Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Lina Žemaitienė, sekretoriaujant Ritai Pečiulienei, dalyvaujant atsakovo UAB „Hoptransa“ atstovui Giedriui Stancikui, nedalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovui, žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Hoptransa“, tretiesiems asmenims „IF P&C Insurance AS“ ir BCK „Straxovoj dom“, dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teisme priimtas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinys atsakovui UAB „Hoptransa“, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo 7706,79 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (I t. b. l. 11, II t. b. l. 103, 120, 136, 151, 155-156, III t. b. l. 3)

Į civilinę bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų įtraukus Rusijos draudimo bendrovę BCK „Straxovoj dom“ ir CPK 123 str. 4 d. nustatyta tvarka buveinės registracijos adresu jai išsiuntus į rusų kalbą išverstus procesinius dokumentus bei CPK 805 straipsnyje išvardintas procesines teises ir pareigas išaiškinančią nutartį, trečiasis asmuo atstovo ar Lietuvos Respublikoje gyvenančio įgalioto asmens, kuriems būtų įteikiami su byla susiję procesiniai dokumentai, nepaskyrė, jokių paaiškinimų ar įrodymų į civilinę bylą nepateikė, civiline byla nesidomėjo, trečiojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, procesiniai dokumentai jam buvo įteikti tinkamai (II t. b. l. 134). Pažymėtina, kad Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013-04-11 nutartimi iš esmės analogiškoje civilinėje byloje Nr. 2A-207-280/2013 suformavo teismų praktiką, kad šios kategorijos bylose, nagrinėjant ginčą tarp Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir asmens, ieškovo teigimu neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, atsakovo nurodomo tariamo Rusijos draudiko įtraukimas į civilinę bylą trečiuoju asmeniu procesiškai netgi nėra būtinas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos ir Prancūzijos nacionaliniai draudikų biurai, Biurų tarybos nariai, 2003-07-01 pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo laikytis 2002-05-30 Biurų tarybos generalinės asamblėjos priimtų vidaus nuostatų ir suteikė abipusį leidimą bet kokiam teisminiam ar neteisminiam procesui, po kurio būtų atlyginta žala, ar draugiškai sureguliuoti su autoavarijomis susijusią bet kokią žalą, kaip nustatyta Vidaus nuostatuose (I t. b. l. 15-16). Prancūzijos transporto priemonių draudimo bendrovių biuras kreipėsi į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą, prašydamas sumokėti 1940,90 Eur žalos atlyginimą bei 291,14 Eur administravimo mokestį, iš viso – 2232,04 Eur (I t. b. l. 19-20, 27-28). Prie prašymo dėl nuostolių atlyginimo, Prancūzijos nacionalinio draudikų biuro atstovai pateikė dokumentus, patvirtinančius eismo įvykio faktą (I t., b. l. 36), žalos dydžio apskaičiavimą (I t., b. l. 13, 21-26, 29-34), iš kurių matyti, kad 2011-11-07 Prancūzijoje dėl transporto priemonės Mercedes Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusio asmens A. L. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta Prancūzijoje registruota transporto priemonė Citroen, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės Mercedes Benz 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas pagal lizingo sutartį įvykio metu buvo atsakovas, įvykio kaltininkas – atsakovo darbuotojas (I t., b. l. 6, 7, 70). Ieškovas sumokėjo Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui 2232,04 Eur už transporto priemone, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą (I t. b. l. 11, 17-18). Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 str. 1, 5 d. ir Bendradarbiavimo nuostatais, išmokėjo Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui padarytą 2232,04 Eur žalą motyvuodamas tuo, kad transporto priemonė Mercedes Benz 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nedrausta privalomuoju draudimu. Ieškovas pateikė pretenziją atsakovui 7706,79 Lt sumai (I t. b. l. 12). Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra.

Atsakovas ieškinį prašo atmesti tokiu savo atsikirtimų faktiniu pagrindu: 1) atsakovas nurodytą transporto priemonę jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraudė Rusijos draudimo bendrovėje BCK „Straxovoj dom“, todėl ieškinys ir turėtų būti reiškiamas BCK „Straxovoj dom“; 2) Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras neteisingai pritaikė Prancūzijos teisės aktus, kadangi pagal Prancūzijos teisę, atsakovo nuomone, pusė žalos turėjo būti priskirta transporto priemonės puspriekabei, kurios civilinė atsakomybė buvo apdrausta „If P&C Insurance AS“, todėl ieškovas reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo turėtų reikšti „If P&C Insurance AS“.

Dėl pareigos atlyginti ieškovo sumokėtą žalos atlyginimo išmoką.

