Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal BK 223 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 mėnesių, pagal BK 183 str. 2 d. laisvės atėmimu 5 metams ir 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams ir 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Panevėžio apylinkės teismo 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d., 3 d., nuspręsta konfiskuoti V. S. turto už 47 858,33 Lt.

Iš nuteistojo V. S. priteista 12 206 Lt nesumokėtų mokesčių (4476 Lt pridėtinės vertės ir 7730 Lt gyventojų pajamų mokesčių) valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir už jo žinioje buvusio didelės vertės svetimo turto pasisavinimą. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

V. S., būdamas UAB „D.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, tuo pačiu atlikdamas ir kasininko funkcijas, pagal LR buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 d. ir 2 d. reikalavimus būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, bendrovės ūkinę ir finansinę veiklą, disponavimą piniginėmis lėšomis, laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 28 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., bendrovės veiklos vietoje adresu (duomenys neskelbtini), privalėdamas tvarkyti, netvarkė, neorganizavo, nekontroliavo ir pats nefiksavo ūkinių operacijų ūkinių įvykių apskaitos dokumentuose, dalies kasos knygoje nurodytų operacijų nepagrindė apskaitos dokumentais ir tokiu būdu aplaidžiai tvarkė teisės aktais reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, tai yra:

Pažeidė LR buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 16 str. reikalavimus – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenis registruoti apskaitos registruose, kurių formą, turinį ir skaičių nusistato ūkio subjektas pagal savo poreikius; 6 str. 2 d. bei 12 str. 1 d. reikalavimus – į apskaitą privalomai įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, bei visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais, nes:

nuo 2008 m. lapkričio 1 d. nefiksavo ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos registruose ir nepateikė tyrimui PVM fiksuojančių registrų, avansinių apyskaitų, atsargų, skolų, mokesčių registrų;

2008 m. rugsėjo 17 d. įneštiems į kasą 17300 Lt neišsaugojo ir nepateikė pateisinančių dokumentų, t.y. kasos pajamų orderio, PVM sąskaitos faktūros;

neišsaugojo ir nepateikė nuo kasos nurašytų išlaidų, t.y. 2008 m. gegužės, birželio, liepos mėnesiais išmokėtiems atlyginimams pagrindžiančių dokumentų;

neišsaugojo ir nepateikė laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės mėnesio iki 2008 m. spalio mėnesio iš kasos avansu išlaidoms išmokėtų 47 858,33 Lt panaudojimą pagrindžiančių dokumentų;

apskaitoje nefiksavo 2008 m. rugsėjo 25 d. PVM sąskaitos- faktūros DIO Nr. 9, kuria įformintas atliktų darbų pardavimas B. A. individualiai įmonei už 1 911,60 Lt (iš jų 291,60 Lt PVM);

apskaitoje nefiksavo 2008 m. liepos 22 d. UAB „Alsantis“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros DIOG Nr. 02, kurioje nurodyti plytelių klojimo darbai 4 979,60 Lt sumai (iš jų 759,60 Lt PVM).

Dėl padarytų pažeidimų iš dalies buvo negalima nustatyti UAB „D.“ 2008 – 2009 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, V. S., būdamas UAB „D.“, įmonės kodas 301567736, direktoriumi ir kasininku, užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „D.“ turtą, laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės mėn. 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d., kaip atskaitingas asmuo iš kasos paėmė ir, pasirašydamas kasos knygoje kaip kasininkas, patvirtino, kad avansu iš bendrovės kasos gauna 47 858,33 Lt pinigų, jų panaudojimo nepateisino dokumentais ir tokiu būdu tyčia pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „D.“ turtą pinigus – 47 585,33 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir pagrįstai pripažino V. S. kaltu. Kvalifikuojant nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas baudžiamieji įstatymai irgi pritaikyti tinkamai.

Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad visos V. S. versijos dėl 47858,33 Lt pinigų sumos, dėstomos ir jo parodymuose, ir paduotame apeliaciniame skunde, buvo aptartos ir paneigtos skundžiamame nuosprendyje. Pirmiausia teismas pagrįstai atmetė V. S. aiškinimus, kad nurodytų pinigų sumų, kurias jis, kaip nurodyta kaltinime, avansu gavo iš kasos, iš viso nebuvo nei įmonės kasoje, nei sąskaitoje. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog teismas neatsižvelgė į parodymus liudytojų, tariamai pripažinusių, kad nesumokėjo kaltinime nurodomų pinigų sumų. Apeliantas konkrečiai tų liudytojų nenurodo, tačiau iš bylos matosi, kad teisme apklausti liudytojai parodė apie visai kitokias aplinkybes. Pavyzdžiui, liudytojas R. M. teisme parodė, kad dirbo vadybininku UAB „Alsantis“. 2008 m. liepos 8 d. su UAB „D.“ buvo sudaryta sutartis dėl darbų Šventojoje, komplekse „Elija“. Sutartis dėl darbų buvo pasirašyta su V. S.. Juos atlikus UAB „Alsantis“ sumokėjo UAB „D.“ 4979,60 Lt. Liudytojas parodė, kad V. S. prašymu už atliktus darbus atsiskaityti grynaisiais pinigais, jie 2008 m. spalio 3 d. buvo sumokėti asmeniškai V. S.. Žino, kad „D.“ darbus atliko ir tiesiogiai pagal įmonės „Abditum“ užsakymus. Liudytojas Č. I. parodė, kad 2009 m. dirbo įmonės „Fedrum“ direktoriumi, jo įmonė buvo sudariusi sutartį su UAB „D.“ dažymo darbų atlikimui. Su UAB „D.“ už atliktus darbus atsiskaitė ir pervedimu, ir grynaisiais pinigais. Liudytojas R. G. parodė, kad tarėsi su UAB „D.“ dėl darbo šioje įmonėje. Nors taip ir neįsidarbino, jokio atlyginimo negavo, tačiau žino, kad UAB „D.“ atliko darbus logistikos centre „Iki“. Liudytojas R. Š. parodė, kad V. S. iš matymo pažįsta seniai, su juo sutartis dėl darbų atlikimo buvo pasirašęs dabar jau miręs jo tėvas. Namuose rado sąskaitas-faktūras, iš kurių matosi, kad tėvas su UAB „D.“ atsiskaitė. Šių liudytojų parodymai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje. Kad UAB „D.“ kaltinime nurodytu laikotarpiu realiai vykdė ūkinę veiklą ir kad pagal sutartis atliko įvairius statybos darbus, pripažįsta pats nuteistasis, tai patvirtina tyrimo metu paimti dokumentai ir tai matosi iš tos pačios specialisto išvados dėl UAB „D.“ ūkinės finansinės veiklos. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad įmonė kaltinime nurodytų pinigų sumų (47585,33 Lt arba 20000 ar 25000 Lt) niekada nėra gavusi nei grynaisiais, nei pervedimais, tačiau šis apelianto argumentas nepaneigia to, kad jis iš kasos avansu pinigus tikrai gavo. Kaltinime nurodyta iš viso 47585,33 Lt suma tikrai nebuvo išduota ir V. S. paimta vienu metu, nes pačiame kaltinime nurodyta, kad šią pinigų sumą V. S. iš kasos paėmė per visą laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 31 d. iki spalio 31 d. Paimtos 20000 Lt ir 25000 Lt sumos kaltinime irgi nesiejamos su jokiomis vienkartinėmis pinigų sumomis, gautomis už darbus pagal atskiras ir konkrečias sutartis. Nurodytos pinigų sumos į įmonės kasą buvo įneštos per visą įmonės veiklos laikotarpį. Įvertinęs išnagrinėtų įrodymų visumą teismas nuteistojo versiją, kad įmonės kasoje kaltinime nurodytos pinigų sumos iš viso negalėjo būti, pagrįstai atmetė. Nuosprendyje nurodyta, kad tiek iš rastų ir paimtų buhalterinių dokumentų, tiek iš liudytojų ir net paties kaltinamojo V. S. parodymų matyti, jog praktiškai beveik visi atsiskaitymai už atliktus darbus su UAB „D.“ būdavo atliekami grynaisiais pinigais, tai reiškia, kad grynieji pinigai į įmonės kasą patekdavo. O kad per laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 31 d. iki spalio mėn. pabaigos kasoje realiai buvo pinigų suma, kurios pasisavinimu kaltinamas V. S., matosi iš specialisto išvadoje esančios lentelės. Teismas pažymėjo, kad į pažymėta lentelę dar nebuvo įtraukti ir 17300 Lt, kuriuos UAB „D.