- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-25
- Bylos Nr.
- 2A-146-569/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05508-2024-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Lina Muchtarovienė, Aleksandras Rusakas, Irma Valiuškienė
- Trečiasis asmuo
- S. Š., E. B., Vilniaus rajono savivaldybės administracija
- Ieškovas
- R. V.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleksandro Rusako, Irmos Valiuškienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų S. Š. ir E. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo panaikinimo, tretieji asmenys S. S., E. B. ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. V. ieškiniu prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2024 m. rugsėjo 6 d. Žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - ir Aktas) nurodymą pašalinti dalį tvoros ir nurodymą pašalinti šiltnamį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2025 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškovo R. V. ieškinį atmetė.
3. Teismas vertino, jog tiek Sklype Nr. (duomenys neskelbtini) esantis kelias, tiek ir pieva šiuo atveju yra skirti visuomenės bendriesiems interesams. Byloje tarp šalių nekilo ginčas dėl to, jog ginčijamoje Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje (Schemoje pažymėtoje taškais 11-12-13-14) kelio nėra, todėl teismas darė išvadą, kad minėta Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis, nors ir įgyta kaip privati nuosavybė, bet turi būti naudojama pagal tą naudojimo būdą, kuris yra įregistruotas, t. y. šioje Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje turi būti visuomenės bendriesiems interesams skirta viešoji erdvė (šiuo atveju - pieva).
4. Teismas sprendė, jog byloje ieškovas neįrodė, kad ginčijamoje Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje esančioje pievoje stovintis 7 kv. m ploto šiltnamis yra skirtas visuomenės bendriesiems interesams, todėl Inspekcija ginčijamu Nurodymu pagrįstai konstatavusi Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, teisėtai ir pagrįstai įpareigojo ieškovą pašalinti iš Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) šiltnamį.
5. Teismas vertino, jog ieškovo ir trečiojo asmens S. Š. argumentai, susiję su tuo, jog šiltnamis yra kilnojamasis daiktas, kuriam Statybos įstatymo reikalavimai netaikomi, nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi, nes šiltnamis turi būti pašalintas ne kaip griautinas neteisėtos statybos rezultatas, o kaip daiktas, neleidžiantis visa apimtimi Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) naudoti visuomenės bendriesiems interesams pagal sklypo naudojimo būdą - bendrojo naudojimo teritorijos (viešosios erdvės).
6. Teismas pažymėjo, jog ieškovas, kartu su kitais asmenimis įsigydamas Sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), žinojo, koks žemės naudojimo būdas šiam sklypui yra nustatytas, t. y. suprato ir tokio sklypo įsigijimo sandorio sudarymu sutiko su tuo, kad jo nuosavybės teisės šiuo atveju bus ribojamos dėl visuomenės poreikio urbanizuotoje teritorijoje turėti tam tikras viešąsias erdves - žaliąsias zonas - šiuo atveju bendriems visuomenės interesams skirtą pievą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
7. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo S. Š. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. lapkričio 17 d. sprendimą, kuriuo ieškovo R. V. ieškinys atmestas, ir priimti naują - ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai traktuoja, kad pieva, šiuo metu esanti Žemės sklype, yra viešoji erdvė, kuri turi būti prieinama visuomenei. Teismas neteisingai interpretuoja, kad pieva (tiesiog auganti žolė), gali būti laikoma urbanizuotos teritorijos urbanizuotos struktūros elementu. Tiek Vilniaus miesto savivaldybė, tiek Vilniaus rajono savivaldybė savo dokumentuose pateikia viešosios erdvės apibrėžimus, kurie akcentuoja, kad viešoji erdvė gali būti tik teritorija, priklausanti valstybei ar savivaldybei ar patikėjimo teise valdoma savivaldybės, taip pat viešoji erdvė suprantama kaip parkas, skveras ir pan., o ne tiesiog auganti žolė.
7.2. Teismas neteisingai traktuoja, kaip žemės sklypas, kurio naudojimo būdas „Bendrojo naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendrojo naudojimo) teritorijos“, galėtų būti tinkamai naudojamas. Visiškai neaišku, kaip privatiems asmenims priklausančio Žemės sklypo, kuriame auga tiesiog žolė, atvėrimas (tvorą nugriovus) užtikrintų jaukios viešosios erdvės rajone kūrimą.