Pagal TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p., Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (ieškovas) moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jeigu kaltininkas padarė žalą Europos Sąjungos valstybėje, naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Tačiau ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p. (TPVCAPDĮ 23 str. 1 d.). TPVCAPDĮ 23 str. 5 d. nustatyta, kad ieškovas, sumokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti sumokėtas sumas iš atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (LAT 2010-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Todėl ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą dėl ieškovo sumokėtos žalos atlyginimo išmokos priteisimo.

Dėl atsakovo sutarties su Rusijos draudimo bendrove.

Atsakovas nurodo, kad transporto priemonę jis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu per Rusijos įmonę OOO Konsalting apdraudė Rusijos draudimo bendrovėje BCK „Straxovoj dom“. Šią aplinkybę pagrindžia byloje esantys įrodymai – draudimo poliso kopija ir sąskaita (I t. b. l. 65-69). Pagal TPVCAPDĮ 2 str. 8, 9, 18 d. bei 6 str. 4 ir 6 d., transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (t.y., transporto priemonių, registruotų Lietuvos Respublikoje), įprastinė privalomojo draudimo sutartis, kurią sudarius, gali būti išduodama žalioji kortelė, sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narės. Vadinasi atsakovas, pasirinkdamas draudimo bendrovės, kuri nėra biuro narė, pasiūlytą draudimo apsaugą, veikia savo rizika ir jo atsakomybės ieškovo atžvilgiu negali eliminuoti TPVCAPDĮ nuostatų nesilaikymas.

Viešai internete skelbiamais Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro duomenimis Rusijos draudimo bendrovė BCK „Straxovoj dom“ nėra biuro narė. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai (I t. b. l. 111-117, II t. b. l. 8-14). Jokių nurodytą aplinkybę paneigiančių įrodymų atsakovas nepateikė. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad žalos įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 str.). Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pateikė bendro pobūdžio užklausimą Rusijos draudimo bendrovei BCK „Straxovoj dom“ dėl informacijos apie draudimą suteikimo bei paaiškino, kad jokio atsakymo nesulaukė. Laikytina, kad sudarydamas draudimo sutartį su draudimo bendrove, kuri nereaguoja į draudėjo paklausimus ir akivaizdžiai atsisako bendradarbiauti, atsakovas pats prisiėmė riziką – apribojo savo galimybes imtis priemonių, kad BCK „Straxovoj dom“ vykdytų savo įsipareigojimus bei grąžintų Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui nurodyto eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą draudimo išmoką.

Dėl transporto priemonės priekabos (puspriekabės) draudimo.

Atsakovas savo atsikirtimus į ieškinį taip pat grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu buvo apdrausta eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės priekaba (puspriekabė), todėl ieškovas nepagrįstai, atsakovo nuomone, reikalauja priteisti žalą iš atsakovo, o ne iš „If P&C Insurance AS“. Byloje esančiais dokumentais nustatyta, kad krovininio automobilio priekaba/puspriekabė Schmitz SCS 24/L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu buvo apdrausta „If P&C Insurance AS“ (I t. b. l. 71-72). Trečiasis asmuo „If P&C Insurance AS“ patvirtino aplinkybę, kad vilkiko priekaba eismo įvykio metu buvo drausta.

TPVCAPDĮ 1 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad įstatymo nuostatos taikomos kiekvienai privalomai registruoti motorinei transporto priemonei, skirtai važiuoti žeme, taip pat mopedams, priekaboms ir puspriekabėms, išskyrus bėgines transporto priemones. Tai reiškia, kad atskirai draudžiamos visos Lietuvoje registruotos transporto priemonės: lengvieji automobiliai, mopedai ir motociklai, mikroautobusai ir autobusai, lengvieji komerciniai ir krovininiai automobiliai, traktoriai ir savaeigiai mechanizmai, lengvųjų ir krovininių automobilių priekabos. Kaip jau yra nurodyta, civilinės bylos medžiaga nustatyta, kad eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Priekaba (puspriekabė) – tai transporto priemonė, kurią velka motorinė transporto priemonė (Kelių transporto kodekso 2 str. 11 p.; Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 40 p.). Motorinė transporto priemonė – variklį turinti transporto priemonė, išskyrus bėgines transporto priemones ir mopedus (Kelių eismo taisyklių 2 p.). Priekaba savarankiškai negali dalyvauti viešajame eisme. Ir nors motorinė transporto priemonė ir puspriekabė eisme dalyvavo kaip vienetas (transporto priemonių junginys), tačiau kaip jau nurodyta aukščiau, kiekviena transporto priemonė turėjo būti apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