“ sumokėjo ūkininkas S. Š.. Buvo atsižvelgta ir į tai, kad, remiantis ta pačia specialisto išvada, nebuvo išsaugoti ir pateikti visi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, o dėl to iš dalies net nebuvo galima nustatyti šios įmonės ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų. Dėl visų šių aplinkybių teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pinigai, kurių pasisavinimu kaltinamas V. S., įmonės kasoje tikrai buvo. Tuo tarpu kiti bylos dokumentai, pasirašyti paties V. S., patvirtina, kad pinigus iš kasos paėmė ir tai pats patvirtino savo parašais būtent UAB „D.“ direktorius ir kasininkas V. S.. Apelianto versijas apie tai, kad nurodytos pinigų sumos dokumentuose galėjo būti įrašytos tik kaip apyvartinės lėšos, kad tai galėjo būti apskaičiuotas, bet neišmokėtas jo paties atlyginimas, arba kad tuos įrašus be jo žinios padarė įmonės buhalterė, kurios pateiktus dokumentus jis pasirašinėjo jų neskaitydamas, teismas irgi jau išnagrinėjo bei motyvuotai ir pagrįstai atmetė. Iš tų pačių jau aptartų įrašų UAB „D.“ kasos knygoje matosi, kad V. S. avansu išmokėti pinigai ir atlyginimai (taip pat ir pačiam V. S.) nurodyti skirtingose kasos knygos eilutėse, be to, atlyginimo išmokėjimą įmonės darbuotojams ir pačiam V. S. patvirtina atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiai. Todėl teigti, kad kaltinime nurodyta pasisavintų pinigų suma galėjo būti supainiota tik su apskaičiuotu paties V. S. atlyginimu, nėra jokio pagrindo. Be to, nuosprendyje teismas tokią nuteistojo versiją galutinai paneigė tuo, kad net ir tikint V. S. parodymais apie jam pačiam nustatytą 3000 Lt dydžio darbo užmokestį, per kaltinime nurodytą laikotarpį kaltinamasis tikrai negalėjo uždirbti pinigų sumos, kurios pasisavinimu jis yra kaltinamas. Be to, V. S. pats pripažįsta, kad buvo ne tik UAB „D.“ direktoriumi, bet ir kasininku, jis pats ir mokėdavo atlyginimus, todėl jo versija, kad dokumentuose be jo žinios galėjo būti padaryti įrašai apie jam pačiam išmokėtą ar neišmokėtą, o tik apskaičiuotą atlyginimą, taip pat pagrįstai atmesta. Nuteistojo versijas, kad jis iš įmonės kasos pinigų nepaėmė ir negavo, galutinai paneigia kaltinime nurodytu laikotarpiu įmonėje buhaltere dirbusios liudytojos D. A. parodymai. Ši liudytoja teisme visų pirma paneigė nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad įmonės kasoje tariamai nebuvo pinigų. D. A. teisme to tikrai nepatvirtino, o tik parodė, kad grynųjų įmonės pinigų iš viso nematydavo, nes pinigus, kaip įmonės kasininkas, tvarkydavo ir atlyginimus išmokėdavo visada tik pats V. S.. Pinigų išėmimo iš kasos dokumentus ji irgi visada surašydavo tik paties V. S. nurodymu. Liudytojos nuomone, 47858 Lt suma per 4-5 mėnesius į kasą galėjo būti įnešta ir po to paimta. Liudytoja D. A. taip pat parodė, kad dėl 47000 Lt išduotos pinigų sumos V. S. nepateikė tų pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų. Tvarkydama įmonės buhalteriją ji tai matė, sakydavo apie tai V. S., šis žadėdavo dokumentus surašyti ir jai pateikti, bet to taip ir nepadarė. Šie liudytojos parodymai visiškai paneigė V. S. aiškinimus ir jo apeliacinio skundo argumentus ir apie tai, kad pinigų įmonės kasoje nebuvo, ir apie tai, kad įrašus apie kaltinime nurodytos pinigų sumos išdavimą pačiam V. S. įmonės buhalterė padarė be nuteistojo žinios arba kad tie buhalterės padaryti įrašai neatitiko tikrovės. Visuma aptartų įrodymų patvirtina, kad V. S. kaltinime nurodytu laikotarpiu iš įmonės „D.“ kasos avansu tikrai paėmė iš viso 47858,33 Lt pinigų sumą, atgal į kasą tų pinigų negrąžino ir nepateikė jokių tų pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo pateikti ir prie bylos pridėti papildomi dokumentai tų avansu pasiimtų pinigų panaudojimo irgi nepatvirtina.

