ar išsiųstas į kilmės valstybę, vadovaujantis UTPĮ 40 str. 1 dalies 8 punktu. Tad pateikiant prašymą minėtu pagrindu nėra taikomos UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos sąlygos, taip pat ir buvimo teisėtumą patvirtinantis dokumentas (UTPĮ 26 straipsnio 2 dalis). Tai, kad UTPĮ 26 str. netaikomas užsieniečiui, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas UTPĮ 40 str. 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu patvirtina ir RAT praktika byloje Nr. eI2-6984-860/2024. Taigi, Migracijos departamento sprendimas, t. y. atsisakymas priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Kaip matyti MIGRIS sistemoje žinutės, Migracijos departamentas atsisakė priimti pareiškėjo dokumentus, nes jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir jam taikomo Ribojimo įstatymo nuostatos. Remiantis Ribojimų įstatymo 3 str. (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas, tačiau, Lietuvos Respublikos prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai, nustato pareigą Lietuvos Respublikai neišsiųsti asmenų ten, kur jiems gresia EŽTK 3 str. pažeidimas, ir ši pareiga yra absoliuti. Kaip jau minėta ESTT jurisprudencija numato, kad negrąžinimo atveju, asmeniui turėtų būti išduodamas dokumentas, leidžiantis jam teisėtai likti teritorijoje.

Šiuo atveju visiškai nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo individualias aplinkybes, tokias kaip paties Migracijos departamento priimtas sprendimas, kuriame pripažįstama, kad jis negali būti grąžinamas į (duomenys neskelbtini), absoliučią negrąžinimo principo prigimtį. Pareiškėjui taip ir liko neaišku dėl kokių priežasčių buvo atsisakyta priimti jo dokumentus leidimui laikinai gyventi nepaisant to, kad jis negali būti grąžintas į kilmės valstybę ir tai pripažįsta pats Migracijos departamentas. Toks Migracijos departamento atsisakymas priimti pareiškėjo dokumentus pažeidė VAĮ nuostatas bei neatitiko gero viešojo administravimo principų, be to, forma, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo dokumentus neatitiko VAĮ reikalavimų, todėl Migracijos departamento veiksmai yra nepagrįsti ir neteisėti.

Šalies argumentai

Pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose nurodoma, kad Migracijos departamentas pats pripažįsta, kad dabartinė pareiškėjo teisinė situacija neaiški, tačiau neaiškia ji tapo būtent dėl paties Migracijos departamento veiksmų. Migracijos departamentas panaikino pareiškėjo turėtą leidimą gyventi, nors pareiškėjas iki šiol turi pabėgėlio statusą, be to, pats atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjo išsiuntimas negalimas. Tokiu būdu pareiškėjas buvo įstumdamas į situaciją, kai jis negali būti išsiųstas ir išsiuntimo draudimas yra absoliutus, tačiau teritorijoje pareiškėjas yra neteisėtai ne dėl savo kaltės. Pareiškėjui panaikinus leidimą nuolat gyventi, atsakovas sudarė tokią situaciją, kai pareiškėjas nebegali pasinaudoti jokiomis jam kaip de facto pabėgėliui priklausančiomis teisėmis, jis negali dirbti, negali aprūpinti savo šeimos, negali gauti sveikatos paslaugų ir pan. Be to, pareiškėjui neturint leidimo gyventi, jis nuolat rizikuoja būti išsiųstas iš Lietuvos arba būti sulaikytas dėl neteisėto buvimo teritorijoje, nes neturi jokio dokumento, leidžiančio jam būti teritorijoje. Migracijos departamentas teigia, kad „nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės užsieniečiams tuo pačiu metu pradėti du procesus dėl leidimu gyventi, o tuo labiau turėti du leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje.“ (Atsiliepimas 2 psl.). Šiuo metu pareiškėjas neturi jokio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl priėmus jo dokumentus leidimui gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 8 p. pagrindu, jis neturėtų dviejų leidimų gyventi. Be to, teisės aktuose nėra nustatyta draudimo kreiptis leidimo gyventi išdavimo netekus turėto leidimo gyventi, o pareiškėjo situacijai išsisprendus palankiai jam, pareiškėjas pats galėtų spręsti, kurio leidimo gyventi atsisakyti. Atsakovo veiksmai atsisakant priimti dokumentus leidimui laikinai gyventi išduoti ir nesprendžiant pareiškėjo situacijos paliekant pareiškėją neteisėto buvimo teritorijoje situacijoje prilygsta biurokratizmui. Atsakovas atsiliepime iškelia visiškai naują argumentą dėl to, kodėl pareiškėjo dokumentai nebuvo priimti. Anot Migracijos departamento: „nėra aiški pareiškėjo teisinė padėtis dėl leidimo nuolat gyventi ir pabėgėlio statuso. <...> nesant galutinio teismo sprendimo dėl pareiškėjo teisinio statuso, susiklostytų tokia teisinė situacija, kai nepasibaigus vienam procesui – leidimo nuolat gyventi ir pabėgėlio statuso panaikinimo, būtų pradėtas naujas procesas – prašymo dėl leidimo laikinai gyventi nagrinėjimas. <...> įvertinus visas su pareiškėju susijusias aplinkybes būtų sprendžiama dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.“ (Atsiliepimo 2 psl.) Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo, o galbūt apskritai sutikti ir pripažinti pagrįstu viešojo administravimo sistemos subjekto kad ir neigiamą atsakymą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė papildomai nurodė, kad atsakovas nurodė, kad prašymas nepriimtas todėl, kad pareiškėjas LR yra neteisėtai. MD nesulaukė, kol sprendimas bus galutinis dėl pabėgėlio statuso, iš karto panaikino leidimą gyventi, pabėgėlio statusas yra išlikęs, nes nėra galutinio sprendimo, ir jam nėra išduota jokio leidimo, dokumento, patvirtinančio teisėtą buvimą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas padavimo metu buvo neteisėtai LR. Pareiškėjas negali grįžti, negali būti išsiųstas, todėl kreipėsi dėl leidimo gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p. pagrindu.. Argumentas nenurodytas sprendime, atsirado tik atsiliepime, kad jo kitas teisinis statusas nėra išspręstas.