7.3. Žemės sklypo savininkai turi teisę Žemės sklypą naudoti ir kitaip, nei viešųjų erdvių įrengimas, t. y. botanikos ir zoologijos sodams, kapinėms ir palaikų laikymo statiniams. Nesuprantama pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Žemės sklypas privalo būti naudojamas būtent viešosioms erdvėms.
7.4. Tokio precedento formavimas, kuriuo iš fizinių asmenų būtų reikalaujama užtikrinti bendrąjį visuomenės interesą, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, tiesiogiai prieštarautų savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2 punkte bei Konstitucijos 120 straipsnis 2 dalyje, o taip pat protingumo ir teisingumo principams.
7.5. Remiantis Patarėjos išaiškinimu, trečiųjų asmenų (visuomenės) naudojimasis Žemės sklypu yra ne tik netikslingas, tačiau, Žemės sklypo savininkų sprendimu, negalimas, nesant registruotų servitutų ar bendradarbiavimo sutarties su savivaldybe. Tiek apeliantas, tiek ieškovas rūpinasi Žemės sklypu, prisiima ir vykdo pareigas, susijusias su Žemės sklypo nuosavybės teise, tačiau pagal VTPSI ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ne tik negali Žemės sklypu naudotis kaip savo, nes net negali turėti kilnojamųjų daiktų jame, bet dar ir turėtų vykdyti savivaldybei priskirtas funkcijas, o tuo tarpu pati Vilniaus rajono savivaldybės administracija nurodo ir patvirtina, kad Žemės sklypo savininkai neprivalo ir net gali drausti į Žemės sklypą pateikti tretiesiems asmenims.
7.6. Žemės sklypas yra apsuptas privačių sklypų, vienintelis įėjimas į sklypą yra nuo kelio, esančio vakarinėje pusėje. Pro Žemės sklypą niekur praeiti negalima, jis niekur neveda, tam, kad Žemės sklypas galėtų būti naudojamas kaip viešoji erdvė, jame reiktų įrengti infrastruktūrą, tokią kaip suoliukai, takeliai, vaikų žaidimo aikštelės ar pan., tačiau to daryti Žemės sklypo savininkai neprivalo ir reikalavimas tai daryti tiesiogiai prieštarautų anksčiau minėtam Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimui.
8. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo E. B. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuria atsisakyta trečiajam asmeniui E. B. priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti trečiajam asmeniui E. B. iš ieškovo R. V. trečiojo asmens E. B. patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmojoje instancijoje, kurios sudaro 968,00 Eur; priteisti iš ieškovo R. V. trečiojo asmens E. B. naudai apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Be to, jie neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas (CPK 47 str. 2 d.).
8.2. Atsižvelgiant į nurodytą aukščiau, CPK įtvirtina trečiojo asmens teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, jeigu procese elgėsi tinkamai, t. y. jeigu nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, jog trečiasis asmuo piktnaudžiautų procesinėmis teisėmis, tačiau priešingai – trečiasis asmuo procese elgėsi ir veikė ypatingai rūpestingai, analizavo bylos medžiagą, teismo posėdžio reikšmingai pasisakė, atsakinėjo į teismo užduodamus klausimus, pateikė pagrįstą ir išsamų atsiliepimą, pateikė papildomų rašytinių įrodymų, kurių byloje nebuvo.
8.3. Teismas pirmiausiai pripažino, kad trečiasis asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Vien procesinio prašymo patenkinimas įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad teismas pripažino trečiojo asmens suinteresuotumo bylos baigtimi.