Pagal BK 183 str. 2 d. atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Pagal jau suformuotą teisminę praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ išaiškinimus) turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ar asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolimesni kaltininko veiksmai su juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto pasisavinimas skiriasi nuo iššvaistymo tuo, kad turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius bent trumpam laikui.

Šioje byloje jau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad V. S. buvo UAB „D.“ direktoriumi, todėl šios įmonės turtas buvo jo žinioje. Jis buvo dar ir šios įmonės kasininkas, todėl turėjo įmonės kasoje esančių pinigų atžvilgiu teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Jau aptarti įrodymai taip pat neginčijamai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu iš UAB „D.“ kasos V. S. avansu paėmė iš viso 47585,33 Lt grynųjų pinigų, tačiau jų panaudojimo nepateisino jokiais dokumentais. Vertinant ir kvalifikuojant V. S. veiką atsižvelgiama į visas nustatytas bylos aplinkybes, taip pat ir į paties nuteistojo parodymus. Nuteistasis ne tik nepateikė jokių avansu paimtų pinigų panaudojimą pateisinančių dokumentų, tačiau savo parodymuose net nebandė paaiškinti, kaip ir kam jis panaudojo gautus pinigus. V. S. aiškina, kad tų pinigų iš kasos iš viso neėmė, tačiau ši jo versija jau buvo paneigta. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad, remiantis liudytojos D. A. parodymais, ši liudytoja, dirbusi UAB „D.“ buhaltere, net kelis kartus ragino V. S. pateikti avansu gautų pinigų panaudojimą patvirtinančius dokumentus, tačiau nuteistasis tik žadėjo tai padaryti, bet jokių dokumentų taip ir nepateikė. Visuma aptartų aplinkybių patvirtina, kad V. S., paėmęs iš įmonės kasos pinigus, jų negrąžinęs į kasą ir nepateikęs tų pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų, ir nepanaudojo tų pinigų įmonės reikmėms, ir neperleido jų tretiesiems asmenims jų nepasisavinęs, o neteisėtai pavertė tuos pinigus savo turtu ir pats juos tokiu būdu pasisavino. Kaltinime nurodytą iš viso 47585,33 Lt pinigų sumą V. S. pasisavino ne iš karto, o per laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 31 d. iki spalio 31 d. Nustatyta, kad nurodytą pinigų sumą V. S. iš kasos paėmė per keletą kartų, tačiau daryti išvadą, kad jis padarė kelias nusikalstamas veikas, šiuo atveju nėra pagrindo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tęstine laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pavyzdžiui, grobiant turtą iš to paties šaltinio ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-307/2007, to paties teismo plenarinės sesijos nutartis byloje Nr. 2K-P-412-2007 ir kt.). Vertinant V. S. padarytą nusikalstamą veiką pagal jau nurodytus kriterijus, ji visiškai atitinka tęstinės nusikalstamos veikos požymius, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis per kaltinime nurodytą laikotarpį pasisavino būtent 47585,33 Lt pinigų sumą. Kadangi ši pinigų suma viršija 250 MGL dydžio sumą, teismas pagrįstai pripažino V. S. kaltu dėl jo žinioje buvusio didelės vertės svetimo turto pasisavinimo, o jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 183 str. 2 d.