TPVCAPDĮ 17 str. 5 d. numatyta, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką pagal 17 str. 1 d. dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų (TPVCAPDĮ – „Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai“(paskelbti su 2003-07-28 Komisijos Sprendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB)) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus; biuras moka išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ar kitos valstybės Garantiniam iždui (fondui) ir kitais atvejais, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatų arba susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje žala eismo įvykio metu padaryta ir sureguliuota kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (Prancūzijoje). Bendradarbiavimo nuostatų – Biurų tarnybos vidaus nuostatų 3 str. numato, kad biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko autoavarija, tiria autoavarijos aplinkybes, visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, ir biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko autoavarija, yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu. Būtent eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus bei į kitoje Europos Sąjungos valstybėje galiojančių teisės aktų nuostatas, nustato visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, atlygina neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą bei pateikia reikalavimą Biurui, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė delegavo pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Esant TPVCAPDĮ 17 str. 6 d. numatytoms sąlygoms įstatyme numatyta Biuro pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui ir nustatytą atlygį už žalos administravimą (KAT 2013-05-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-931-273/2013).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant tai, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturi galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo, teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Bendradarbiavimo nuostatus atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus. Draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio Biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose. Regreso tvarka reikalaudamas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtų išmokų, Biuras savo reikalavimą grindžia tuo, kad atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir į eismo įvykio valstybės teisės aktus sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Teisinį tokio reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. nuostata, pagal kurią Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p.. Faktinį reikalavimo pagrindą sudaro aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį, o Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Taigi kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika šioje byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 2 d.). Kadangi Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 str. 1 d.) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio savo iniciatyva aiškintis užsienio teisės turinį (CK 1.12 str.), tačiau faktinę aplinkybę, kad išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas. Atsakovui ginčijant aplinkybę, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, ieškovas turi teikti įrodymus apie užsienio teisės turinį (LAT 2014-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014).

Kaip minėta, teismas tokio pobūdžio bylose ex officio nerenka įrodymų apie užsienio teisės turinį. Pareiga įrodyti, kad išmokos kitos valstybės (šiuo atveju – Prancūzijos) nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus turi įrodyti ieškovas. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad šioje byloje esminės reikšmės turi Prancūzijos teisės aktų taikymas ir traktavimas. Tačiau nesutiktina su atsakovo pozicija, jog vien dėl to, kad vilkiko ir priekabos draudiko atsakomybė Prancūzijos teisės aktuose nurodoma kaip solidari, prievolė kompensuoti nuostolius nukentėjusiajam šiuo konkrečiu atveju atitenka priekabos draudikui.

Iš ieškovo pateiktų duomenų matyti, kad Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras 2013-11-07 raštu nedviprasmiškai nurodė, kad „Sunkvežimių ir priekabų atveju, atsakomybės našta tenka sunkvežimio vairuotojui, kadangi kai priekaba prikabinama prie sunkvežimio, šios abi dalys tampa viena transporto priemone“ (I t. b. l. 121-123, II t. b. l. 17-20). Tame pačiame rašte cituojamas atvejis, kuomet nukentėjęs asmuo gali reikalauti kompensacijos arba iš sunkvežimio draudiko arba iš priekabos draudiko, nepaneigia anksčiau nurodytos nuostatos. Prancūzijos teisėje sąvoka motorinė transporto priemonė reiškia „transporto priemonę, kuri naudojama žmonių (netgi jeigu važiuoja vienas vairuotojas) arba daiktų pervežimui, kurioje yra įmontuotas variklis ir kuri skirta važiuoti sausuma bei yra laikoma sausumos motorine transporto priemone.“(I t. b. l. 143). Pastaba, jog šis apibrėžimas apima ir priekabas, tik patvirtina aukščiau nurodytą vilkiko ir priekabos junginio nedalumą. Pagal Prancūzijos teisinį reguliavimą, nukentėjęs asmuo gali pasirinkti, kam reikšti tiesioginį ieškinį – sunkvežimio ar priekabos draudikui arba kreiptis į Prancūzijos centrinį biurą, prašydamas išmokėti kompensaciją už sujungtos transporto priemonės dalį, kuri nėra apdrausta. Šios alternatyvos yra skirtos padėti nukentėjusiajam kuo greičiau gauti kompensaciją (I t. b. l. 162, 158-164). Atsižvelgiant ieškovo pateiktą Prancūzijos teisinį reglamentavimą, susijusį su sujungtomis transporto priemonėmis ir draudimo išmokomis eismo įvykio atveju (II t. b. l. 21-75, 81), darytina išvada, jog nukentėjęs asmuo turi teisę rinktis į kurį draudiką nukreipti savo reikalavimą, atsižvelgiant į faktines įvykio aplinkybes – priekabos draudikas prisiima atsakomybę išimtiniais atvejais, pvz. esant techniškai netvarkingai priekabai (II t. b. l. 175-181). Šiuo atveju akivaizdu, kad nukentėjusioji šalis nukreipė savo reikalavimą į vilkiko draudiką, o Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui nenustačius duomenų apie galiojantį vilkiko privalomąjį draudimą, šis išmokėjo kompensaciją, kurią pareikalavo atlyginti ieškovą. Be to, kaip pažymi Prancūzijos draudikų biuras, pagal Prancūzijoje esantį teisinį reglamentavimą „priekabai gali būti taikoma atsakomybė, pavyzdžiui, jos neprižiūrint arba dėl gamyklinio broko“ (II t. b. l. 98-99). Tuo tarpu šiuo atvejų tokių duomenų, kad eismo įvykis būtų įvykęs dėl techninio priekabos defekto, byloje nėra. Teismas laiko, jog paminėtų nuostatų analizė paneigia atsakovo nurodomą prielaidą, kad esant iš transporto priemonės ir priekabos sudaryto junginio draudimui, šiuo atveju junginio padarytą žalą turėtų apmokėti transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai, pasidalindami žalos sumą per pusę.

