Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės ir Jurgitos Mačionytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ge. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo Ge. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, jam paskirta 90 parų arešto bausmė. Iš Ge. J. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 69,78 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai teisiamajame posėdyje ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų ar pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. gegužės 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jame išsamiai ir visapusiškai išanalizuoti ir teisingai įvertinti visi byloje esantys įrodymai, kurių visetas leido daryti pagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

7. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su byloje atliktu įrodymų vertinimu, jis savo kaltę kategoriškai neigė viso tyrimo bei nagrinėjimo teisme metu. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis išgėrinėjo su motina ir broliu Ga., tarp jo ir motinos kilo konfliktas, motina grasino iškviesti policijos pareigūnus, teigė, kad jis paėmė šalia jo buvusį motinos telefoną ir metė jai, tačiau telefonas atsitrenkė į fotelio atlošą ir sudužo, po ko motina išėjo ir po 10 min. grįžo su policijos pareigūnais (2 t., b. l. 29). Apklausiamas pirmos instancijos teisme parodė, kad to vakaro įvyko nepamena, bet jį po šio įvykio apklausinėjo pareigūnai ir jeigu būtų smurtavęs prieš motiną, būtų pasakęs, pamena, kad susipyko su mama, ji sakė, kad kvies policiją, jis metė jai telefoną ir telefonas sudužo. Nežino, kodėl meluoja mama, jo nuomone mama girta pasakė, kad jis prieš ją smurtavo ir gal nenorėjo po to keisti parodymų (2 t., b. l. 164). Tokie nuteistojo parodymai paneigti pirmos instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išnagrinėtais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtina kita bylos medžiaga.

8. Apklausiama nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. birželio 10 d. parodė, kad įvykio dieną ji kartu su sūnumis Ge. J. ir Ga. J. išgėrinėjo, įvyko konfliktas, nepamena dėl ko, ji norėjo skambinti policijai, bet Ge. atėmė ir sulaužė jos telefoną. Ji atsistojo eiti pas kaimynę, bet Ge. ją pastūmė ir ji nugriuvo ant savo lovos. Tada Ge. paėmė prie stalo stovėjusią kėdę su ratukais (pufą) ir su ja jai du kartus trenkė, ji gynėsi pakėlusi dešinę ranką, todėl į ją gavo smūgį tarp riešo ir alkūnės, panašiai ties viduriu, kur matosi nubrozdinimas. Parodė, kad jai liečiant skauda. Po tokių Ge. veiksmų Ga. jam pasakė baigti, ji atsikėlė iš lovos ir išbėgo pas kaimynę S. P., kuri gyvena aukštu žemiau, ir paprašė iškviesti policiją (1 t., b. l. 24‑25) Analogiškas aplinkybes ji nurodė ir akistatos su Ge. J. metu (1 t., b. l. 78-79). Taip pat ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. liepos 22 d. nukentėjusiajai buvo siūloma parodyti ir paaiškinti įvykio aplinkybes įvykio vietoje, tačiau nukentėjusioji duoti parodymus atsisakė, bet parodymų, duotų apklausų metu, neatsisakė (1 t., b. l. 114). Apklausiama pirmos instancijos teisme nukentėjusioji taip pat parodė iš esmės analogiškas aplinkybes, patvirtino, kad Ge. sudaužė jos telefoną, po to ją pastūmė, ji nukrito ant lovos, Ge. paėmė „pufą“ ir trenkė jai į skruostą, norėjo trenkti ir dar, bet Ga. pasakė, kad gana. Ji atsistojo ir išėjo pas kaimynę, ten iškvietė policiją. Jai buvo užgauta ranka tarp riešo ir alkūnės, nubrozdinta (2 t., b. l. 165). Apklausiama apeliacinės instancijos teisme taip pat nurodė, kad jai buvo virš riešo nubrozdinta ir žandikaulis užgautas, nes jai sudavė su „pufu“ (3 t., b. l. 49). Taigi iš minėtų nukentėjusiosios parodymų matyti, kad priešingai, nei teigia nuteistasis, ji pirmą kartą buvo apklausta ne įvykio dieną, kuomet buvo neblaivi, tačiau sekančią dieną po įvykio, taigi nuteistojo argumentas, kad ji būdama neblaivi davė melagingus parodymus, o po to nenorėjo jų keisti, yra atmestinas. Taip pat iš minėtų parodymų analizės matyti, kad nukentėjusiosios parodymai esminėse detalėse išliko nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ir nors ji prašė sūnų išteisinti, tačiau matyti, kad to prašė ne dėl to, kad jis prieš ją nesmurtavo, o dėl to, kad ji jam atleido ir nenori, kad jis atlikinėtų arešto bausmę. Šios aplinkybės sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad net siekdama, jog nuteistasis nebūtų nuteistas arešto bausme, ji neturi tikslo apkalbėti nuteistojo ir duoda teisingus parodymus apie įvykio aplinkybes.