Apelianto argumentus dėl neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo, galimo teismo šališkumo ir kitų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija taip pat atmeta. Apie tai, kad teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, be to, teisingai įvertino išnagrinėtus įrodymus, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. BPK 20 str. 5 d. reikalavimų teismas nepažeidė. Iš bylos matosi, kad ją išnagrinėjęs teisėjas S. B. tikrai išnagrinėjo apeliacine tvarka ir kitą baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendžio. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 7 d. nutartimi toje byloje V. S. apeliacinis skundas buvo atmestas (4 t., 55-64, 65-68 b.l.). Atvejai, kada teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, yra išvardinti BPK 58 str. 2 d. 1-6 p. Tačiau įstatymas nedraudžia tam pačiam teisėjui nagrinėti ne vieną, o kelias baudžiamąsias bylas, kuriose buvo kaltinami tie patys asmenys, taip pat nedraudžia vieną bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme, o kitą bylą nagrinėti apeliacine tvarka. Šiuo atveju teisėjas S. B. nagrinėjo dvi skirtingas baudžiamąsias bylas, kuriose V. S. nuteistas už skirtingas nusikalstamas veikas, todėl teisėjas neturėjo nusišalinti, o jį nušalinti irgi nebuvo įstatyme numatyto pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad teisėjai ant jo galėjo būti supykę, tačiau tai yra tik paties apelianto niekuo nepagrįstos spėlionės, todėl jo argumentus dėl galimo bylą išnagrinėjusio teismo šališkumo kolegija atmeta.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad būdamas laisvėje jis gali slapstytis ir vengti atlikti paskirtą bausmę, nurodo, kad būdamas laisvas kaip tik ieškotų būdų geriau pasirengti gynybai. Nors skunde apie tai nuteistasis nesutikimo su nuosprendžiu argumentų aiškiai neišdėstė, matosi, kad šiuo atveju jis nesutinka su teismo sprendimu paskirti jam kardomąją priemonę suėmimą. Tačiau šioje dalyje jo skundas irgi nepagrįstas. Iš bylos matosi, kad V. S. atlieka laisvės atėmimo bausmę, jam paskirtą ankstesniu nuosprendžiu, todėl šioje byloje jam nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė. Skundžiamu nuosprendžiu paskyręs V. S. griežtą laisvės atėmimo bausmę, tuo pačiu nuosprendžiu teismas paskyrė V. S. ir kardomąją priemonę suėmimą iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo momento. Kardomųjų priemonių paskirtis yra taip pat ir nuosprendžio įvykdymo užtikrinimas (BPK 119 str.), o apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas ir sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis (BPK 307 str. 1 d. 6 p.). Pripažinęs V. S. kaltu ir paskyręs jam laisvės atėmimo bausmę, teismas šiuo atveju pagrįstai paskyrė jam kardomąją priemonę suėmimą ir tokiu būdu jokių BPK reikalavimų nepažeidė. Patikrinus bylą jokių kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija irgi nenustatė.

Apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistajam paskirtos bausmės taip pat atmetami. Iš nuosprendžio matosi, kad skiriant V. S. bausmes teismas vadovavosi BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi ir BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. Teismas nenustatė jokių V. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o atsakomybę pagal BK 223 str. 1 d. lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir dėl to gailisi. Tačiau skiriant bausmes buvo atsižvelgta ir į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, taip pat ir į nuteistojo asmenybę. Nuosprendyje teismas atsižvelgė į tai, kad V. S. jau 7 kartus teistas už analogiškas nusikalstamas veikas ir jo teistumai neišnykę.

Apeliaciniame skunde nuteistasis su tokia teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad, taikant BK 97 str. nuostatas, kai kurie jo teistumai išnyko po bausmės atlikimo praėjus 3 metų terminui. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Patikrinus bylą nustatyta, kad visi ankstesni V. S. teistumai teisingai išvardinti skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje. Pagal BK 97 str. 3 d. 3 p. ,,a“ p.p. asmenys, nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, tikrai yra laikomi turinčiais teistumą 3 metus po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo. Tačiau to paties BK 97 str. 8 d. yra nurodyta, kad jeigu turintis teistumą asmuo padaro naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, teistumo išnykimo eiga nutrūksta. Šiuo atveju teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą atlikimo. Asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų.