8.4. Sprendime teisingai konstatuota, jog trečiasis asmuo byloje dalyvavo atsakovės pusėje, t. y. palaikė VTPSI poziciją ir prieštaravo ieškovo ieškinyje nurodytai pozicijai. Sprendimu atmetus ieškovo ieškinį tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo laikytini laimėjus civilinę bylą, t. y. priimtas atsakovei ir trečiajam asmeniui palankus procesinis sprendimas.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į trečiojo asmens S. Š. apeliacinį skundą atsakovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Nepagrįstai apeliantas teigia, kad teismas neteisingai interpretuoja, jog pieva (tiesiog auganti žolė), gali būti laikoma urbanizuotos teritorijos urbanizuotos struktūros elementu. Inspekcijos vertinimu, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad „Bendrojo naudojimo teritorija yra žemės naudojimo būdas, kuris įpareigoja žemės sklypo savininkus užtikrinti, kad žemės sklypą būtų galima naudoti viešai – bendriesiems visuomenės interesams. Nagrinėjamu atveju Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ginčo dalyje numatyta urbanizuotos teritorijos viešoji erdvė (pieva) turi būti prieinama visai visuomenei nepaisant to, kad minėtas žemės sklypas nuosavybės teise priklauso privatiems asmenims“.
9.2. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – Teritorijų planavimo įstatymas) (redakcija galiojusi Privalomojo nurodymo išdavimo metu, t.y. 2024-05-01 iki 2024-11-01) 2 straipsnio 45 dalyje apibrėžta, kad viešoji erdvė – gyvenamosios vietovės urbanizuotos teritorijos erdvinės struktūros elementas, skirtas visuomenės bendriesiems interesams. Taigi, viešoji erdvė apibrėžiama funkciniu, o ne fiziniu ar infrastruktūriniu aspektu.
9.3. Įstatymo leidėjas viešosios erdvės sąvokos nesieja su teritorijos užstatymu, apželdinimo būdu ar joje esančių įrenginių buvimu. Urbanizuotos teritorijos erdvinę struktūrą sudaro ne tik užstatytos, bet ir neužstatytos, žalios ar rekreacinės teritorijos, kurios yra integruotos į gyvenamosios vietovės struktūrą ir skirtos visuomenės bendriesiems interesams. Vien aplinkybė, kad ginčo Žemės sklypo dalyje auga žolė ir nėra statinių ar kitos infrastruktūros, savaime nepaneigia fakto, kad tokia teritorija yra urbanizuotos teritorijos viešoji erdvė, skirta visuomenės bendriesiems interesams. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.
9.4. Pažymėtina, kad sąvoka „viešoji erdvė“ pagal aukščiau nurodytą aktualų teisinį reglamentavimą nėra siejama ir su žemės nuosavybės forma. Todėl aplinkybė, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas) nuosavybės teise priklauso privatiems asmenims, nepanaikina Žemės sklypo savininkų pareigos Žemės sklypą naudoti pagal Nekilnojamojo turto registre nustatytą Žemės sklypo naudojimo būdą.
9.5. Savivaldybių tarybų sprendimais patvirtinti aprašai, kuriais remiasi apeliantas, yra specialūs, konkrečioms savivaldybių programoms (pvz., dalyvaujamojo biudžeto priemonėms) skirti vidaus administravimo dokumentai, kurie nekeičia ir negali pakeisti Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtintos viešosios erdvės sąvokos turinio.
9.6. Apelianto argumentas, kad „trečiųjų asmenų (visuomenės) naudojimasis Žemės sklypu yra ne tik netikslingas, tačiau, Žemės sklypo savininkų sprendimu, negalimas, nesant registruotų servitutų ar bendradarbiavimo sutarties su savivaldybe“, Inspekcijos vertinimu yra teisiškai nepagrįstas, neturintis įrodomosios galios ir negalintis paneigti Inspekcijos Patikrinimo aktu nustatytų aplinkybių, kurių pagrindu atsakingiems asmenims buvo surašyti privalomieji nurodymai pašalinti žemės naudojimo pažeidimus, iš kurių ieškovui pateiktas Privalomasis nurodymas sudarė nagrinėtos civilinės bylos ginčo dalyką.
