Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Erminijaus Baziulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Kairienės ir Eglės Mauricės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždarosios akcinės bendrovės „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2024 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. VPE_SP5-72 „Dėl L. T. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą permokos nustatymo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. (18.2E) I-2308 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2024-01-17 sprendimo Nr. VPE_SP5-72“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Departamento direktoriaus 2015 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 1-371 „Dėl Departamento kai kurių administracijos padalinių ir jų struktūrinių dalių nuostatų ir pareigybių aprašymų ir keičiamų pareigybių sąrašo bei pareigybių sąrašo patvirtinimo“ nuo 2016 m. balandžio 1 d. buvo panaikinta Departamento Operatyvaus valdymo valdybos Incidentų valdymo skyriaus viršininko pareigybė. L. T. 2016 m. vasario 1 d. buvo įteiktas įspėjimas Nr. 9.4-246(3.7), kuriame nurodyta, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. yra panaikinama jo einama pareigybė. Tuo pačiu L. T. buvo informuotas, jog esant galimybei, jam bus pasiūlyta eiti kitas lygiavertes pareigas, tokių nesant – žemesnes pareigas, jei jis atitiks pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus. Departamentas 2016 m. kovo 15 d. raštu Nr. 9.4-633(3.7) pasiūlė L. T. nuo 2016 m. balandžio 1 d. eiti žemesnes Departamento Operatyvaus valdymo valdybos Pajėgų valdymo organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau L. T. atsisakė užimti minėtas pareigas. Departamentas 2016 m. kovo 22 d. raštu Nr. 9.4-731(3.7) dar kartą kreipėsi į L. T., pateikdamas jam žemesnių pareigybių sąrašą valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje Vilniaus apskrityje, tačiau L. T. jam pasiūlytų pareigų taip pat atsisakė. 2016 m. kovo 31 d. raštu Nr. 9.4-799(3.7) L. T. Departamentas pasiūlė nuo 2016 m. balandžio 1 d. eiti lygiavertes Departamento Operatyvaus valdymo valdybos Pajėgų valdymo organizavimo skyriaus viršininko pareigas, tačiau L. T. jam pasiūlytų pareigų taip pat atsisakė. Departamento 2016 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. TE-69 „Dėl vidaus tarnybos pulkininko leitenanto L. T. atleidimo iš vidaus tarnybos“ L. T. atleistas iš vidaus tarnybos. Nesutikdamas su šiuo įsakymu L. T. jį apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2017 m. sausio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-393-561/2017 L. T. skundą atmetė. Nesutikdamas su šiuo sprendimu L. T. jį apskundė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3470-438/2017 patvirtino L. T. ir pareiškėjo 2017 m. balandžio 11 d. Taikos sutartį, pagal kurią, be kita ko, pareiškėjas įsipareigojo grąžinti L. T. į lygiavertes pareigas ir lygiomis dalimis išmokėti pareiškėjo 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės pravaikštos laiką. Po Taikos sutarties patvirtinimo L. T. Departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. TE-108 „Dėl L. T. grąžinimo į pareigas“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (redakcija galiojo iki 2017 m. birželio 29 d.) 17 straipsnio 18 dalimi, 44 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 46 ir 70 straipsniais, buvo grąžintas į pareigūno pareigas nuo 2017 m. gegužės 16 d. Po L. T. grąžinimo į pareigas Departamente į jo vidaus tarnybos stažą buvo įskaitytas priverstinės pravaikštos laikotarpis nuo 2016 m. balandžio 2 d. iki 2017 m. gegužės 15 d. Duomenys apie priverstinės pravaikštos nuo 2016 m. balandžio 2 d. iki 2017 m. gegužės 15 d. laikotarpio įskaitymą į L. T. tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti Valdybos Panevėžio skyriuje gauti 2023 metų rugsėjo mėnesį pareiškėjui pateikus 2023 m. rugsėjo 5 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 6-4540/2023(3.64E). Nustačius, kad nuo 2016 m. balandžio 2 d. iki 2017 m. gegužės 15 d. pareigūnų pensija L. T. buvo paskirta ir mokama neteisėtai, 2024 m. sausio 17 d. Sprendimu buvo nustatyta 5 393,00 Eur dydžio pareigūnų pensijos permoka, kurią 2024 m. sausio 19 d. pranešimu dėl permokos grąžinimo Nr. (10.16E) DV_S-4527 buvo siūloma pareiškėjui grąžinti į Valdybos nurodytą sąskaitą. Pareiškėjas 2024 m. sausio 17 d. Sprendimą ir 2024 m. sausio 19 d. pranešimą dėl permokos grąžinimo Nr. (10.16E) DV_S-4527 apskundė Valdybai. Valdyba 2024 m. kovo 6 d. Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2024 m. kovo 6 d. Sprendimu, jį apskundė teismui.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (redakcija galiojo iki 2024 m. birželio 27 d.) 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju 2024 m. sausio 17 d. Sprendimu buvo nustatyta, kad 5 393,00 Eur dydžio pareigūnų ir karių pensijos permoka susidarė dėl L. T. grąžinimo į pareigas Departamente, tačiau, pareiškėjas faktiškai nesutinka su aplinkybe, kad būtent dėl Departamento veiksmų susidarė 5 393,00 Eur dydžio pareigūnų ir karių pensijos permoka. Tuo tarpu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3470-438/2017 patvirtino L. T. ir pareiškėjo 2017 m. balandžio 11 d. Taikos sutartį, pagal kurią, be kita ko, pareiškėjas įsipareigojo grąžinti L. T. į lygiavertes pareigas ir lygiomis dalimis išmokėti pareiškėjo 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės pravaikštos laiką ir būtent už šį priverstinės pravaikštos laiką buvo paskaičiuota 5 393,00 Eur dydžio pareigūnų ir karių pensijos permoka. Tai yra, dėl to, kad pareiškėjas ir L. T. sudarė taikos sutartį, L. T. nepagrįstai gavo 5 393,00 Eur dydžio pareigūnų ir karių pensijos permoką, kas akivaizdžiai parodo, jog dėl pareiškėjos veiksmų Valdyba patyrė žalą.