Atsakovas grindžia savo poziciją Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimu (I t. b. l.73-101). Ieškovas pagrįstai nurodo, jog atsakovo pateiktas Vokietijos teisės aktais pagrįstas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t.y. taikytinoms tik tuo atveju, kai vilkiko ir jo priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta pas skirtingus draudikus ir atsakingų draudikų atsakomybė yra solidari. Tuo tarpu TPVCAPDĮ aiškiai atriboja draudiką nuo Biuro ir Biuras nėra laikomas draudiku (LAT 2012-06-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012). Be to, nagrinėjamu atveju TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta tik puspriekabė, todėl šiuo atveju nėra dvigubo draudimo sąlygų. Ieškovas taip pat pagrįstai nurodo, kad atsakovo pateiktame Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime aptariama visiškai skirtinga situacija – žala buvo padaryta ne tik apdrausta, bet ir atsikabinusia priekaba. Šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi – žala padaryta vilkiko ir priekabos junginiu, ką patvirtina tiek vilkiko vairuotojo paaiškinimas, tiek eismo įvykio schema, kurioje vilkikas ir priekaba kaip transporto priemonės net neišskirtos, t. y. pateikti duomenys tik apie vilkiką. Kaip jau yra nurodyta, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos administravimu (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 str. 4 p.).

Prancūzijos draudikų biuras sureguliavo padarytos žalos atlyginimą ir, nustatęs atsakovo kaltę dėl eismo įvykio, pateikė ieškovui reikalavimą remdamasis Bendradarbiavimo nuostatų – Biurų tarnybos vidaus nuostatų 5 str.. Esant TPVCAPDĮ 17 str. 6 d. nustatytoms sąlygoms įstatyme numatyta Biuro pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą (KAT 2013-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-557-657/2013). Civilinės bylos įrodymų visuma leidžia spręsti, kad ieškovui netenkinti eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro reikalavimo ir neišmokėti padarytos ir eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro administruotos žalos atlyginimo išmokos, taip pat kompensacijos regreso tvarka reikalauti ne iš atsakovo, o iš puspriekabės draudiko – draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS” ar BCK „Straxovoj dom“ nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms ir šalių į civilinę bylą pateiktiems įrodymams, ieškovo reikalavimai atsakovo atžvilgiu laikytini pagrįstais ir tenkintini (TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p., 5 d., 6 d., 23 str. 1 d., 5 d.).

CK 6.37 straipsnis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovo reikalavimas dėl 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo iš atsakovo laikytinas pagrįstu ir tenkintinas (CK 6.37 str., 6.210 str.).

Ieškinį patenkinus, iš atsakovo ieškovui priteistinos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos: 231 Lt žyminio mokesčio (I t. b. l. 53) ir 683,52 Lt už dokumentų vertimą į valstybinę kalbą (I t. b. l. 14, II t. b. l. 79, 97, 101, 155, 165-166, 182-183) (CPK 79 str., 88 str.1 d. 6 p., 9 p., 93 str. 1 d.).

Iš atsakovo valstybei priteistinos teismo turėtos 68,10 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo „Hoptransa“, į. k. 160001727, ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, į. k. 125709291, 7706,79 Lt (septynis tūkstančius septynis šimtus šešis litus 79 ct) (nuo 2015-01-01 – 2232,04 Eur) nuostolių atlyginimo, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-01-17) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 914,52 Lt (devynis šimtus keturiolika litų 52 ct) (nuo 2015-01-01 – 264,86 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo „Hoptransa“, į. k. 160001727, valstybei 68,10 Lt (šešiasdešimt aštuonis litus 10 ct) (nuo 2015-01-01 – 19,72 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija, į. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.