Žemesnės instancijos teismas
9.7. Nei Inspekcija Privalomuoju nurodymu, nei pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nenurodė ir nenustatė, jog kitos paskirties žemės sklypų, kurių naudojimo būdas yra bendrojo naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendrojo naudojimo) teritorijos, valdymas privačios nuosavybės teise savaime įpareigoja fizinius asmenis vykdyti savivaldybei priskirtas funkcijas ar patiems įrengti bei prižiūrėti viešąją erdvę. Todėl apelianto teiginiai šioje dalyje grindžiami klaidinga prielaida apie jam tariamai nustatytas pareigas.
Šalies argumentai
9.8. Apelianto teiginiai, jog tvoros pašalinimas nesukurtų „praėjimo zonos“, ir kad ginčo Žemės sklypas galėtų būti naudojamas tik kaip „laisvo patekimo zona/pieva“, nepaneigia ir nekeičia ginčo esmės. Pirmiausia pakartotinai pažymėtina, kad ginčo Žemės sklypo naudojimo būdas yra „bendrojo naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendrojo naudojimo) teritorijos“, o ne „atskirų želdynų teritorija“, todėl apelianto pateikiami samprotavimai apie galimą želdynų naudojimo būdą yra teisiškai nereikšmingi. Nagrinėjamu atveju vertinama ne tai, koks galėtų būti alternatyvus teritorijos panaudojimas, o tai, ar Žemės sklypas naudojamas pagal įregistruotą ir nustatytą žemės naudojimo būdą. Antra, bendrojo naudojimo teritorijos teisinis turinys nėra siejamas su pareiga suformuoti specialią infrastruktūrą. Teisės aktai taip pat nereikalauja, kad tokia teritorija „kažkur vestų“ ar atliktų praėjimo funkciją. Pakanka, kad ji būtų prieinama visuomenei ir nebūtų eliminuota iš viešojo naudojimo.
9.9. Apelianto teiginiai, kad ginčo sprendimu privatiems asmenims būtų perkelta atsakomybė už visuomenės veiksmus ar viešųjų funkcijų vykdymą, yra deklaratyvūs ir neatitinkantys nei Privalomojo nurodymo, nei skundžiamo teismo sprendimo turinio. Tokie argumentai nepaneigia nustatyto fakto, kad ginčo Žemės sklypas naudojamas ne pagal jo nustatytą žemės naudojimo būdą, ir todėl laikytini nepagrįstais.
9.10. Aplinkybė, jog tvora priklauso keliems bendraturčiams, nesudaro pagrindo toleruoti neteisėtą žemės naudojimą ir nepanaikina nustatyto pažeidimo fakto.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į trečiojo asmens E. B. apeliacinį skundą atsakovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra, įvertinus apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalį, taikytinas CPK nuostatas ir suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Trečiasis asmuo, kaip civilinio proceso dalyvis, turėjo teisę pasitelkti atstovą – advokatą ar advokato padėjėją – siekiant tinkamai ginti savo teises. Inspekcijos vertinimu, tinkamai vedant civilinį procesą ir siekiant jam keliamų tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus bei tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas – būtina sudaryti prielaidas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą.
10.2. CPK 47 straipsnio 2 dalis papildomai nustato, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises, įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir procesines pareigas, išskyrus išimtis, numatytas pačioje nuostatoje. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog teisę į byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi ir dalyvaujantys tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, jeigu byloje priimamas jiems palankus sprendimas.
10.3. Civilinėje byloje ieškovo iniciatyva dalyvavo kitas trečiasis asmuo ieškovo pusėje, t. y. S. Š., kuriam Inspekcija taip pat yra pateikusi privalomąjį nurodymą pašalinti nustatytus žemės naudojimo pažeidimus, surašytą 2024-09-06 žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu.
10.4. Trečiojo asmens, kuris dalyvavo Inspekcijos pusėje, procesinis elgesys buvo tinkamas, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos atsirado dėl įstatymų nustatyto proceso dalyvavimo ir yra pagrįstos CPK suteiktomis teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Trečiojo asmens S. Š. apeliacinis skundas netenkinamas. Trečiojo asmens E. B. apeliacinis skundas tenkinamas.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
12. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl privalomojo nurodymo panaikinimo.