Šalies argumentai

Atsakovas Migracijos departamentas su patikslintu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodo, kad Pareiškėjas 2024-07-22 pateikė prašymą Nr. 2407-LLG7044 tuo pagrindu, kad negali būti grąžintas į užsienio valstybę ar išsiųstas iš Lietuvos. Migracijos departamento darbuotojas patikrinęs pateiktus pareiškėjo dokumentus priėmė administracinės procedūros sprendimą, kuriuo 2024-07-22 prašymą atmetė (nepriėmė) ir nurodė, kad užsienietis yra neteisėtai ir prašymas negali būti priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – RPĮ) 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis. 2022-10-28 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S146486 nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. 2023-06-08 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S85091 suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą) Lietuvos Respublikoje ir išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Leidimas nuolat gyventi Nr. 760262665 asmeniui buvo išduotas 2023-06-28 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 53 str. 1 d. 7 p. nustatytu pagrindu (leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis gavo pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje). 2023-08-14 asmuo Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti pabėgėlio kelionės dokumentą. Migracijos departamentas 2024-05-03 sprendimu Nr. 24S113498 nusprendė panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2024-05-13 sprendimu Nr. 24S119784 panaikino pareiškėjui suteiktą pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas minėtus sprendimus yra apskundęs Regionų administraciniam teismui toliau – RAT) (adm. b. Nr. eI3-10546- 1064/2024), kuris 2024-09-19 sprendimu jo skundą atmetė.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nesutinka su Migracijos departamento darbuotojo atliktais veiksmais. Nurodo, kad atsakovas pareiškėjo prašymą leidimui laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p., neatsižvelgė į pareiškėjo individualias aplinkybes (tai, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į kilmės valstybę dėl ten jam gresiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau - EŽTK) 3 str. pažeidimų) bei nesilaikė teisinio reguliavimo, todėl atsakovo atsisakymas priimti dokumentus yra nepagrįstas ir neteisėtas. Visų pirma, šiuo metu dar neįsiteisėjus RAT 2024-09-19 sprendimui adm. b. Nr. eI3-10546-1064/2024 nėra aiški pareiškėjo teisinė padėtis dėl leidimo nuolat gyventi ir pabėgėlio statuso. Tik įsiteisėjus RAT sprendimui ar apskundus apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT) ir šiam teismui priėmus sprendimą/nutartį būtų aiškus pareiškėjo teisinis statusas Lietuvos Respublikoje. Paaiškina, kad nesant galutinio teismo sprendimo dėl pareiškėjo teisinio statuso, susiklostytų tokia teisinė situacija, kai nepasibaigus vienam procesui – leidimo nuolat gyventi ir pabėgėlio statuso panaikinimo, būtų pradėtas naujas procesas – prašymo dėl leidimo laikinai gyventi nagrinėjimas. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės užsieniečiams tuo pačiu metu pradėti du procesus dėl leidimo gyventi, o tuo labiau turėti du leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina ir tai, kad minėtais sprendimais nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, o tik pasibaigus procesui dėl pareiškėjo teisinio statuso Lietuvos Respublikoje (Migracijos departamento 2024-05-03 sprendimo Nr. 24S113498 ir 2024-05-13 sprendimo Nr. 24S119784), įvertinus visas su pareiškėju susijusias aplinkybes būtų sprendžiama dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Antra, pareiškėjo prašymas, įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo 2024-07-26 prašymo Nr. 2407-LLG7044 išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo klausimą spręsti iš naujo, nepagrįstas. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas, t. y. turi turėti galiojantį kelionės dokumentą, su kuriuo jo turėtojui leidžiama kirsti sieną, turi galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 (1), išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą ir kt. Visa tai patvirtina, kad Migracijos departamento darbuotojas pareiškėjo vizito metu privalo patikrinti tokius duomenis/dokumentus ir užsienietis turi juos turėti/atitikti. Taigi Migracijos departamento darbuotojas pagrįstai prašymą atmetė ir jam buvo paaiškintos atsisakymo priimti prašymą priežastys. Be to, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau - LLG aprašas) 10 punkte nurodoma, kad užsienietis asmeniškai, o Aprašo 20–22 punktuose nurodytais atvejais – ir šiuose punktuose nurodytas asmuo, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – MIGRIS), per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Migracijos departamentą, o jeigu prašymas išduoti leidimą bus teikiamas per išorės paslaugų teikėją – per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į išorės paslaugų teikėją, ir pateikti 10.1-10.6 papunkčiuose nurodytus duomenis. Taigi įstatymo leidėjas nenumatė jokių kitų galimybių iš naujo spręsti prašymo priėmimo klausimo, kaip tik pirmiau nurodyto LLG aprašo nustatyta tvarka. Pažymi, kad pareiškėjui buvo pateiktas paaiškinimas žodžiu atvykus į Migracijos departamentą vizito metu ir išsiųsta informacija per MIGRIS 2024-07-26. Taigi Migracijos departamento darbuotojas vadovaudamasis LLG aprašu atliko teisėtus ir pagrįstus veiksmus ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą administracinės procedūros sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą atmetė (nepriėmė). Iš MIGRIS sistemoje esančių įrašų matyti, kad pareiškėjui buvo paaiškinta, dėl kokių priežasčių atmetama, t. y. užsienietis vizito metu yra neteisėtai ir prašymas negali būti priimtas, vadovaujantis RPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Pažymi, kad skunde dėstomos aplinkybės patvirtina, kad užsieniečiui buvo paaiškintos atsisakymo priėmimo priežastys ir duomenys buvo įkelti į MIGRIS. Pažymi, kad dėl pareiškėjo teisinio statuso dar nėra priimtas galutinis teismo sprendimas ir šiuo metu nėra sprendžiama dėl pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į jo kilmės valstybę. Kaip jau buvo minėta pirmiau, neišsprendus pareiškėjo pabėgėlio statuso panaikinimo klausimo negali būti sprendžiama ir jo tolesnė teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė posėdyje papildomai nurodė, kad pareiškėjas laiku nepateikė informacijos, situacija susiklostė dėl pareiškėjo. Vienu metu negali būti vykdomi du procesai – negali vienu metu turėti dviejų leidimų. Nei Įstatymas, nei kiti aktai nereglamentuoja galimybes pradėti du procesus. Nebuvo keliami papildomi argumentai, kurių nėra administraciniame sprendime. Sprendimo priėmimo metu buvo neteisėtai (savo prašymo pateikimo metu), neturėjo jokio dokumento, leidžiančio teisėtai būti Lietuvoje. Liepos 26 d. neturėjo dokumento, įtvirtinančio jo teisėtą buvimą. Atsiliepime pateikiama daugiau argumentų atsakant į pareiškėjo skundą. Visi motyvai ir pagrindai buvo žinomi tiek pareiškėjui, tiek atsakovui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta priimti pareiškėjo 2024 m. liepos 26 d. prašymą (toliau - ir Prašymas).