Šioje byloje nustatyta, kad teistumams neišnykus, V. S. darė naujas nusikalstamas veikas, dėl kurių buvo priimami nauji apkaltinamieji nuosprendžiai, jais paskirtos bausmės bendrinamos su kitais nuosprendžiais paskirtomis neatliktomis bausmėmis. Teistumų išnykimo eiga nutrūkdavo, todėl teismo išvada apie neišnykusius V. S. teistumus yra pagrįsta. Duomenys apie nuteistojo asmenybę ir būtent ankstesni jo teistumai iš tikrųjų turėjo svarbios reikšmės ir skiriant nuteistajam bausmes šioje byloje. Nuteistasis V. S. nusikalto būdamas recidyvistas. Be to, teismas atsižvelgė ne tik į V. S. teistumų skaičių, bet ir į tai, kad V. S. ir ankstesniais nuosprendžiais buvo nuteistas dažniausiai už analogiškas nusikalstamas veikas: svetimo turto pasisavinimus, sukčiavimą, dokumentų suklastojimą, mokesčių nesumokėjimą, aplaidų apskaitos tvarkymą ir kt. Todėl teismas nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad iš ankstesnių teistumų nuteistasis išvadų nepadarė, anksčiau jam paskirtos švelnesnės bausmės neužtikrino bausmės paskirčiai keliamų reikalavimų. Taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad analogiškų arba panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų darymas jau yra ir ankstesnio V. S. gyvenimo būdo pasekmė, ir netgi jo pragyvenimo šaltinis. Kolegijos nuomone, tokios teismo išvados yra pagrįstos, todėl V. S. ir pagal BK 233 str. 1 d. paskirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ir pagal BK 182 str. 2 d. paskirta nežymiai sankcijos vidurkį viršijanti 5 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė negali būti laikomos aiškiai per griežtomis. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad skiriant galutinę bausmę nebuvo subendrinta dar viena bausmė, paskirta 2010 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu. Šie argumentai irgi nepagrįsti, nes iš bylos matosi, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu buvo tik pakeistas dar ankstesnis 2010 m. vasario 11 d. nuosprendis. Be to, paminėtu nuosprendžiu paskirta bausmė jau buvo subendrinta su paskutiniuoju, t. y. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu V. S. paskirta bausme. Skundžiamu nuosprendžiu pripažintas įrodytomis nusikalstamas veikas V. S. padarė dar iki šio, t. y. iki 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendžio priėmimo, todėl galutinė subendrinta bausmė pagrįstai buvo paskirta vadovaujantis BK 63 str. 9 d. Iš bylos matosi, kad ankstesniu nuosprendžiu V. S. irgi buvo nuteistas už kelias nusikalstamas veikas, taip pat nuteistas ir pagal BK 219 str. 1 d. Ši nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai ir pagal pavojingumą labai nesiskiria nuo veikos, numatytos BK 183 str. 2 d. Todėl bausmes teismas pagrįstai subendrino dalinio sudėjimo būdu (BK 63 str. 4 d.).

Kolegijos nuomone, įvertinant jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė irgi nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti irgi nėra pagrindo. Skunde nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad jis dalį paskirtos bausmės jau yra atlikęs, tačiau dėl to švelninti jam paskirtą bausmę nėra pagrindo. Visas jau atliktas bausmės laikas į galutinę subendrintą bausmę jau yra įskaitytas, nes į skundžiamu Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę teismas, vadovaujantis BK 63 str. 9 d., nusprendė įskaityti bausmę, jau atliktą pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendį.

Šioje byloje įrodyta, kad V. S. pasisavino svetimą UAB ,,D.“ priklausantį turtą-47 858,33 Lt. Nuteistasis padarytos turtinės žalos neatlygino, pinigų negrąžino, o kur konfiskuotas turtas buvo paslėptas ar buvo suvartotas, nustatyti nepavyko. Civilinis ieškinys dėl šiuo nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo byloje nebuvo pareikštas. Todėl teismo sprendimas išieškoti iš nuteistojo konfiskuotino turto vertę atitinkančią piniginę sumą (BK 72 str. 2 d., 5 d.) taip pat yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.