Faktinės bylos aplinkybės
13. Ginčo Sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso S. Š., B. V., R. V., D. S. ir A. S.. Sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - bendrojo naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendrojo naudojimo) teritorijos, sklypo plotas yra 0,2681 ha, iš jų didžioji dalis (0,2455 ha) yra pievų ir natūralių ganyklų plotas, o 0,0226 ha plotas yra skirtas keliams.
14. Į bylą ieškovas pateikė matininkės V. Š. 2022 m. sausio 14 d. parengtą Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimo tvarkos planą, pagal kurį minėtas sklypas padalintas į keturias dalis A, B, C ir D. Pastaroji D dalis yra 720 kv. m ploto. Iš minėto plano matyti, kad D dalis nuo C dalies yra atskirta pasvirusia linija (nurodytas ilgis 28,04 m), kurios vietoje iš esmės ir yra tvoros dalis, kurią Inspekcija ginčijamu Nurodymu reikalauja ieškovo pašalinti. Iš Schemos taip pat matyti, kad šiltnamis pastatytas ieškovui priskirtoje naudoti Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) D dalyje, jos rytinėje pusėje.
15. Žemės naudojimo valstybinės priežiūros pareigūnai 2024 m. rugsėjo 2 d. atliko neplaninį Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimo patikrinimą ir 2024 m. rugsėjo 6 d. surašė Aktą, konstatuodami, kad Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis (plotas 720 kv. m) naudojama ne pagal nustatytą pagrindinį žemės naudojimo būdą. Aptvertas 720 kv. m plotas uždaru kontūru metaline tvora šiaurinėje, rytinėje, dalinai pietinėje bei vakarinėje dalyse ir naudojama kartu, kaip vientisas žemės sklypas, su žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - ir Sklypas Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat minėtame 720 kv. m plote pastatytas šiltnamis. Vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 8 dalies 2 punktu, Inspekcija ieškovui surašė Nurodymą, įpareigodama iki 2025 m. kovo 5 d. vieną iš Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkų (ieškovą) naudoti Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį (Akto Nustatytų faktinių aplinkybių schemoje Ml:1000 (toliau - Schema) (1 t., b. L 18) pažymėtą taškais 11-12-13-14) pagal nustatytą žemės naudojimo būdą, sudaryti laisvą patekimą į šią dalį Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), pašalinant dalį (Schemoje pažymėtą taškais 11-12) metalinės tvoros ir šiltnamį.
Dėl trečiojo asmens S. Š. apeliacinio skundo
16. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai traktuoja, kad pieva, šiuo metu esanti Žemės sklype, yra viešoji erdvė, kuri turi būti prieinama visuomenei. Teismas neteisingai interpretuoja, kad pieva (tiesiog auganti žolė), gali būti laikoma urbanizuotos teritorijos urbanizuotos struktūros elementu. Nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus rajono savivaldybė savo dokumentuose pateikia viešosios erdvės apibrėžimus, kurie akcentuoja, kad viešoji erdvė gali būti tik teritorija, priklausanti valstybei ar savivaldybei ar patikėjimo teise valdoma savivaldybės, taip pat viešoji erdvė suprantama kaip parkas, skveras ir pan., o ne tiesiog auganti žolė.
17. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 45 punktą, viešoji erdvė – tai gyvenamosios vietovės urbanizuotos teritorijos erdvinės struktūros elementas, skirtas visuomenės bendriesiems interesams. Bendrojo naudojimo teritorija yra žemės naudojimo būdas, kuris įpareigoja žemės sklypo savininkus užtikrinti, kad žemės sklypą būtų galima naudoti viešai – bendriesiems visuomenės interesams. Nagrinėjamu atveju Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ginčo dalyje numatyta urbanizuotos teritorijos viešoji erdvė (pieva) turi būti prieinama visai visuomenei nepaisant to, kad minėtas žemės sklypas nuosavybės teise priklauso privatiems asmenims.
18. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – Teritorijų planavimo įstatymas) (redakcija, galiojusi Privalomojo nurodymo išdavimo metu, t.y. 2024-05-01 iki 2024-11-01) 2 straipsnio 45 dalyje apibrėžta, kad viešoji erdvė – gyvenamosios vietovės urbanizuotos teritorijos erdvinės struktūros elementas, skirtas visuomenės bendriesiems interesams. Visiškai pritartina atsakovės argumentams, jog „viešoji erdvė apibrėžiama funkciniu, o ne fiziniu ar infrastruktūriniu aspektu. Įstatymo leidėjas viešosios erdvės sąvokos nesieja su teritorijos užstatymu, apželdinimo būdu ar joje esančių įrenginių buvimu. Urbanizuotos teritorijos erdvinę struktūrą sudaro ne tik užstatytos, bet ir neužstatytos, žalios ar rekreacinės teritorijos, kurios yra integruotos į gyvenamosios vietovės struktūrą ir skirtos visuomenės bendriesiems interesams. Vien aplinkybė, kad ginčo Žemės sklypo dalyje auga žolė ir nėra statinių ar kitos infrastruktūros, savaime nepaneigia fakto, kad tokia teritorija yra urbanizuotos teritorijos viešoji erdvė, skirta visuomenės bendriesiems interesams.“
19. Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus rajono savivaldybės dokumentai, kuriais remiasi apeliantas, yra tų savivaldybių vidaus administravimo dokumentai, kurie parengti tam tikroms situacijoms, programoms, tačiau jie negali pakeisti Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtintos viešosios erdvės sąvokos turinio.
20. Apeliantas nurodo, jog visiškai neaišku, kaip privatiems asmenims priklausančio Žemės sklypo, kuriame auga tiesiog žolė, atvėrimas (tvorą nugriovus) užtikrintų jaukios viešosios erdvės rajone kūrimą. Pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kad ginčo atveju tvora objektyviai eliminuoja visuomenės patekimą į bendrojo naudojimo teritoriją. Šiuo atveju pagrįsti ir atsakovės argumentai, kad galiojantys teisės aktai nesieja bendrojo naudojimo teritorijos teisinio režimo su privalomu infrastruktūros įrengimu ar intensyviu naudojimu. Esminis kriterijus yra tai, kad teritorija nebūtų uždaryta ir nebūtų naudojama kaip Kitos paskirties žemės sklypas, kurio naudojimo būdas vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos dalis.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo esmė nėra susijusi su faktine sklypo būkle ar jo estetiniu įrengimu (t. y. kad jame šiuo metu auga tik žolė), bet su šios teritorijos teisiniu statusu ir paskirtimi. Jei teritorija pagal teritorijų planavimo dokumentus yra numatyta kaip viešoji erdvė ar bendrojo naudojimo teritorija, ji savaime yra skirta visuomenės poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo to, ar ji jau yra sutvarkyta, pritaikyta rekreacijai ar tik formaliai egzistuoja. Vien tai, kad teritorija nėra išvystyta (pvz., nėra įrengtų takų, mažosios architektūros ar kitų elementų), nepaneigia jos viešosios paskirties ir nesuteikia pagrindo riboti visuomenės galimybę ja naudotis. Be to, viešosios erdvės funkcija nėra siejama vien su konkrečiais infrastruktūros elementais. Net ir natūralios būklės teritorija (pvz., veja) gali atlikti svarbias funkcijas – užtikrinti atvirumą, vizualinį prieinamumą, rekreacinį potencialą, ekologinę pusiausvyrą bei urbanistinę struktūrą. Todėl tokios teritorijos užtvėrimas savaime paneigia jos, kaip viešosios erdvės, esmę.
22. Nagrinėjamu atveju tvora objektyviai eliminuoja visuomenės galimybę patekti į teritoriją, kuri pagal savo paskirtį turi būti prieinama visiems. Tokiu būdu yra ne tik faktiškai ribojamas naudojimasis bendrojo naudojimo teritorija, bet ir paneigiama pati jos paskirtis. Teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kad fizinės kliūties (tvoros) įrengimas nesuderinamas su teritorijos, skirtos visuomenės interesams, statusu.