Atsakovo priimtame Sprendime nurodoma, kad pareiškėjo Prašymą atsisakoma priimti, nes šiuo metu užsienietis yra neteisėtai Lietuvoje, t. y. neturi galiojančios vizos ar leidimo gyventi Lietuvoje, taip pat neturi jokio kitos šalies išduoto leidimo gyventi ar vizos, taipogi vadovaujantis 2023 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3 str. 3 d., sustabdomas (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus (duomenys neskelbtini) piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi.

Pareiškėjas MIGRIS informacinėje sistemoje užpildė anketą leidimui laikinai gyventi gauti, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 40 str. 1 dalies 8 p. pagrindu, nes negali būti grąžintas ar išsiųstas į savo kilmės valstybę.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu <...> užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais <...>.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalis nustato leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygas ir viena iš jų yra ta, kad užsienietis turi atitikti Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas (1 punktas), t. y. turi turėti galiojantį kelionės dokumentą, su kuriuo jo turėtojui leidžiama kirsti sieną, turi galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 (1), išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą ir kt. Šio straipsnio 2 dalis nustato išimtis, kuomet netaikomos Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, be kita ko, 26 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu.

Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir LLG aprašas), 59 punktą prašymas išduoti leidimą nepriimamas, žodžiu ir (ar) raštu paaiškinus nepriėmimo priežastį ir suteikus reikiamą informaciją, jeigu, pvz., prie prašymo pateikiami ne visi reikiami duomenys ir (ar) dokumentai arba prie prašymo MIGRIS pridėtos skaitmeninės dokumentų kopijos neatitinka užsieniečio pateiktų dokumentų originalų.

Viešojo administravimo įstatymo (toliau -VAĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

LVAT yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnyje (šiuo metu tai VAĮ 10 straipsnio 5 dalis) reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji norma, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., 2013 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-146-206/2013).

Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, LVAT dar yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.).

Analizuojant LVAT praktiką, susijusią su būtinumu priimamą sprendimą pagrįsti teisės aktų nuostatomis, akivaizdu, kad esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Sutiktina su pareiškėjo atstovės pozicija, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą nesulaukė, kol sprendimas dėl pabėgėlio statuso bus galutinis (kol įsiteisės teismo sprendimas Regionų administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI3-10546-1064/2024, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02310-2047-7), iš karto panaikino leidimą gyventi ir neišsprendė klausimo dėl laikino leidimo suteikimo.

Atsiliepime ir posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad, viena vertus, vienu metu negali būti vykdomi du procesai – pareiškėjas negali vienu metu turėti dviejų leidimų (nei Įstatymas, nei kiti aktai nereglamentuoja galimybes pradėti du procesus), kita vertus, nurodoma, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu (ir pareiškėjo Prašymo pateikimo dieną) pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, neturėjo jokio dokumento, leidžiančio teisėtai būti Lietuvoje. Taigi iš esmės darytina išvada, kad, pasak atsakovo, skundžiamas Sprendimas buvo priimtas dėl to, kad 2024 m. liepos 26 d. pareiškėjas neturėjo dokumento, patvirtinančio jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, bet kartu buvo priimtas Sprendimas atsisakyti priimti pareiškėjo Prašymą, nes tokiu atveju vienu metu būtų vykdomas antrasis procesas, t. y. būtų sprendžiamas klausimas dėl antrojo leidimo. Tokia atsakovo išsakyta pozicija laikytina dviprasmiška ir vertintina kritiškai.

Taip pat pažymėtina, kad šie atsakovo motyvai (dėl dviejų procesų, dviejų leidimų) apskritai nebuvo nurodyti skundžiamame Sprendime. Ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta ir įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo Prašymą, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsieniečiui, kuris negali būti grąžintas ar išsiųstas į kilmės valstybę, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Tad pateikiant Prašymą minėtu pagrindu nėra taikomos Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos sąlygos, tame tarpe buvimo teisėtumą patvirtinantis dokumentas (Įstatymo 26 straipsnio 2 dalis).

Apibendrinant konstatuotina, kad Migracijos departamento sprendimas, t. y. atsisakymas priimti pareiškėjo Prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl yra naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei atsakovas įpareigotinas pareiškėjo Prašymo priėmimo klausimą spręsti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. T. patikslintą skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 26 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie LR vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo 2024 m. liepos 26 prašymo Nr. 2407-LLG7044 išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo klausimą spręsti iš naujo.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjai Deimantė AndrulytėŽanas KubeckasRasa Milvydaitė