Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2026-02-03 · Administracinė byla Nr. I3-37-505/2026

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2026-02-03
Bylos Nr.
I3-37-505/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04337-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Daina Kukalienė, Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė
Atsakovas
Aplinkos apaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Dagmita“
Kategorijos

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I3-37-505/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04337-2018-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 14.15; 51.5; 55.1.3; 57.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 3 d.

Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Medvedevienės,

sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

dalyvaujant atsakovo Aplinkos apaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovui G. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Dagmita“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Dagmita“ (toliau – UAB „Dagmita“, pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 260 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas).

Pareiškėja skunde nurodė, kad ji yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma gamintoju ir (ar) importuotoju, kuriam, vadovaujantis atliekų tvarkymo srityje taikomu principu „teršėjas moka“, kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas. Kaip numatyta Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Pakuočių tvarkymo įstatymas) 7 straipsnio 1 dalyje, gamintojams ir importuotojams tenka pareiga, inter alia (be kita ko), organizuoti ir (ar) dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą, apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas bei vykdyti kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas. Pagal Pakuočių tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 5 dalies 2 punktą, šios gamintojų ir importuotojų pareigos, išskyrus savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, gali būti vykdomos tik kolektyviai – per gamintojų ir importuotojų organizaciją. Gamintojų ir importuotojų pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas užtikrinama taip: gamintojai ir importuotojai privalo Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – Įstatymas) nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuočių atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuočių kiekį, kuris proporcingas įvykdytai Vyriausybės nustatytai gaminių ir (ar) pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Siekdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuočių atliekų perdirbtą ar energijai gauti panaudotą kiekį.

Pareiškėja teigė, jog, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013–2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“ (toliau – Organizacija) buvo pavedusi vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Organizacija, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013–2014 m. ir pareiškėjai išdavė metalinių ir PET pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – Patvirtinimai). Organizacijos išduoti Patvirtinimai pareiškėjai suteikė teisę į mokestinę lengvatą. Pažymėjo, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas Nr. VR-19.3-2) panaikino Organizacijos išrašytus pareiškėjai Patvirtinimus. Pareiškėjos teigimu, nepaisant jos pastabų, atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtino 2018 m. spalio 17 d. patikrinimo aktą Nr. K-226 ir nustatė mokėtiną 609 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą. Pareiškėjos įsitikinimu, ji tinkamai ir laiku įvykdė įstatyme nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t. y. sutarties su Organizacija pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą, todėl neturi ir negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia (taip pat) pareiga sumokėti mokestį. Mano, jog Sprendimu ji įpareigojama antrą kartą sumokėti daug kartų didesnę sumą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina. Tai reiškia, kad pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė) nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiais pagrindais Sprendimas yra neteisėtas iš esmės. Teigė, jog Sprendimas priimtas nepagrįsto ir neteisėto Sprendimo Nr. VR-19.3-2 pagrindu, patikrinimas atliktas nepagrįstai ir pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Tai sudaro pagrindą Sprendimą panaikinti. Prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą ir paaiškinimuose nurodė, taip pat atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad Sprendimu pareiškėjai nebuvo skirta sankcija, nes atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai buvo pripažinti negaliojančiais, todėl ir Patvirtinimai laikomi negaliojančiais. Teigė, kad pareiškėja pasirinko pakuočių gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti Organizacijai. Pastebėjo, jog Sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikinti Organizacijos pareiškėjai išrašyti Patvirtinimai atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2013 m. patvirtinimas Nr. 1314VI0385-4687-0439 (metalinių pakuočių kiekis – 0,137 t), 2014 m. patvirtinimas Nr. 1414VI0001-4687-0439 (metalinių pakuočių kiekis – 0,171 t), 2015 m. patvirtinimas Nr. 1514VI0001-4687-0439 (metalinių pakuočių kiekis – 0,027 t). Pastebėjo, kad Departamento atliekamo patikrinimo metu buvo įvertinti perdirbti (sutvarkyti) pakuočių atliekų kiekiai, atsižvelgiant į Sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikintus metalinių pakuočių sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Nustatyta, kad pareiškėja metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo ir perdirbimo užduotį 2013 m. įvykdė 20 proc., 2014 m. – 20 proc., t. y. iš viso 54 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 1168 „Dėl apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo 2007–2012 metų užduočių patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos užduoties. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punktu, patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 609 Eur.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2025 m. liepos 2 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-37-764/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00858-2018-5) (toliau – VAAT sprendimas): panaikinta Sprendimo Nr. VR-19.3-2 dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų (2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687) pagrindu; kita VAAT sprendimo dalis dėl Sprendimo Nr. VR-19.3-2 palikta nepakeista. Teigė, jog, atsižvelgiant į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį ir atlikus perskaičiavimą, pareiškėjos sutvarkytas paliktas galioti metalinių pakuočių atliekų kiekis yra 0,084 t, todėl perskaičiavus 2013 m. mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą, jis yra 264 Eur. Pastebėjo, kad pripažinus pareiškėjai išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus neteisėtais, pareiškėja, norėdama pasinaudoti įstatyme nustatyta mokestine lengvata, privalėjo pateikti įrodymus, kad visos jos atliekos, kurias jai buvo nustatyta sutvarkyti (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos užduotys), buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. UAB „Dagmita“ nepateikė jokių įrodymų, kad visos jos atliekos buvo realiai sutvarkytos. Organizacija taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad visos pareiškėjos priduotos metalinės pakuotės 2013–2014 m. faktiškai buvo sutvarkytos, nors už šį laikotarpį ji buvo išrašiusi metalinių pakuočių sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Nurodė, jog, vadovaujantis LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutarties 85 punktu ir perskaičiavus už 2013 m. mokėtiną mokestį, pareiškėjai už 2013–2015 m. laikotarpį išlieka pareiga sumokėti 601 Eur, todėl prašo Sprendimu patvirtintą 609 Eur apskaičiuotą mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumažinti iki 601 Eur ir pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 260 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad Sprendimu patvirtintas Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyrio 2018 m. spalio 17 d. patikrinimo aktas Nr. K-226, kuris surašytas atlikus pareiškėjos patikrinimą. Patikrinimo aktu pareiškėjai apskaičiuota papildomai mokėtina 609 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma. Sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad Sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikini Organizacijos išrašyti patvirtinimai apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2013 m. patvirtinimas Nr. 1314VI0385-4687-0439 (metalinių pakuočių kiekis – 0,137 t), 2014 m. patvirtinimas Nr. 1414VI0001-4687-0439 (metalinių pakuočių kiekis – 0,171 t), 2015 m. patvirtinimas Nr. 1514VI0001-4687-0439 (metalinių pakuočių kiekis – 0,027 t).

Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, kad VAAT sprendimu Organizacijos skundas dėl Sprendimo Nr. VR-19.3-2 panaikinimo atmestas. LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartimi VAAT sprendimas pakeistas: panaikinta Sprendimo Nr. VR-19.3-2 dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų (2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr.1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687) pagrindu; likusi Sprendimo Nr. VR-19.3-2 dalis palikta nepakeista.

Departamentas, vadovaudamasis LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais ir konstatuotomis aplinkybėmis, atliko apskaičiuotos 609 Eur sumos perskaičiavimą – pareiškėjai už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą pakuočių kiekį suma yra 601 Eur.

Pareiškėja nurodo, kad Sprendimas yra nepagrįstas bei prašo jį panaikinti.

Pakuočių tvarkymo įstatymu nustatyti pagrindiniai pakuočių reikalavimai, bendrieji Lietuvos Respublikoje gaminamų ir į Lietuvos Respubliką įvežamų pakuočių ir pakuočių atliekų apskaitos, ženklinimo, surinkimo, naudojimo reikalavimai, kad būtų išvengta pakuočių ir pakuočių atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, taip pat gamintojų, importuotojų, pardavėjų, vartotojų, atliekų tvarkytojų teisės ir pareigos tvarkant pakuotes ir pakuočių atliekas (Pakuočių tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Gamintojai ir importuotojai privalo Įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių (Pakuočių tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija)). Pakuočių atliekų sutvarkymas įrodomas dokumentais, patvirtinančiais pakuočių atliekų surinkimą iš komunalinių atliekų tvarkymo sistemos ir ją papildančių atliekų surinkimo sistemų, ne komunalinių atliekų sraute susidarančių pakuočių atliekų surinkimą, vienkartinių pakuočių, už kurias pagal Pakuočių tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, atliekų surinkimą per užstato už vienkartines pakuotes sistemą ir surinktų pakuočių atliekų naudojimą (Pakuočių tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 7 dalis (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-864 redakcija)).

Įstatymas nustato fizinių ir juridinių asmenų, vykdančių ūkinę veiklą Lietuvoje, taip pat Lietuvos Respublikoje įregistruotų užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų atstovybių bei filialų mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo tvarką ir kontrolę (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (2008 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. X-1438 redakcija)). Gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį (Įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 išaiškino, kad Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) užduočių, nurodytų Pakuočių tvarkymo įstatymo (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) 7 straipsnio 3 dalies nuostatose, vykdymu, o ne su formaliu patvirtinimo apie atliekų sutvarkymo faktą dokumento turėjimu. Tuo atveju, kai užduotis nėra faktiškai įvykdyta ar įvykdyta netinkamai, vien formaliai išduotas dokumentas, patvirtinantis atliekų sutvarkymo faktą, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

Mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka (Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720 redakcija)). Mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (Įstatymo 8 straipsnio 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)).

LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartyje, be kita to, konstatuota, kad nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Lietuvos respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ straipsnio 3 dalies, kuria vadovavosi atsakovas priimdamas Sprendimą Nr. VR-19.3-2, vertinant ją kartu su Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359 „Dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams pavestais įgaliojimais bei šiuo įsakymu patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo nuostatomis, atsakovas turėjo kompetenciją pripažinti neteisėtais patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu.

Šioje administracinėje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą dėl Sprendimo pagrįstumo, priimto Sprendimo Nr. VR-19.3-2, kurio teisėtumo klausimas išspręstas LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartimi, pagrindu. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstas dalykas) ir prejudicinė galia įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 98 straipsnio 4 dalyje (joje nustatyta, kad, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių). ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartyje nustatyti faktai, konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje byloje ir iš naujo nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeįrodinėjami. Atitinkamai pareiškėjos argumentai, kad galbūt jos pakuočių atliekos yra sunaikintos ir nepagrįstai reikalaujama sumokėti atsakovo apskaičiuotą mokestį, išsamiau nenagrinėjami kaip neturintys teisinės reikšmės ginčui išspręsti.

Teismas pažymi, kad teisės aktuose nėra numatyta, jog už prievolę mokėti aplinkos teršimo mokestį galėtų būti atsakingi kiti subjektai (pvz., Organizacija). Todėl tai, kad kiti subjektai netinkamai vykdė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, gali suponuoti pagrindą pareiškėjai kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl netinkamų įsipareigojimų vykdymo, tačiau nedaro įtakos jai nustatytų mokestinių prievolių apimčiai, nes įstatyminė pareiga mokėti mokestį už aplinkos taršą yra nustatyta būtent pareiškėjai ir ji nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo.

Administracinėje byloje nesant duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja įvykdė nustatytą atliekų tvarkymo užduotį, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėja galėjo turėti teisėtus lūkesčius tikėtis, jog ginčo laikotarpiu turėjo teisę naudotis apmokestinimo išimtimi (mokestine lengvata). Vien aplinkybė, kad dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos sukauptų atliekų sutvarkymo faktą, buvo pripažinti negaliojančias, savaime nedaro reikšmės teisiniam situacijos vertinimui (LVAT 2025 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-100-502/2025).

LVAT yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, pagal nacionalinę mokesčių teisę gali sudaryti pagrindą atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių. Tačiau aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, pagal nacionalinę mokesčių teisę nėra ir negali būti vertinama kaip sudaranti pagrindą atleisti mokesčių mokėtoją nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) taikyti apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvata), kai mokesčių mokėtojas neatitinka visų įstatymų leidėjo nustatytų materialiųjų apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygų (žr., pvz., LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024, 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024, 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024, 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-691-624/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad mokesčio mokėtojo pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą yra siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas patiekė į rinką atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Mokestis už aplinkos teršimą, apskaičiuotas pagal apmokestinamųjų pakuočių atliekų, faktiškai išleistų į rinką, kiekį, nėra sankcija. Atvejai, kai yra paneigiama mokesčio mokėtojo teisė pasinaudoti apmokestinimo išimtimi, nes nėra tenkinamos mokesčio įstatymo nuostatose nustatytos apmokestinimo išimties (mokestinės lengvatos) taikymo sąlygos, taip pat nėra pripažįstami sankcija (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarimo byloje S. O. P. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 76959/11) 40–51 punktus).

Teismo vertinimu, Departamento pagal LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus ir konstatuotas aplinkybes atliktas pareiškėjos mokėtino mokesčio už 2013–2015 m. perskaičiavimas yra teisėtas ir pagrįstas. Konstatuotina, kad Sprendimo dalis, kurioje nurodyta sumokėti pareiškėjai 609 Eur mokesčio, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjai atsiranda pareiga sumokėti 601 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis.

Pareiškėja prašo priteisti jai turėtas bylinėjimosi išlaidas bei pateikia 2018 m. gruodžio 6 d. mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad ji sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti ir gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas byloje pareiškėjos naudai priimamas tik iš dalies – patenkinta 2 proc. skundo reikalavimo (601 × 100 / 609 = 2). Atsižvelgiant į patenkinto reikalavimo dalį, pareiškėjai iš atsakovo priteistina 0,60 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų suma (30 × 2 / 100 = 0,60 Eur).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Dagmita“ skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 260 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, sumažinant už 2013–2015 m. patvirtintą 609 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis iki 601 Eur.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Dagmita“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 0,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Audrius GrauželisDaina KukalienėJolanta Medvedevienė