23. Apeliantas nurodo, kad tvora nepriklauso išimtinai ieškovui, todėl ieškovas be trečiojo asmens (apelianto) sutikimo jos griauti, judinti ar kitaip keisti negali. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga pašalinti tvorą (ar kitą kliūtį) kyla nepriklausomai nuo jos nuosavybės teisinio režimo. Tuo atveju, jei tvora yra bendrosios nuosavybės objektas, bendraturčių tarpusavio santykiai (pvz., dėl išlaidų ar sutikimų) gali būti sprendžiami atskirai, tačiau jie negali paneigti pareigos pašalinti neteisėtą viešojo intereso pažeidimą.
24. Apelianto argumentas, kad nagrinėjamu atveju būtų formuojamas precedentas, įpareigojantis privačius asmenis užtikrinti viešąjį interesą, yra nepagrįstas. Šiuo atveju iš privačių asmenų nėra reikalaujama aktyviai įgyvendinti ar organizuoti viešosios erdvės sukūrimą, jos priežiūrą ar vystymą – tai iš tiesų yra savivaldybės funkcija. Tačiau nagrinėjamoje situacijoje sprendžiamas klausimas dėl pareigos nesudaryti neteisėtų kliūčių visuomenei naudotis teritorija, kuri pagal savo paskirtį yra skirta viešajam naudojimui. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad apeliantui ar ieškovui perkeliama savivaldybės funkcija. Reikalaujama tik pašalinti neteisėtai įrengtą kliūtį (tvorą), kuri objektyviai trukdo realizuoti viešąjį interesą. Toks reikalavimas atitinka bendrąją teisės doktriną, kad asmuo privalo naudotis savo teisėmis taip, jog nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.
25. Apelianto argumentai, jog Žemės sklypas yra apsuptas privačių sklypų, vienintelis įėjimas į sklypą yra nuo kelio, esančio vakarinėje pusėje. Pro Žemės sklypą niekur praeiti negalima, jis niekur neveda, tam, kad Žemės sklypas galėtų būti naudojamas kaip viešoji erdvė, jame reiktų įrengti infrastruktūrą, tokią kaip suoliukai, takeliai, vaikų žaidimo aikštelės ar pan., tačiau to daryti Žemės sklypo savininkai neprivalo, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip jau minėta, iš ieškovo, apelianto nėra reikalaujama organizuoti viešosios erdvės sukūrimą, jos priežiūrą ar vystymą. Reikalaujama tik pašalinti neteisėtai įrengtą kliūtį (tvorą). Nei Privalomuoju nurodymu, nei pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo nustatyta pareiga Žemės sklypo savininkams užtikrinti viešosios erdvės įrengimą, nuolatinę priežiūrą ir pan.
26. Apeliantas teigia, kad, remiantis patarėjos išaiškinimu, trečiųjų asmenų (visuomenės) naudojimasis Žemės sklypu yra ne tik netikslingas, tačiau, Žemės sklypo savininkų sprendimu, negalimas, nesant registruotų servitutų ar bendradarbiavimo sutarties su savivaldybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nuoroda į patarėjos elektroniniame laiške išdėstytą nuomonę, kad visuomenės naudojimasis ginčo žemės sklypu yra netikslingas, negali būti laikoma reikšmingu įrodymu nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad elektroninis laiškas, kuriame išreiškiama individuali asmens nuomonė, nėra oficialus kompetentingos institucijos sprendimas, administracinis aktas ar teisės aktų aiškinimas, turintis privalomąją galią. Subjektyvus vertinimas apie „tikslingumą“ savaime nėra teisinė kategorija, galinti paneigti teritorijų planavimo dokumentuose įtvirtintą sprendinį dėl teritorijos paskirties.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Inspekcijos Nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti ieškinyje nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl trečiojo asmens E. B. apeliacinio skundo
28. Apeliantas skundžia tik sprendimo dalį, kuria atsisakyta trečiajam asmeniui E. B. priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad CPK įtvirtina trečiojo asmens teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, jeigu procese elgėsi tinkamai, t. y. jeigu nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, jog trečiasis asmuo piktnaudžiautų procesinėmis teisėmis. Nurodo, jog sprendime teisingai konstatuota, jog trečiasis asmuo byloje dalyvavo atsakovės pusėje, t. y. palaikė VTPSI poziciją ir prieštaravo ieškovo ieškinyje nurodytai pozicijai. Sprendimu atmetus ieškovo ieškinį tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo laikytini laimėjus civilinę bylą, t. y. priimtas atsakovei ir trečiajam asmeniui palankus procesinis sprendimas.