9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad be nukentėjusiosios parodymų, kurie turi būti vertintini kritiškai, nėra jokių nuteistojo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Teisėjų kolegija šį nuteistojo argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstą, kadangi byloje yra ne vienas nukentėjusiosios parodymus patvirtinantis ir nuteistojo kaltę pagrindžiantis įrodymas.

10. Kaip teisingai nustatyta bylą nagrinėjant apylinkės teisme, 2020 m. birželio 9 d. buvo gautas pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje, pranešime nurodoma, kad nukentėjusiąją sumušė sūnus, sudaužė telefoną (1 t., b. l. 67). Byloje yra pateiktas skambučio bendrajam pagalbos centrui garso įrašas bei šio įrašo apžiūros protokolas, kurie patvirtina minėtus duomenis, be to iš šio įrašo girdėti, kad D. J. yra neblaivi, tačiau taip pat ir labai susijaudinusi (1 t., b. l. 75-76, 127). Tai, kad prieš nukentėjusiąją smurtavo jos sūnus Ge. J., patvirtina ir tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto užfiksuoti duomenys, kad atvykę pareigūnai rado nukentėjusiąją D. J., kuri buvo neblaivi ir negalėjo paaiškinti įvykio aplinkybių, tačiau nurodė, kad prieš ją smurtavo jos sūnus Ge. J. (1 t., b. l. 15-17). Pastebėtina, kad į bendrąjį pagalbos centrą iš pradžių skambino ne pati nukentėjusioji, o jos kaimynė S. P., pas kurią ji atėjo prašyti pagalbos, kas patvirtina įsitikinimą, jog Ge. J. iš ties smurtavo prieš savo motiną. Nors skambučio metu ji pranešė, kad D. J. atėjo visa kruvina, o ir pati nukentėjusioji jos paklausus, ar yra didelių sužalojimų, nurodė, kad „ranką biški ižlaužė, krūtinę biški, stuburą skauda“ (1 t., b. l. 127), tačiau S. P. buvo apklausta bylą nagrinėjant apeliacijos instancijos teisme, kur ji patvirtino, kad įvykio dieną, vakare, iš savo namų verkdama atėjo nukentėjusioji, kuri sakė, kad ją Ge. mušė, iš jos telefono skambino policijai, ant jos jokių sužalojimų nematė, ji kruvina nebuvo (3 t., b. l. 49). Ši liudytoja buvo apklausta įspėta dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekusi sakyti tiesą, byloje nėra duomenų, kad ji būtų suinteresuota bylos baigtimi, priešingai, duodama parodymus apeliacinės instancijos teisme ji nurodė, kad nukentėjusiosios sūnūs yra geri, jai padeda, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šios liudytojos parodymų patikimumu. Be to tai, kad prieš nukentėjusiąją buvo naudotas fizinis smurtas, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą, patvirtina ir 2020 m. birželio 10 d. gydytojo įrašas, pas kurį ji buvo nuvežta policijos pareigūnų, asmens apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kad ant dešinės jos rankos, nuo riešo iki alkūnės, ties viduriu, yra sumušimo vieta, matomas nubrozdinimas, šiek tiek patinusi, raudonos spalvos, matomos dvi nedidelės mėlynės, nukentėjusioji skundžiasi dešinio dilbio skausmu (1 t., b. l. 32, 36, 44). 2020 m. birželio 12 d. specialistas, atlikęs minėtų dokumentų apžiūrą, padarė išvadą, kad D. J. padaryta kraujosruva dešinio dilbio vidiniame paviršiuje, paveikus kietu buku daiktu, galimai aptariamo įvykio metu (1 t., b. l. 53). Atkreiptinas dėmesys, kad ir atvykę pareigūnai, apžiūrint įvykio vietą, dar nežinodami visų įvykio aplinkybių, kambaryje užfiksavo esantį baldą („pufą“) (1 t., b. l. 12, fotonuotrauka Nr. 3), kas taip pat netiesiogiai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, be to, iš minėtų fotonuotraukų, pateiktų prie įvykio vietos apžiūros, nuotraukoje Nr. 7, ant nukentėjusiosios dešinės rankos dilbio matyti sužalojimas (1 t., b. l. 13). Visi šie parodymai patvirtina, kad nukentėjusioji D. J., nors įvykio metu ir buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio ir negalėjo paaiškinti įvykio aplinkybių, atvykę pareigūnai užfiksavo ant jos veido esantį sužalojimą (vėliau nukentėjusioji nurodė, kad jis su nuteistojo veiksmais nesusijęs), o jai būnant stipriai apsvaigusiai ir negalint paaiškinti įvykio aplinkybių, rankoje esančių sužalojimų neužfiksavo, tačiau iš karto pareigūnams nurodė, kad ją sumušė jos sūnus Ge. J., o jau sekančią dieną davė išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes, kuriuos ne kartą patvirtino ir po to. Nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai atitinka jos nurodytą sužalojimo pobūdį ir vietą, taip pat ir tai, kad dėl jų nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, Taigi teisėjų kolegija daro neabejotiną išvadą, kad šių įrodymų visuma patvirtina nuteistojo kaltę smurtavus prieš savo motiną.

11. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo apklaustas nuteistojo brolis Ga. J. (pirmos instancijos teisme duoti parodymus atsisakė (2 t., b. l. 165)), kuris tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios teigimu konflikto metu buvo namuose. Ikiteisminio tyrimo metu Ga. J. parodė, kad jis, jo brolis Ge. J. ir motina gėrė trise, motina pradėjo ant jo ir ant jo brolio rėkti, sakyti, kad jiems iškvies policiją, tada Ge. paėmė motinos telefoną ir metė į ją, bet ji nepagavo ir telefonas sudužo. Tuomet motina išėjo iš kambario ir nusileido laiptais žemyn, po kurio laiko atvažiavo policija (1 t., b. l. 47). Iš šių parodymų matyti, kad tiek Ga. J., tiek Ge. J., tiek ir pati nukentėjusioji duoda iš esmės analogiškus parodymus apie tai, kad jie gėrė trise ir konflikto metu Ge. sudaužė telefoną, po ko nukentėjusioji išėjo ir už 10 minučių sugrįžo su policijos pareigūnais, tačiau iš aukščiau aptartų įrodymų visumos matyti, kad Ga. J. ir Ge. J. sąmoningai nutyli, jog po to, kai buvo sudaužytas motinos telefonas, iki jai išeinant pas kaimynę, Ge. J. prieš savo motiną smurtavo. Tokią išvadą leidžia daryti aukščiau aptarti įrodymai bei pačio nuteistojo parodymai, kuomet pasakodamas apie to vakaro įvykio aplinkybes Ge. J. teigia nieko nepamenantis, tačiau ganėtinai detaliai prisimena, kaip metė telefoną į motiną. Taigi matyti, kad nuosprendyje išdėstyti įrodymai, pagrindžiantys nuteistojo kaltę, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuoseklūs ir vieni kitus papildantys.

12. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad buvo daugiau konfliktą mačiusių asmenų, kurie tą dieną girtavo, tačiau jie nebuvo apklausti. Pažymėtina, kad iš pačio nuteistojo parodymų matyti, kad konflikto metu kambaryje buvo jis, jo motina ir brolis Ga., daugiau asmenų kambaryje nebuvo. Vis šie asmenys buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme metu. Pastebėtina, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, siekiant pašalinti visas abejones, buvo apklausta liudytoja S. P., nukentėjusiosios kaimynė, pas kurią po konflikto nuėjo nukentėjusioji, jos parodymai detaliai išanalizuoti aukščiau, taip pat pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai M. E. ir T. V., tačiau jie abu nurodė, kad į nurodytą butą yra vykę ne kartą, nagrinėjamo konkretaus atvejo prisiminti negali (3 t., b. l. 26). Taigi nors apeliantas ir teigia, kad buvo daugiau asmenų, galinčių paliudyti apie įvykį, tačiau pats jų nenurodo, o bylos nagrinėjimo metu buvo apklausti visi su šiuo įvykiu susiję asmenys.

13. Apibendrinant išsakytus argumentus yra spręstina, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai ir nuosekliai, susiejęs juos į vieningą visetą, jų pagrindu buvo padarytos teisėtos ir pagrįstos išvados, kad Ge. J. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką esant pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

14. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. gruodžio 3 d. pažyma (3 t., b. l. 52) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad valstybės naudai priteistina 253,68 Eur suma už Ge. J. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

15. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Teismas kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių, su prašymu parinkti gynėją. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorius parinko gynėją advokatą Valentiną Giriūną, kuris Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi paskirtas Ge. J. gynėju (3 t., b. l. 10).

16. Gynėjo dalyvavimą apeliaciniame procese BPK numato imperatyviai, asmuo neturi teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba. Teismas, siekdamas nepažeisti teisės į gynybą privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su jo teise į gynybą ir prašomos išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo Ge. J. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo Ge. J. netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.