Taip pat, pareiškėjas tvirtina, kad Valdyba, užuot peržiūrėjusi 2024 m. sausio 17 d. Sprendimą ir įvertinusi Departamento skunde nurodytus argumentus, skundžiamame sprendime Departamentui pateikė papildomus paaiškinimus, argumentus, motyvus, teisinius pagrindus ir kt., aiškinančius 2024 m. sausio 17 d. Sprendimą, tai yra aktyviai taisė akivaizdžiai nepagrįsto ir nemotyvuoto ginčijamo sprendimo klaidas. Tačiau, susipažinus su 2024 m. kovo 6 d. Sprendimo turiniu akivaizdžiai matyti, kad jokios klaidos nebuvo taisomos, buvo tik išsamiai aptarta susiklosčiusi situacija ir galiojantis teisinis reglamentavimas, tai yra, išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl 2024 m. sausio 17 d. Sprendimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pats pareiškėjas tariamų klaidų turinio apskritai nenurodė, todėl ši pareiškėjo skundo dalis laikytina deklaratyvi ir atmestina.

Taip pat pareiškėjas tvirtina, kad 2024 m. sausio 17 d. Sprendimas ir 2024 m. kovo 6 d. Sprendimas prieštarauja VAĮ nuostatoms. Valdyba ir Valdybos Panevėžio skyrius yra viešojo administravimo subjektai, todėl savo veikloje jie privalo vadovautis ir principinėmis VAĮ nuostatomis. Taip pat, teisės aktai tiek viešojo administravimo subjektus, tiek ir teismą įpareigoja priimti ne tik teisėtus, bet ir teisingus sprendimus. Ginčo kontekste teismas reziumuoja, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1 - 8 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; administracinio sprendimo data; administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad: atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (pvz. LVAT 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016). LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentuojantį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014 ir kt.). Paminėtos VAĮ nuostatos imperatyviai nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ principinėms nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas.

Atsižvelgus į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą bei nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Valdybos Panevėžio skyriaus ir Valdybos atitinkamai priimtų 2024 m. sausio 17 d. Sprendimo ir 2024 m. kovo 6 d. Sprendimo pagrindai yra pakankamai pagrįsti faktiniais duomenimis bei sisteminiu ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu. Sisteminis VAĮ nuostatų aiškinimas patvirtina išvadą, kad viešojo administravimo subjektai (Valdyba ir Valdybos Panevėžio skyrius) atitinkamai savo 2024 m. sausio 17 d. Sprendime ir 2024 m. kovo 6 d. Sprendime detaliai įvertino logiškai susijusias su ginčo situacija teisiškai reikšmingas aplinkybes (kodėl dėl Departamento veiksmų susidarė 5 393,00 Eur dydžio pareigūnų ir karių pensijos permoka). Taigi, skundžiamų 2024 m. sausio 17 d. Sprendimo ir 2024 m. kovo 6 d. Sprendimo turinys atitinka teisės normų reikalavimus (VAĮ 10 straipsnio 5 dalis).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijami 2024 m. sausio 17 d. Sprendimas ir 2024 m. kovo 6 d. Sprendimas yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamomis teisės normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždarosios akcinės bendrovės „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, dėl sprendimų panaikinimo, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.