29. Pirmosios instancijos teismas atsisakė trečiajam asmeniui priteisti bylinėjimosi išlaidas, motyvuodamas tuo, kad ieškovas į bylos procesą E. B. neįtraukė, pats E. B. pasiprašė įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, E. B. teismo nebuvo įpareigotas byloje pateikti atsiliepimą. Tai, kad E. B. nusprendė prašyti įtraukiamas į procesą, o vėliau nusprendė byloje pateikti atsiliepimą buvo susiję išimtinai su paties E. B. valia ir jo priimtais sprendimais, todėl nepaisant to, kad jo pozicija buvo priešinga ieškovo pozicijai, ieškovas nėra atsakingas už E. B. bylinėjimosi išlaidų susidarymą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais.
30. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisę į byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi ir byloje dalyvaujantys tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnio 2 dalis), tuo atveju, jeigu byloje yra priimamas jiems palankus sprendimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-1075/2023).
31. CPK 47 straipsnis numato, jog tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas. Taigi, trečiasis asmuo, kaip civilinio proceso dalyvis, turėjo teisę pasitelkti atstovą, siekdamas tinkamai ginti savo teises bei teikti atsiliepimą į ieškinį. Taigi, apeliantas turėjo teisę teikti atsiliepimą į ieškinį ir tai vertinti kaip nepagrįstą ar nebūtiną veiksmą nėra pagrindo.
32. Nors pats E. B. pasiprašė įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau pirmosios instancijos teismas, matydamas, kad E. B. turi suinteresuotumą bylos baigtimi ir priimtas sprendimas byloje gali turėti įtakos trečiojo asmens teisėms, įtraukė jį į bylą trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje. Todėl negalima vertinti, kad apeliantas į bylą prašė būti įtrauktas nepagrįstai.
33. Įvertinus tai, kad apeliantas byloje dalyvavo atsakovės pusėje, palaikė atsakovės poziciją ir prieštaravo ieškovo ieškinyje nurodytai pozicijai, sprendimu atmetus ieškovo ieškinį tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo laikytini laimėjusiais civilinę bylą, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliantui priklauso. Dėl to nepagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė trečiajam asmeniui atsakovės pusėje priteisti bylinėjimosi išlaidas.
34. Bylos duomenimis nustatyta, kad trečiasis asmuo E. B., dalyvavęs byloje atsakovės pusėje, prašė priteisti iš ieškovo 968,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Jis pateikė įrodymus, kad šią sumą sudaro prašymas įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsiliepimas į ieškinį, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, bylos nagrinėjimo trečiajam asmeniui nedalyvaujant. Įvertinusi bylos apimtį, sudėtingumą, atstovo paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, jog trečiojo asmens E. B. patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl jas priteisia iš ieškovo trečiajam asmeniui.
Dėl procesinės bylos baigties
35. Esant nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, tačiau patikslinama sprendimo rezoliucinė dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
36. Nagrinėjamu atveju apelianto S. Š. apeliacinis skundas netenkinamas, todėl, atmetus jo apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
37. Apelianto E. B. apeliacinis skundas tenkinamas visiškai, todėl jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priklauso. Apeliantas apeliaciniame skunde pateikė prašymą priteisti iš ieškovo R. V. trečiojo asmens E. B. naudai apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrindžiantys dokumentai bus pateikti į bylą. Tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliantas trečiasis asmuo E. B. įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas į bylą nepateikė, todėl jam bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
38. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos teikė atsiliepimus į abiejų apeliantų apeliacinius skundus, tačiau bylinėjimosi išlaidų atlyginti neprašo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nurodant: „priteisti iš ieškovo R. V. trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, E. B. 968,00 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.“
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.